Ruandos vaikus globojęs kunigas tėvynėje pajuto žmonių šaltumą

Keturis dešimtmečius Ruandos vaikus globojusio kunigo misionieriaus Hermano Šulco kasdienybė jau kelerius metus ramiai teka senelių žemėje netoli Kretingos. Jo gyvenimas – įkvepiantis pilietiškumo, socialinės atsakomybės ir tikėjimo pavyzdys, stiprinantis solidarumą, atjautą. Net ir atokiame Kėkštų kaime 86 metų vienuolis salezietis puoselėja Jaunimo sodybą, kuri atvira vaikams bei šeimoms.

Nustebino žmonių šaltumas

Prieš pat koronaviruso pandemiją iš Ruandos į Kėkštus sugrįžęs H. Šulcas išvydo nemažai pokyčių, mat pastarąjį kartą Lietuvoje buvo lankęsis 1991 metais šaliai atgavus nepriklausomybę. 

„Kai pirmą sykį 1991-aisiais atvykau į Lietuvą, norėjau pamatyti senelio žemę. Juk 1944 metais su tėvais ir broliu palikome Klaipėdą. Prisiminimuose išliko, kad čia buvo daug karvių, apie penkiolika arklių ir visas pulkas kalinių – prancūzų, lenkų, kurie dirbo“, – pasakojo Hermanas.

Į Lietuvą 1991-aisiais grįžęs kunigas pajuto lyg visi lietuviai būtų viena šeima. Pamena, kai eidamas Vilniuje ir Kaune pasisveikino su policininkais, jam buvo smagu matyti lietuviškas uniformas vilkinčius pareigūnus. Jiems net papasakojo apie Afriką, o dabar  Hermanas pastebėjo, kad žmonės tapo šalti.

Kunigas bijotų ką nors gatvėje užkalbinti, nes tikėtųsi išgirsti: „Ko nori? Kas tavęs prašė su manimi kalbėti?“

Likimas iškrėtė pokštą

Kai atvykęs į Kėkštų kaimą įrengė sodybą, pradėjo kviesti jaunimą. Pasiūlęs paaugliams šeštadienį popiet žaisti krepšinį, kunigas išgirdo, jog tuo metu niekas neateis, nes įprastai eina gerti alkoholio. Toks atsakymas Hermanui priminė jo jaunystės laikus Vokietijoje. 

Kol būsimasis kunigas mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, krėtė šunybes ir niekas nesitikėjo, jog išaugs dvasininku.

Jį  norėjo išmesti iš gimnazijos, kadangi buvo išdykęs.

Bet likimas jam netrukus iškrėtė pokštą – įšventintas į kunigus Hermanas iš Italijos parvyko dirbti kunigu kapelionu ir berniukų bendrabučio vedėju į Vasario 16-osios gimnaziją.

H. Šulcas vyresnėms klasėms vedė tikybos ir kūno kultūros pamokas, jaunesnėms – geografijos, biologijos. Mokyti buvo lengva, tačiau sunkiausia imtis bendrabučio vedėjo pareigų.

„Prižiūrėjau vaikus valgykloje, po pusryčių užimdavau mažesniuosius. Toks saleziečių auklėjimas: užimk jaunimą protingai, tada nebus laiko kvailystėms. Bet su vyresniais vaikais buvo sunkiau, nes tai laikais jau buvo prieinamas alkoholis ir seksas“, – atsiduso vienuolis.

Tačiau nusikelkime į Hermano dabartį.

Jaučiasi laisvas

Grįžęs į gimtąją žemę kunigas negalėjo ramiai ilsėtis: jam rūpėjo sodyboje jaukumą kuriantys naminiai gyvūnai, paukščiai, augančios mėtos bei susitikimai su stovyklautojais.  Tačiau jį savame krašte stebino žmonių susvetimėjimas. O gal kraštiečiams pats sodybos šeimininkas galėjo pasirodyti keistokas?

Aplinkui jokių kaimynų, tik plytintis vienkiemis. Tačiau vaizdas kaip iš biblinio paveikslo: pievoje vasarą ganosi trys asilai. Jie visada palaiko draugiją šeimininkui.

Salezietis vienuolis norėtų dar daugiau gyvūnų, bet pačiam nelengva prižiūrėti ir tuos, kurie skaidrina jo kasdienybę. Rasti pagalbininkų, kurie galėtų rūpintis puoselėjamu ūkiu, sudėtinga, nes kaime mažai kas nori dirbti.

Kunigo senelis Fricas Hansas Šulcas turėjo 65 hektarus žemės. Tačiau neturto įžadus davęs vienuolis negali turėti nuosavybės, nors žemė buvo užrašyta jam.

Dabar valdos priklauso ne pelno siekiančiai labdaros organizacijai. Žemė, kurioje vasarą auga rapsai, pupos bei grūdinės kultūros, neparduodama, ir kunigui dėl to ramu. Bet dvasininko testamentu visa tai po jo mirties pereis saleziečių vienuolijai.

Kunigas jaučiasi laisvas, kad nebeturi naštos. Jis dažniausiai dienas leidžia senelio valdose ir niekur nosies nekiša.

Prisimena vaikystėje išgyventą siaubą

Kunigo vaikystės Lietuvoje prisiminimai blankūs, tačiau vartydamas šeimos albumą Hermanas tarsi iš naujo išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisumus palikus Klaipėdą.

„Aštuonis devynis mėnesius gyvenome šiaurinėje Lenkijoje, tuomet tai buvo Vokietijos miestas Kolbergas, jis taip vadinosi iki 1945 metų, dabar – Kolobžegas. Staiga išgirdome: esame rusų apsupti. Gulėjau karščiuodamas lovoje, svaigo galva, tačiau su tėvais ir broliuku susiruošėme į traukinių stotį. Mus susodino į galvijų vagonus. Degė tas miestas, į kurį turėjo atvykti traukinys. Išlipome uoste, bėgome per nuniokotas kapines, jas supo rusų tankistai“, – pasakojo H. Šulcas.

Kažkur toli girdėjosi šūviai. Tėvas jį vedėsi už rankos, mama su kitu sūnumi bėgo pirmi link jūros, kuri matėsi už kokių dviejų šimtų metrų. Tėtis pasakė mamai, kad ten visi susitiks. 

Hermanas buvo išmokytas, kad jei šaudo, reikia gultis ant žemės. Bet tąkart tėtis krito kaip maišas, jis taip pat gulėjo, tylėjo. Po kiek laiko atsistojo, paklausė: „Tėveli, kas yra?“ Jis girdėjo, bet nebegalėjo kalbėti. 

Keturių su puse metų vaikas nesuprato, kas nutiko tėvui. Berniukas bėgo prie jūros, motina nustebo, kodėl prieš dešimt minučių sergantis sūnus buvo su tėvu, dabar atlėkė vienas.

Mama purtė sūnų klausdama, kur tėvelis?  Vaikas nieko negalėjo paaiškinti, tik rodė ranka, iš kur atėjęs. Motina lėkė atgal ieškoti vyro, nors vokiečių kareiviai draudė grįžti – jau virė pragaras.

Dviejų vaikų mama Elžbieta šaukė: „Kurtai, Kurtai“!

Netrukus surado mirusį vyrą. Trisdešimtmetė žmona numovė jo vestuvinį žiedą, pabučiavo, sūnūs taip pat pabučiavo tėvą.

Vėl reikėjo bėgti. Rusų lėktuvai šaudė, bėgančią šeimą lydėjo du vokiečių kareiviai, vienas dengė savo kūnu Hermaną prie medžio. Našlė su dviem vaikais tęsė kelionę – atsidūrė pabėgėlių bunkeryje Lenkijoje, vėliau pasiekė Vokietiją, iš kurios prasidėjo Hermano kelias į mokslus bei kunigystę.

Ruandoje mokė jaunuolius

Šulcui ženklu iš dangaus, kad laikas grįžti į senelio žemę, buvo koronaviruso pandemijos pradžia – tuomet jis ir parvyko iš Ruandos. Tarsi nujausdamas, jog reikės palikti misijos vietą, vienuolis vietinius jau kiek laiko ragino stotis ant  kojų.

Ruandiečiams atrodė, kad kol kunigas yra, išspręs problemas. Dabar jie priversti ieškoti išeičių. „Sodyboje Ruandoje buvo penkiolika vienuolių, jas teko iškviesti pas globotinius, nes jos per daug meldėsi, per mažai dirbo“, – pastebėjo Hermanas. 

Juk katalikų vienuolių saleziečių pareiga – padėti apleistam vargstančiam jaunimui, jį šviesti ir skleisti tikėjimą.

„Vienuolis salezietis stengiasi tapti šventu, turi dirbti su neturtingu apleistu jaunimu. Jei vienuolis to nedaro, pro šoną dirba“, – paaiškino kunigas misionierius. 

Kunigo pasėta sėkla subrandino gausų derlių

Tam pasišventęs Hermanas džiaugėsi, jog Ruandoje prigijo ir veši jo misijos metu pasėti grūdai – Muscha kaime, kurio pavadinimas išvertus iš vietos kalbos į lietuvių kalbą reiškia „mažoji antilopė“, netoli sostinės Kigalio veikia gimnaziją,  mokosi šeši šimtai mokinių.

Kunigui širdį glosto ir tai, kad vienas buvusių auklėtinių, išgyvenęs 1994 metais Ruandoje prasidėjusį genocidą, sostinėje įkūrė informatikos mokyklą, kurią lanko 300 mokinių. Nemažai H. Šulco globotinių taip pat kuria gražesnį gyvenimą – jie tapo advokatais, mokytojais, profesoriais. Net keli pasirinko kunigystę.

Prie dvasininko misijos prisidėjo ir mama

Lietuvos ir Vokietijos pilietis Šulcas tapo šviesuliu daugeliui ruandiečių, tačiau prie jo misijos nemažai prisidėjo prieš daugiau nei dešimt metų mirusi ir tėviškėje palaidota kunigo motina Elžbieta.

Ji norėjo padėti sūnui, todėl 1991-1994 metais ir 1997–2000 gyveno kartu su juo sodyboje Ruandoje.

Kunigo motina augino apie pusšimtį vištų, pusę jų buvo pakrikštytos. Ji mokė vaikus daržininkystės. Pati daug dirbo, labai mylėjo vaikus, visiems buvo kaip mama.

Nors dar dirbdamas Vasario 16-osios gimnazijoje H. Šulcas susidūrė su problemišku jaunimu, misijos dirbti su jaunais žmonėmis niekada neišsižadėjo. Kai dėl pervargimo būdamas 32 metų paliko Hiutenfeldą, saleziečio misija jį trejiems metams nuvedė į San Paulą Brazilijoje, po to į Ruandą.

Apie Ruandą tuo metu jis nieko nežinojo. Tik žinojo, kad yra daug vargo ir daug darbo. Bet nesigailėjo ten nuvykęs.

Išgyveno genocidą

„Keturiasdešimt metų išdirbau“, – didžiąją gyvenimo misiją, kurioje per genocidą grėsė būti nužudytam, įvardijo Hermanas.

Jaunimo gelbėtoją, misionierių vietos valdžia pasmerkė dėl pamokslo bažnyčioje, kai 1994-aisiais prasidėjo genocidas ir per šimtą dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje Ruandoje buvo išžudyta iki milijono gyventojų. Per vienas mišias kunigas nesusilaikė nepasakęs: „Girdėjote, kad praėjusią savaitę nužudė aštuoniasdešimt tutsių genties žmonių. Aš jų nepažįstu, man galėtų būti nei šilta, nei šalta. Bet man skauda, juk jie žmonės, kaip jūs ir aš, jie norėjo gyventi. Kodėl juos žudo?“

Kai Hermanas šį sakinį ištarė, stojo visiška tyla. Visi stebėjosi, kodėl kunigas lyg kvailys iškėlė tokį klausimą, nes valdžia kiršino žmones, ragino žudyti savo kaimynus. Kadangi kunigas nepritarė tam, tapo įtartinas. Vietos spaudoje atsirado H. Šulco karikatūra ir antraštė, skelbianti, kad kunigas Hermanas – ne už ruandiečius, jis importavo į Ruandą Adolfo Hitlerio rasizmą.

Jis per pamokslą pasakė, jog visi esame žmonės, o jį kaltino, jog pareiškė esą reikia išnaikinti tutsių gentį. Šiuo metu galima būtų įžvelgti paralelę su Vladimiru Putinu. Jis pavydi, kad Vakarai gyvena žmogiškai, demokratiškai, tad jie yra velniški. Todėl ir genocido rengėjai Ruandoje iškreipė pamokslo mintį esą kunigas kalba, kad visi yra vienodi, bet ne – jis yra prieš juos.

Buvo daug bedarbių jaunų žmonių, jiems valdžia davė batus, kelnes, šautuvą ir pasakė, kad už kiekvieną nušautą tutsį sumokės po vieną dolerį. Jiems buvo šventė.

Veiklos buvo tiek, kad vos spėjo suktis

H. Šulco nuopelnai lavinant ruandiečių jaunimą vėliau neliko nepastebėti – pasibaigus genocidui, atkūrus sodybą, išplėtus jos veiklas, misionierių ne kartą aplankė buvęs prezidentas, kuris vėliau žuvo numušus lėktuvą. Tačiau kunigui iki šiol atmintyje išliko aukšto pareigūno, pažvelgusio į koplyčią, žodžiai: „Kunige, ar dar turi laiko pasimelsti?“

Toks klausimas paglostė Hermano savimeilę, nes tuomet stipriai pajuto, jog eina teisingu saleziečio misionieriaus keliu.

Tačiau kunigas ne tik meldėsi, bet ir labai rūpinosi vargšais vaikais. 2010-aisiais metais jis pasakojo, kaip ruošiasi Kalėdoms.

Tuomet 72 metų H. Šulcas netoli Ruandos sostinės Kigalio esančio Umudugudu kaime globojo apie tūkstantį vaikų.

Anuomet prieš 33 metus jaunimo stovyklą, o prieš 9 metus trijų klasių progimnaziją įkūręs Hermanas prieš šventes susimąstė, kaip greitai pralėkė jaunystė.

„Jau esu senukas, tad turėčiau sėdėti prie krosnies su pypke ir ilsėtis“, – tada prisipažino misionierius.

Bet energingas kunigas tik pajuokavo – jis nė nemanė trauktis į užkrosnį. Hermanas nesigailėjo pasirinkęs gyvenimo vargingoje Ruandoje. Jo tikslas buvo aprūpinti vargšus vaikus, kad jie galėtų lankyti mokyklą.

Į darbą misionierius sudėjo daug jėgų ir meilės. Dėl to jo gyvenimas Ruandoje tapo prasmingas ir pats jautėsi laimingas.

Ruandos Kalėdų tradicijos

Vieną gruodį keliaudamas po Vokietiją, kunigas pasibaisėjo prieššventiniu laikotarpiu – tiek daug triukšmo ir komercijos! Tai priešingybė Kalėdų nuotaikai, kuri būdinga Ruandai.

Visų pirma, Ruandoje žmonės neturi pinigų. Kaime, kuriame Hermanas gyveno, stūksojo tik lūšnos. Kiekvienoje glaudėsi šeimos po 8-10 žmonių. Tokių šeimų biudžetas siekė 161 tūkstančius Ruandos frankų (apie 232 eurus) metams, ir jie buvo laimingi. Todėl prieš Kalėdas nebuvo pirkimo karštligės kaip Europoje.

Jei ruandiečiui pavyko sutaupyti prieš šventes, jis nuėjo į turgų pirkti mėsos. Tokias Kalėdas galima pavadinti prabangiomis, juk vietiniai mėsos valgo du ar tris kartus per metus.

Jo globojami vaikai labai laukdavo Kalėdų, nes ta proga sulaukdavo naujų drabužių. Ant švenčių stalo kasmet Hermanas parūpindavo mėsos. Ruandoje būna tik ožkienos ir jautienos.

Nebūdavo išpuoštų eglučių, tačiau ne jos šventės esmė. Kūčių naktį H. Šulcas aukodavo Bernelių mišias, kuriose dalyvaudavo jo globotiniai.

Mišios baigiamos afrikietiškų būgnų ritmais ir šokiais – džiaugiamasi Kristaus gimimo švente.

Įrengiama gyva prakartėlė. Kadangi vietiniai gyvena skurdžiai, jie prie altoriaus ateina apdriskusiais rūbais. Piemenys į prakartėlę atgena ožkas.

Ėdžiose paguldoma ne lėlė, o kūdikis. Jėzaus gimimo istorija tampa kone tikra.

Augino paliktą kūdikį

Vienais metais likus dviem mėnesiams iki Kalėdų, vaikų stovyklos auklėtojos gatvėje rado iš bado mirštantį kelių savaičių pamestinuką. Moteris išgelbėjo jam gyvybę – atnešė į stovyklą, o per Kalėdas kūdikis tapo prakartėlės simboliu, buvo pakrikštytas. Našlaičiai jam davė Umugisha vardą, kuris lietuviškai reiškia Palaima.

Globotiniai labai mylėjo mažylį ir jį prižiūrėjo. Hermano auklėtiniai per Kalėdas įsitikindavo, kad Dievo nereikia ieškoti danguje už angelų ir žvaigždžių, o jį galima surasti žmoguje.

Be tikėjimo, vaikams būdavo svarbu sočiai pavalgyti. Kunigas juos buvo išlepinęs, nes mėsos ant stalo patiekdavo kartą per mėnesį. Ant Kalėdų stalo būdavo ne tik mėsos, bet ir virtų bananų, pupų, kopūstų, pomidorų.

Vaikai per šventes gaudavo bananų sulčių, o sulaukę aštuoniolikos – bananų alaus.

Kalėdų naktį oro temperatūra siekdavo apie aštuoniolika laipsnių šilumos, tad ruandiečiai švęsdavo po atviru dangumi. Hermanas šventinę naktį rasdavo laiko pažvelgti į dangų ir pasigrožėti žvaigždėmis, kurios atrodo taip arti. Tokiomis akimirkomis jis atsikvėpdavo nuo visų rūpesčių.

Nuo misijos neatitrūko

Nors namų Kėkštų kaime prieškambarį puošia lauktuvės iš Ruandos – ant sienos kabo leopardo kailis, keraminė lėkštė, pasienyje stovi karvės oda aptrauktas būgnas, kunigas vis dar neatitrūkęs nuo misijos – kone kasdien telefonu palaiko ryšį su gimnazijos vadovais, bendruomenės nariais.

Tam, kam atiduota daug metų ir nuoširdumo, neįmanoma pamiršti, nors toje vietoje misionierius jau nebuvo nemažai laiko.

Jis neturėtų jėgų sugrįžti į Ruandą, vos gali paeiti. Bet jam dažnai skambina iš Ruandos, ir Hermanas dar stato keletą namelių vargšams, kas mėnesį perveda pinigų vaikų sodybai.

Grįžęs į Lietuvą misionierius iš pradžių Ruandos labai pasiilgdavo, dabar jau mažiau. Kunigas patyrė, kad Ruandos žmonės labai šilti, bet gali būti ir labai žiaurūs, ką paliudijo genocidas.

Kai jis sirgo maliarija, gulėjo ant žolės saulėje ir priėjo vienas gatvės vaikas. Kunigas jo paklausė: „Kaip manai, jeigu kam nors iš tavo draugų duotų 70 ar 80 eurų, ar mane nužudytų?“. Jis daug negalvojo: „penkių eurų užtenka“. Įsivaizduokite, nereikėjo nė galvoti.  Jie tik laukia progos, jei kas duos penkis eurus, kunigą nužudys.