Šventę galima susikurti kasdien

 Šventę galima susikurti kasdien

Po pokalbio su Daiva, galvoje nuolat sukosi nuostabiosios Maironio eilės: „Pavasario saulė prašvito meiliai / Ir juokiasi, širdį vilioja; / Iškilo į dangų aukštai vieversiai, / Čirena, sparneliais plasnoja. / Išaušo! Išaušo! Vėjelis laukų / Bučiuoja, gaivina krūtinę; / Pabiro pasklido žiedai ant lankų / Vainikų eilė pirmutinė.

Tas lengvumo pojūtis, gera nuotaika, skardus ir linksmas tarsi pavasarinių upelių čiurlenimas Daivos balsas, lydėjo mus viso pokalbio metu. Daiva STONKIENĖ moka sukurti ne tik gerą nuotaiką, bet ir šventę net ir be progos. Kad ir, tarkim, neplanuota kelionė kažkur… Arba įspūdingas tortas eilinį savaitgalį. Va tiesiog. Šiaip sau. Kad nudžiugintų artimuosius. O tortus Daiva tikrai moka kepti. Nepaisant atsakingų vedėjos pareigų Gudžiūnų parduotuvėje „Mini Market“, ji kartais užsidaro virtuvėje, kad galėtų sukurti vis kitokį, naują šedevrą.

„Drąsiai galiu sakyti, kad mano vadovaujamoje „Mini Market“ parduotuvėje Gudžiūnuose tikrai visos pardavėjos yra malonios, bendraujančios. Aišku, gal širdies gilumoje pirkėjas ir turi kažkurią savo numylėtinę, bet bent jau garsiai neįvardija ir neišskiria“, – atvirauja Daiva. Gudžiūnai tapo antrais namais

Daugiau nei trisdešimtmetį prekybos srityje dirbanti penkiasdešimt ketverių moteris šiuo metu gyvena mažame Kėdainių rajone esančiame miestelyje ir tikina niekada nenorėjusi savo gyvenimo sieti su didmiesčiais.

„Nuo vaikystės gyvenu Akademijoje, tėvai visada dirbo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute (LŽMTI). Kadangi didmiesčiai nežavėjo, pabaigusi buhalterinės apskaitos ir prekių žinovo mokslus Kaune grįžau, likau ir iki dabar gyvenu Akademijos miestelyje.

Kai mokiausi, buvo galimybė dirbti didžiuosiuose miestuose, turėjau paskyrimą ir Vilniuje, ir Kaune, bet vis tiek pasirinkau Kėdainius“, – savo meilę gimtajam kraštui reiškė moteris.

Pastovumą ir užtikrintumą mėgstanti D. Stonkienė pažymi, kad „Vikonda grupei“ priklausančiame „Mini Market“ dirba taip pat jau gana daug metų.

„Prisimenu, man paskambino iš UAB „Sibena“ administracijos ir pasiūlė darbą įmonėje. Tada kaip tik Gudžiūnų miestelyje, kur dabar ir dirbu, reikėjo pilnos komandos.

Man pasiūlė vedėjos pareigas, sutikau. Tai buvo 2002 metų vasario mėnuo. Taigi, jau lygiai devyniolika metų Gudžiūnai, galima sakyti, yra tapę mano antraisiais namais, – šypsojosi moteris. – Įpratau, susigyvenome su kolektyvu, susipažinome su gyventojais.

Darbas yra atsakingas, reikalaujantis greitos orientacijos, kruopštumo, atidumo. Man tai patinka. Patinka dirbti su skaičiais, dokumentais, analizuoti, skaičiuoti, planuoti.

Tiesiog dirbu darbą, kurį tikrai gerai išmanau. Tenka daug bendradarbiauti su įmonės vadybininkais ir bendrauti su tiekėjais. Laisvai, gerai jaučiuosi šiame darbe – man atrodo, tai ir yra svarbiausia.“

[quote author=“D. Stonkienė“]Darbas yra atsakingas, reikalaujantis greitos orientacijos, kruopštumo, atidumo. Man tai patinka. Patinka dirbti su skaičiais, dokumentais, analizuoti, skaičiuoti, planuoti. Tiesiog dirbu darbą, kurį tikrai gerai išmanau.[/quote]

Į parduotuvę ateina pabendrauti

Daiva pasakojo, kad, nors ir pati turinti nemažai administracinių darbų, tačiau, kai reikia, neatsisako padėti kolegėms (kaip ji jas švelniai vadina – mergaitėms).

D. Stonkienė pripažįsta, jog laisvalaikiu lekia ne tik prie jūros – yra aplankiusi daugybę kitų Lietuvos vietų.„Miestelis nedidelis, pagrindiniai žmonės, besilankantys parduotuvėje, jau žinomi ir pažįstami. Kai mergaitės būna užsiėmusios, tenka ir man aptarnauti pirkėjus prie kasos ar salėje pagelbėti. Be to, mielai pabendrauju su mūsų parduotuvėje apsilankiusiais pirkėjais, išklausau juos. Nėra taip, kad aš tik užsidariusi savo kabinete sėdėčiau“, – sakė moteris.

Ji sutinka, kad mažuose miesteliuose ar kaimiškose vietovėse parduotuvė tampa tarsi naujienų ar žinių pasidalijimo centru, kur žmonės ne tik ateina apsipirkti, bet ir pabendrauti.

„Taip turbūt yra visur. Žmonės, gyvenantys Gudžiūnuose, vieni kitus pažįsta, merginos, kurios dirba mūsų „Mini Market“ parduotuvėje, taip pat yra vietinės. Kadangi aš čia taip pat dirbu jau daug metų, žmonės, atėję į parduotuvę, mane priima kaip savą, mėgsta pasikalbėti, pasidalinti žiniomis, mūsų paklausti, ar esame girdėjusios apie vieną ar kitą, įvykį. Tai taip ir išeina, kad mūsų parduotuvė tampa vieta, kur tos naujienos pirmiausiai ir suplaukia“, – apie kasdienį gyvenimą pasakojo D. Stonkienė.

Ji teigia, esanti girdėjusi ir apie atvejus, kuomet pirkėjai turi vieną, labiausiai patinkančią pardavėją, pas kurią nuolatos lankosi, o kitų galbūt kiek privengia.

„Tačiau aš drąsiai galiu sakyti, kad mano vadovaujamoje „Mini Market“ parduotuvėje Gudžiūnuose tikrai visos pardavėjos yra malonios, bendraujančios. Aišku, gal širdies gilumoje pirkėjas ir turi kažkurią savo numylėtinę, bet bent jau garsiai neįvardija ir neišskiria“, – atvirauja Daiva.

Pirkėjų įvertinimas – svarbiausias

Ji net neabejojanti, jog kiekvienam yra svarbu, kad pardavėjas ne tik gerai skaičiuotų, bet ir maloniai bendrautų.

„Teisingai, sąžiningai dirbti yra ne privalumas, bet būtinybė. Aišku, žmogui svarbu ir kas stovi už prekystalio – vis tiek smagiau, kai pardavėja yra besišypsanti, maloniai bendraujanti. Ypač kaimų, mažų gyvenviečių žmonės yra nuoširdūs, bendraujantys. Jie nori ir pasikalbėti, pasipasakoti, ne tik apsipirkti.

Pirkėjai kartais būna labai išsiblaškę, palieka asmeninius daiktus, pirkinius, grąžą, bet jie visada žino, kad grįžę pas mus tikrai ras tai, ką paliko, kad ir po kelių dienų ar savaitės. Jie net nesuka galvos – žino, kad jeigu paliko parduotuvėje, tai tikrai neprapuls“, – apie užsitarnautą pirkėjų pasitikėjimą pasakojo D. Stonkienė.

Pašnekovė pastebi, kad yra pirkėjų, kuriems reikia ir patarimo, ir prekę padėti surasti, paduoti, atnešti, pasiūlyti.

„Labai smagu, kai pirkėjai iš parduotuvės išeina radę, ko jiems reikia, gerai nusiteikę, su šypsena. Tada žinai, kad jie visada čia sugrįš.

Pas mus labai daug žmonių atvažiuoja iš aplinkinių miestelių, kaimelių, gyvenviečių ir jie tikrai išeina laimingi, padėkoja merginoms, sako, čia pas jus labai malonios pardavėjos dirba, dabar tik į Gudžiūnus atvažiuosime, – smagiai krištoliniu balsu juokiasi Daiva. – Smagu, kad taip yra. Man, kaip vadovei, tai taip pat paglosto širdį, pamalonina, kad mūsų parduotuvėje taip yra.“

Jūra – neatsiejama gyvenimo dalis

Kaip vieną iš didžiausių savo gyvenimo meilių D. Stonkienė įvardija jūrą. Ją ji aplanko bent kelis kartus per metus.

„Man jūra labai patinka. Prisimenu nuo vaikystės, kad tėvai mane veždavosi, atostogaudavome ten. Per vasarą kokias dvi savaites tikrai praleisdavau. Saulė, kopos, pušynai, jūra padeda atitrūkti nuo darbų, pailsėti, pakvėpuoti grynu oru, pasimaudyti.

Ten net saulė atrodo kitokia – linksmai pasakoja moteris. – Būna tokių vasarų, kad, jei tik oras leidžia, net ir šešis kartus aplankome jūrą – savaitgalį atsikeli ryte, sėdi į automobilį ir leki.

Visais metų laikais nuvažiuojame ten. Jau turėjome tokią tradiciją, kad vykdavome prie jūros į Stintų šventę, kartu pajūry pasivaikščiodavome, bet karantinas ir pandemija šiais metais mūsų tradiciją pakoregavo. Taip pat per Velykas esame buvę pajūryje, kelis kartus Naujuosius metus ten sutikome.“

Paklausta, kokiu metų laiku jūra Daivai yra gražiausia, ji sakė:

„Kiekvienu metų laiku jūra yra skirtinga ir savaip graži, bet man labiausiai vis tiek patinka vasarą, ypač rugpjūčio mėnesį, kai ji jau būna gerai įšilusi. Ilgas valandas gali lepintis saulėje.

O štai ruonis nesu ir maudytis šaltuoju metų sezonu jūroje nepraktikuoju. Vasarą galiu maudytis daug, bet žiemą neteko ir net nenoriu bandyti.“

Daiva labai džiaugiasi ir didžiuojasi savo vienintele dukra, kuri jau rudens pradžioje švęs savo vestuves.Aistringa keliautoja

D. Stonkienė pripažįsta, jog laisvalaikiu lekia ne tik prie jūros – yra aplankiusi daugybę kitų Lietuvos vietų.

„Keliauti labai mėgstu. Kai tik yra laiko, visada stengiamės kažkur ištrūkti. Sėdam į automobilį, net nežinodami, kur važiuosime, ir viskas išeina savaime.

Lietuvoje tikrai esame labai daug visko aplankę: dvarų – Taujėnų, Burbiškių, Pakruojo, pilių – Trakų, Panemunės, Raudonės, taip pat Kernavę, Merkinę ir dar labai daug visko. Vasarą labai patinka Rumšiškės, bent vieną kartą per vasarą ir per Užgavėnes visada ten apsilankome. Tik šiemet nepavyko“, – įspūdingą kelionių bagažą vardijo aktyvi moteris.

Kalbant ne apie Lietuvą, Daiva teigė jaučianti nostalgiją Olandijos gėlynams:

„Ten tikras gėlių rojus. Aš manau, kad kiekviena moteris turėtų pamatyti tokį grožį. Labai gerą įspūdį paliko ir vieni iš gražiausių, manau, yra Vokietijos sodų gėlynai. Austrijos sotinė Viena taip pat labai sužavėjo, bažnyčios labai gražios, pati miesto architektūra“, – vardijo aistringa keliautoja.

Lietuvoje ji paprastai keliaujanti automobiliu, o kur toliau, tai ir lėktuvais, autobusais.

„Gyvename labai parankioje kelionėms po Lietuvą vietoje – viskas aplink išsidėstę daugmaž vienodu atstumu, – šypsojosi moteris ir pridūrė: „Dažniausiai keliaujame dviese su antra puse.“

Dar vienas hobis – tortų kepimas

Veiklioji Daiva turi ir dar vieną labai „skanią“ ir žavingą aistrą – tortų kepimą. Vis tik norint iškepti ne tik gražų, bet ir skanų tortą, reikia daug kantrybės, kruopštumo, tikslumo, kūrybiškumo. Tačiau D. Stonkienė žino, kaip visus pakerėti savo kepamais šedevrais.

Kaip ji pati sakė, jos gaminami tortai niekada nebūna vienodi, o jų paragavus, pasijunti tarsi Devintame danguje. Išgirdusi tokį palyginimą, ponia Daiva tik kukliai nusišypsojo:

„Taip, vienas iš mano pomėgių yra tortų kepimas. Gaminu juos savo malonumui. Kai noras yra, tai ir „žaidžiu“. Mėgstu eksperimentuoti – pavyzdžiui, sugalvoju kokį nors skonį ir bandau jį išgauti. Jei pavyksta, labai džiaugiuosi. Receptus kuriu pati. Nuolatos ieškau, bandau įvairius variantus, todėl labai retai kada kepu vienodo skonio tortus. Nebent kas nors paprašo, kad nori būtent tokio, tada pildau pageidavimus.“

Tiesa, užsakymų prekybininkė nepriima – kepa tik šeimos šventėms, draugams ar pažįstamiems. Kartais – kolegėms.

„Aš pati savo favorito neturiu. Tačiau, kiek teko pastaruoju metu girdėti iš artimųjų, labai prigijo maskarponės sūrio tortas su apelsinų kremu ir pasiflorų įdaru. Tokius dabar teko kepti kelis iš eilės“, – pastarųjų dienų tortų tendencijas vardijo konditerė-mėgėja.

„Bet tai Jūsų gaminami kepiniai nėra jau tokie paprasti kaip, pavyzdžiui, koks medaus tortas…!“ – negaliu paslėpti nuostabos ir susižavėjimo.

„Medaus jau dabar net ir nebeįdomus. Tokį jau turbūt kiekviena šeimininkė iškeptų. Kai noras yra, tai ir pasidomiu, pasižiūriu, kaip ką daryti. Galvoji galvoji ir sukuri kažką“, – toliau žavingai skardžiu juoku mūsų pokalbį pagyvina Daiva.

[quote author=“D. Stonkienė“]Taip, vienas iš mano pomėgių yra tortų kepimas. Gaminu juos savo malonumui. Kai noras yra, tai ir „žaidžiu“. Mėgstu eksperimentuoti – pavyzdžiui, sugalvoju kokį nors skonį ir bandau jį išgauti. Jei pavyksta, labai džiaugiuosi. Receptus kuriu pati. Nuolatos ieškau, bandau įvairius variantus, todėl labai retai kada kepu vienodo skonio tortus. Nebent kas nors paprašo, kad nori būtent tokio, tada pildau pageidavimus.[/quote]

Virtuvėje turi būti viena

Klausiausi D. Stonkienės ir gėrėjausi, kaip ji lengvai tarsi pavasaris, tirpdantis kiek pabodusį sniegą, dėstė mintis apie savo „saldų“ hobį:

„Vieno vienintelio, kuriuo didžiuočiausi, pavyzdžiui, labai gražaus ar sudėtingai pagaminamo, neturiu. Visi savaip skanūs, gražūs ir įdomūs.

Aišku, prie tortų yra ką veikti, per vieną dieną jo neiškepsi. Vieną dieną reikia pasiruošti biskvitus, kitą – surinkti tortuką ir dar apie 12 valandų jis turi pastovėti, kad persimaišytų skoniai, o tada jau baigiamieji puošybos akcentai dėliojami.“

Smagiai besijuokdama, moteris prisiminė, jog yra buvę atvejų, kai, nepavykus eksperimentui, iš to pykčio ne vienas iškeliavo ir į šiukšlių dėžę: „Manau, taip tikrai buvę ne man vienai.

Virtuvėje, gaminant tortus turiu būti viena – tada aš susikoncentruoju, ramiai pagalvoju, kaip ką daryti. Atrodo, kad, kai aš viena, tada ir sekasi geriau. Man žiūrovų virtuvėje nereikia“, – geros nuotaikos toliau nestokojo pašnekovė.

Didžiuojasi dukra

Be mylimo darbo „Mini Market“, kelionių ir tortų kepimo, D. Stonkienei taip pat daug džiaugsmo bei laimės gyvenime teikia ir jos vienintelė dukra Modesta.

„Ji jau suaugusi. Prekybininkės keliu kaip mama nepasuko. Pasirinko kitokį kelią. Baigė tiksliuosius mokslus, taikomąją matematiką. Dirba pagal savo specialybę, yra pardavimų vadybininkė. Nors daug keliavo, per kelerius metus praktikos įgijo JAV, tačiau šiuo metu gyvena Kaune. Dirba tarptautinėje elektronikos komponentų įmonėje „Future Electronics“ , kurios centrinė būstinė yra Kanadoje, Monrealyje. Ji kaip ir aš labai reikli sau. Manau, dėl to yra pastebėta ir vertinama. Gerą dukrą turiu, tikrai labai didžiuojuosi ja“, – jautriai ir šiltai kalbėjo laiminga mama.

Ji taip pat prisipažino, kad labai laukia dukros vestuvių, kurios turėtų įvykti šių metų rugsėjį.

„Tortų šįkart pati nekepsiu, paliksiu tai daryti tikriems konditerių virtuozams, – humoro jausmo nestokojo Daiva Stonkienė. – Žinoma, laukiu anūkų. Labiau negu vestuvių. Jau kiek jų bus, tiek. Svarbiausia, kad tik būtų. Mylėsiu visus, džiaugsiuosi, būsiu rūpestinga močiutė. Anūkams laiko atrasiu visada.“

O šeimininkėms, kurios nori Tarptautinės moters dienos proga nustebinti ir pavaišinti artimuosius, bet vis dar nesugalvojo, kaip tai padaryti, Daiva siūlo iškepti vieną iš savo mėgstamiausių pyragų „Angelo ašara“.

RECEPTUKAS „ANGELO AŠARA“

Tešlos pagrindui: 230 g miltų, 110 g sviesto, 1 L dydžio kiaušinis (arba 2 maži), 3 šaukštai cukraus, 1 a.š. kepimo miltelių. 

Įdaraui700 g varškės, 4 vnt. kiaušinių tryniai, 140 g grietinės, 100 g cukraus, skardinė konservuotų persikų, 1,5 šaukšto manų kruopų, 2 a. š. vanilinio cukraus. 

Pyrago viršui: 4 kiaušinio baltymai, 5 šaukštai cukraus pudros.

GAMINIMO EIGA: Kambario temperatūros sviestą išsukti su cukrumi, sudėti lengvai išplaktą kiaušinį. Miltus su kepimo milteliais išsijoti, pamažu maišant sudėti į tešlą. Rankomis gerai išminkyti. Gautą tešlą tiesiame į kepimo popieriumi išklotą formą. Dedame pusvalandžiui į šaldytuvą.

Visus, įdarui skirtus ingredientus (išskyrus persikus), sumaišome ir dedame ant atšaldytos tešlos pagrindo. Šauname į įkaitintą iki 180 laipsnių orkaitę ir kepame apie 40 min.

Persikus nuvarviname, nusausiname, supjaustome skiltelėmis ir išdėliojame ant varškės sluoksnio.

Kiaušinių baltymus išplakame su cukraus pudra iki standžių putų ir gražiai paskirstome ant persikų. Dedame dar maždaug 10 min į orkaitę, kol viršus lengvai paruduos.

Atvėsiname pravertoje  orkaitėje, baigiame vėsinti šaldytuve.

Laukiame, kol pasirodys ašarėlės. Kai pyragas visiškai atvėsta, jis apsipila labai skaidriomis ir gausiomis angelo ašaromis.

Skanaus!  

[#gallery=2569#]

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video