Modestas Tarasevičius: ribos egzistuoja tik mūsų mintyse

Kartais didžiausios ribos slypi ne kūne, o mūsų pačių mintyse. „Aš negaliu“ – frazė, kurią sau tyliai pasakome dažniau, nei norėtume pripažinti. Tačiau yra žmonių, kurie savo gyvenimu ją paneigia. Modestas Tarasevičius – vienas jų. Prieš kelerius metus kalbėdamas apie savo kasdienybę jis jau spinduliavo energija, ryžtu ir tikėjimu. Šiandien to dar daugiau – kartu su vidine ramybe, drąsa ir gebėjimu priimti save tokį, koks esi. Nepaisydamas negalios, Modestas ne tik aktyviai gyvena, sportuoja, siekia pergalių, bet ir tyliai, be didelių žodžių, įkvepia kitus. Jo istorija – ne tik apie sportą ar pasiekimus. Ji apie pasirinkimą gyventi be „negaliu“, apie vidinę laisvę, kuri atsiranda tada, kai nustoji save riboti. Ir galbūt būtent tokie žmonės primena paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą – ribos egzistuoja tik tol, kol jomis tikime mes patys.

Galvoje trinamos ribos vis labiau išlaisvina ir leidžia veikti

„Tapau drąsesnis tarp žmonių, labiau savimi pasitikintis. Nekreipiu dėmesio į negatyvius dalykus. Į gyvenimą visada žvelgiu pozityviai ir su gera nuotaika – kitaip ir negali būti“, – sako Modestas, paklaustas, kas labiausiai pasikeitė jo viduje, per tą laiką, kai paskutinįkart bendravome prieš kiek daugiau nei penkerius metus.

Kaip tada, taip ir dabar, vyras nedaugžodžiauja, jo žodžiuose nėra didelių deklaracijų – tik paprasta, bet stipri vidinė laikysena. Galbūt būtent ji ir keičia gyvenimą labiausiai. Nes kai nustoji save riboti, atsiranda erdvės kvėpuoti.

„Atsiranda vidinė laisvė ir ramybė. Dingsta baimė suklysti, būti pasmerktam ar pasirodyti keistu. Atsiveria naujos galimybės“, – įsitikinęs jaunas vyras.

Žvelgiant į Modesto gyvenimą iš laiko perspektyvos, tampa aišku, jog tai nėra staigus lūžis – greičiau tylus vidinis apsisprendimas kasdien rinktis judėti pirmyn. Net ir tada, kai lengviau būtų sustoti ir pasiduoti kelyje pasitaikantiems sunkumams.

Modesto kasdienybėje yra dalykų, kurie daugeliui atrodytų sudėtingi ar net neįveikiami. Tačiau jis apie tai kalba paprastai, nesureikšmindamas, neieškodamas gailesčio. Vietoje to jis renkasi ryšį su žmonėmis ir bendrystę.

„Labiausiai padeda pokalbiai, buvimas, laisvalaikio praleidimas kartu su draugais, šeima, broliu. Taip pat lankymasis Kėdainių neįgaliųjų asociacijoje – tai primena, kad esu ne vienas toks su stuburo pažeidimais“, – kalbėdamas apie tai, kas jam padeda nepalūžti, susidūrus su kasdieniais sunkumais, teigia pašnekovas.

Buvimas bendruomenėje leido jaustis tokiam pat, kaip visi

Kaip jau sakė Modestas, bendruomenė, artumas, pokalbiai bei paprasti kasdieniai gyvenimo džiaugsmai – tai dalykai, kurie sugrąžina į gyvenimą, kai tampa sunkiau. O stiprybė, kaip rodo jauno vyro pavyzdys, dažnai gimsta ne iš didelių pergalių, o iš mažų, kasdienių patirčių.

„Sunkiausi etapai man davė emocinį stabilumą ir savarankiškumą“, – kalbėdamas apie gyvenimo pamokas, prisipažįsta jaunas vyras.

Galbūt todėl Modesto istorijoje nėra dramatizmo. Joje daugiau priėmimo. Net vaikystės prisiminimai – paprasti, bet svarbūs: buvimas tarp kitų, jausmas, kad esi toks pat, kaip ir visi, labiausiai „užgrūdino“ ir paruošė suaugusiųjų gyvenimui: „Vaikystėje daug laiko leisdavau su draugais lauke, žaidimų aikštelėje. Buvimas tarp žmonių leido jaustis tokiam pačiam, kaip visi.“

Sportas padėjo užsigrūdinti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai

Siekdamas ne tik užimtumo, bet ir emocinės bei psichologinės sveikatos stiprinimo, Modestas ilgą laiką aktyviai sportuoja. Sportas jo gyvenime atsirado anksti ir ilgainiui tapo ne tik veikla, bet ir savotišku atsakymu sau pačiam, jog esmė yra ne laimėjimai, pergalės prieš kitus, bet „gal labiau pergalė prieš save. Įrodymas sau, kad galiu.“

O kalbėdamas apie pasiekimus, Modestas neišskiria nė vieno, kuris jam yra brangiausias ar sunkiausiai iškovotas. Kaip jis pats sako, jam svarbus ne rezultatas, o kelias iki jo.

„Visi pasiekimai man vienodai svarbūs. Bet gal svarbiau pats kelias – siekimas kažką laimėti“, – svarsto pašnekovas.

Anot jo, gyvenimo kelyje sportas tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine terapija – būdu augti, pažinti save, stiprėti: „Tai ir fizinis iššūkis, ir vidinė terapija. Sportas man padėjo užsigrūdinti, geriau pažinti savo kūną, labiau pasitikėti savimi.“

Iškovojo ne vieną vertingą pergalę

Modesto pasiekimų kelyje jau yra ir reikšmingų įvertinimų – jis yra iškovojęs pirmąją vietą bočios varžybose bei antrąją vietą Lietuvos neįgaliųjų smiginio čempionate. Tačiau, kaip ir anksčiau, jis linkęs nesureikšminti titulų – svarbiausia jam išlieka pats procesas ir nuolatinis judėjimas pirmyn.

Kaip ir daugelis sportininkų, Modestas prisipažįsta ne kartą pasvajojęs ir apie paralimpines žaidynes. Vis dėlto realybėje šią svajonę pristabdė sveikatos aplinkybės, ribojusios galimybes vykti už Lietuvos ribų.

„Manau, kad kiekvienas sportininkas apie tai pasvajoja – aš irgi apie tai pagalvodavau, tačiau ne viskas priklauso tik nuo noro“, – apie liūdną realybę atvirai sako jis, paklaustas, ar yra kada pasvajojęs apie dalyvavimą paralimpinėse žaidynėse.

O paprašytas pasvarstyti, ar pasinaudotų tokia galimybe, jei ji atsirastų šiandien, Modestas išlieka santūrus ir nuoširdus: „Jei būtų tokia galimybė, manau, pagalvočiau.“

Tiesa, šiandien, kaip sako Modestas, dėl kitų veiklų gausos, sportui skiria mažiau laiko, tačiau jis vis tiek lieka svarbia gyvenimo dalimi – kaip priminimas, kad judėjimas į priekį gali turėti įvairias formas.

„Niekada nepasiduoti ir neužsidaryti savyje“

Vis tik didžiausia Modesto stiprybė, regis, slypi paprastume. Gebėjime nepasiduoti. Nenuleisti rankų net tada, kai atrodo, jog jau nebėra vilties.

„Nereikia nuleisti rankų – visada reikia pabandyti“, – ragina pašnekovas.

Šie žodžiai skamba paprastai. Tačiau už jų slypi patirtis, kurią sunku išmatuoti. Ir galbūt būtent dėl to jie tokie paveikūs, skatinantys nepasiduoti sunkiausią minutę.

Panašiais žodžiais jaunas vyras palydi ir mano klausimą apie tai, ar jis turi kokių nors savo vidinių taisyklių, kuriomis vadovaujasi gyvenime.

„Niekada nepasiduoti ir neužsidaryti savyje“, – dar kartą ryžtingai pakartoja Modestas.

O prieš svarbias sporto varžybas ar laukiančius gyvenimo iššūkius jis sau primena tai, ką kartais pamirštame ir mes: „Kad man pavyks ir kad aš galiu.“

Klausantis Modesto, susidaro įspūdis, kad jam laimė šiandien yra paprasti, bet tikri dalykai: artimi žmonės, galimybė būti savarankiškam, gyventi savo ritmu.

„Laimė – tai šeima, brolis, draugai. Galimybė būti savarankiškam ir pasirūpinti savimi“, – nieko nekainuojančiu laimingo gyvenimo receptu dalinasi Modestas.

Paklaustas, kokią žinutę pasiųstų pasauliui, pašnekovas ilgai negalvoja ir neieško sudėtingų frazių, bet su visa patirties jėga sako: „Niekada nepasiduok ir nenuleisk rankų.“

Ir galbūt kartais to visai pakanka, kad gyvenimas įgautų daugiau prasmės, šviesesnių spalvų ir paprasto, bet tyro džiaugsmo…