Per sportą – į stipresnę Lietuvą: trenerio Roberto Kaselio gyvenimo misija

Nors kitąmet jam jau – septyniasdešimt, bet lengvai pagauti besiilsintį, kad galėtų bet kuriuo metu skirti laiko pokalbiui, nėra taip paprasta. Jis vis dar užsiėmęs, kupinas jėgų, veiklų ir… meilės savo darbui, kurį dirba jau 45-erius metus. Robertą Kaselį puikiai pažįsta tiek Kėdainių miesto, tiek rajono gyventojai. Sporto pasaulyje šis treneris, buvęs sportininkas ir visada gerą energiją bei nuotaiką skleidžiantis žmogus žinomas dar plačiau. Būtent jis yra išugdęs ne vieną čempioną, medalininką ar tiesiog sportinio ėjimo entuziastą. Treneris ir fizinio ugdymo mokytojas Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijoje bei Kėdainių sporto centre per sportą ugdo ne tik jaunosios kartos fizinį ir psichologinį pasirengimą, bet ir meilę savo kraštui, patriotiškumą. Tiesa, pats treneris savo nuopelnų nesureikšmina – jam svarbiausia, kad jaunimas augtų sveikas, o valstybė būtų stipri.

Iš sportininko – į trenerius

R. Kaselio kelias į trenerio darbą prasidėjo ne visai taip, kaip jis pats buvo planavęs. Jaunystėje sportavęs ir siekęs sportininko karjeros, jis turėjo sustoti dėl traumos.

„Matyt, taip jau buvo susiklostę. Gal iš aukščiau taip sutvarkė visą reikalą. Kaip sakoma, visi darbai turi savo priežastį“, – ramiai apie gyvenimo posūkį kalba treneris ir čia pat juokdamasis priduria: „Pradėjau ir baigiau.“

Baigęs studijas jis gavo paskyrimą į Kėdainius ir 1981 metais pradėjo dirbti sporto mokykloje. Taip prasidėjo ilga, jau 45 metus trunkanti trenerio ir pedagogo karjera.

Iš pradžių trejus metus dirbo Kėdainių sporto mokykloje, tuo pat metu antraeilėse pareigose – Krakėse. Vėliau Krakės tapo pagrindine darbo vieta.

„Iš esmės darbas tas pats – dirbu su jaunimu“, – sako jis.

Meilės emigrantas

Nors šiandien daugelis jį laiko tikru Kėdainių krašto žmogumi, pats R. Kaselis kilęs iš Ukmergės. Į šį kraštą, kaip pats sako, jį atvedė meilė.

„Būsima žmona gyveno Krakėse“, – paprastai paaiškina treneris.

Paklaustas, ar galima sakyti, kad jis – meilės emigrantas, nusišypso: „Taip, taip, taip ir gavosi.“

Deja, prieš septynerius metus dėl sunkios ligos jis neteko žmonos. „Iš pradžių buvo sunku. Bet ką padarysi – po truputį jau susitaikau su tuo gyvenimo etapu“, – atvirai sako jis.

Šiandien didžiausia R. Kaselio stiprybė – šeima. Treneris turi keturis vaikus ir net devynis vaikaičius. „Labai džiaugiuosi anūkais. Visi patriotai, visi Lietuvoje gyvena ir dirba. Visi su šeimomis“, – su pasididžiavimu ir džiaugsmu pasakoja jis.

Darbas su jaunimu – geriausia motyvacija

Per 45 metus darbo su vaikais ir jaunimu treneris sako atradęs paprastą, bet veiksmingą motyvaciją.

„Aš pats sau sakau: pasimėgauk, pajuokauk ir dirbk su jaunimu. Visada judesyje, visada koks nors bajeriukas. Aplink vien jauni žmonės – tai ir pats dar truputį pajudu“, – šypsosi jis.

Nors kitąmet jam sukaks 70 metų, treneris dar nesiruošia sustoti.

„Na, ką aš čia daug beprijudėsiu“, – juokauja, bet iškart priduria: „Reikia dirbti. Be darbo nieko nepasieksi.“

Vaikai silpsta – tai matyti kasdien

Per keturis dešimtmečius R. Kaselis matė ne vieną kartą vaikų, tačiau šiandien jis pastebi ir nerimą keliančių pokyčių.

„Kuo toliau, tuo liūdniau. Ypač po COVID-19 pandemijos. Vaikai kažkaip prarado motyvaciją. Skirtumas – kaip diena ir naktis“, – sako treneris.

Jo teigimu, tai pastebi ne tik jis pats: „Kalbuosi su kolegomis kitose mokyklose, kituose rajonuose – tas pats. Ir varžybose jaučiasi, kad viskas eina žemyn.“

Kartais jis net susimąsto apie ateitį. „Pagalvoju – kokie čia bus kareiviai. Turiu pažįstamų Karo akademijoje. Sako: mokslus išlaiko, bet fizinio pasirengimo egzaminų neišlaiko“, – apie liūdną šių dienų realybę kalba pašnekovas.

Sportas – charakterio mokykla

Treneris įsitikinęs, kad sportas formuoja ne tik kūną, bet ir žmogaus charakterį. „Jei užsibrėžei tikslą – turi jį pasiekti. Ką nusprendei, tą ir padarai. Kitaip nieko nebus“, – sako jis.

Tačiau, pasak R. Kaselio, labai daug priklauso ir nuo šeimos, kurioje vaikas auga. „Jei tėvai nedirba, nesportuoja, tai iš kur tas vaikas ims ir pradės sportuoti? Vaikas daro tai, ką mato namuose“, – sako fizinio ugdymo mokytojas.

Miestuose galimybių daugiau – sporto klubai, įvairios veiklos. O kaime jų vis dar mažiau. „Kaimas lieka kaimu“, – paprastai konstatuoja treneris.

Treneris – ir psichologas

Nors ir, rodos, mėgaujasi darbu, tačiau pašnekovas pripažįsta, kad darbas su vaikais šiandien dažnai reikalauja ne tik sportinių žinių.

„Sunkiai pavyksta juos sudominti. Tenka būti ir psichologu – nuo ryto iki vakaro. Kartais ir socialiniu darbuotoju“, – sako R. Kaselis.

Todėl svarbiausia, jo nuomone, pirmoje treniruotėje – vaiko, atėjusio sportuoti, neišgąsdinti.

„Jei po treniruotės paskauda kojas ar rankas, sakau: vadinasi, pasistengei. Ta vieta, kur skauda, reiškia, yra silpniausia – ją ir reikia stiprinti“, – apie motyvavimą ir kasdienį bendravimą su vaikais kalba treneris.

Sportas vienija bendruomenę

R. Kaselis įsitikinęs, jog sportas naudingas ne tik kiekvienam asmeniškai, bet ir bendruomenei. Jis suvienija ne tik vietinės bendruomenės narius, bet ir aplinkinių gyvenviečių gyventojus. Pavyzdžiui, Krakėse sportas yra svarbi bendruomenės dalis. Čia organizuojamos varžybos tarp seniūnijų ir gyvenviečių.

„Susirenka ir vaikai, ir suaugę. Vieni už vieną kaimą, kiti už kitą. Taip po truputį viskas ir susijungia“, – pasakoja treneris.

Jis pats anksčiau buvo seniūnijų sporto metodininkas, tačiau šias pareigas jau perdavė jaunesniam kolegai. „Sakau jam: aš jau pensininkas, turiu teisę“, – juokiasi treneris.

Patriotiškumas – per sportą

Taip pat R. Kaselis įsitikinęs, kad sportas gali ugdyti ir pilietiškumą.

„Aš pats su sportininkais visada važiuodavau į bėgimus Vasario 16-ąją į Ukmergę. O Kėdainiuose apie dešimt metų per Kovo 11-ąją dalyvaudavau sportinio ėjimo varžybose“, – prisimena pašnekovas.

O varžybose jis moko vaikus ir jaunimą ne tik sportinių, bet ir kitų paprastų, tačiau svarbių gyvenime dalykų.

„Kai giedamas himnas, sakau: stojam, nusiimam kepures – turi būti tvarka. Ir pats turi parodyti pavyzdį“, – apie, rodos, nežymias, bet itin reikalingas patriotiškumo pamokas kalba R. Kaselis.

Jis taip pat priduria, kad kai kurie jo auklėtiniai jau yra Lietuvos rinktinės nariai. Tad atstovaudami Lietuvai platesniu mastu jie pajaučia dar didesnį džiaugsmą ir malonumą, siekdami ne tik asmeninio rezultato, bet ir atstovaudami savo šaliai.

„Ten – lietuviškos spalvos, visa atmosfera dar stipresnė. Tad po truputį per sportą ir atsiranda meilė, pagarba savo tėvynei, patriotiškumo jausmas“, – įsitikinęs treneris.

Humoras treniruotėse

Vis tik, kad ir kaip smagu kartais atrodo dirbti su vaikais ir jaunimu, tam taip pat reikia nemažų pastangų, kantrybės, išminties. Pasidomėjus, kaip jam sekasi sutarti su auklėtiniais, R. Kaselis pažymi, kad su vaikais dažnai bendrauja per humorą.

„Jei griežtai pasakai vaikui kažką daryti, jis supyksta, kai neišeina. Tai sakau: žiūrėk, kaip dabar gaunasi – tu nepadarei darbo, o pyksti ant manęs, kad jo nepadarei. Tada jie patys pradeda juoktis. Bandai ne tiesiai barti, o šiek tiek pajuokauti, parodyti iš kitos pusės. Sakau: jei bėgai kilometrą ir sustojai, tai kodėl pyksti ant manęs, kad neatbėgai per reikiamą laiką. Taip per humorą ir susikalbam“, – ilgamete pedagogine patirtimi dalijasi treneris.

Nors jo auklėtiniai yra iškovoję nemažai apdovanojimų, treneris sako, kad tai nėra svarbiausia.

„Ne medaliai ir ne apdovanojimai yra svarbiausi. Didžiausias džiaugsmas, kai vaikas ateina į treniruotę su noru – nori dirbti, sustiprėti“, – pažymi pašnekovas.

Anot jo, jam labiau rūpi, kokiais žmonėmis užauga jo mokiniai.

„Daug mano sportininkų jau baigę mokyklas, susitinkam, pasišnekam. Daugelis jau su šeimomis. Ir, kaip sakoma, tuoj trečia karta ateis – jų anūkai“, – juokiasi treneris.

Sportas moko valios

Pasidomėjus, ar prisimena kokią istoriją, kai sportas iš esmės pakeitė kokio jauno žmogaus gyvenimą, R. Kaselis pateikė savo asmeninį pavyzdį.

„Mokykloje mokiausi vidutiniškai. Bet kai pradėjau sportuoti, nueidavau 10 kilometrų, tapau Lietuvos prizininku. Tada sau pasakiau: jei galiu įveikti 10 kilometrų, tai kodėl negaliu atsisėsti ir padaryti namų darbų? Būdavo rudenį lietus lauke, draugai kviečia žaisti futbolą ar ledo ritulį. Bet sakydavau sau: pirma išspręsiu uždavinį, padarysiu pratimą, tada eisiu. Taip sportas ir padėjo geriau mokytis – per užsispyrimą“, – pasakoja treneris.

Panašių pavyzdžių jis matė ir tarp savo mokinių.

„Vienas buvęs mano mokinys – dabar mokytojas – šachmatininkas, rajono prizininkas. Bėgdavo pusmaratonį – apie 20 kilometrų – tam, kad galėtų geriau žaisti šachmatais. Nes prie šachmatų lentos reikia išsėdėti tris ar keturias valandas ir dar intensyviai galvoti. Taigi taip valia ir ugdosi. Tokius pavyzdžius ir sakau vaikams. Kas nori – tas supranta“, – apie ugdymą per konkrečius pavyzdžius kalba R. Kaselis.

Sportas turi prasidėti dar darželyje

Trenerio nuomone, norint šalyje turėti sveikus vaikus ir jaunimą, fizinis lavinimas turėtų prasidėti kuo anksčiau.

„Jau darželyje turėtų būti bent viena fizinio pamoka su fizinio ugdymo mokytoju, kur vaikai galėtų mokytis taisyklingai kvėpuoti, laikyti laikyseną, taisyklingai bėgti“, – įsitikinęs pašnekovas ir pajuokauja:
„Kai kurie penktokai bėga visa pėda, kaip hipodrome žirgai.“

Tiesa, jis džiaugiasi, kad kai kur pradinėse klasėse jau dirba fizinio ugdymo mokytojai.

„Labai gerai matosi – vaikas ateina į penktą klasę stipresnis, taisyklingiau bėga. Vadinasi, viskas veikia“, – šypteli R. Kaselis.

Sveika valstybė prasideda nuo sveikų žmonių

Paklaustas, kokią Lietuvą norėtų matyti po kelių dešimtmečių, treneris pirmiausia kalba apie laisvę:

„Svarbiausia, kad Lietuva būtų nepriklausoma, laisva.“

O sporto srityje, jo nuomone, svarbiausia, kad vyrautų ne viena sporto šaka, o bendras fizinis pasirengimas.

„Krepšinis pas mus beveik religija. Bet svarbiausia turėtų būti fizinis lavinimas – greitis, šoklumas, ištvermė, lankstumas, jėga“, – vardija savybes, reikalingas sveikiems vaikams, sveikam jaunimui ir sveikai visuomenei.

Galiausiai treneris primena paprastą, bet svarbią mintį:

„Kaip sakoma, sveikame kūne – sveika siela. Jei valstybės vadovai patys bus sveiki, sportuojantys, judantys, tai ir valstybė bus tvirtesnė. Aš taip galvoju.“