Berniukiška ir mergaitiška. O gal tiesiog – vaikiška?

 Berniukiška ir mergaitiška. O gal tiesiog – vaikiška?

BNS nuotr.

Eglė KUKTIENĖ

Rausvos suknelės. Poniai ir vienaragiai. Mažųjų makiažo rinkiniai, virtuvėlės, prekių krepšeliai, rausvi vaikiški dulkių siurbliai ir skalbimo mašinos. Būk mandagi, švelni, paguosk, apkabink, pasirūpink kitais, paimk lėliuką, pavežiok, aprenk, pamaitink. Megztiniai su dinozaurais, žaisliniai kareivėliai, radijo bangomis valdomi automobiliukai. Šautuvai, tankai, garažai, žaisliniai įrankiai, pjūklai ir plaktukai. Būk stiprus, neverk – berniukai neverkia. Apgink, užstok, būk drąsus. Gali palikti netvarką, tiek to, tuoj mergaitės sutvarkys… Visa tai – labai maža dalis mums visiems iki kaulų smegenų gerai žinomų stereotipų, kurie augo su mūsų tėvais, mumis pačiais, mūsų vaikais ir net anūkais.

Nuo kūdikystės

Kas galėtų paneigti, kad stereotipais apkrauname dar net negimusius vaikus? Žinodami, kad šeima laukia berniuko arba mergaitės, dažnai net ir matome būsimą mažylį tam tikrų spalvų fone. Berniukas – dangaus mėlynos, mergaitė – rausvos spalvos. Rodos, taip buvo ir bus per amžius.

Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto doktorantė, lytiškumo ugdymo specialistė ir lytiškumo ugdymo bendruomenės įkūrėja Akvilė Giniotaitė sako, kad yra visiškai normalu kelti lūkesčius net ir dar negimusiam kūdikėliui. Galvoti, koks jis bus, kaip atrodys, kokias turės būdo savybes. Vis dėlto mintyse dėliojantis norus ir viltis derėtų nepamiršti, kiek daug tai gali lemti vaiko gyvenime.

„Net kai vaikas yra dar pilvelyje, mes jau turime jam lūkesčių. Renkame garderobą, spalvas, perkame žaislus. 

Neįmanoma neturėti lūkesčių vaikui, tačiau jie gali būti mažiau ar daugiau stereotipiški“, – sako specialistė.

Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto doktorantė, lytiškumo ugdymo specialistė ir lytiškumo ugdymo bendruomenės įkūrėja Akvilė Giniotaitė sako, kad vien ant prekybininkų versti atsakomybės tikrai negalima, bet kartu tai nereiškia, kad mes neturime reikalauti iš jų pokyčių/. Asmeninio archyvo nuotr.

Stereotipų džiunglėse

Tad kokie jie – tie stereotipai, kuriais apkrauname vaikus, kai kada jiems dar net negimus?

Įvardijus juos kai kurie gali pagauti save galvojant, kad viskas yra tiek normalu, natūralu ir įprasta, kad net kyla klausimas „ir kas čia blogo?“.

„Mergaitės per žaislus, knygučių, filmukų, žaidimų personažus yra mokomos puoštis, puoselėti savo išvaizdą, išorę.

Per tai jos mokosi konstruoti savo vertę. „Jei aš esu maloni, gaunu komplimentų, mane giria, vadinasi, esu vertinga“.

Mergaitės ugdomos būti rūpestingomis, mokomos rūpintis kūdikiais, kitais žmonėmis, – vardija A. Giniotaitė ir priduria, kad berniukai savo ruožtu šiose srityse prasminio ugdomojo kirčio negauna. – Berniukų atveju prasminis kirtis dedamas ant „berniukiškų“ savybių, tokių kaip erdvinis, inžinerinis mąstymas, kautynės. Jie ugdomi būti išradingais, nuožmiais, tokiais, kuriems negalima verkti“.

Didžiausia problema su stereotipais yra ta, kad jie siunčia žinutę, tarsi yra tik vienas teisingas būdas būti berniukais ir mergaitėmis, vaikinais ir merginomis, ir galiausiai – būti vyrais ir moterimis.

A. Giniotaitė

Pašnekovė atskleidžia, kad atlikti tyrimai labai aiškiai nupiešia įdomų ir iškalbingą paveikslą apie tai, kaip iš tiesų nuo pat mažų dienų į stereotipų rėmus spraudžiami vaikai bando išpildyti visuomenės lūkesčius. Neretai gerai nesuprasdami, kodėl jiems primetamos vienos ar kitos rolės, paimami vieni žaislai ir duodami kiti, neva labiau jam tinkantys.

„Yra atlikti tyrimai, kurie parodo, kaip vaikai žaidžia skirtingose situacijose. Pastebėta, kad vaikai linkę žaisti su savo lyčiai priskiriamais žaislais tada, kai jie yra tarp kitų vaikų ir suaugusiųjų.

Yra toks terminas, kaip „gender policing“  (liet. lyties policija), kai vaikai patys save ima cenzūruoti.

Atliekant tyrimus pastebėta, kad kai vaikai yra paliekami vieni tarp gausybės žaislų, jie mielai renkasi žaisti su savo lyčiai nepriskiriamais žaislais“, – sako A. Giniotaitė.

Kitaip tariant, vos kelių metukų sulaukęs vaikas jau būna gavęs tokią didelę stereotipų dozę, kad žaisti su savo lyčiai esą netinkamais žaislais ramiai gali tik… pasislėpęs nuo kitų.

Šis vaikų noras įtilpti į suaugusiųjų nubraižytas stereotipų normas yra toks stiprus, kad net tokiu atveju, kai šeimoje auga ir berniukai, ir mergaitės, vaikai dažnai vengia žaisti su žaislais, kurie esą skirti priešingai lyčiai.

Lemtingi treji

„Reikia suprasti, kad nors mes esame suaugę, mūsų lytiškumas vis tiek gyvas. Ne tik brendimo metu yra svarbu, kas vyksta su mūsų lytimi. Mes visi turime savo lytinę tapatybę, esame vyrai ir moterys, per visą mūsų gyvenimą ta lytinė tapatybė yra veikiama, dėl to šia tema reikia nuoširdžiai domėtis.

O kai domiesi, tampa paprasta, lengva ir įdomu apie tai kalbėti ir su savo vaikais“, – sako A. Giniotaitė.

Kur galima rasti daugiau pagrįstos, paprastos ir prieinamos informacijos apie stereotipus ir lytiškumą?

– socialinio tinklo „Facebook“ grupė „Ne kopūstų vaikai“ – jos tekstai yra skirti žmonėms, kuriems rūpi lyčių ir lytiškumo temos. Žmonėms, kurie nori, kad šių dienų vaikai turėtų žinių, kurių neturėjome mes.

– „Įvairovės ir edukacijos namai“ – vieta, kur lytiškumo ugdymo ekspertės (-ai) padeda prisijaukinti lytiškumo temas.

Vaikai save, kaip vienos ar kitos lyties atstovą, ima suvokti apie trečius gyvenimo metus. Lemtingi tretieji gyvenimo metai, pagarsėję trejų metų krize, daugeliui tėvų yra išbandymas. Žinant, kad vaikas tuo laiku ima ne tik ieškoti elgesio ribų, bet ir pradeda suvokti savo lytiškumą, tėvams ir mokytojams tenka svarbi užduotis nubraižyti palankų vaiko ugdymuisi laisvės, ieškojimo, atsakomybių ir ribų žemėlapį.

„Apie trečius metus vaikai ima suvokti save, kaip tam tikros lyties atstovą ir jiems tampa labai svarbu tapti kažkurios grupės dalimi.

Jie stebi, kokie yra berniukai, kokios mergaitės, su kuo jie žaidžia, už ką jiems sakomi  komplimentai, kada suaugusieji džiaugiasi. Atsimena ir fiksuoja, ką daro patys, ką daro kiti vaikai.

Matydami šitą pasaulį jie kuria savo tapatybę ir konstruoja savo pasaulį.

Didžiausia problema su stereotipais yra ta, kad jie siunčia žinutę, tarsi yra tik vienas teisingas būdas būti berniukais ir mergaitėmis, vaikinais ir merginomis, ir galiausiai – būti vyrais ir moterimis.

Per drabužius, žaislus, personažus filmukuose, žaidimuose, knygose, jei jie yra stereotipiški, jei jie nesistengia sukurti harmonijos, simetrijos tarp „berniukiškų“ ir „mergaitiškų“ savybių, vaikai išmoksta juos susiaurinančių gyvenimo modelių“, – sako lytiškumo ugdymo specialistė.

Lemia santykius ateityje

Grįžkime prie klausimo „ir kas čia blogo?“. Kas čia blogo nuo mažens vaikams aiškiai pasakyti, kokie yra berniukai, kokie mergaitės, ko iš jų tikimasi, kai jie suaugs?

Tikriausiai dabar puikus laikas atsiminti klasika tapusį vyrų ir moterų santykių apibrėžimą: Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros.  Panašu, kad suaugusiųjų pasaulyje klestintis, rodos, amžinas vyrų ir moterų nesusišnekėjimas gali būti tiesiogiai siejamas su nuo mažens jiems užkrautais stereotipais.

„Stereotipinis vaikų auginimas ne tik apriboja vaikų galimybes išsiugdyti platesnį spektrą būdo savybių, protinių gebėjimų, atrasti daugiau talentų.

Jis susijęs su mūsų santykių modeliais, su tuo, ar gebame lygiavertiškai bendrauti tarp berniukų ir mergaičių, ar nuolat jaučiame įtampą ir konkurenciją, kuri lytis kuriose srityse yra geresnė, – kalba A. Giniotaitė. –  Nuo mažens vaikus raginame varžytis tarpusavyje, o vėliau tikimės, kad jie gebės kurti lygiavertiškus santykius?

Tai vėliau keliasi ir į romantinių santykių lygmenį, kuriame yra vis dar nemažai smurtinio elgesio modelių. Net šioje srityje vyrai esą turi  būti nejautrūs, turėti tvirtą savo nuomonę, o moteris turi būti paklusni, nuolanki, išpildanti vyro poreikius“.

Specialistė sako, kad nepaisant to, jog žmonės dažnai į tokius dalykus numoja ranka pasakę, kad jau 21 amžius ir taip nebėra, vis dėlto… taip dar labai dažnai yra. Stereotipiniai lytiškumo principai yra tiek giliai įsirėžę visuomenėje, kad daugumos jų sąlygoto elgesio mes net nepastebime.

Net ir didžiausios elektroninės prekybos svetainės skirsto žaislus pagal lytis

Pigu.lt komunikacijos vadovas Nerijus Mikalajūnas:

„Vienas pagrindinių elektroninės prekybos iššūkių, lemiantis elektroninės parduotuvės sėkmę, yra pirkėjui patogi navigacijos sistema, leidžianti greitai surasti ieškomą prekę, ar pasižvalgyti po panašaus tipo prekes ir pasisemti idėjų pirkiniams.

Kurdami ir tobulindami navigacijos sistemas daug dėmesio skiriame klientų paieškų metu naudojamiems raktiniams žodžiams – tai itin svarbi šio proceso dalis. Žinome, kad kuo detaliau kategorizuotos prekės, tuo didesnis šansas, kad pirkėjai jas greitai ras tarp milijonų kitų prekių.

Tačiau suprantame, kad kai kuriais atvejais kategorizavimas gali skatinti nenorimų stereotipų formavimąsi ar įtvirtinimą. Šiuo metu ieškome geriausių sprendimų, kaip atsisakyti lyčių kategorijų žaislų paieškoje, bet užtikrinti tą patį paieškos greitį ir efektyvumą“.

Žala apčiuopiama

Pašnekovė pabrėžia, kad stereotipais sukurtos lytiškumo normos tiek vyrams, tiek moterims atneša savų privilegijų ir savų suvaržymų. Nereikėtų bandyti ieškoti labiau nuskriaustos pusės – verčiau mėginti mažinti lyčių atskirtį gerbiant kito žmogaus emocijas ir sunkumus, su kuriais jis susiduria.

„Moterys daugiausiai yra varžomos lyties finansinio pritekliaus srityje. Yra toks terminas, kaip feminizuotas skurdas. Jo pavyzdys: pensininkės moterys skursta gerokai labiau, nei pensininkai vyrai. Taip nutinka dėl to, kad vidutinė moteris uždirba mažiau, nei vidutinis vyras. Taip yra dėl to, kad jos dažnai dirba mažiau finansiškai įvertintose srityse, tokiose kaip socialinės priežiūros sektorius, darželiai, slauga – Lietuvoje itin menkai apmokama darbo sritis, kuri laikosi praktiškai ant moterų pečių.

Moterys gerokai dažniau iškrenta iš darbo rinkos, nes gimdo ir augina vaikus, prižiūri sergančius savo ar net vyro giminaičius, slaugo senus tėvus.

Moterims tenka ta našta, kad joms nėra taip lengva siekti karjeros aukštumų ir jos nėra taip gerai įvertinamos kaip vyrai, – sako A. Giniotaitė. Tiesa, garsiai ir drąsiai apie tai kalbančios moterys, feministinis judėjimas lemia tai, kad šios problemos daugiau mažiau visiems yra žinomos.

O kai kalba pasisuka apie vyrus… panašu, kad kaip auklėjant iš jų buvo reikalaujama nerodyti emocijų ir apie jas nekomunikuoti, tokia vyrų visuomenė ir užaugo. Tyliai kenčianti savo sunkumus, nes juk „vyrai neverkia“. – Vyrai nukenčia emocinės ir fizinės sveikatos srityje. Dažniausiai jie nuo mažiausių dienų neturi tinkamų vyrų elgesio pavyzdžių, tokių, kurie rūpinasi savimi, geba prašyti pagalbos, laiku eina pas gydytojus, daro profilaktinius tyrimus (kalbant apie fizinę sveikatą).

Kitas dalykas – emocinė sveikata. Vaikai vis dar girdi, kad berniukai neverkia. „Koks tu būsi vyras, kaip eisi į kariuomenę?“.

Nuo to priklauso, kaip vyrai geba rūpintis savo emocine sveikata – paprašyti pagalbos, išsipasakoti, verkti, kada reikia verkti, išliūdėti ar turėti erdves, kuriose galima sveikai  išventiliuoti sudėtingas emocijas.

Kai to įgūdžio nėra, paaugliai ir suaugę vyrai dažnai griebiasi destruktyvių ir autodestruktyvių elgesio modelių. Smurtavimas, santykių aiškinimasis kumščiais, greitas vairavimas, lošimas, alkoholizmas, narkotikai. Vyrai Lietuvoje gyvena vidutiniškai 10 metų trumpiau, nei moterys, savižudybių skaičius tarp vyrų yra gerokai didesnis“.

Vakarai jau ima nusisukti nuo šio vaikiškų daiktų skirstymo pagal lytį – kad ir viena žinomiausių žaislų gamintojų „Lego“, kuri pradėjo nuo žaislų vaikams, perėjo per žaislų berniukams ir mergaitėms etapą, o dabar vėl grįžo prie senų gerų žaislų visiems vaikams. Vis dėlto Lietuvoje tokie vėjai pučia dar palyginus silpnai.

Aut. past.

Kada ir kodėl?

Viena yra kalbėti apie stereotipinį lyties vaidmenį šeimoje, suvokti jo svarbą ir bandyti vaiko nesprausti į atgyvenusius elgesio modelių rėmus. Tačiau ką daryti, kai plačioji visuomenė, rodos, nei kiek nepadeda?

Nori nupirkti neutralių spalvų rūbelių vaikui? Verskis per galvą, nes vaikų parduotuvėse aiškiai atskirti berniukiški ir mergaitiški skyriai, iš tolo šviečiantys rožiniais ir mėlynais atspalviais.

Nori nupirkti žaislą vaikui? Blaškykis po berniukiškų ir mergaitiškų žaislų skyrius, galvodamas, kodėl staiga mergaitė negali žaisti su traukinuku, o berniukas – turėti vaikiškos virtuvėlės.

„Vaikų pasaulio skirstymas rinkoje atsirado sąlyginai neseniai, prieš keletą dešimtmečių. Tai įvyko dėl labai paprastos priežasties: kad būtų parduodama daugiau daiktų. Šeimose, kuriose yra daugiau vaikų, daiktai, žaislai paprastai yra paveldimi ir nauji perkami tik tada, kai tikrai labai reikia.

Skirstymas pagal lytį, spalvų priskyrimas vienai ar kitai lyčiai atsirado tam, kad paveldėjimo būtų mažiau, žaislų būtų perkama daugiau“, – sako A. Giniotaitė.

Specialistė priduria, kad visgi Vakarai jau ima nusisukti nuo šio vaikiškų daiktų skirstymo pagal lytį – kad ir viena žinomiausių žaislų gamintojų „Lego“, kuri pradėjo nuo žaislų vaikams, perėjo per žaislų berniukams ir mergaitėms etapą, o dabar vėl grįžo prie senų gerų žaislų visiems vaikams.

Vis dėlto Lietuvoje tokie vėjai pučia dar palyginus silpnai. Ir kas dėl to kaltas? Nenorintys nieko keisti prekybininkai, o gal patys pirkėjai?

„Tai tarsi klausimas apie vištą ir kiaušinį – nuo ko viskas prasidėjo ir kas turi nešti atsakomybę.

Vien ant prekybininkų versti atsakomybės tikrai negalima, bet kartu tai nereiškia, kad mes neturime reikalauti iš jų pokyčių.

Tėvai, mokytojai ir visi, suinteresuoti į lygiavertišką vaikų ugdymą, turi teisę išsakyti savo lūkesčius ir reikalauti keisti žaidimo taisykles.

Ar žaislus reikia skirstyti pagal lytį, ar pagal tai, ką jie lavina – rūpestingumą, socialinius įgūdžius, bendravimo gebėjimus, smulkiąją motoriką, inžinerinį mąstymą, supratimą apie buities darbus? 

Lietuvoje labai mažai mokslininkų dėmesio skiriama lytiškumo sričiai, ką jau kalbėti apie jos įtraukimą į marketingo ir komunikacijos sritis.

Iš to, ką subjektyviai stebint tenka girdėti, labai dažnai prekybininkai dangstosi pirkėjų poreikiu – esą žmonės to nori, ir mes duodame tai, ko jie nori. Bet iš tiesų mes net nežinome, ko žmonės nori, nes nėra atlikta jokio tyrimo. O ir tas noras gali būti dėl to, kad taip yra įprasta, mes esame pripratę prie tokių dalykų, nežinome, kad gali būti kitaip, naudingiau patiems, mūsų vaikams“,– svarsto A. Giniotaitė.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video