Laimos Bytautienės spalvų pasaulis: „Svajonės pildėsi, sulaukus tokio amžiaus, kai jau „truputį nepatogu“

Ryškūs, vasariški Josvainių gimnazijos Pernaravos skyriaus pradinių klasių mokytojos metodininkės Laimos BYTAUTIENĖS ant šilko tapyti paveikslai Pajieslio daugiafunkcio centro erdves puošė nuo pat vėlyvo rudens. Su kūrėjos darbais taip pat galima susipažinti ir kovo 8 d. atidarytoje rajono dailės mokytojų kasmetinėje kūrybinių darbų parodoje Kėdainių kultūros centre.

Su menininke, pedagoge L. Bytautiene kalbamės ne tik apie vieniems egzotiškai skambančios, o kitiems ne kartą išbandytos ir pamėgtos technikos ypatumus. Netikėtai mūsų pokalbis pakrypsta apie svajones, kurios gali bet kada išsipildyti.

Reikia ypatingo kruopštumo ir tikslumo

– Kaip atradote tapybą ant šilko? Kuo jus patraukė ši technika?

– 2002 metais baigiau Vilniaus dailės akademijos pedagogikos katedrą. Studijų metu pirmą kartą ir išbandžiau šią techniką. Tapyba ant šilko yra labai ryški, plaukianti, vaizdai liejami panašiai kaip akvarele.

– Tapote aliejiniais dažais, liejate akvareles. Kuo išskiria tapyba ant šilko?

– Taip, esu bandžiusi tapyti akvarele ir aliejiniais dažais. Turiu ir šiomis technikomis atliktų darbų. Su įvairia technika atliktais darbais dalyvauju Kėdainių krašto dailės draugijos rengiamose parodose, projektuose. Pastebėjau ir galiu pasakyti, kad tapyti ant šilko sudėtingiau, negu ant popieriaus. Jeigu dažas nubėga, jo neišimsi, neužliesi ant viršaus. O popierių gali tiesiog… išmesti ir vėl pasiimti naują lapą. Ir priemonės šilko tapybai yra brangesnės, negu akvarelei.

Tapyba ant šilko reikalauja atidumo, tikslumo, kruopštumo. Tapydama vis labiau išmanau technikos subtilybes, pajuntu, kiek reikia dažų, vandens ir kaip sumaišyti spalvas, kad padaryčiau teisingai ir nesuklysčiau, gaučiau tokį rezultatą, koks buvo sumanymas. Tepant dažų neturi būti per daug. Turi paimti tiek dažo, kad neišbėgtų už kontūro. Kontūras padeda geriau suvaldyti dažus, juos sulaiko, fiksuoja pasirinktą sumanymą, temą. Ištapytą šilką būtina užfiksuoti karštu lygintuvu, tuomet audinį, skarelę ar šalikėlį galima skalauti, skalbti.

[quote author=“L. Bytautienė“]Kuriantis žmogus geba džiaugtis lyg vaikas, kuris turi savo svajonių žaislus.[/quote] 

Kūryba ant šilko – tai ne tik paveikslai, bet ir praktiški dalykai: rankomis tapyti šalikėliai, skarelės, kaklaraiščiai, suknelės, drabužių detalės.

– Kokios priemonės reikalingos tapybai ant šilko?

– Audinys, ant kurio tapoma – natūralus šilkas, specialūs dažai, skirti šilko tapybai, rėmelis šilkui ištempti, įvairaus storio teptukai.

– Kas svarbiausia tapant ant šilko?

– Kad pavyktų paveikslas, svarbiausia… turėti laiko. Daug laiko. Idealu, kai žinai, kad tapant niekas neįeis, nesutrukdys, nes kiekvienas potėpis teptuku pasilieka ant šilko.

Kažkada susikaupusi piešiau, ir, staiga, teko išeiti į lauką. Pribėgusi dukrytė mano darbą „pritaškavo“… Teko suktis iš padėties ir jos taškučius įkomponuoti į piešinį. Turiu tą darbelį, juo džiaugiuosi ir parodau savo mokiniams, kaip mano idėją pataisė trimetė dukrelė.

– Atrodo, kad tapyti ant šilko, nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ar turite mokinių, kuriems galite perduoti savo patirtį?

– Taip, tenka ir seminarus vesti. Tapyba ant šilko domisi ir vyresnio, brandaus amžiaus žmonės, nes tai terapija, ramybė, žaidimas, ir laikas sau, ir prisiminimas…. Piešti gali kiekvienas. Nepavykusių darbų nebūna. Kaip minėjau, dažų reikėtų paimti tiek, kad jie neišbėgtų už kontūro. Tačiau, jeigu dažai ir prabėga, tai galima tuos išsiliejimus „apžaisti“ ir sukurti įspūdį, kad taip ir turėjo būti.

– Ar prieš pradėdama piešti, žinote, kaip piešinys atrodys, ar tiesiog atsiduodate minčių tėkmei ir?..

– Dažniausiai sumanymas ir tema gimsta mintyse. Matau vaizdus, spalvas ir nuotaiką. Kad darbas būtų tikslesnis, galima jį nusipiešti ant popieriaus. Po rėmeliu su ištemptu šilku, padėję savo piešinio juodraštį, su kontūru galime perkelti tikslų sumanymo vaizdą, o nudžiūvus kontūro dažams, tapome, deriname spalvas, kuriame nuotaiką.

Piešiniai – tai mano pačios mintys. Jie kyla iš prisiminimų, vaizduotės.

– Ar turite mėgstamus motyvus, kuriuos dažniau naudojate savo kūryboje?

– Gyvenu kaimo aplinkoje, aplinkui mane – daug gėlių. Jos persikelia ir į mano piešinius.

Ten, kur nuneša svajonės

– Ar niekada nekilo mintis išvykti, išmanyti kaimo gyvenimą į didmiesčio šurmulį?

– Gimiau kaime, augau apsupta gražios gamtos Pernaravoje. Čia ir mano mokykla… Čia – visas mano gyvenimas. Nors mokytis Klaipėdoje, Šiauliuose ir Vilniuje buvo labai smagu. Patiko viskas. Netgi – egzaminus laikyti! Galėjau susilyginti su didmiesčio studentėms. Pati nebaigiau jokios dailės mokyklos, dailės pamokos tebuvo tik iki šeštos klasės. Manosios dailės studijos buvo labai pavėluotos – studijas baigiau tik 2002 metais. Nors dailė, piešimas buvo mano viso gyvenimo svajonė.

– Kodėl kelias iki svajonės buvo toks tolimas?

– Nepasitikėjau savo jėgomis. Į Dailės akademiją iš kaimo taip lengvai nepakliūsi. Teko rinktis kitą, bet ne mažiau mielą variantą. Mano pirmoji specialybė – ikimokyklinė pedagogika ir psichologija. Gyvenimo pradžioje dirbau kaimo darželyje vedėja, taip pat keletą metų auklėtoja miesto darželyje. Vėliau, Šiaulių universitete persikvalifikavau ir įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę. Pagrindinis – mokytojos darbas tapo ir gyvenimo būdu – mokyti. Mokau pradinukus ne tik pagrindinių dalykų, bet ir dailės supratimo, pajautimo ir laisvės kūryboje bei įvairių technikų ir idėjų.

[quote author=“L. Bytautienė“]Kai žmogus randa laiko kūrybai – moka džiaugtis gyvenimu, tuomet nesunku, o įdomu. Įdomu mokytis, tobulėti, kurti gyvenimą, auginti vaikus, gražinti aplinką ir matyti aplinkinių šypsenas.[/quote]

Pedagoge esu jau trisdešimt metų. O tapybos kelyje – dešimtmetį.

Buvę mano mokiniai jau suaugo. Mokau savo buvusių mokinių vaikus, ir tai – labai geras jausmas! Domiuosi savo mokinių dabartiniu gyvenimu ir džiaugiuosi, kai jiems sekasi.

– Atrodo gyvenate labai intensyvų gyvenimą, kuriame daug saviraiškos, nuolatinio mokymosi. Kas skatina nesustoti ir žengti vis tolyn?

– Taip, mokytasi išties labai daug. Pats mokslo, mokymosi procesas yra labai smagus. Žmogus nuolatos tobulėji, nesenti. Visada esi šalia jaunimo, jų įkvepiančio veržlumo, noro gyventi, dirbi, kurti. Kuriantis žmogus geba džiaugtis lyg vaikas, kuris turi savo svajonių žaislus.

– Ar nebuvo sudėtinga derinti motinystės rūpesčius, studijas ir darbą?

– Kai žmogus randa laiko kūrybai – moka džiaugtis gyvenimu, tuomet nesunku, o įdomu. Įdomu mokytis, tobulėti, kurti gyvenimą, auginti vaikus, gražinti aplinką ir matyti aplinkinių šypsenas.

– Ką Jums suteikia menas, dailė?

– Dailė man – ir atsipalaidavimas, ir savo minčių išreikšimas… Gėlių, kurias matau ir tapau iš atminties, parodymas… Akimirkos emocija…

Man atrodo, kad menas suteikia universalią galimybę išreikšti save, perteikti ir išgyventi emocijas bei nuotaikas.

– Tai, sakote svajonės pildosi?

– Dailė – visados buvo mano didžioji svajonė. Taip pat, kaip ir svajonė turėti dukrytę. Turėjau du puikius sūnus. Dukra buvo trečiasis vaikas. Jos sulaukiau, kai man buvo 40 metų.

Jau vėlokai… Žmonės sako, kad nepatogu, kai nepilnametės gimdo. Kai laukiesi „po 40-ies“, taip pat apima jausmas, kad jau truputį, „ne laiku“. Bet viskas praėjo sklandžiai, sėkmingai. Ir dabar džiaugiuosi nuostabia, kūrybinga dukra.

Raktas į meno ir kūrybos pasaulį

– Turite turtingą pedagoginę patirtį. Kuo skiriasi dabartinė vaikų karta nuo tos, kurią auklėjote, ugdėte prieš dešimt, dvidešimt metų?

– Dabartiniai vaikai labai gabūs informacinėms technologijoms, jų valdymui, žaidimams. Ugdant vaikų kūrybinius gebėjimus, labai svarbu drąsinti kiekvieno vaiko norą laisvai išreikšti savo kūrybinius gebėjimus, skatinti kūrybines fantazijas ir mokyti technikų įvairovių, kurios padeda atskleisti jų sumanymus. Technikų, temų bei idėjų įvairovė, praktiškas kūrybos pritaikymas, džiugi nuotaika kuriant – kelio sėkmė į meno ir kūrybos pasaulį. Su mokiniais teko dalyvauti įvairiuose dailės konkursuose ne tik rajone, bet ir respublikoje, kur tapome laureatais ir pelnėme prizines vietas ir dovanas.

– Kokiomis kūrybinėmis veiklomis vaikai labiausiai domisi?

– Ir vaikams, ir man pačiai labiausiai įsimena netradicinės pamokos. Smagu prisiminti, kaip dūkome gamtoje su geltonais rudeniniais lapais. Vėliau iš jų išdėliojome didžiulę saulutę. Kaip braidėme sniege ir pėdutėmis rašėme raides, kūrėme ant sniego ornamentus, lipdėme sniego figūras. O pavasarį stebėjome žydinčias gėles ir sodus; kokios nuostabios, gražios žydinčios obelys… Labai patiko minkyti molį ir iš jo gaminti indus, žvakides, papuošalus mamytėms… Daug visko buvo, sunku ir išvardyti.

– Ar sutiktumėte su nuomone, kad šiuolaikiniai vaikai dabar mažiau kūrybingi, motyvuoti?

– Tikrai taip nemanau. Gal tik jie turi daugiau pasirinkimų mėgstamoms veikloms. Tiesiog reikalingas individualus priėjimas prie kiekvieno vaiko, jo meninių gebėjimų pastebėjimas ir puoselėjimas.