Vidaus ligų gydytojas Marius Slabada: „Mano svajonė – išgydyti kiekvieną ligonį“

Vis dar gajus mitas, kad geriausi medicinos specialistai telkiasi tik didžiųjų šalies miestų klinikose Vilniuje ar Kaune. Tačiau Kėdainiai šį stereotipą griauna su kaupu. Mūsų miestas tampa traukos centru aukščiausios kvalifikacijos medikams, kurie ambicingą karjerą didmiesčių universitetuose iškeičia į prasmingą darbą regiono bendruomenės labui. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Kėdainių ligoninės vidaus ligų gydytojas Marius Slabada. Dar visai neseniai Marius buvo tas daktaras, kuris, dirbdamas LSMU Kauno ligoninėje, ne tik gydė sudėtingiausius ligonius, bet ir ugdė būsimą medikų kartą bei vykdė tarptautinius mokslinius tyrimus. Atrodytų, visos durys į akademinį olimpą buvo atviros, tačiau Mariaus kelias pasuko į Kėdainius. Šiandien kėdainiečiai džiaugiasi turėdami savo miesto ligoninėje nepaprastą specialistą, kurį pacientai vienbalsiai vadina „gydytoju nuo Dievo“. Kas slypi po šiuo apibūdinimu? Kas tas žmogus, kuris kasdien varsto ligoninės duris ir koks jo kelias iki kėdainiečių širdžių? Kalbiname patį gydytoją ne tik apie jo kelią, medicinos pasiekimus, bet ir apie tai, koks gi jis yra tada, kai nusivelka baltą chalatą.

Vaikystėje gamtos tyrinėjimas patiko labiau, nei žaidimai

Marius Slabada iš esmės savo kelią į mediciną pradėjo ne mokyklos suole, o dar vaikas būdamas, basas bėgiodamas po kaimo pievas. Gamta jam buvo pirmoji laboratorija, o senelio akiniai – pirmasis mikroskopas.

„Jei gerai pagalvojus, tai jau nuo mažens mane traukė gamta. Daug savo vaikystės laiko praleidau kaime su seneliais ir jau būdamas ten pastebėjau polinkį domėtis gamta ir gyvūnais“, – prisimena gydytojas.

„Man labai patiko įvairūs gyvūnai, sliekiukai, varliukai ir panašiai, – sako pašnekovas, o tada kalba pasisuka kiek netikėta linkme. – Esu pagavęs jų ne vieną dešimtį, o pagavęs ar radęs jau negyvus neblogai ištyrinėjęs. Visokiais stikliukais ar aštresniais akmenukais juos supjaustydavau ir įdėmiai tyrinėdavau su senelio dideliais akiniais. Įsivaizdavau, kad buvau didis mokslininkas ir atradėjas“.

Iš tiesų tai dar būdamas visai mažas Marius jau preparavo kaimo pievose rastus varliagyvius ar kitus mažutėlius gyvūnus. Kaži ar jau tada jis būtų pamanęs, kad kada nors darys lygiai tą patį, tik jau sėdėdamas medicinos studento suole?…

Šis vaikiškas smalsumas ir noras suprasti, kaip veikia gyva būtybė, vėliau tapo pamatu rimtoms studijoms. Atėjus laikui rinktis gyvenimo kelią, Marius žinojo viena – istorijos datos ir teisiniai kazusai ne jam.

„Vyresnėse klasėse vėl pastebėjau, jog labiau mane domina gamtamoksliai dalykai. Labai nemėgau istorijos. Atėjus laikui rinktis būsimus egzaminus istorijos atsisakiau, kas užvėrė duris stoti į visokias teises, policijas ir panašiai“, – atvirauja M. Slabada. Pasirinkimas natūraliai susiaurėjo iki medicinos ir odontologijos. Kodėl ne pastaroji? Atsakymas paprastas ir žmogiškas – kadangi draugų odontologų tuo metu Marius nepažinojo, o, tiesą sakant, kaip ir daugelis, jiems didelės simpatijos taip pat nejautė, apsisprendė tapti gydytoju.

Kodėl būtent vidaus ligos?

Studijų metais Marius, kaip ir daugelis jaunų ambicingų kolegų, matė save operacinėje. Chirurgo profesija viliojo savo konkretumu ir greitu rezultatu. Tačiau laikui bėgant atsirado kita aistra – noras suprasti žmogaus organizmą kaip visumą.

„Studijų metais, kaip ir dauguma vaikinų, svajojau apie chirurgijos rezidentūrą ir būsimą chirurgo profesiją. Kaip antrą variantą galvojau apie vidaus ligas“, – pasakoja daktaras. Visgi dar studijuojant ir geriau pažįstant dėstytojus ir savo būsimas kolegas, Marių sužavėjo vidaus ligų dėstytojų platus žinių spektras.

„Visada žavėjo vidaus ligų dėstytojai, kurių paklausęs klausimo iš bet kokios srities išgirsdavau atsakymą. Pats taip pat visada norėjau žinoti daug, galbūt net daugiau nei kiti, tas ir lėmė plačios specialybės pasirinkimą“, – sako pašnekovas.

Šis noras būti „vaikščiojančia enciklopedija“ dabar padeda Mariui kasdieniame darbe Kėdainiuose, kur kiekvienas pacientas – tai nauja mįslė, reikalaujanti itin plataus žinių spektro, itin plataus situacijos matymo, gebėjimo sujungti kartais, rodos, nesujungiamus dalykus.

Į Kėdainius pasuko panoręs lėtesnio gyvenimo tempo

Prieš dešimtmetį Marius Slabada apie Kėdainius žinojo tiek pat, kiek eilinis pravažiuojantis keliautojas. „Iki pradėdamas dirbti Kėdainiuose apie juos nežinojau nieko. Net nebuvau buvęs juose“, – prisipažįsta jis.

Ir nieko nuostabaus. Juk jo karjera sėkmingai klostėsi Kaune – darbas LSMU Kauno ligoninėje, studentų mokymas universitete, tarptautinė mokslinė veikla. Atrodė, kad kelias į akademinę šlovę vingiuojasi pats savaime. Tačiau gyvenimas sudėliojo kitus prioritetus.

„Gimus dukrytei nusprendžiau truputį sumažinti darbo krūvį ir skirti daugiau laiko bei dėmesio šeimai“, – pasakoja Marius.

Ir, kaip dažniausiai gyvenime ir nutinka, kažkas iš aukščiau padėjo susidėlioti prioritetams. Galvoje besisukant minčiai apie lėtesnį gyvenimą ir mažiau darbo, Marius sulaukė skambučio iš Kėdainių ligoninės administracijos. Tiesa, sprendimą priimti nebuvo taip jau lengva.

„Į Kėdainius pakvietė dirbti direktoriaus pavaduotoja medicinai.

Aišku, sutikau gal iš kokio trečio karto, nes labai sunku buvo atsisakyti turimų pareigų… Bet pavaduotojos ryžtas ir mano smalsumas nugalėjo“, – juokiasi pašnekovas.

Ir galiausiai, atrodo, šis sprendimas tapo laimėjimu tiek pačiam gydytojui, tiek Kėdainių krašto žmonėms.

Įprastoje darbo dienoje – nieko įprasto net nebūna

Medicina, nors priskiriama prie tiksliųjų mokslų, kartais būna visai netiksli. Žmogus retai kada ateina su klasikine vadovėline ligos eiga, kurią lengva nustatyti, lengva pagydyti, lengva perprasti. Tikrovė Vidaus ligų skyriuje yra gerokai sudėtingesnė ir labiau komplikuota, o ir to taip norimo tikslumo kartais reikia ieškoti ilgai laužant galvą ir bandant suprasti, kas gi čia tam žmogui nutiko. 

„Įprastų dienų darbe būna labai retai. Standartinių ligonių, kurių gydymas būtų kaip iš vadovėlio, yra tikrai labai mažai. Tokie ligoniai dažniausiai stacionaro nepasiekia ir gydosi ambulatoriškai“, – sako M. Slabada. Ligoninės lovose atsiduria tie, kurių kova už sveikatą yra sunkiausia. Tai vyresnio amžiaus žmonės, kenčiantys nuo daugybės lėtinių ligų tuo pat metu, neretai onkologiniai ligoniai, kurių būklė yra itin sudėtinga.

„O kai į skyrių paguldomas toks pacientas, prasideda šokiai su kardais. Tai kažkas netikėtai užkraujavo, tai kažkam staigiai pablogėjo būklė. Būtent tokiose situacijose ir atsiskleidžia visa mūsų darbo specifika, apie kurią retas kuris pagalvoja. Baigiasi gražaus daktaro su baltu chalatu ir rankomis kišenėse era ir prasideda ta ne visada matoma mūsų darbo pusė“, – pasakoja medikas.

Tokiomis minutėmis svarbiausia tampa ne vieno žmogaus genijus, o komandinis darbas. Marius su didžiule pagarba kalba apie savo kolegas.

„Labai noriu pasidžiaugti savo kolegomis ir kartu jiems padėkoti už bendrą darbą ir pagalbą vienas kitam. Esant nenumatytoms situacijoms lekiame visi kartu ir padedame vienas kitam tam, kad padėtume pacientui“, – šiltų žodžių negaili Marius.

Sunkiausia dalis – ne diagnozės, o bendravimas

Vidaus ligų gydytojo darbas – tai nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties, bandant svarstykles bent kiek ilgesniam laikui nusverti į gyvybės pusę. Kad ir kaip niūriai tai beskambėtų, vidaus ligų gydytojai dažnai susiduria su nepagydomomis ligomis, su pacientais, kurių gyvybė jau tegali būti palaikoma su kiek įmanoma mažesniu skausmu ir nepatogumu, o apie visavertišką gyvenimą ar pasveikimą kalba net nebesisuka.

„Žmonės, patekę į stacionarą, nori būti pagydyti, bet ne visada yra tokios galimybės. Atrodo vieną ligą gydai, pagerini būklę, o staiga paūmėja kita ir vėl pradedi viską iš pradžių.

Bet kad ir kokia būtų sudėtinga būklė, kad ir kokia būtų kebli situacija, bent jau moralinį palaikymą ir švelnų žodį pacientas gaus tikrai. Kartais žodis yra stipresnis nei sauja vaistų“, – sako gydytojas.

Tiesa, jis sako, kad užvis sunkiausia darbe bendrauti su sergančiojo artimaisiais. Dažnu atveju sergantis žmogus net nepasako visos savo būklės artimiesiems, nenorėdamas jų gąsdinti. Pats jis ir liūdnas prognozes, ir faktą, kad liga galiausiai pasiglemš jo gyvybę, būna priėmęs ir su tuo susitaikęs.

O artimieji, sužinoję, kokia yra realybė, išsigąsta, ima reikalauti gydymo, kuris nepadės ir neveiks, ima reikalauti stebuklo, kurio jau, deja, nebebus.

Paliatyvūs ligoniai yra dalis Mariaus pacientų. Kita dalis pacientų, nors ir turėdami vieną ar kelias lėtines ligas, visgi gali gyventi visavertišką gyvenimą ir pas gydytoją apsilanko tik ligai paūmėjus ar profilaktiškai.

„Dažnai tokiems ligoniams sakau, kad aštuoniolikiniu nepadarysiu, bet kelis metelius atsukti atgal pasistengsiu“, – juokiasi pašnekovas.

Ir vis dėlto, nors pacientai šį gydytoją mini geru žodžiu dėl jo šiltumo, atvirumo, humoro jausmo ir, be abejo, aukščiausios kvalifikacijos, visgi jis sako, kad bendravimas su pacientais ir yra sunkiausia jo darbo dalis.

„Vienareikšmiškai mano darbe su pacientais yra sunkiausias bendravimas. Sunkus darbas ar ilgos valandos – tai yra viskas įveikiama. Bet bendravimas yra sunkiausia“, – atvirai sako Marius. „Nuoširdus ir atviras pokalbis, paciento ligos supratimas ir jo moralinis palaikymas tikrai jiems suteikia vilties. Kartais nuoširdi šypsena pakelia pacientui nuotaiką ir tas skausmas atrodo jau daug mažesnis, – sako gydytojas. Tačiau priduria, kad ne visada ir ne visi pacientai būna nusiteikę geranoriškai. O su tokiais gyvenimu, sistema, gydytojais ir viskuo aplink nusivylusiais žmonėmis bendrauti yra kone neįmanoma. – Va tada dirbti darosi sunku. Dingsta ir šypsena, ir motyvacija, belieka tik techninis darbas“.

Buvęs dėstytojas nepalieka savo įpročių ir ligoninėje – jis mėgsta mokyti pacientus, aiškinti jiems apie jų ligas, nes supratimas mažina baimę.

Koks yra Marius, kai nusivelka baltąjį chalatą?

Neretai pacientai į gydytoją žiūri mažų mažiausiai kaip į pusę Dievo. Ypatingai, kai baiminamasi dėl savo sveikatos ir gyvybės, o žmogus su baltu chalatu yra vienintelis, kuris gali kažką pakeisti. Tačiau jei ligoninėje gydytojai iš tiesų daro dieviškus darbus, tai namuose jie yra tokie patys žmonės, kaip ir mes visi.

Kas yra Marius Slabada, kai užsidaro ligoninės durys? Pirmiausia – mylintis vyras ir tėtis. Jo šeima – tai jo tvirtovė ir poilsio oazė. Įdomu tai, kad Mariaus namuose medicinos temos nenutyla, nes jo žmona – taip pat gydytoja, psichoterapeutė ir būsima psichiatrė.

„Namuose pokalbių apie darbą tikrai netrūksta. Kartu su žmona aptariame sunkesnius ligonius, atvejus arba pasiguodžiame vienas kitam. Manau, visai gerai, kad abudu esame medikai, tai papildo mūsų bendrus pomėgius“, – pasakoja Marius.

Didžiausias jo džiaugsmas – ketverių metų dukrytė.

„Visas laikas, praleistas su ja, yra nuostabus. Visi pirmi kartai, visos šypsenos ir visos ašaros suteikia emocijas, kurių niekada nepamirši. Jei paklaustumėte, ką pasirinkčiau – ar vakarą su draugais krepšinio varžybose, ar namuose su šeimos filmu ir spragėsiais, tai tikrai pasirinkčiau antrą variantą“, – sako jis, pabrėždamas, kad metai bėga greitai ir svarbu nepraleisti brangių akimirkų besivaikant turtų. Juk visų pasaulio pinigų ir norėdamas neuždirbsi.

O kaip gydytojas „išvalo“ galvą po sunkiausių budėjimų? Atsakymas gali nustebinti.

„Galbūt dažniausias dalykas – kompiuteriniai žaidimai. Vyrai juk niekada neužauga, ar ne? Brangsta tik mūsų žaisliukai. Kartais smagu pabėgti nuo realybės“, – sako gydytojas. Vasarą jį galima sutikti gamtoje – prie grilio ar medžioklėje, o žiemos vakarus jis neretai leidžia ir prie TV ekranų, žiūrėdamas pažintines laidas apie inovacijas ir techniką.

Linkėjimai Kėdainiams ir būsimiems kolegoms

Baigiant pokalbį, Marius Slabada skiria nuoširdžius žodžius tiems, kuriais rūpinasi kasdien. Kėdainiečiams jis linki paprastų dalykų, kurie, ir paprastais būdami, daro nepaprastai gerus dalykus kiekvienam iš mūsų.

„Kasdien rūpinkitės savo širdimi – judėkite, sveikai maitinkitės, pakankamai išsimiegokite ir išmokite valdyti stresą. O svarbiausia mylėkite save – širdis jums padėkos“.

Savo kolegoms ir būsimiems medikams jis primena, kad medicina – tai ne tik mokslas, bet ir širdies reikalas.

„Mokslai yra išmokstami, bet svarbiausia būti žmogumi, norėti ir tikėti“.

O kalbėdamas apie savo dukros ateitį, jis išlieka išmintingas – niekada nevers jos rinktis daktaro kelio, nes mediku tapti per prievartą sunku. O jei ji pati to norės – dukrą palaikys ir skatins.

Marius Slabada – gydytojas, kuris į Kėdainius atvežė ne tik aukšto lygio profesines žinias, bet ir didelę širdį. Jo svajonė paprasta, bet kartu ir labai didelė: „Noriu matyti kiekvieną savo pacientą laimingą ir besišypsantį“.

Kėdainiai gali būti ramūs – kol čia dirba tokie specialistai, mūsų sveikata yra patikimose ir rūpestingose rankose. Žmogus su baltu chalatu čia yra ne tik daktaras, bet ir draugas, mokytojas ir tiesiog – žmogus žmogui.