Spausdintas žodis dar ilgai nenumirs

 Spausdintas žodis dar ilgai nenumirs

Dotnuviškis Romas Župerka – leidyklos-spaustuvės „Spaudvita“ įkūrėjas ir vadovas./Rūtos Švedienės nuotr.

Rūta ŠVEDIENĖ

Dotnuviškis Romas Župerka – leidyklos-spaustuvės „Spaudvita“ įkūrėjas ir vadovas. „Žodis vadovas mažoje įmonėje – nieko nereiškia. Visi mes nusimanome įvairiuose leidybos ir spaudos procesuose, dirbame ten, kur tuo metu reikia. Tai grynai šeimos verslas“, – sako Romas ir pasidžiaugia, kad darbų užtenka.

Įkūrė 2002-aisiais

Leidykla-spaustuvė „Spaudvita“ įkurta prieš 20 metų. Prieš tai Romas dirbo „Raidės“ spaustuvės Kėdainių skyriuje, „Rinkos aikštės“ spaustuvėje. Paskui priėmė sprendimą kurtis ir dirbti savarankiškai.

Iš pradžių nuomojosi patalpas Josvainių ir Radvilų gatvės kampe esančiame pastate. Dabar spaustuvė įsikūrusi Radvilų gatvėje. Daug metų Kėdainiuose veikė dvi spaustuvės – „Rinkos aikštės“ ir „Spaudvita“.

Kai pavyksta gerai sumaketuoti, kai knyga išvysta dienos šviesą, tai jau didelis darbas padarytas, galima pasidžiaugti ir jei užsakovas patenkintas, tai yra lyg savotiška dovana, nes tam darbui būna skirta daug laiko ir meilės.

R. Župerka

Krūvio užtenka

Krūvio „Spaudvitai“ užtenka, nors spaustuvė pajėgi spausdinti ir daugiau. Spausdinamos knygos, brošiūros, vizitinės kortelės, atvirukai, reklaminiai lankstukai, blankai.

Anot Romo, labiausiai patinka užsiimti knygų leidyba. Dažniausiai tekstai būna surinkti ir jau suredaguoti. Jei neredaguota, Romas samdo redaktorių. Paskui pats knygas maketuoja, kuria dizainą, viršelį.

Aišku, viskas yra kruopščiai derinama su užsakovu (dažniausiai knygos autoriumi), koks bus knygos formatas, teksto šriftas, kur kokios nuotraukos bus dedamos, koks bus viršelis, popierius. „Stengiamės iš anksto labai viską kruopščiai aptarti, nuspręsti – norisi, kad užsakovai liktų patenkinti“, – sako Romas.

Daugiausia užsakovai esti iš Kėdainių, bet kreipiasi ir iš kitur.

Turi reikiamos įrangos

Spaustuvėje yra kelios skaitmeninės ir viena ofsetinė spaudos mašina. Taip pat turima ir pospaudiminės įrangos – pjaustymo, lankstymo, bigavimo, įrišimo ir kt.

Spaustuvė daugelį darbų, susijusių su knygų spausdinimu, atlieka pati, na, o dėl jų įrišimo tenka kreiptis į kolegas, į didesnes spaustuves. Smagu, kai visi darbuotojai išmano įvairius gamybos procesus. Tik su ofsetine spauda (blankai ir pan.) daugiausia dirba pats Romas.

Dabar žmonės užsako mažesnius leidinių tiražus. Tiražai sumažėjo ir dėl to, kad dabar yra ką skaityti ir ne popieriniame variante. Žmonės daug skaito internete.

R. Župerka

Tiražai sumažėjo

Dabar žmonės užsako mažesnius leidinių tiražus. Tiražai sumažėjo ir dėl to, kad dabar yra ką skaityti ir ne popieriniame variante. Žmonės daug skaito internete.

Anksčiau knygos optimalus tiražas būdavo 500–1000 egz., dabar spausdinama 100−300 egz. tiražais. Jei knygos tiražas yra mažesnis, – vieneto kaina tampa didesnė. nksčiau daugiau buvo spausdinama blankų, dabar to mažiau reikia, nes gi daug kas tvarkoma elektroniniu būdu.

Be to, jei reikia blankų nedidelio kiekio, tai atsispausdina ir patys, dabar gi visos įstaigos turi spausdintuvus.

Išleisti knygą – lyg dovana

Romas džiaugiasi, kai žmogus atneša medžiagą išleisti knygą.

„Žinoma, tai atsakingas darbas, bet kai pavyksta gerai sumaketuoti, kai knyga išvysta dienos šviesą, tai jau didelis darbas padarytas, galima pasidžiaugti ir jei užsakovas patenkintas, tai yra lyg savotiška dovana, nes tam darbui būna skirta daug laiko ir meilės“, – sako Romas.

Per dvidešimt metų išleista daug knygų. Labiausiai Romui įsiminė Jono Jucevičiaus knyga „Kėdainių krašto architektūra“. Daug bendrauta su autoriumi, redaktore. Visų knygų po egzempliorių lieka ir spaustuvėje.

Ne viena padėka

Romo kabinete ant spintelės stovi daug padėkų rėmeliuose. „Matyt, žmonėms patiko mūsų darbas, aptarnavimas“, – kukliai paaiškina.

Paklaustas, ar nesigaili, kad kažkada pradėjo savo verslą, atsako, kad tikrai ne, nors turi dabar nuolatinį rūpestį ir atsipalaiduoti nėra kada. O ir atostogų išeiti sudėtinga.

„Žmogui reikia bent dviejų savaičių atostogų, kad atsipalaiduotų, o mums taip neišeina“, – sako Romas.

Bet darbu, veikla jis sako esąs patenkintas. „Ko gero, kad pataikiau prieš 20 metų įkūręs leidyklą-spaustuvę ir ėmęsis nuosavo verslo“, – svarstydamas šypsosi Romas.

Apie Kėdainių spaustuvių istoriją

1625 m. Kėdainiuose Kristupas Radvila įkuria evangelikų reformatų parapinę mokyklą, kurią 1647 m. jo sūnus Jonušas Radvila reformuoja į gimnaziją. Remiantis Europos mokyklų pavyzdžiu, ji pavadinama Šviesiąja (Gymnasium Illustre) ir tampa lotyniško tipo humanitarine gimnazija.

1650 m. Jonušas Radvila iš Gdansko pasikvietė patyrusį spaustuvininką Joachimą Georgą Retą (Jerzy Rhet), kuris prie gimnazijos įrengia spaustuvę ir 1653 m. iškart išleidžia 3 knygas: tris lietuvių kalba ir vieną lenkišką. Lenkiška Jonušo Radvilos privilegija Kėdainių miestui (Punkta Miastu Kiejdanskiemu) buvo 16-os puslapių. Visos lietuviškos knygos buvo įrištos į vieną ir pavadintos „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ (iš viso 672 psl.).

Galima spėti, kad spaustuvėje dirbo ne tik Retas, bet ir keli patyrę specialistai. Atkreipia dėmesį gražus knygų apipavidalinimas, gera spaudos kokybė. Pagrindinis tekstas išspausdintas dailiu gotiško tipo švabacho šriftu, o skyrių pavadinimuose dominuoja antikvos tipo lotyniškos didžiosios raidės.

Lotyniško šrifto gausu ir tų trijų knygų tituliniuose lapuose. Būdinga, kad kiekvienai knygai panaudoti keli skirtingo dydžio lotyniški šriftai, kurie dažniausiai skiriasi nuo kitose knygose naudojamų šriftų. Tad atrodo, kad Kėdainių spaustuvė buvo gerai aprūpinta šriftais.

Kėdainių spaustuvė gyvavo trumpai, nes prasidėjo karas su Rusija bei Švedija ir Radvilos, matyt, nebeskyrė lėšų spaustuvei išlaikyti. J. Retas savo spaustuvės įrangą paliko Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčiai, o iš jos tą įrangą galėjo nupirkti kita spaustuvė iš Mintaujos (dabartinė Jelgava). 1657−1658 metais jis išvažiavo iš Kėdainių į Pomeraniją ir ten įkūrė naują spaustuvę. Nuo to laikos iki pat XX amžiaus pradžios Kėdainiuose spaustuvės nebuvo.

Palei Nevėžį esančioje gatvėje stovėjo du mediniai namai, kurių savininkai nuolat keitėsi. Bet kaip namai, taip ir jų sklypai visada priklausė žydų tautybės žmonėms. 1923 m. Š. Movšovičius stovėjusį vienaaukštį namą rekonstravo, ištinkavo fasadus, pastogėje įrengė sau gyvenamas patalpas su mansarda ir balkonu, o pirmame aukšte su N. Kaganu įkūrė spaustuvę.

Carinėmis spausdinimo mašinomis buvo spausdinamos knygos, brošiūros, laikraštis „Kėdainių garsas“, žurnaliukas vaikams „Kregždutė“. Spaustuvėje jos aktyviausios veiklos metais dirbo 15 darbuotojų. Nuo 1937 metų „Bibliografijos žiniose“ ji įvardijama kaip Movšovičiaus spaustuvė. 1940 metais spaustuvė buvo nacionalizuota. Palei Nevėžį spaustuvė egzistavo ir sovietmečiu, kol Josvainių gatvėje buvo pastatyta nauja, modernesnė „Raidės“ spaustuvės Kėdainių skyriaus spaustuvė, kuri vėliau tapo „Rinkos aikštės“ spaustuve.

2 Komentarai

  • Pastebėjau ir aš, kad knygų tiražai greitai išperkami per pirmą partiją, po to vėl leidžiami po kažkiek laiko.

  • […] Leidykla-spaustuvė „Spaudvita“ kviečia pasinaudoti jos teikiamomis paslaugomis. Spaustuvėje, įsikūrusioje Radvilų g. 16, spausdinamos skrajutės, brošiūros, vizitinės kortelės, atvirukai, lipnios etiketės, knygos, žurnalai, reklaminiai lankstukai, blankai. […]

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video