Išsipildžiusios svajos

Su Gvidu ir Agne Varkuliais pokalbio susitinkame prabėgus kelioms dienoms po romantiškos šeimos šventės. Tris atžalas auginančios Paobelio kaime įsikūrusios poros namų svetainės lubas vis dar bučiuoja ore pakibę šventiniai balionai, ant stalo jaukiomis liepsnelėmis savo šilumą dalija žvakės, Agnė, elegantiškai prisėdusi prie pianino, jausmingai skambina sielos stygas virpinančią melodiją. Tokia idilė beregint užsupa. Mintyse gimsta viena: „Ach, meilė, šeima ir kiti gyvenimo stebuklai…“

Ji ieškojo pono Atsakingojo, o šis – diplomuotos žmonos

Paobeliškės Agnės ir Šeduvoje užaugusio Gvido pažinties istorija – moderni. Pora vienas kitą išvydo kadaise buvusiame populiariame Kėdainių naktiniame klube.

„Šokome su merginomis ir prie mūsų priėjo du vaikinai, – pasakoti pradeda Agnė. – Pašokome būrelyje, o vėliau apsižiūrėjau, kad likome dviese su Gvidu. Iš visų merginų aš buvau vyriausia, tad pagalvojau: „Jam turbūt patiko jaunesnės, tik netyčia likome dviese šokti…“ – prisimena Agnė, išsyk nesumojusi, kad būtent ji būsimam vyrui krito į akį. – Turbūt tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, – šypteli Gvidas, prisiminęs pirmąją pažintį. – Po šio vakaro nesimatėme mėnesį. Tada susiskambinome ir dar kartą susitikome tame pačiame klube.“

Agnė juokiasi, kad neseniai į universitetą įstojęs Gvidas ieškojo ne bet kokios merginos, o su aukštuoju išsilavinimu.

„Kaip tik buvau baigusi universitetą ir jau turėjau diplomą, – šypsosi Agnė, būsimam vyrui irgi kėlusi brandžių reikalavimų. – Mokėjau skaičiuoti Pitagoro kvadratą, kuris atskleisdavo žmonių charakterius.

Ieškojau atsakingo vaikino, o atsakingumą simbolizuoja aštuonetai, jei gauni du aštuonetus – tobula. Taigi per antrą susitikimą ant servetėlės jau skaičiavau Gvidui Pitagoro kvadratą.

Žiūriu, išeina du aštuonetai! Idealu! O dar toks simpatiškas vaikinas! Taigi, kokio ieškojau, tokį ir gavau – Gvidas yra labai atsakingas.“

„Svarbu žinoti, ko nori, nes kitaip gausi bet ką“, – juokaudama priduria Agnė.

„Žinoma, vėliau su gyvenimo patirtimi viskas keičiasi ir supranti, kad tas diplomas daug nereiškia, – šypsosi Gvidas. – Visų pirma, darniam poros ryšiui svarbi asmenybė.“

[quote author=“Gvidas“]Gyvendamas vienas, susikuri savą tvarką ir pats diktuoji sąlygas, o kai asmenų skaičius šeimoje didėja, daugėja poreikių, skirtingų požiūrių ir turi prisitaikyti, nes kitaip viskas subyrėtų[/quote]

Surizikavęs dėl meilės, nepasigailėjo

Įsimylėjusi pora po dvejų draugystės metų nusprendė pradėti kurstyti savo šeimos židinį ir sėsliam gyvenimui nutūpė Agnės tėviškėje – Paobelio kaime.

„Turėjau darbą Šiauliuose, bet viską mečiau ir persikrausčiau gyventi į Kėdainių kraštą, – pasakoja Gvidas. – Tada artimieji manė, jog pamečiau galvą. Išties pasielgiau labai impulsyviai. Žvelgdamas į tą situaciją šiandien, negaliu suprasti.

Tai buvo spontaniškas poelgis, nors man tai nėra būdinga. Akivaizdu, surizikavęs dėl meilės neprašoviau. Šiandien džiaugiuosi nuostabia šeima: žmona ir trimis dukromis.“

„Mudu su vyru skirtingi. Gvidas labai atsakingas – jis gali sukurti planus 10-čiai metų į priekį. O aš esu spontaniška. Būtent taip priimti sprendimai man būna geriausi.

Vis tik, nors būdu esame skirtingi, bet gera širdimi tokie patys, – šiltai pažvelgusi į vyrą, taria Agnė. – Tiesa, nors skirtumai sujungia, bet vėliau santykius gali ir išardyti. Vadinasi, mūsų porą sieja ir nemažai panašumų.“

„Reikia turėti bendrą tikslą, kuris sujungia tuos skirtumus ir papildo poros santykius“, – įsitikinęs Gvidas.

Jaunikio kantrybės išbandymas: nuotaka vestuvių datą keitė… trissyk!

Prisiminę prieš 14 metų atšoktų savo vestuvių planus, Agnė ir Gvidas linksmai šypteli. Pasirodo, nuotaka visai netyčia jaunikiui surengė tikrą kantrybės išbandymą.

„Vestuvių datą keitėme tris kartus.

Išsirinkom, bet netrukus pamačiau, kad mėnulis netinka! Reikia tekėti per jaunatį.

Štai susituokėm per jaunatį ir gyvename, – nenuginčijamais argumentais juokdamasi pagrindžia Agnė. – Kai trečią kartą atėjau keisti vestuvių datos, metrikacijos darbuotojos turbūt dvejojo, ar mes apskritai tuoksimės, – prisiminęs kuriozinę situaciją šypsosi Gvidas. – Be to, dar reikėjo pakeisti sodybos, kurioje šventėme vestuves, užsakymą ir visa kita.

Taigi, tinkamos mėnulio fazės paieška vestuvėms man buvo stiprus iššūkis, bet teko prisitaikyti prie tokių žmonos norų.“

Pora džiaugiasi, kad pradėjus šeimyninį gyvenimą santykių žiežirbų daug nebuvo.

„Abu sugebame prisitaikyti, – sako Gvidas. – Šeima išties yra darbas, bet jis turi būti malonus, – pabrėžia Agnė. – Nėra taip, kad šlifuotume vienas kito charakterį. Tiesiog turime bendrus interesus ir stengiamės suprasti, gerbti vienas kitą.

Nori ar nenori, kartais turi nusileisti. O tai turi du privalumus: 1 – išvengi bereikalingo konflikto, 2 – kažko iš tos situacijos pasimokai, – išmintingai dėlioja Gvidas. – Vis tik nesiryžtume sakyti, jog esame atradę tvirtos santuokos paslaptį. Kiekvieno ji kitokia.

Be to, šiandien viskas gali atrodyti puikiai, bet nežinia, ką atneš rytdiena.“

Vieno vyro širdis – keturioms damoms

Tris dukras – Kamilę, Anetę ir Vaidilutę – auginanti pora atskleidžia, jog rūpintis didele šeima nėra paprasta.

„Gvidai, koks tas gyvenimas su keturiomis damomis?“ – pasmalsauju.

„Brangus, – šmaikščiai taria Agnė. – Jis mums atiduoda visą širdį, lepina ir mane, ir dukras.“

„Gyventi didelėje šeimoje yra iššūkis, – pripažįsta Gvidas. – Gyvendamas vienas, susikuri savą tvarką ir pats diktuoji sąlygas, o kai asmenų skaičius šeimoje didėja, daugėja poreikių, skirtingų požiūrių ir turi prisitaikyti, nes kitaip viskas subyrėtų.“

„Mūsų šeimoje tikrai nėra taip, jog vien rožių žiedlapiais vaikštome. Ne, visko būna, – iliuzijų nekuria pora. – Jei normalu šypsotis, tai normalu ir pykti, būti nusivylusiam ar liūdėti, bet reikia tas emocijas gebėti išleisti. To mokomės iš savo vaikų. Kol maži, jie juk niekada neslepia jausmų ir tai puiku. Deja, bręsdami išmokstame per didelio santūrumo ir tramdome savo emocijas.“

Šeimoje nebesi numeris 1

Ir Agnė, ir Gvidas kurdami šeimą labai norėjo vaikų. Tiesa, auginti atžalas nėra lengva.

„Atrodo, turėti vaikų – svajonė. Taip, tai išties nuostabu, bet taip pat reikia ir daug kantrybės bei jėgų.

Pastebėjau, kad gimus vaikams daugiausia su vyru baramės dėl niekų – tiesiog iš nuovargio pradedi į viską reaguoti jautriau“, – patirtimi dalijasi Agnė.

„O kaip žvelgiate į vaikų auklėjimą?“ – pasiteirauju.

„Vadovaujamės nuojauta ir savo kaip tėvų intuicija, – dėsto Agnė. – Kiekvienas vaikas skirtingas ir juos išauklėti, kaip rašo knygose, vargu ar įmanoma. Auginant vaikus svarbiausia – gerumas ir meilė.

Viena, ką jiems gali parodyti, tai pavyzdys ir švelnumas, o vaiko charakterio nepakeisi. Reikia leisti atžalai būti savimi ir atsiskleisti.“

„Atsiradus vaikams, tenka perdėlioti prioritetus, – dėmesį atkreipia Gvidas. – Turi suprasti, kad nebesi numeris vienas. Tai pagrindinis pokytis.

Seniau būdavom aš ir Agnė – tai, ko norime mes. O dabar tenka „aš“ padėti į šoną, – šypsosi pašnekovas. – Vis tik turėti šeimą – nepaprasta. Tai jaukiausia gyvenimo užuovėja, šviesiausia paguoda ir tyriausia ramybė.“

„Augindama tris savo dukras, pajutau, kaip iš merginos tapau moterimi. Būdama mama nuolat atrandu kitokią, dar nepažintą save ir tobulėju. Turėti šeimą man yra didžiausia dovana, – jautriai taria Agnė. – O mano meilė vyrui su kiekvienais metais tik auga. Po 16 metų pažinties ir 14 metų santuokos galiu tvirtai pasakyti – jis mano vyro idealas.“