Staiga ėmėme ir visi įžengėme į kitą pasaulį

Paulius Aukštikalnis: „Kartu su kitais žmonėmis mokiausi vaikščioti lynu“

Kaunietis, pagal išsilavinimą farmacininkas, nuo vaikystės daug lotyniškų medicininių terminų girdėjęs mero pavaduotojas Paulius AUKŠTIKALNIS prigijo mūsų krašte ir jau 2 metus, be kitų sričių, kuruoja ir sveikatos įstaigų darbą šiuo ypatingai neramiu laikotarpiu.

Kalbamės, kaip asmeniškai jis ir visa jo šeima įveikė pandemiją bei kokie iššūkiai rajone buvo didžiausi, kas dabar neramina, ko pasiekta ir ko neįmanoma pakeisti.

– Jau daugiau kaip metus gyvename su pasauline pandemija. Kaip apibūdintumėte tai, kas įvyko?

– Staiga ėmėme ir visi įžengėme į kitą pasaulį.

Man toks jausmas, tarsi po labai rimtos traumos būtume visi pradėję iš naujo mokytis vaikščioti. Visi žingsniai – nauji ir kitoje aplinkoje.

Dar kartą įsitikinau, kad žmogus iš esmės yra tvirta būtybė. Pagalvokime, kiek daug visko išmokome.

Taip ir aš gyvenau. Kartu su kitais žmonėmis mokiausi vaikščioti lynu.

– Kaip karantino ribojimai paveikė jus asmeniškai?

– Nebemoku be kaukės bendrauti ir gyvai susitikti darosi nemenkas iššūkis.

Pakeičiau įpročius: vietoj ilgo apsipirkimo prekybos centre – pasivaikščiojimas gamtoje. Vietoje treniruočių sporto salėje – bėgiojimas gamtoje ir važinėjimas dviračiu arba žvejyba. Vietoje tolimų kelionių – laikas savo mieste, mūsų senamiestyje.

Atsirado daugiau laiko knygoms. Labai supaprastėjo ir sustiprėjo šeimos gyvenimas. Esame arčiau vienas kito ir mažiau laiko eikvojame tokiems dalykams kaip važinėjimai kasdien į  būrelius, mokyklas bei prekybos centrus.

– O kokius naujus pojūčius atnešė pandemija?

– Nemaloniausias pojūtis – izoliacija nuo žmonių ir tikro „gyvojo“ bendravimo. Nuolatinė nežinia.  

– Kokių savo asmeninių planų atsisakėte dėl pandemijos?

– Asmeniniame gyvenime nesugriuvo niekas. Tik tradicinę šeimos vasaros kelionę teko atidėti, sumokėtas avansas nenuplaukė, kelionė vis atidedama neribotam laikui. 

Praeitą vasarą ją sėkmingai pakeitėme į kelionę su visa šeima po Lietuvą, daugiau laiko praleidome mano senelių sodyboje Molėtų rajone, atradome seniai pamirštą Šventąją bei jos mažiukus namukus.

– Kaip įveikia karantiną Jūsų šeima?

– Abu mūsų vaikai penktokė Urtė ir antrokas Adomas perskaitė daugiau knygų nei buvo planuota.

Naujai atradome seniai užmirštų stalo žaidimų.

Tai, kad nebereikėjo skubėti, lėkti, važiuoti, visi šeimoje tapome ramesni, susiklausę. Atkrito daug rūpesčių ir tikrai labai sustiprėjo mūsų ryšiai.

O vaikus tapo daug sunkiau ištempti iš kambario. Jų pasaulis tapo visiškai kitoks. 

[quote author=“P. Aukštikalnis“] Leiskite savo laisvą laiką savaitgaliais taip, kad per tas dvi dienas pamirštumėte,kur penktadienį pasidėjote savo mobilųjį telefoną, taip, kad nespėtumėte prisiminti darbo ir apie jį pagalvoti nei vienos minutės. Tai ir bus tikroji „proto higiena“. To riekia mokytis.[/quote]

– Ko labiausiai pasiilgote iš nepandeminių laikų?

– Vaikystės draugo Egidijaus, klasioko Pauliaus ir kursiokų Rūtos, Andriaus, Luko ir mūsų susitikimų.

Mes turime tradiciją susitikti visi keletą kartų per metus ir smagiai praleisti laiką. Žiemą kartu švęsdavome Naujuosius metus, o vasara su šeimomis plaukdavome baidarėmis.

Labai visi ilgimės šių susitikimų ir mums jų labai trūksta.  

– Kada paskutinį kartą matėte savo tėvus? 

– Tėvus labai saugojome. Laikėmės visų apribojimų. Lygiai pusę metų nebuvome susitikę, bet visiškai neseniai, kai tik leido kirsti savivaldybės teritoriją, visi pirma kartą pasimatėme. 

– Kaip Jūs matote, kokie pasikeitimai mūsų krašte, bendruomenėje?

– Mūsų bendruomenę kankina tos pačios problemos, kaip ir visą pasaulį: pirmiausia, nesavalaikės artimųjų netektys – tai skaudžiausia, tada nuovargis, baimė susirgti, noras greičiau grįžti į laisvę be apribojimų.

Man atrodo, kad didmiesčių žmonės greičiau priėmė nuotolinį darbą kaip neišvengiamybę.

Pas mus vis dar matau žmonių, norinčių likti prie seno, o reikia prisitaikyti sau, pasinaudoti tuo kaip galimybe savo patogumui susikurti, greičiau keistis.

Aš jau prieš penkerius metus esu dirbęs nuotoliu viename iš ankstesnių savo darbų farmacinėje kompanijoje. Mano darbo vieta buvo namuose Kėdainiuose. Jau tada pagalvojau, o kada visos įmonės pereis prie tokio modelio. Tuomet net ir kolegos iš biuro Vilniuje pavydėjo tokios galimybės. Dabar tai tapo norma visiems ir nereikia to atmesti.  

– Kaip savo darbą farmacijoje galite palyginti su politiko darbu?

– Farmacijoje rekomenduodavau vaistus bendruomenės sveikatai, dabar siūlau ir priimu sprendimus dėl bendruomenės gerovės ir sveikatos. Manau, kad tikslas yra labai panašus – padėti, tarnauti žmonėms.

[quote author=“P. Aukštikalnis“] Staiga ėmėme ir visi įžengėme į kitą pasaulį. Man toks jausmas, tarsi po labai rimtos traumos būtume visi pradėję iš naujo mokytis vaikščioti. Visi žingsniai – nauji ir kitoje aplinkoje. Dar kartą įsitikinau, kad žmogus iš esmės yra tvirta būtybė. Pagalvokime, kiek daug visko išmokome. Taip ir aš gyvenau. Kartu su kitais žmonėmis mokiausi vaikščioti lynu.[/quote]

– Kas keitėsi darbo organizavime?

– Darbinėje aplinkoje jau pradėjau net mėgautis nuotoliniais pasitarimais, seminarais, konferencijomis. Supratau, kad tai man patinka dėl kelių dalykų: dėl greitumo, patogumo ir ekologijos. 

Pamatai, kad koks seminaras visiškai ne į temą, tiesiog atsijungi ir viskas.

O jei reikia greit pabendrauti su labai toli esančiais žmonėmis – kvieti juos – ir per trumpą laiką gali pasiekti daug žmonių, gauti įvairių atsakymų ir žinių.

Visą tą laiką, kuris buvo skirtas važinėjimams, sutaupome konkrečiam darbui, o kartu ir saugome savo planetą.

– Kokia dabar yra Kėdainių žmonių sveikata?

– Blogesnė ir blogėjanti.

Psichologinė žmonių būsena sunkesnė. Dabar tai labai matoma.

Dėl pandemijos sumažėjo reguliarių sveikatos tikrinimų, dabar sprendžiamos tik neatidėliotinos bėdos. Taip atsiranda uždelstų, sunkesnių ligų.

Daug žmonių patiria nerimą ir baimes.

2020 metais ir pagal prevencines mūsų sveikatos programas patikrinome mažiau žmonių nei buvome planavę. Buvo apriboti fiziniai gydytojų kontaktai.

Trys pagrindinės mirčių priežastys, be nelaimės COVID-19 – lieka tos pačios: kraujotakos sistemos ligos –beveik 60 procentų, piktybiniai navikai – apie 20 procentų ir išorinės mirties priežastys.

– Esate atsakingas už sveikatos sritį, kaip jūs asmeniškai valdėte pandemiją?

– Aš esu ir Ekstremalių situacijų komisijos narys. Tai teko ir dabar tenka kasdien spręsti problemas.

Talkinau administracijos direktoriui Arūnui, kur galėjau ir kaip galėjau. Iš jo – puikaus profesionalo – mokiausi ir sužinojau daug naujo.

Beje, jis dirba ne mažiau kaip medikai šiuo metu – pandemijos valdymas visiems yra naujas atskiras darbas, su juo susijusius klausimus tenka spręsti kelis kartus per dieną, o neretai tam skirti ir visą dieną, tada einamieji darbai lieka nakčiai, tačiau dar nė vienas iš Tarybos narių nepasiūlė mokėti priedo administracijos direktoriui už perdirbtas valandas ir nė kiek ne mažesnį krūvį. Pas mus labai mažai supratimo tuo klausimu.

Vietoje to, dar apkrovė visą administraciją papildomu lentelių darymu ir siuntinėjimu su ta informacija, kuri ir taip visiems yra prieinama viešai. 

Aš asmeniškai rūpinausi visais klausimais nuo aikštelių uždarymo ir gatvių dezinfekcijos pačioje pradžioje, iki dabar pradinukų sugrįžimo į mokyklas ir testavimo plano.

– Ar tenkina rezultatai? 

– Ir mūsų komandos rezultatai gana geri.

Visus sprendimus įgyvendiname, pirmi įkūrėme karščiavimo kliniką, pirmi paskyrėme didelę sumą pandemijos valdymui, nesutriko nei aprūpinimas medicininėmis priemonėmis, neleidome įsiplieksti židiniams nė vienoje slaugos įstaigoje, greitai užgesinome židinį pačioje savivaldybėje.

Įsigijome deguonies aparatus, ligoninėje įrengtas labai modernus deguonies tiekimas. Juk mūsų ligoninė su tų pačių medikų pagalba buvo paversta tiesiog infekcine ligonine – tai milžiniškas darbas ir iššūkis.

Visuomenės sveikatos biurą ir Bendruomenės socialinį centrą pasitelkėme pagalbai ir darbui.

Nei pagal vieną rodiklį nesame tarp autsaiderių.

Palaikome skiepijimo tempą, net pedagogai mūsų rajone labai gerai pasiskiepijo, geriausiai Lietuvoje. Buvome klausinėjami kolegų kaip tai pavyko.   

– Gal kažką pavyko padaryti dėl visos Lietuvos?

– Išgirdome medikų keliamą problemą, kad jiems, susirgus COVID-19, mokama mažesnė nedarbingumo išmoka. Užsiėmiau tą neteisybę spręsti.

Pasiūliau, kad medikams, dirbusiems slaugos skyriuje, COVID-19 skyriuje, mobiliajame punkte, karščiavimo klinikoje ir visur, kur yra neišvengiamas kontaktas su sergančiais COVID-19, kad jiems susirgus, ligos išmokos būtų tokios, kokios priklauso kaip ūmiam susirgimui darbo vietoje.

Tos išmokos yra didesnės nei įprastu ligos atveju, kuriam iki tol buvo prilygintas susirgimas koronaviruso infekcija.

Kreipiausi dėl to į Lietuvos gydytojų sąjungą. Tada jau kartu kreipėmės į Lietuvos savivaldybių asociaciją. Tada kartu dirbome, dėliojome reikalavimus, pataisymus ir tada susitikome jau su „Sodros“ atstovais.

„Sodra“ su mūsų sąlygomis sutiko ir pasiūlymams pritarė.

Vėl raštai kartu su Lietuvos gydytojų sąjunga visoms ligoninėms.

Išmokos buvo prilygintos tokioms pačioms, kokios priklauso išmokoms, kurios taikomos „Profesinės ligos“ atveju.

Kai medikams nedarbingumus išmokėjo net atgaline data, supratome, kad tai vienas iš didžiausių laimėjimų, kilęs mūsų rajone ir atnešęs naudą visos Lietuvos medikams. 

Taip pat rajone priėmėme sprendimą Pirminės sveikatos priežiūros centro medikams, dirbantiems COVID-19 skyriuje, atlyginimų priedus, kitas išlaidas dengti iš savivaldybės biudžeto.

– O kuris pandemijos valdymo etapas buvo sunkiausias?

– Pati pradžia, kai niekas nieko nežinojome, kas čia įvyko, ką daryti ir kaip viskas bus.

Buvo baimės, abejonių, neaiškumo laikas.

Vienu metu reikėjo viską daryti: ir gyventojus raminti, ir juos drausminti, ir viską uždaryti, ir sprendimus vykdyti. Vienas po kito ėjo nauji reikalavimai.

Mes ir dabar esame tik etape. Pandemijos bangavimai dar nesibaigė. Esame kylančioje bangoje ir vėl reiks daryti tuos pačius sprendimus, tik kiek kitaip.

Dabar sunku dėl to, kad nauja valdžia taip pat imasi kai ką daryti kitaip, naujai. Vėl tenka prisitaikyti. 

[quote author=“P. Aukštikalnis“]Ir būtinai saugokime ir globokime vienas kitą, medikus, mokytojus ypatingai. Jiems labai sunku – daugiau supraskime ir užjauskime.[/quote]

– Kaip laikosi mūsų medikai?

– Visų gydymo įstaigų ir administracijos darbuotojų, kurie labai susiję su karantino reikalais, pervargimą matome ir girdime skundus. Kol kas jiems tik didinamos apimtys ir daugėja darbų.

Man jau sunku išvardinti, ką dabar daro medikai. Jiems vis primetami valstybės deleguoti darbai.

Kalbėjau apie tai ir su Seimo nariais. Jie gali leisti didinti ir darbuotojų skaičių. Pavyzdžiui, geltonuosius autobusiukus dar pernai pavasarį siūliau panaudoti pavėžėjimui, to neleido įstatymas, dabar, kai jau, manau, visi suprato, kad čia niekas greitai nesibaigs, pakeitė taisykles ir jau galima tai daryti.

Daug sprendimų priklauso ne nuo mūsų.

Mes tikrai matome, ką galima daryti geriau, bet keisti įstatymų negalime.

– Ar neišseks medikų sveikata?

– Labiausiai mane tai ir neramina. Kaip ir minėjau, jie ant ribos.

Yra jiems mokami priedai, kurie lyg ir turėtų motyvuoti, bet manau, kad ir jie to išsekimo, nuovargio, apatijos ir perdegimo nebekompensuoja.

Dabartinės papildomos išmokos, net nedrįstu vadinti to atlygiu, vis tiek iki šiol dar neatitinka realių jų darbo sąlygų.

Kai matau, kiek iš jų naujų ar papildomų funkcijų reikalauja Vyriausybė dėl ekstremalios padėties ir kokį nepasitenkinimą jie jaučia iš visuomenės, suvokiu, kad  atlyginimo ir reikalavimų santykis neadekvatus.  

Darbų našta nepakeliama. Jie taip dirba, kad net nėra kaip ir kada suteikti jiems jokios psichologinės pagalbos. Todėl visų labai prašau – nebekaltinkite ir nesmerkite, net jei padarė klaidų. Supraskite, kad jie tik žmonės, medikai be poilsio metus laiko. Geriau visi palaikykime juos, būkime geranoriški, o paskui ten išsiaiškinsime.  

– Tai ko labiausiai reikia šiandieniniam pandemijos prispaustam medikui?

– Manau, kad juos dabar palaiko tik per studijas išsiugdyta geležinė disciplina ir pareigos jausmas.

Nedaug profesijų žmonių duoda priesaiką, o medikai tai priesaikai ištikimi. Gal todėl ir nepalūžta. 

Sunku būti patarėju medikams, bet linkiu jiems stiprybės ir kaip nors visame tame nepamiršti „proto higienos“.

Jeigu galėčiau, parašyčiau receptą: griežtai 8 valandos darbo, 8 valandos hobiams ir 8 valandos miego.

Ne tik aš, bet ir jie patys puikiai žino – pandemijoje būsime ilgai. 

Ne taip pat, kaip šiandien, bet dar taip neaiškiai gyvensime kurį laiką.

Istorija byloja ir apie ilgesnius pandemijų laikotarpius. Tik gal jau būsime labiau prie viso to pripratę, tad vis tiek saugokite save.

[quote author=“P. Aukštikalnis“]Mažiau teiskime kitus. Aš asmeniškai esu linkęs ištiesti pagalbos ranką. Jeigu į ją nors vienas žmogus gali atsiremti, aš ją paduosiu. [/quote]

– Paminėjote „proto higieną“. Jau sklinda gandas, kad jūs visiems ją rekomenduojate. Kas tai yra?

– Prisimenate savo nevaržomą laisvę vaikystėje, kai nebeatsimeni, ar valgei, kiek dabar valandų, nejauti ar šilta, ar šalta?

Leiskite savo laisvą laiką savaitgaliais taip, kad per tas dvi dienas pamirštumėte, kur penktadienį pasidėjote savo mobilųjį telefoną, taip, kad nespėtumėte prisiminti darbo ir apie jį pagalvoti nei vienos minutės. Tai ir bus tikroji „proto higiena“. To riekia mokytis.

– Kaip Jūs rekomenduojate bet kuriam žmogui susikaupti ir išgyventi?

– Mes gerai žinome, kad bet kokius pokyčius žmonės priima sunkiai.

Daugelį savo streso ir gyvenimo sunkumų iki šiol buvome pratę spręsti išsišnekėdami su draugais, bet dabar to padaryti nebegalime. Todėl noriu priminti, kad jei labai sunku, reikia nedelsti ir kreiptis į profesionalus pagalbos.

Supraskite, kad tokiu metu viskas daug aštriau priimama, daug papildomų dirgiklių, ne tik pati ligos galimybė, bet ir karantino suvaržymai, ir dėl to delsti nereikia.

Kitas patarimas: imkitės fizinės veiklos, ką nors darykite, eikite pėsčiomis, važiuokite dviračiu, sportuokite, judėkite.

Ir būtinai saugokime ir globokime vienas kitą, medikus, mokytojus ypatingai. Jiems labai sunku – daugiau supraskime ir užjauskime.

– Gal Jus tėvai išmokė taip rūpintis sveikata?

– Tėvai  mane ugdė taip: daug mokytis ir dirbti, o savaitgaliais ilsėtis pas senelius kaime.

Išmokau kinkyti arklį, arti ir kitokių žemės ūkio bei meistrystės darbų. Tie darbai ir buvo tikra „proto higiena“ nuo mokymosi.

O kadangi vasaras leisdavau Molėtų rajone, tai iš ežero išlysdavau tik rugsėjo gale. Dabar to nebedarau, bet Pelėdnagių ruoniai ir Edvinas Demidavičius mane dabar labai atkakliai kviečia nerti į šaltą vandenį kartu su jais. Ir aš tą kvietimą priimsiu.

– Koks Jums įstrigo prisiminimas, susijęs su Jūsų sveikata?

– Turėjau keletą labai rimtų traumų, po kurių teko net pakeisti draugus.

Dvyliktoje klasėje buvau užpultas ir sumuštas taip stipriai, kad ligoninėje gulėjau tris mėnesius. Man teko biologijos egzaminui pasiruošti ligoninėje savarankiškai, bet valstybinį egzaminą išlaikiau puikiai ir įstojau į valstybės apmokamą vietą LSMUK.

– Koks gydytojas Jums yra idealas?

– Dr. Housas. Buvo toks įsimintinas serialo herojus apie terapijos genijų ir jo nerealią komandą. 

Dabar žaviuosi labai kompetentinga ir svarbiausia šiuolaikiška mano šeimos gydytoja Gintare Paškevičiene. Ji nuolat rūpinasi ir net per messengerį paklausia, kaip jaučiuosi. Technologijos jai padeda betarpiškai bendrauti ir pagreitina darbą. 

– Kėdainių ligoninę ir įstaigas purtė ne tik pandemija, bet ir kiti skandalai? Kaip į tai reaguojate?

– Reaguoju ramiai. Dalis skandalų, tokie kaip mirusiųjų laikymas, PSPC remontas, jau subliuško. Niekas jų net neprisimena.

Tai dar kartą parodo visų problemų laikinumą.

Kitus dar įvertins teisėsauga. Tai jų darbas.

Mažiau teiskime kitus. Aš asmeniškai esu linkęs ištiesti pagalbos ranką. Jeigu į ją nors vienas žmogus gali atsiremti, aš ją paduosiu. 

– Per pandemiją savanoriavote. Ar jau išblėso tas įspūdis?

– Tokie įspūdžiai neišblėsta.

Ėjau savanoriauti į COVID-19 skyrių, kad pats pamatyčiau ir suprasčiau, ko riekia ir kaip viskas vyksta. Buvau ten tuo laiku, kai labiausiai to reikėjo: augo sunkių ligonių skaičius ir tada dar sirgo medikai.

Pirmieji suvakcinuoti žmonės buvo gruodžio 28 dieną. Bet dabar vėl ateina momentas, kai auga susirgimų skaičiai ir mes atlaisviname ribojimus, tai nepraeis be pasekmių.

Karščiavimo klinika savo metinių proga balandžio 6 dieną turėjo paguldyti net 5 pacientus. Dėl to vėl teko padidinti lovų skaičių COVID-19 skyriuje nuo 15 iki 25.

Vėl ruošiamės didinimui. Taip, kad vėl su nerimu sekame skaičius.

Dabar vėl labai reikia savanorių. Labiausiai skambinimui – mūsų medikai išnaudojo visus resursus.

Prasidėjus masinei vakcinacijai, jie skiepys dideliu tempu ir labai reikės talkos organizuojant žmones skiepimuisi. Kviečiu ateiti į pagalbą.

Patikėkite, tai bus daug lengviau negu dirbti COVID-19 skyriuje.

Rašykite man asmeniškai – esu pasiekiamas mesengeriu socialiniame tinkle arba drąsiai kreipkitės tiesiai į mūsų medicinos įstaigas: Pirminės sveikatos priežiūros centrą ir ligoninę.

[#gallery=2631#]