Gėlynas, kuris turi savo „biografiją“

Įėję pro Kėdainių miesto senojo parko vartus galime pasivaikščioti buvusios Kėdainių dvaro sodybos vidinio kiemo vietoje, kurioje atgijo toks gėlynas, kokį yra matę 80-mečiai kėdainiečiai labai ankstyvoje savo vaikystėje ir kokį matome vokiečių karo lakūnų darytoje aeronuotraukoje.

Įrengė pagal auksinę taisyklę

Tiems, kas pastaruoju metu lankėsi senajame miesto parke, tikriausiai nuostabą sukėlė į kairę nuo vasaros estrados įrengtas mažaūgiais dekoratyviniais augalais apsodintas ir gruntiniais takais išraizgytas taisyklingo apskritimo gėlynas. Jis paprastas ir santūrus, darniai įkomponuotas į parko aplinką.

Gėlynas suformuotas laikantis vadinamosios auksinės proporcijos taisyklės. O ji skelbia, kad gėlynas kieme turi užimti tris dalis, takai – penkias, veja – aštuonias. Tokia kompozicija vadinama parteriu.

Parterio pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos žodžio parterre, reiškiančio „ant žemės“. Paradinius parterius, kaip reprezentacinę dvaro sodybos vietą, Lietuvoje imta įrenginėti XVII amžiuje. Tai daryta sekant Italijos, Vokietijos, Prancūzijos dvarų pavyzdžiu.

Paradinį parterį Kėdainių dvaro sodybos pagrindiniame kieme iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos sudarė apvalus žemaūgių dekoratyvinių augalų gėlynas, išraizgytas gruntiniais takais ir apjuostas plačiu tokiu pat gruntiniu taku.

Įvažiavus į dvaro sodybą iš dabartinės J. Basanavičiaus gatvės, tuo taku buvo sukama aplink gėlyną ir sustojama prie paradinių rūmų durų. Vaikštant gėlyno takais buvo gėrimasi augalais, mėgaujamasi jų kvapu.

Karingieji Hutenai-Čapskiai

Ankstyviausias dvaro sodybos paradinio parterio vaizdas žinomas iš 1850 metų. Grafiniame piešinyje pavaizduoti mūriniai grafo Marijono Huteno-Čapskio rūmai ir apvalus parteris priešais juos. Piešinyje pavaizduotiems rūmams būdinga vokiečių pilių stilistika. Ir tai nenuostabu.

Iš Frankonijos (dabar centrinė Vokietija) kilę Hutenai – viena seniausių Europoje karine šlove išgarsėjusių giminių. Jos pradininkas frankų kariuomenės maršalas Henrikas fon Hutenas 933 metais pasižymėjo mūšyje su Vokietijos karalystę užpuolusiais vengrais. 1121 metais Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas V suteikė Hutenams grafų titulą, o po kovų su prūsų gentimis XIII–XIV amžiuje giminės atstovai tituluoti lenkų riteriais.

Suartėję su Lenkijos karaliaus dvaru, Hutenai pasivadino Hutenais-Čapskiais. Dalis giminės, XVII amžiuje įsikūrusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, susigiminiavo su vietine diduomene.

Atvijo caro grasinimai

Vienam iš Hutenų, Pranciškui Hutenui-Čapskiui, 1766 metais vedus Veroniką Joaną Radvilaitę, Kėdainiai tapo dalimi giminės kraičio.

Ar lankėsi Kėdainiuose šis aukštas valstybės pareigūnas, nežinia, o štai jo nenuorama jaunėlis sūnus Stanislovas Hutenas-Čapskis Kėdainius pamilo ir įkūrė dvaro sodybą. Vietą jai parinko ne buvusioje Radvilų sodyboje pačiuose Kėdainiuose, o prie Dotnuvėlės upelio stovėjusiame kunigaikščių palivarke.

Pasiblaškęs po Europą Napoleono kariuomenės pulkininkas ir Prancūzijos garbės legiono ordino kavalierius Stanislovas Hutenas-Čapskis į sodybą Kėdainiuose iš Paryžiaus sugrįžo 1815 metais. Jį čia atvedė rimta priežastis – už tarnystę Napoleonui caras Aleksandras I-asis pagrasino konfiskuoti Lietuvoje turėtą nekilnojamąjį turtą.

Kėdainiuose grafas gyveno kukliai, rūpinosi žemės ūkiu ir miškininkyste, augino žirgus. Dviejų pastatų sodybą su langais, puoštais Venecijos stiklo vitražais, jo jaunėlis sūnus Edvardas Hutenas-Čapskis apibūdino kaip „žemą, nedidelę, dengtą šiaudais, tačiau visuomet visiems atvirą, visuomet šurmuliuojančią ir kupiną gyvybės“.

Veikliojo grafo užmojai

Po Stanislovo Huteno-Čapskio mirties 1844 metais sodybą paveldėjo vyresnysis sūnus – gamtininkas, grafikas, lenkų romantizmo tapytojas Marijonas Hutenas-Čapskis.

Veiklus ir išlavinto skonio grafas dvaro sodybą, anot amžininkų, pavertė stebuklų šalimi – įveisė vieną pirmųjų Lietuvoje angliško stiliaus peizažinį parką, įrengė tvenkinį, supylė jame salas, pastatė dviejų aukštų mūrinius rūmus, suformavo priešais juos paradinį parterį.

2019 metais atlikus archeologinius kasinėjimus įsitikinta, kad parteris buvo suformuotas dideliame puslankio formos kieme ant išlyginto paviršiaus supylus kalkakmenio skaldos ir rausvo priemolio.

Kalkakmeniai ir priemolis greičiausiai buvo iškasti iš rūmų ir arklidžių pamatų duobių, kasamų ant Dotnuvėlės kranto dešiniosios terasos. Ten natūralų sluoksnį sudaro paskutinio apledėjimo ledyno, pasitraukusio iš mūsų apylinkių maždaug prieš 13 tūkstančių metų, paliktas rausvas priemolis su kalkakmenio rieduliais.

Gėlynas buvo suformuotas 45 metrų skersmens, išgaubtas. Tokia forma jam suteikta supylus ir suplūkus viduryje 50 centimetrų storio priemolio, o nuožulnius pakraščius suformavus iš 30–20 centimetrų suplūkto priemolio.

Gėlyną juosė 2,20 metrų pločio lauko riedulių grindinys, kurio kraštai buvo grįsti iš stambesnių nei pats grindinys riedulių ir kurį supo 3 metrų pločio kalkakmenio skaldos takas. Grindinio viduriu ėjo kruopščiai išgrįstas latakas, kuriuo lietaus, šaltinių ir polaidžių vanduo buvo nukreipiamas į Dotnuvėlę.

Vokiškas „ordnungas“

Marijono Huteno-Čapskio suformuotą parterį 1869–1875 metais pertvarkė naujasis dvaro savininkas – Kuršo vokietis, caro generolas, grafas Eduardas Francas Totlebenas.

Pigiai nusipirkęs caro valdžios konfiskuotą sodybą, jis rekonstravo ją iš pagrindų: perstatė rūmus ir ūkinius pastatus, išplėtė žirgyną ir parką. Paradinį parterį generolas suformavo senojo vietoje, bet paaukštinęs kiemą. Iš senojo parterio jis panaudojo dalį lauko riedulių ir kalkakmenio skaldos.

Gėlynas, kaip ir Marijono Huteno-Čapskio, buvo suformuotas 45 metrų skersmens, tačiau ne išgaubtas, o įdubęs. Jį juosė 2,20 metrų pločio lauko riedulių grindinys su viduryje grįstu lataku. Grindinį supęs 3 metrų pločio smulkios skaldos ir žvyro takas buvo šiek tiek iškeltas virš grindinio ir gėlyno.

Paradinis parteris, parkas ir visas ūkis buvo skrupulingai prižiūrėti. Sodyboje tvyrojo griežta tvarka, vadinamasis vokiškas ordnungas (liet. tvarka). Apie jį savo memuaruose užsimena paskutinysis carinės Rusijos užsienio reikalų ministras Nikolajus Pokrovskis.

Rūmuose buvo kalbama tik vokiškai, didelę dalį personalo sudarė Vokietijos piliečiai, raštvedyba vedama vokiečių kalba, miškų plotai taisyklingai suskirstyti ir pažymėti užrašais „erste Forstrevier“, „zweite Forstrevier“ (vok. pirmas miško plotas, antras miško plotas) ir t. t.

Skrydis virš gėlyno

Tarpukariu paradinio parterio gėlyną prižiūrėjo Kėdainių mokytojų seminarijos seminaristai, vėliau – Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos moksleiviai.

Jų išpuoselėtą gėlyną 1944 metų liepos 28-ąją nufotografavo virš dvaro sodybos praskridęs nacistinės Vokietijos oro pajėgų Luftwaffe‘s lėktuvas. Praėjus dviem dienoms po skrydžio, naciai dvaro rūmus susprogdino.

Po karo gėlyno vietoje buvo įrengta aikštė laisvalaikiui ir pramogoms. Ji buvo naudojama iki parko uždarymo rekonstrukcijai 2018-aisiais.

Nacių lakūnų padaryta aeronuotrauka tapo dingstimi ir šaltiniu atkurti istorinį išnykusios dvaro sodybos paradinį parterį. Jo projektą 2018 metais parengė kaunietė architektė Gražina Janulytė-Bernotienė, gėlyną atkūrė irgi kaunietė – landšafto ir apželdinimo specialistė Ingrida Vainauskienė. 

[#gallery=2573#]