Žinomiausias pasaulio kėdainietis prie Nevėžio turėjo savo mikrokosmosą (BIRŽELĮ – jam skirtas festivalis)

„Česlovas Milošas yra pats garsiausias visame pasaulyje kėdainietis. Jeigu bet kuriame pasaulio krašte nors šiek tiek humanitarinio išsilavinimo turinčiam žmogui pasakytumėte šią pavardę, jis iškart suprastų, apie ką yra kalba. Vargu ar žinotų Justiną Marcinkevičių, bet Česlovą Milošą greičiausiai būtų girdėjęs“, – taip apie Kėdainių rajone, Šeteniuose, gimusį ir užaugusį Nobelio literatūros premijos laureatą kalbėjo Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, sveikindamas į muziejaus padalinyje – Daugiakultūriame centre – vykusį seminarą „Erdvė ir vieta Česlovo Milošo kūryboje“ susirinkusius svečius.

Su partneriais įgyvendina projektą

Renginys organizuotas Kėdainių krašto muziejui drauge su partneriais – Kauno miesto muziejaus padaliniu Tautinės muzikos muziejumi ir Lietuvių kultūros namais Punske – įgyvendinant Europos Sąjungos lėšomis remiamą Interreg VI-A programos Lietuva–Lenkija projektą „Pamatyk. Išgirsk. Veik“.

Pagrindinis projekto dėmesys sutelkiamas į vieną žinomiausių Lietuvos literatūros figūrų – Kėdainių krašte augusį Č. Milošą. Tiesa, kaip pabrėžė Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis, projektas jungia įvairias veiklas: nuo investicinių, kurios leis sukurti modernias muziejaus ekspozicijas, iki vadinamų minkštųjų – tokių seminarų, koks vyko Daugiakultūriame centre.

„Šio seminaro tikslas – pakalbėti apie Č. Milošą, jo įtaką mūsų kraštui bei galimą įtaką vietos bendruomenėms“, – pristatė R. Žirgulis.

Renginyje klausytojams pranešimus skaitė iš LRT televizijos laidos „Nacionalinė ekspedicija“ gerai pažįstamas veidas – Mykolo Romerio universiteto daktarė Barbara Stankiewicz, pristačiusi temą „Erdvė ir vieta Cz. Miłoszo kūryboje“, bei Merkinės krašto muziejaus direktorius daktaras Žygimantas Buržinskas, kalbėjęs tema „Merkinės sampratos kaita: muziejaus vaidmuo ir istorijos populiarinimo įtaka vietos tapatybei“.

Seminare dalyvavo ne tik kėdainiečiai, bet ir svečiai iš Kauno, Punsko, Vilniaus, Klaipėdos bei Visagino. Po pranešimų publika žiūrėjo ir 2000 m. Andrzej Miłosz sukurtą dokumentinį filmą „Sapnavau, kad sugrįžtu“.

Tema aktuali ir šiandien

Dr. Barbara Stankiewicz, kalbėjusi apie vietą ir erdvę Č. Milošo kūryboje, pasidalino, jog būtent šią temą iškelti paskatino jos aktualumas šiandienos Lietuvoje.

„Lietuva patiria migraciją, todėl norėjau pasižiūrėti, ką žmogui reiškia ta vieta, kur jis gimsta, kokį atskaitos tašką ji mums suteikia ir per ką tą vietą mes galime suprasti, – aiškino viešnia. – Analizuojant Č. Milošo kūrybą, klostosi išvada, kad pagrindinis mūsų pažinimo ir patirties atspirties taškas ir yra vieta, kur mes gimstame. Mūsų patirtis ir atminties istorijos formuojasi ir čia, ir ten, kur mes atsiduriame vėliau.

Vieta Č. Milošo kūryboje nėra tik taškas žemėlapyje. Tai žmogaus buvimo pasaulyje būdas, suvokiamas per atminties, kultūros, istorijos erdvę bei kontekstus. Būtent per tai mes suvokiame ir savo tapatybę.

Nobelio literatūros premijos laureatas taip pat priduria, kad suprasdami savo vietą pasaulyje, savus kontekstus, mes nešame ir tam tikrą atsakomybę už šią vietą bei tam tikrus moralinius įsipareigojimus savo protėviams, o per tai – ir ateičiai.

Taigi per vietas ir erdves Č. Milošas visą laiką bandė apibrėžti savo tapatybę.“

Vaikystė – prie daugsyk apdainuoto Nevėžio

Č. Milošas gimė 1911-aisiais savo senelių Lietuvos dvarininkų Kunatų – Zigmanto Kunato ir Juzefos Sirutytės namuose – Šetenių dvare (Surviliškio vlsč.), prie Nevėžio.

„Vėliau šią vietą jis pavadins „mikrokosmosu prie Nevėžio“ arba „Lietuvos lizdu“, – didelę Č. Milošo meilę gimtinei atskleidžiančiais epitetais pasidalina dr. B. Stankiewicz. – Jis nuo pat kūrybos pradžios grįžta į savo senelių dvarą Šeteniuose, kur parašo nemažai kūrinių ir eilėraščių.

Šeteniai, kaip ir Nevėžio upės gamtovaizdis, labai aiškiai funkcionuoja Č. Milošo kūryboje ir su juo lieka visam gyvenimui. Kūryboje jis puikiai supažindina pasaulį su ta geografija, iš kurios yra kilęs. Labai gražiai pasako savo Nobelio premijos įteikimo kalboje: „Esu gimęs krašte – poezijos ir mitų žemėje.“ Gimtinė jam – įkvėpimo šaltinis.

Iš Č. Milošo kūrybos galima suprasti, kad gamta egzistuoja, bet turinį jai suteikiame mes – per savo patirtį su gamta: kaip ją apmąstome, kaip ji pasilieka mūsų atmintyje.“

Šeteniai – pasaulio ašis

Č. Milošas augo ir kaip asmenybė brendo sudėtingu metu – karų bei didelių permainų paženklintu laikotarpiu. Rašytojas gyveno ir dirbo Lenkijoje, Prancūzijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vis tik, pasak dr. B. Stankiewicz, namais jam liko gimtieji Šeteniai.

„Šetenius jis laikė giminės lizdu. Ši vieta Č. Milošui liko namais pačia pilniausia šio žodžio prasme ir atmintyje įsitvirtino kaip jo pasaulio ašis, sava vieta žemėje.

Šiandien kiekvienas iš mūsų gali pasvarstyti, o ką mano gimimo vieta reiškia mano biografijoje, kaip tai nulėmė mano tolimesnius gyvenimo pasirinkimus? – rasti savąjį atsakymą paskatino istorikė ir priminė paties rašytojo išsakytą mintį. – Kur klaidžiojame, kokiuose kraštuose apsistojame – patvariausia mumyse lieka visa tai, kas įsiskverbė į mus anksti, kai pirmąsyk atradome pasaulį.“

Viešnia pridūrė, kad Č. Milošas ypatingą reikšmę teikė ne vien gimtajai vietai, bet ir protėviams. Apie juos atsiliepė su didžiule pagarba bei dėkingumu.

„Protėviai jam buvo kaip savos vietos įžeminimas, stiprybės šaltinis, atskaitos taškas asmeninėje žmogaus istorijoje, – kalbėjo dr. B. Stankiewicz ir, cituodama literatūrologą Mindaugą Kvietkauską, pridūrė, kad Č. Milošo gyvenime bei kūryboje buvo neatskiriamai susipynę skirtingi pradai – Lietuvos bajorijos lenkų kalba, XIX a. sukilimų atmintis, Vilniaus lenkų romantizmo poezijos skaitiniai, lietuviška kaimo aplinka, apylinkėse girdėta lietuvių kalba, senos dainos, archajiškų tikėjimų persmelkta katalikybė ir Kėdainių krašto protestantizmo maištingumas.

Lietuvis, kalbėjęs lenkiškai

Apie savo tapatybę Č. Milošas sakė: „Aš asmeniškai laikau save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogumi. Mielai apibrėžčiau save taip, kaip mano profesorius Sukiennickis, kuris laiko save lietuviu, kalbančiu lenkiškai.“

Kėdainiuose viešėjusi dr. B. Stankiewicz priminė ir poeto, literatūros tyrinėtojo Tomo Venclovos žodžius, kurie padeda dar geriau suprasti, kas iš tiesų buvo Č. Milošas ir kaip žvelgė į gyvenimo jam nulemtą tapatybės dvilypumą: „Jis save vadino „paskutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu“. Nors rašė lenkiškai, buvo pramokęs ir lietuvių kalbos, vengė etnocentrizmo ir gali būti laikomas abiejų tautų poetu.“

Gimtinės reginys išsaugotas eilėse

Č. Milošas, kaip pabrėžė dr. B. Stankiewicz, buvo ir atidus stebėtojas, ir aktyvus fiksuotojas.

„Kalbėdamas apie erdvę, jis įvardydavo pavadinimus, aiškiai apibrėždavo, visada stengėsi aprašyti iki detalių, kur viskas vyksta, ką jis mato – tarsi žinodamas, kad istorija gali padaryti taip, jog mes galime pamiršti, neprisiminti tų detalių, o detalės labai daug atskleidžia.

Jis tai darė tarsi nujausdamas, kad vėliau ta vaikystės vieta iš gimtinės kraštovaizdžio dings. Taip Č. Milošo gimtiesiems namams ir nutiko, – pasakojo istorikė. – Kūryba jam buvo plotmė ir forma, per kurią jis galėjo išsaugoti savo gimtąją vietą ir erdvę. Jis pats sau priskyrė įsipareigojimą tai padaryti.“

Nesigėdijo savo šaknų

Č. Milošas didžiąją gyvenimo dalį praleido emigracijoje. Porą pastarųjų dešimtmečių tai išgyvena tūkstančiai lietuvių.

„Daliai žmonių nauja erdvė – emigracija, naikina tapatybę. Lietuva tai irgi patyrė, – prie nūdienos visuomenės aktualijų grįžo dr. B. Stankiewicz. – Č. Milošui emigracija buvo etapas, kai jis kaip tik permąstė ir dar labiau gilinosi į savo tapatybę.

Kiti sako, kad emigrantai pamiršta, bet tai priklauso nuo tavo santykio su sava bendra aplinka. Akivaizdu, jog tą santykį galima išlaikyti bei kurti net ir nebūnant savo gimtoje vietoje. Č. Milošas yra to pavyzdys.“

Pasak dr. B. Stankiewicz, Nobelio literatūros premijos laureatui buvo svarbu pripažinti savo šaknis – jis niekad nesigėdijo kilęs iš ano laikmečio Europos paribio vietovės.

„Niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors pasitelkę proto ekvilibristiką vaidina esą gyvi. Mano šaknys yra ten, Rytuose, ir tai yra aksioma“,  – Č. Milošą citavo istorikė.

Lietuvoje – garbingi titulai

1980 m. Česlovui Milošui įteikiama Nobelio literatūros premija. Sakydamas padėkos kalbą, jis pasaulio dėmesį sutelkia į gimtąjį kraštą.

„Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos žemę. Ir nors manoji šeima jau nuo XVI a. kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalba švediškai, o Airijoje – angliškai, dėl ko aš esu lenkų, o ne lietuvių poetas, tačiau Lietuvos kraštovaizdžiai ir galbūt jos dvasios niekada manęs nepaliko“, – tokiomis mintimis premijos įteikimo kalboje dalijosi laureatas.

1990 m. Č. Milošui suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio, o 1992 m. – Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas, tais pačiais metais jis tapo ir Lietuvos garbės piliečiu. 1995 m. Č. Milošas apdovanotas Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi. 2011-ieji UNESCO buvo paskelbti šio rašytojo metais.

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Č. Milošas praleido Krokuvoje. Šiame Lenkijos mieste išlikęs rašytojo butas, kuriame vietos savivaldybė kuria jo atminties buveinę. Lietuvoje išlikusios tokios vietos, kaip pastebėjo istorikė dr. B. Stankiewicz, deja, neturime.

Maža, bet didinga – Merkinė

Antras seminaro svečias – Merkinės krašto muziejaus direktorius istorikas dr. Žygimantas Buržinskas, publiką pakvietė nusikelti į Pietų Lietuvą ir papasakojo, kaip Merkinėje atgimsta didinga šio mažo miestelio praeitis.

„Merkinės miestelis turi vos 1 000 gyventojų. Ši vieta patyrė daug didžiulių netekčių. Istoriškai žiūrint, tai buvo viena centrinių vietų Pietų Lietuvoje. Dabar stengiamės prikelti šią vietovę, kuri ilgus dešimtmečius buvo pamiršta ir tapusi tik pravažiuojama vieta, – kalbėjo dr. Ž. Buržinskas. – Didžiausią įspūdį Merkinės svečiams palieka tai, jog kažkada čia buvo keturios bažnyčios, du vienuolynai, karališkas dvaras, upinis uostas, o dar Merkinė turėjo ir išskirtinį valdovų dėmesį.

Tai top 3 Lietuvos vieta, kurioje valdovai buvo praleidę daugiausia laiko. O žinomiausias iš jų – Vladislovas Vaza – Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis, Merkinėje ir miręs. Tai ypatinga istorinė figūra. Šiuo metu kaip tik tvarkome jo namą, į kurį persikels mūsų muziejus.

Labai tikimės, jog užbaigus šį projektą sulauksime gerokai daugiau turistų – ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos.“