Su nemokama elektronine viza – į Karaliaučių

Malonūs vietiniai, kainos, kokių akys seniai neregėjo, ir gintaru nusėtos pakrantės 

Ar esate buvę Ispanijoje ar Turkijoje? Ar lankėtės Paryžiuje ar Romoje? O gal mėgavotės nuostabiais Islandijos ar Šveicarijos vaizdais? Tokioms kelionėms kelių dienų tikrai nepakaks, o ir šeimos biudžetą teks nemenkai patuštinti. Tad kodėl gi trumpai savaitgalio išvykai nepasirinkti kaimyninės Kaliningrado srities? Juolab kad nuo liepos 1-osios įvažiavimas į Kaliningrado sritį – su nemokama elektronine viza. Galimybe aplankyti Karaliaučių pasinaudojome ir mes. 

Ką reikia žinoti apie vizą?

Norint ją gauti, reikia užpildyti prašymo formą Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos puslapyje. Tą padaryti reikia likus mažiausiai keturioms dienoms iki planuojamos išvykimo dienos. Pildant formą jums reikės įkelti ir savo nuotrauką. Nuotrauka gali būti daryta ir telefonu, svarbiausia, kad būtų ryški, aiški ir baltame arba melsvame fone. Formą reikia pildyti adresu https://evisa.kdmid.ru/en-US/Home/Index. Sistemoje teks nurodyti, kada planuojate vykti ir sugrįžti, kur apsistosite, kokiu tikslu vykstate. Patvirtinimas apie išduotą vizą elektroniniu paštu atkeliauja per dvi–keturias paras. Tereikia prisijungti prie sistemos ir ją išspausdinti. Prie sistemos prisijungsite pildant vizą gautu kodu. Viza turi būti išspausdinta spalvotu spausdintuvu (juodai-baltai netinka), elektroninė viza telefone ar kompiuteryje taip pat netiks.

Viza Kaliningrado srityje leidžia lankytis 8 dienas ir yra vienkartinė. 8 dienos skaičiuojamos kalendorinėmis dienomis, o ne valandomis. Dienas skaičiuoti reikia nuo vidurnakčio iki vidurnakčio. Taip nepažeisite vizos taisyklių ir laiku išvyksite. Viza galioja vieną mėnesį. Per jį į šalį įvažiuoti ir išvažiuoti galima tik vieną kartą. Jei sugalvosite apsilankyti dar kartą, teks iš naujo pildyti dokumentus ir prašyti naujos vizos, bet ji jau bus tik kitam mėnesiui.  

Vizą galima išsiimti ne tik turizmo tikslais, bet ir verslo, mokslo, sporto ar kultūros tikslais keliaujantiems asmenims. Pasas, kaip ir vykstant į kitas šalis, turi galioti ne mažiau nei 6 mėnesius. 

Užsienio piliečiai, įvažiuojantys į Kaliningrado sritį, turi turėti medicinos draudimą. Tačiau parodyti draudimo polisą mūsų niekas neprašė. 

Pasienio poste – trys valandos

Įvažiavimą į Kaliningrado sritį pasirinkome per Soviecko pasienio punktą. Čia užtrukome tris valandas. Buvome vieninteliai lietuviai visoje eilėje (matyt, nemokama viza dar nelabai vilioja Lietuvių turistus į šį kraštą), keletas latvių, estų, rusų. Pastovėjus eilėje apie valandą, priėjęs pusamžis pareigūnas su užpildytu pažymos pavyzdžiu davė tuščius blankus ir netgi pasiūlė nusifotografuoti pavyzdį, kad nepridarytume klaidų. Šio blanko pildymas užtrunka išties netrumpai. Jį vertėtų užsipildyti iš namų. Tada eilėje stovėti tektų kur kas trumpiau. Blanką atsispausdinti galime čia http://fl.customs.ru/images/stories/2018/dekl_rus_new1.pdf.

[quote author=“Aut. past.“]Turistams gana įdomūs gali pasirodyti Tarybų rūmai, išdygę ant buvusios pilies griuvėsių. Vietiniai šį pastatą laiko miesto antisimboliu, jis sukuria stiprų architektūros kontrastą ir gana tiksliai atspindi praėjusį rusiškosios istorijos laikotarpį.[/quote]

Mandagūs ir turistų išsiilgę vietiniai

Rusijai atvėrus kelius į Kaliningrado sritį internetinėje erdvėje pasipylė straipsniai, kurių autoriai šį kraštą sieja su tarybine santvarka ir mato tik sovietmečio likučius bei apraiškas, vietoje to, kad nuvykę mėgautųsi nuostabiais paplūdimiais, mandagiais bei turistų išsiilgusiais vietiniais žmonėmis, galimybe pasigrožėti įspūdingais pajūrio šlaitais ir skardžiais. Per penkias viešnagės Kaliningrado srityje dienas nesutikome nei vieno pikto ar nemandagaus žmogaus. Tikriausiai ir nuo mūsų pačių priklauso, kaip nusiteikę esame ir ko mes ten vykstame.

Miestų ir miestelių skveruose ir aikštėse vis dar stovi Lenino ir kitų to laikmečio didvyrių paminklai, dega amžinoji ugnis. 

Šiuolaikinės technologijos

Tik įvažiavę įsigijome mobilaus ryšio kortelę su neribotu internetu. Ji kainavo 1,5 euro ir dar už tiek pat ją iš karto papildėme. Mus aptarnavusi maloni moteris susisiekė su ryšio operatoriumi, kad parinktų mums tinkamesnę kortelę, nes mums reikalingas buvo tik interneto ryšys. Supildė dokumentus, padarė paso kopiją – tokia tvarka. Tai truko vos kelias minutes.

Praktiškai visur galima atsiskaityti banko kortele – net ir paprastame kioske ar kaimo parduotuvėje. Tad grynųjų pinigų reikia labai nedaug – atsiskaitymui viešbučiuose (čia jie labiau nori, kad užsienietis klientas atsiskaitytų grynaisiais) ir tualetams (kaina nuo 0,1 iki 0,2 eur.). 

Apgyvendinimo paslaugos

Norėdami įvertinti apgyvendinimo paslaugas, visoms naktims pasirinkome skirtingus viešbučius skirtinguose miestuose. Nakvynę užsisakyti galima internetu. Taip bus patogiau ir iš anksto žinosite, kur nakvosite. Kaliningrade nakvynę užsisakėme svečių namuose „V biblioteke“. Pasirinkome kambarį, kuris pavadintas „pagerintas“. Kambarys tvarkingas, tačiau labai mažas. Kiti kambariai – bendri su dviaukštėmis lovomis. 

Nakvynės namų administratorius Denisas pasakojo apie dvi savo dukras, kurios yra gimusios Vilniuje, apie tai, kokie patenkinti Lietuvos gydytojų darbu ir sužavėti gimdyvės priežiūra. Paklaustas, kodėl nusprendė žmoną vežti gimdyti į Lietuvą, atsakė, kad labiau pasitikintis mūsų gydytojais. Rusas abu kartus gyveno viešbutyje Vilniaus senamiestyje, džiaugėsi maloniu aptarnavimu, gyrė puikiai sutvarkytą šiuolaikišką europietišką miestą ir žavėjosi lankomais objektais. Taip pat Denisas džiaugėsi Kaliningrade vykusiu futbolo čempionatu, kad bent tuo metu netrūko klientų ir miestas tapo daug gyvesnis. 

Kituose miestuose rinkomės privačius nedidelius viešbutukus. Jie labiau prisitaikę prie turistų poreikių ir yra europietiški. Nakvynės kaina nuo 6 eurų asmeniui. Yra privačių nedidelių viešbučių, kuriuose galima užsisakyti pusryčius arba pusryčiai jau įskaičiuoti į nakvynės kainą. Pusryčių kaina nuo 2 iki 5 eurų.

Kaliningradas praūžus Pasaulio futbolo čempionatui

Pirmasis miestas, kurį aplankėme, buvo Kaliningradas. Pastaraisiais metais šis miestas buvo priverstas pasitempti – pernai ten vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Daug investuota į kelius.  Čia pagrindiniai keliai puikiai sutvarkyti. Eismas nėra intensyvus, važiuojant užmiestyje kartais susidaro įspūdis, kad šiuo keliu važiuojame tik mes vieni. Miestuose – intensyviau, tačiau spūsčių nėra. Net ryte, kai visi turėtų skubėti į darbą, nesijaučia transporto pagyvėjimo – gatvės pustuštės – toks jausmas, kad į darbą jie eina ne 8 valandą ryto arba visai nedirba.

Kaliningrade nėra labai daug lankytinų vietų ar objektų. Miestas neturi senamiesčio – karo metu jį subombardavo patys rusai. 

[quote author=“Aut. past.“]Įvažiavimą į Kaliningrado sritį pasirinkome per Soviecko pasienio punktą. Čia užtrukome tris valandas. Buvome vieninteliai lietuviai visoje eilėje.[/quote]

I. Kanto saloje ilgą laiką stovėjo vienintelė Kryžiuočių ordino pastatytos gotikinės katedros siena. Prieš keletą metų buvo atstatyta visa katedra ir šiuo metu ji veikia pilnu pajėgumu – joje vyksta ne tik vargonų, bet ir kiti koncertai, renginiai, aukojamos mišios. Katedra statyta apie 1400 metus. Įėjimas mokamas. Šiuo metu ištaigingą interjerą turinti katedra yra tapusi miesto vizitine kortele. Prieš karą aplink katedrą stovėję pastatai karo metu buvo išsprogdinti ir šiuo metu aplink ją plyti parkas, o salą supa vanduo. 

Miesto centre verta pasinaudoti gido paslaugomis ir aplankyti bastioną „Grolman“, Pergalės aikštę, pamatyti Kristaus Išganytojo stačiatikių soborą. Visame Kaliningrade išsibarstę septyni, skirtingus laikotarpius menantys vartai – Rosterteno, Karališki ir Branderburgo ir kt. – tikrai nepaliks abejingų.

Na o aplankius Pasaulio vandenyno muziejų, įspūdžiai tikrai garantuoti! Bilietus galima įsigyti įprastose kasose arba automatinėse. Daug muziejaus ekspozicijų yra nemokamos. Šiuo metu statomas didžiulis šiuolaikinis kamuolio formos dar vienas muziejaus korpusas. Vienas žymiausių muziejaus objektų yra povandeninis laivas B413, kuriame galima pasivaikščioti, net pasimatuoti įvairius narų ar jūreivių apdarus. Muziejaus teritorijoje galima aplankyti net tris laivus bei apžiūrėti didelę gyvūnų skeletų ekspoziciją, akvariumus su jūrų gyventojais. Muziejus yra įsikūręs laive ir tai jam suteikia dar daugiau žavesio ir išskirtinumo.

Turistams gana įdomūs gali pasirodyti Tarybų rūmai, išdygę ant buvusios pilies griuvėsių. Vietiniai šį pastatą laiko miesto antisimboliu, jis sukuria stiprų architektūros kontrastą ir gana tiksliai atspindi praėjusį rusiškosios istorijos laikotarpį. Kaip pasakojo vietinis gidas, pastatas atsirado ant Antrojo pasaulinio karo metais stipriai apgriautos ir apdegusios Karaliaučiaus pilies likusių dalių, kurią susprogdinti įsakė tuometiniai Maskvos vadovai. Dar statybų proceso metu pastebėta, jog Tarybų rūmai gana netvirti ir visas objektas labai nesaugus. Todėl iki šių dienų vaiduokliškas pastatas stovi nepabaigtas ir nenaudojamas pačiame miesto centre ant aukščiausios kalvos ir dar labiau darko miesto vaizdą. 

Pagrindinė miesto aikštė, prieš karą buvusi turgaus, dabar pavadinta Pergalės aikšte. Aplink ją įsikūrę daug administracinių pastatų, kavinių, parduotuvių, viešbučių. Viena lankomiausių ir žinomiausių cerkvių stovi šalia Pergalės aikštės, jos nepastebėti neįmanoma – iš tolo tvieskia baltumu ir paauksuotais kupolais. 

Visai netoli katedros galima apsilankyti buvusiame žvejų kaime. Palei pakrantę išsidėstę senoviniai, vokiško stiliaus pastatai su kavinukėmis bei švyturys, kuriame galima pakilti į apžvalgos aikštelę. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Anksčiau šioje gatvėje vykdavo ne tik aktyvi žvejyba, bet ir prekyba – šis kvartalas sutraukdavo daugybę vietinių, atvykusių įsigyti jūros gėrybių.

Baltijskij – branduolinis miestas

Nepraleidome progos aplankyti daugelį metų buvusia uždrausta zona laikytą miestą, su didžiausia Rusijos karinio laivyno baze – Baltijską (Piliavą) ir Aistmarių Neriją. Baltijskas buvo toliausiai į Vakarus nutolęs rusų branduolinis taškas, iš kurio galėjo būti duotas smūgis Vakarams. Kalbama, jog anksčiau, norint patekti į miestą, buvo reikalingas leidimas. Miestas buvo uždarytas ne tik užsieniečiams, bet ir paprastiems žmonėms. 

Apžiūrėję molą, buvusio forto liekanas, paminklą Petrui I-ajam, gausybę kariškų laivų, pasivaikštome pakrantėmis ir pajudame toliau. 

Vykstant iš Baltijsko pasukome pajūriu. Lankantis šiose apylinkėse būtina jį aplankyti. Čia jis  išskirtinis – gamta nereali, o pajūris nusėtas įspūdingais skardžiais. Mūsų Olando kepurė (25 metrai) palyginus su šiais skardžiais – niekis. Aukščiausias skardis – septyniasdešimties metrų, o visas pajūris nusėtas 40–50 metrų aukščio skardžiais, jų net nereikia ieškoti – galima rasti pasukus į bet kurį kelią, vedantį link jūros. 

Gintaro sostinė – Jantarnij 

Jantarnij garsus savo pajūriu – jis turi žydrą tarptautinio pripažinimo vėliavą. Ramus ir tvarkingas miestelis turi įspūdingo grožio paplūdimį su plačiu paplūdimiu, nuostabiomis promenadomis, neįgaliesiems pritaikytais nuvažiavimais, su iš tolo akį traukiančiais baltais gultais, skėčiais, mediniais takais, kavos aparatais, tvarkingais tualetais. Tualetų kiekviename paplūdimyje pakankamai daug – jų nereikia ieškoti. 

Mieste pilna parduotuvių, kioskų ir gatvės prekeivių, prekiaujančių gintaru. Čia labai daug įvairių dirbinių, ypač įvairių niekniekių, tačiau galima rasti ir skoningų vėrinių ar sagių. Gintaras čia žymiai pigesnis nei Lietuvoje.

Svetlogorsk

Tai ištaigingiausias miestas, esantis arčiau Kuršių Nerijos, tikras kurortinis miestas, primenantis mūsų Palangą. Šis miestas europietiškiausias. Prieš karą jame mėgo lankytis vokiečiai, todėl miestą puošia vasarnamiai ir įvairi augmenija. Miesto centre funikulieriumi už 2 eurus dviem asmenim galima nusileisti prie jūros bei pasikelti atgal į miestą. Funikulierius veikė ir prieš karą, tik tuo metu jis buvo ant bėgių, tarybiniais laikais jis perdarytas ant lynų, prieš 10 metų pertvarkytas į naujo tipo kabinas. 

Lietuvių pamėgtas kurortas Zelionogradskas

Senovėje Zelionogradsko (Kranto) vietoje buvo žvejų kaimelis. Kryžiuočiams užkariavus Prūsiją jis buvo apgyvendintas vokiečių ir XIX a. kaimelis tapo vienu pagrindinių Prūsijos karalystės kurortu Rytų Prūsijos pakrantėje. Jo populiarumas dar labiau išaugo pastačius geležinkelio liniją iš Karaliaučiaus 1885 m. Nuo 1895 m. Krantas žinomas kaip „karališkasis kurortas“. Nors turistų ir gausėjo, žvejyba liko labai stipria pramonės šaka. Rūkyta plekšnė iki šių dienų yra vietinis delikatesas. Nors prieš Antrąjį pasaulinį karą Krantas ir turėjo daugiau nei 6,000 gyventojų, miesto teisių jis neturėjo.

Antrojo pasaulinio karo metu Rytų Prūsiją okupavus Tarybų Sąjungai, vietiniai gyventojai pabėgo arba buvo išvaryti, nors miestelis nukentėjo tik minimaliai. Miestelis pervadintas Zelenogradsku ir 1945 m. jam suteiktos miesto teisės. 

Šiame mieste viešbučio savininkas pasiūlė aplankyti vietinį turgų. Kitą rytą šiuo pasiūlymu ir pasinaudojome. Iš tiesų, likome nustebinti vaisių ir žuvies gausa bei įvairove. Vaisiais prekiauja pačiais įvairiausiais – ir vietiniais ir atvežtiniais, na o žuvimi jie patys labai turtingi, atsiveža tik lašišą ir krevetes. Labiausiai stebino atvėsintos, nešaldytos žuvies gausa. Tokio pasirinkimo Lietuvoje nėra tekę matyti – ir skrosta, ir filė, ir su galvomis. Ir kainos ten žemesnės nei mūsų šalyje. 

[#gallery=2209#]

Dalis prekių pigesnės

Kalbant apie kainas ir prekių asortimentą, lietuviškų prekių čia ypač gausu. Kai kuriuose prekybos centrų skyriuose jautėmės kaip Lietuvoje: majonezas, aliejus, konservai, pomidorų padažai, alus, ledai, šokoladai ir saldainiai – lietuviški. Tačiau lietuviškos prekės čia brangios.

Prekybos centrai čia dirba iki 24 val. Maisto kainos beveik nesiskiria nuo Lietuvos, bet kai kurios prekės yra pigesnės. Viena tokių – alkoholis. Jis parduodamas iki 22 val. Vairuotojams taikoma nulinė tolerancija. Taip pat įdomu tai, kad cigaretės parduotuvėse yra slepiamos ir parduodamos ne visose parduotuvėse ar prekybos centruose. Atvirai prie prekystalių, kaip mūsų parduotuvėse, jų nepamatysi. Rūkantiems – iššūkis rasti ir nusipirkti. 

Užsukome į prekybos centrą „Viktorija“. Perkant daugiau nei už 1 000 rublių, iš karto išdavė nuolaidų kortelę. Su ja dauguma prekių yra pigesnės: grikiai – 0,30–0,40 Eur, ryžiai – 0,5 Eur, granatų gėrimas – 0,50 Eur, obuolių sultys – 0,9 Eur, kilogramas cukraus – 0, 48 Eur, 200 g. pomidorų padažo – 0,45 Eur, sviestas – apie eurą (priklausomai nuo sudėties), margarinas kepiniams – 0,4 Eur, 200 g. jogurto – 0,45 Eur, butelis aliejaus – 1 Eur, kepalas duonos – 0,4-0,6 Eur. Olandiškas sūris brangokas – su akcija apie 7 eurus už kilogramą. 

Kava degalinėje – 0,6 euro, miesto aparatuose – 0,4–0,5 Eur, kavinėse nuo 0,6 iki 1,5 Eur. 

Per penkias dienas Karaliaučiuje matėme tik du automobilius su lietuviškais valstybiniais numeriais. Degalai čia žymiai pigesni nei Lietuvoje. Todėl verta vykti pustuščiu baku ir kuro užsipilti vos tik įvažiavus. Vienas litras dizelinių degalų kainuoja 0,67–0,69 Eur, 95 markės benzinas – 0,65-0,67 Eur, 92 markės – 0,61-0,64 Eur. Vienkartinis bilietėlis viešajam transporte – 0,29 Eur.

Pasinaudojome ir vietinio taksi paslaugomis – už 10 kilometrų kelionės mieste sumokėjome 1,5 euro. Dviese pavalgyti pietus miesto restorane galima už 8–10 eurų, pusryčius už 4–10 eurų (viešbutyje – nuo 2 eurų), pavakarieniauti dviese prabangiame restorane – už 25–27 Eur. Valgyklose maistas pigesnis, tačiau ne toks skanus. Visose kavinėse ir restoranuose maistas kokybiškas ir tikrai skanus. 

Tvarka

Miestuose tvarkinga, šiukšlės nesimėto, tačiau buvo apėmęs toks jausmas, kad žmonės čia nelabai žino, kas yra vejapjovės. Ypač kaimuose priešais namus, kur, kaip mums įprastai, turėtų būti veja, jie augina daugybę gėlių ir bulvių. Bulvės auga praktiškai kiekviename kieme – kaip darželio gėlės, vejos nėra, o aplink sodybas ir pakelėse auga aukštos žolės.  

Nei miestuose, nei kaimo vietovėse neteko matyti nei vieno girtuoklio, besišlaistančio gatvėmis. Vairuotojai čia mandagūs – vos priėjus prie pėsčiųjų perėjos, tuoj pat sustoja. Miestų gatvėse labai daug kačių. Zelionogradske pėsčiųjų gatvėje yra net šviesoforas ir muziejus katėms. Čia jos vaikšto, gulinėja visur, laipioja tvoromis, tačiau paglostomos nesileidžia. Jų pilna miesto parkuose, aikštėse, prie gyvenamųjų namų, parduotuvių. 

Kuršių Nerija

Namų link judame per Kuršių neriją. Ji driekiasi apie 98 km, o iš jų net 48 km priklauso Kaliningradui. Atsisiunčiame interaktyvią programėlę ir klausydami gido pasakojimo keliaujame per Neriją. Ši unikali vietovė, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, žavi kiekvieną keliautoją. Rusiškoje Kuršių nerijoje aplankome aukščiausią smėlio kalną, pavadintą miškininko, siekusio išsaugoti kopas, F. Efo vardu.

Šokantis miškas 

Likus kelioms dešimtims kilometrų iki Lietuvos sienos akį patraukia pušynas, pasižymintis neįprastai susirangiusiomis ir išsiraičiusiomis pušimis. Užsukame pasivaikščioti. Augmenija nėra įspūdinga – tik pušys, samanos, kur ne kur mėlynių kelmeliai. Na, bet medžiai išsiraitę į skirtingas puses. Kai kurių pušų kamienai išsišakoję prie pat žemės, kiti lyg gyvatės nuvinguriavę, persisukę kilpomis. Efektą sustiprina tai, kad šalia išsiraičiusių pušų lyg stygos stovi paprastos visiškai tiesios pušys. Tikroji išsiraitymo priežastis nežinoma, tačiau mokslininkai spėja, kad tai gali būti stipraus vėjo gairinimo pasekmė. 

Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir ši – kupina įspūdžių. Netradicinių kelionių mėgėjams ši kryptis bus įdomi. Užsienio turistai kol kas masiškai čia nevyksta, lietuviškai kalbančių negirdėjome, tačiau manau, kad lietuviai palengva atras šį kraštą ir nuostabų pajūrį. O per tą laiką, kol pradės masiškai vykti turistai, kils kainos, miestai europės, rusiškos „egzotikos“ liks vis mažiau. Taigi dabar – pats laikas aplankyti Kaliningradą!