Dalia Ibelhauptaitė: „Gyvenimas kaip kelionė, kurią lydi tikėjimas, humoras ir meilė“

Gyvenimas – tai ne tik išoriniai įvykiai ir pasiekimai, bet ir gilūs vidiniai potyriai, kuriuos nuspalvina mūsų vertybės, ryšiai su artimaisiais ir humoro jausmas. Žmonės, kaip ir jų gyvenimo kelionės, dažnai susideda iš daugybės mažų, tačiau labai svarbių akimirkų – nuo kasdienių malonumų iki giluminių dvasinių atradimų.

Mūsų pokalbis su Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro ir operos režisiere, kino  prodiusere Dalia Ibelhauptaite atskleidžia, kaip gyvenimas ir mirtis yra susiję su paprastais, tačiau itin svarbiais dalykais – šeimos tradicijomis, prisiminimais ir humoro galia, kuri padeda išlaikyti pozityvumą net pačiuose sunkiausiuose momentuose. O šios galios viso pokalbio metu kūrėjos kalboje buvo apstu. Kalbant šiuolaikiniais terminais, Dalia galėtų būti puiki stand up’erė. Vis dėlto mūsų linksmame ir humoro prisotintame pokalbyje vyravo istorija apie žmogaus ryšį su praeitimi, apie asmeninius tikslus, kurie peržengia materialius pasaulio dalykus ir veda į dvasines aukštumas.

– Dalia, besiruošdama mūsų pokalbiui, vis galvojau, iš kur Jumyse tiek tikėjimo, toks gilumas. Paskui, peržiūrėjusi vieną iš jūsų interviu, supratau, kad Jūsų gyvenimas ir ėjimas pasirinktu meno keliu buvo be proto sunkus: visą laiką gyvenote po griežta mamos ranka, pasirinkusi „nerimtas“ meno studijas, likote viena, nes tėvai joms tiesiog nepritarė ir nepadėjo. Tad Jums reikėjo tarsi kažkokios paramos…

– Nesakyčiau taip. Aš nesu tradiciškai tikintis žmogus. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakė apie mane, kad aš turiu labai daug eretiškų minčių, bet, jeigu visos davatkos būtų tokios kaip aš, tada katalikų bažnyčia būtų geresnė (juokiasi). Aš tiesiog tikiu, nes jaučiu, kad tokios kelionės, kokią aš nuėjau, vienas žmogus negali nueiti. Turi būti kažkas, kas tave veda, kas suteikia jėgų, energijos.

Aš niekada nemaniau, kad tikėjimo žmonės yra kažkokie kitokie. Galbūt man pasisekė, nes likimas mane labai anksti suvedė su Monsinjoru Vasiliausku, kuris buvo netradicinis bažnyčios žmogus. Jis buvo labai didelis humanistas, patyrė labai daug kančios savo gyvenime ir jis tikėjimą suprato žymiai giliau negu tik eiti sekmadienį į bažnyčią, sukalbėti, kiek reikia maldų ir štai aš jau tikintis. Jis tikėjimą įkvėpė ir skleidė žymiai platesne prasme. Matydama tokį pavyzdį kaip jis, aš suvokiau, kad tikėjimas yra kitoje vietoje. Manau, kad mano tėvai buvo tradiciniai tikėjimo žmonės. Aš buvau tremtinės dukra, jau tai užkodavo manyje giluminį tikėjimą ir stiprybę išgyventi. Mama, praleidusi aštuonerius metus Sibire, dirbo vaikų darželio vedėja, t.y. švietimo srityje. Jie tiesiog negalėjo propaguoti tikėjimo, nes tarybiniais laikais būtų buvę tiesiog neįmanoma užimti tokio posto atvirai vaikštant į bažnyčią. Todėl mes važiuodavome į mišias retai, keliskart per metus, į kaimą, kur mamos niekas nepažintų.

Dalios Ibelhauptaitės ir jos vyro Dexterio ryšyje telpa ir kasdienybė, ir ypatingos gyvenimo akimirkos, augintos per laiką, tikėjimą ir bendrą gyvenimą./ Phil Sinden nuotr.

Man labai patiko bažnyčios teatrališkumas, Aš, kaip vaikas, negalvojau apie religiją, maldas – man tai buvo fantastiškas teatras. Ir kai eidavo procesijos su gražiais kostiumais, vėliavom, paveikslais, o dar smilkalai ir dar spalvoti dideli saldainiai – tai čia jau buvo vau, įvykis! (juokiasi) Man būdavo labai didelė privilegija, jeigu tėvai leisdavo eiti procesijose, nes tada man apvilkdavo super gražią suknelę, jau nekalbant apie tai, kad į plaukus įrišdavo du didžiausius kaspinus. Didesnius negu galva, o po viso to kunigai duodavo tokių ilgų saldainių, su spalvotais popieriukais – tai čia buvo aukščiausias lygis. Arčiausiai, kiek aš vaikystėje priėjau prie aktorystės meno – tai dalyvavimas bažnytinėse procesijose (juokiasi).

– Dalia, užsiminėte apie ankstyvą pažintį su Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Kaip ji įvyko?

– Su Monsinjoru Vasiliausku susipažinau būdama aštuoniolikos per rašytoją a. a. Jurgą Ivanauskaitę ir mano artimą draugę Audrą. Mane Monsinjoras labai įkvėpė tikėti savimi, tikėti tuo, ką aš darau nepriklausomai nuo to, kokios yra aplinkybės. Jis mane skatino sunkiai dirbti, siekti to, ko aš noriu, savo svajonių.

Stojant į režisūra Maskvoje (tuo metu teatro režisūros Lietuvoje dar nebuvo), reikėjo sugalvoti, parengti ir pristatyti įvairių projektų. Aš ruošiau vieną projektą apie Mozę, t.y. tą Senojo Testamento dalį, kai Mozė pereina Raudonąją jūrą. Mano idėjoms man labai reikėjo dvasininko patarimo, žvilgsnio iš šalies, todėl nuėjau pas Monsinjorą Vasiliauską paklausti jo nuomonės. Nuo tada mes tapome ilgaamžiais draugais, iki pat jo gyvenimo pabaigos… (šypsosi)

– Kiek žinau, Jūs ir Monsinjoras buvote labai artimi draugai. Kuo ypatinga buvo Jūsų draugystė?

– Kai aš išvažiavau dirbti Londono Karališko Nacionalinio teatro studijoje, atlyginimo man nemokėjo, kišenėje turėjau gal 40 svarų, į Lietuvą grįždavau kas 6 mėnesius. Dirbdama gaudavau tokią stipendiją, bet ypatingai pirmieji metai buvo labai sunkūs. Kai grįždavau, visada užeidavau aplankyti Monsinjoro Vasiliausko. Išlydėdamas atgal į Angliją, jis man visada į ranką įdėdavo kažkiek dolerių arba svarų ir sakydavo, kad jie – juodai dienai. Neišleisti niekučiams, nepravalgyti, o kai bus tikrai juoda diena. Kiekvieną kartą iš savo namų išleisdamas ar sūrį, ar kokią dešrą įdėdavo. Tai buvo žmogus, kuris man buvo žemiškas draugas, su kuriuo bendraudama supratau, kad bažnyčia, tikėjimas gali būt tavyje. Tau nereikia niekur nueiti užsiregistruoti – tai yra tavo santykis su Dievu, su likimu, su kažkuo. Tau niekas negali padėti, nes tu turi pats eiti tą kelionę. Jis buvo tas žmogus, kuris kiekvieną kartą labai džiaugėsi, kad man Londone sekėsi, visada išklausydavo apie mano darbus, išklausinėdavo. Bet jo paskutinis sakinys visada būdavo: „Tu turi grįžti ir padaryti kažką čia, savo namuose“.

– Ir gįžote… Kada tai buvo ir ką padarėte?

– Mano pirmas grįžimas buvo, man atrodo, 2000 metais, kai aš pastačiau „Kaukių balių“ Trakuose. Šis spektaklis buvo absoliučiai įkvėptas Monsinjoro Vasiliausko. Jis mane įtikino, kad mes esame skolingi savo žemei, savo žmonėms, savo tautai, aplinkai, bet jis niekada nevartojo jokių patriotinių šūkių, lygiai taip pat jis man niekada nepriekaištavo, kad aš neinu kiekvieną sekmadienį į bažnyčią.

Grižtant prie spektaklio Trakuose, Vasiliauskas tuo metu jau sunkiai sirgo ir buvo ligonineje. Pamenu, pasakojo, kad iš ligoninės jis pabėgdavo į poezijos vakarus ar į kokį meno renginį. Taip buvo ir tąkart su spektakliu. Monsinjoras Vasiliauskas išėjo iš ligoninės, mes jį atsivežėm į Trakus, pažiūrėti „Kaukių baliaus“. Jis sėdėjo prie manęs, matė mano pirmą spektaklį Lietuvoje ir labai džiaugėsi. Deja, vienintelis spektaklis, kurį jis matė, paskui jis išėjo… su visam…

– Dalia, prašau papasakokite linksmą istoriją iš savo gyvenimo, kuomet sirgdamas Monsinjoras paprašė Jūsų išvirti… „zacirką“.

– Jis tuo metu buvo išėjęs iš ligoninės, paskambino mano draugei Audrai ir pasakė, kad nori mus abi pamatyti, paprašė išvirti pieniškos zacirkos. O dievai! Mes neįsivaizdavom, nuo ko net pradėti tą zacirką, o Monsinjoras sako, aš jau ateinu. Kuo skubiausiai skambinom mano mamai. Privertėme griūti ją į taksi ir kuo greičiau važiuoti pas Audrą virti tą zacirką, su visais puodais ir ingredientais! Tai vienintelis dalykas, kurį jis valgė ir jeigu mes tos zacirkos nebūtume išvirę arba išvirę blogai… Taip tiesiog negalėjo būti! Bet viskas pavyko puikiai, spėjome, Monsinjoras buvo toks laimingas. Dar nuotraukas turime iš to valgymo kartu. Mūsų buvimas kartu buvo žemiškas, labai žemiškas.

– O kaip Jūsų vyras Dexteris susipažino su Monsinjoru ir kaip reagavo į Jūsų draugystę, juk vis tiek Monsinjoras nebuvo eilinis žmogus?

– Iki pažinties su Monsinjoru Vasiliausku Dexterio sąmonėje religija ir visi jos atstovai siejosi su labai dogmatiškomis normomis, o kai jie susitiko…. viskas apvirto aukštyn kojomis!

Dexterio pirmasis susitikimas su Monsinjoru buvo per Kalėdas Vilniuje. Tai buvo, matyt, devyniasdešimt penkti šešti metai. Po naktinių mišių kartu su Dexteriu nuėjome į zakristiją susitikti su Monsinjoru. Visi išėjo, likome tryse. Monsinjoras ištraukė duonos kepalą, skilandį ir man sako: „Tu pjaustyk“. Jis buvo labai pavargęs, na jau naktis, o mes irgi tik po kelionės. Aš papjausčiau duonos, žiūriu į tą skilandį ir jam sakau: „Monsinjore, bet mes gi katedroje ir mėsos šiandien negalima valgyti. Tai kaip čia aš dabar tą skilandį pjaustysiu?“ O jis pažiūrėjo man į akis ir sako: „Tu pjaustyk, o aš nuspręsiu, kas galima, o kas negalima. Aš buvau tiek metų gulage tai man viską Dievas leidžia. O tu pjaustyk. Tau avansu“. Man tai buvo didžiausia gelmė. Zakristija buvo kaip jo namai. Jis turėjo pavaišinti žmones, kad pavalgytų po kelionės. Man tai paliko labai didelį įspūdį.

Tą vakarą jiedu su Dexteriu daug kalbėjo, aš verčiau. Monsinjoras pasakojo, kad jo geriausios Kalėdos buvo Sibire, ir kaip jis gavo geriausią dovaną – kitų kalinių iš visokių skiaučių jam pasiūtus batus. Jis ir vėliau kasmet per Kalėdas į kalėjimą eidavo… Mums jis atvirai pasakojo savo istorijas, bet jis jų nepateikė kaip kažkokių didelių istorinių įvykių. Tai buvo jo žmogiškos patirtys.

– Dalia, tai iš tiesų labai jautru ir gilu. Tačiau nutiko ir dar vienas nekasdienis dalykas Jūsų gyvenime – Dexteris vardan Judviejų santuokos, tapo kataliku…

– Monsinjoras prieš daug metų, mano jaunystėje kartojo, kad jeigu kada ištekėsi, aš turiu tave apvesdinti. Monsinjoras žinojo, kad Dexteris nebuvo katalikas, bet sakė, kad yra įvairių būdų susituokti bažnyčioje net jei Dexteris ir nebūtų priėmęs katalikybės. Bet Dexteriui nekilo jokių klausimų. Jis sakė, aišku, aš būsiu katalikas. Jam patiko būti bendruomenėje su Monsinjoru, tame draugų rate. Aišku, jis taip pat žinojo, kokia man yra svarbi santuoka bažnyčioje. Man svarbu buvo dėl Monsinjoro, nes kažkada, kai aš buvau jauna, aš jam pažadėjau, kad susituoksiu bažnyčioje. Todėl aš negalėjau atsiimti šito pažado. Beje, tuomet, kai mes tuokėmės, Monsinjoras jau buvo išėjęs iš katedros, t.y. joje nebetarnavo, bet grįžo tik tam, kad mus sutuoktų.

– Jūsų vestuvės buvo didelės, gražios ir svarbiausia – linksmos Jums patiems. Gal galite plačiau papasakoti?

– Mes tuokiamės 1997 metų pavasarį ir tai buvo nepaprastai didelė šventė. Dexteris būti liudininku pakvietė labai artimą savo draugą iš Amerikos, Holivudo aktorių Eric Stoltz. Tai buvo pirmas Holivudo aktorius, atvažiavęs į Lietuvą. Kitas liudininkas buvo jo draugas būgnininkas iš Londono. Monsinjoras sakė, kad reikia padaryti repeticiją, nes kitaip bus negerai – juk į vestuves ateis daug žmonių ir dar bus vieša (juokiasi). Repeticiją jis darė savo namuose. Buvo labai graži vakarienė, o Monsinjoras paišė ant popieriuko, kur kas stovės, kas kur eis ir kaip turėsim būti. Bet visos šventės vinis turėjo būti pagrindinio liudininko Eric‘o patarnavimas Monsinjorui – Mišių metu paduoti knygas, skirtingu momentu, skirtingose vietose atversti skaitymus.

Monsinjoras Eric‘ą vadino Mister Holivud. Tada jis sako, Mister Holivud, tu darysi tą ir tą. Ok, bet Mister Holivud nesupranta nei lotyniškai, nei lietuviškai, jis nežino, nei kur jam atversti ir tuo labiau, kada jam atversti (juokiasi).

Monsinjoras sukūrė fantastišką sistemą – jis įdėjo kelių skirtingų spalvų juostelių skirtukus ir jie sutarė savo ženklus, kada ką reikės atversti. Ceremonijos metu ėjo viskas kaip per sviestą, atrodė, kad Mister Holivudas supranta lietuviškai, lotyniškai. O jam tai buvo daugiausiai streso kainavusi pusantros valandos (juokiasi).

O Dexteris buvo Monsinjoro išmokytas tam tikru momentu pasakyti „Te padeda man Dievas“. Tai Dexteris taip gerai išmoko, kad dabar visada, kai atsiduria bažnyčioje, Lietuvos ar ne Lietuvos, visais atvejais sako „Te padeda man Dievas“. Vestuvių metu pasakydamas tai lietuviškai vienu mostu nuskynė visų lietuvių, buvusių katedroje, širdis. Monsinjoras žinojo, kaip tai padaryt. Buvo labai nuostabios vestuvės.

– Monsinjoras Jums taip pat suorganizavo ir staigmeną…

– Aš netikėjau, kad Monsinjoras taip sugalvos (jis apie tai šnekėjo, bet aš galvojau, kad čia juokas) – jis pakvietė televiziją. Ji filmavo pačias vestuves ir Monsinjoro padovanotą povestuvinę kelionę. Aš paklausiau Monsinjoro, kam mums reikalinga ta televizija, o jis atsakė: „Žinai, žmones reikia atvesti į bažnyčią. Tuos, kurie niekada neateina. Ir jūs galite tai padaryti, nes jūs esate pavyzdys jaunimui“.

Ir didžiąją pamoką, kurią savo gyvenime išmokau iš Monsinjoro ir tęsiu iki šiol – pasakoti visiems plačiai, garsiai, viešai, kad prikviesčiau kaip galima daugiau žmonių į operą, teatrą ar meną, nes man bažnyčia yra teatras. Jaunystėje man kita bažnyčia visada buvo Eimundo Nekrošiaus teatras, aš užaugau jame. Man šitie du dalykai buvo labai arti vienas kito. Ir iš Monsinjoro aš išmokau pamoką, kad savo pavyzdžiu tu gali atvesti čia ir kitus žmones.

– Užsiminėte apie Monsinjoro Jums padovanotą povestuvinę kelionę. Kur ir kokia tai kelionė buvo?

– Monsinjoras per vestuvių šventę mums padarė siurprizą – jis pasakė, kad nori mus nuvežti į povestuvinę kelionę į Kryžių kalną, kuriame mes pakabinsime Monsinjoro užsakytą, specialiai mums išdrožtą ir palaimintą Rūpintojėlį. Tuomet, važiuodami iš ten, turime užsukti pas jo draugą Tėvą Stanislovą. Iki tol aš niekada nebuvau pas Tėvą Stanislovą, tik labai daug girdėjau apie jį iš Jurgos Ivanauskaitės, nes ji ten važinėjo.

Monsinjoras buvo užsakęs išdrožti labai nuostabų kryžių su rūpintojėliu. Pats jį palaimino. Nuvažiavom į Kryžių kalną, išrinkom tankiausią vietą, kur jį kabinsime. Jis laimino tą vietą, meldėsi už mus, mūsų ateities gyvenimą. Dexteris įkalė vinuką, Monsinjoras pakabino mūsų Rūpintojėlį. Noriu tikėti, kad jis ten tebėra iki šių dienų, nes mes jau esame vedę 29 metus.

– O tada vyko antroji kelionės dalis – kelionė pas Tėvą Stanislovą?

– Vykome ten kartu su televizija, bet buvo sutarta, kad bus filmuojama tik ta dalis, kol mes susipažįstam, pasisveikinam, bet toliau mes liksime vieni, be kamerų. Monsinjoras Tėvą Stanislovą laikė savo artimiausiu draugu, kuris praėjo ir iškentėjo tiek pat, kiek ir jis.

Tai buvo fantastika: Tėvas Stanislovas privirė labai daug stiprios juodos arbatos, čefyro. Sakė, kaip Sibire. Atsimenu, kad daug cukraus dėjom, kad būtų balansas (juokiasi). Vaišino juoda duona, sūriu. Ir jie abu su Monsinjoru dainavo tremtinių dainas iš Sibiro. Man ir Dexteriui.

Tuomet apsilankėme religinių kostiumų muziejuje ir nuėjome į bažnyčią. Sėdėjome keturiese, o Tėvas Stanislovas giedojo grigališkus choralus. Mes su Dexteriu to neužmiršime niekada. Man šitus susitikimus, šitus momentus padovanojo Dievas. Bet jis padovanojo man juos kaip žemišką patirtį, kai gavau supratimą apie gyvenimą, tikėjimą, orumą, padorumą, garbę – daug skrupulingų dalykų. To nei knygose perskaitysi, nei išmoksi išgirdęs. Tai buvo mūsų vienintelis kartas, kai mes matėme Tėvą Stanislovą. Mes su juo praleidome gerą pusdienį.

– Viską, ką Jūs pasakojat, labai puikiai suprantu, bet, žinot, man vienas dalykas užkliuvo ir rezonavo. Jūs buvot jauni, ką tik susituokę, o ten žmonės jau turėjo didelę gyvenimo patirtį. Paprastai jauni, ką tik susituokę žmonės, povestuvinei kelionei renkasi šiltus kraštus, o Jūs nuvažiavot į Kryžių kalną ir mažą kaimelį – Paberžę. Kaip Jums, būnant jauniems, buvo noro būti su vyresniais žmonėmis ir povestuvinei kelionei rinktis Kryžių kalną?

– Ir Eimis Nekrošius buvo vyresnis, o mudu puikiai sutarėm. Mes su Dexteriu turime bendrą gyvenimo patirtį – labai anksti pradėjome abu gyventi suaugusiųjų gyvenimą: Dexteris kaip aktorius pradėjo vaidinti būdamas šešerių, aš nuo šešerių grojau pianinu, ėjau į muzikos mokyklą. Pavyzdžiui, mano tėvai neturėjo tiek pinigų, kad galėtų nupirkti du abonimentus į filharmoniją ir kad kuris nors vienas iš tėvų kartu su manimi ten lankytųsi. Todėl nupirko vieną – tik man. Tėvas mane privesdavo prie filharmonijos durų, paklausdavo, kada baigiasi koncertas ir po koncerto ateidavo manęs pasiimti. Taip augau nuo pirmos klasės. Lygiai taip pat ir Dexteris – kai esi vienas vaikas visoj filmavimo aikštelėj, kur yra šimtai suaugusių žmonių, ir tu vaidini su suaugusiais žmonėmis, tu negalvoji, kad esi vaikas, o tas yra suaugęs. Su tavimi turi bendrauti kaip su lygiu, nes tu dirbi, o nežaidi filmavimo aikštelėje.

Mes nežiūrėjome į Monsinjorą ir į Tėvą Stanislovą kaip pagyvenusius žmones. Monsinjoras man buvo draugas. Daug turėjau vyresnių draugų, kad ir skulptorius Arūnas Sakalauskas, kuris su žmona, aktore Virginija Kochanskyte, buvo mūsų vestuvėse ir padovanojo bronzinę skulptūrą „Dviese“. Mes tą skulptūrą vežiojomės visą savo gyvenimą, kur tik besikraustydavome gyventi.

– Beje, ši skulptūra, kiek žinau, turi dar atskirą istoriją…

– Kai mirė mano tėvai, aš turėjau viziją, kad ant mano tėvų kapo turi būti ta skulptūra, tik didelė, bet man reikėjo taupyti 13 metų, kad aš galėčiau pastatyti tėvams paminklą tokį, kokį aš įsivaizdavau. Tarp giminių ir aplinkinių Giedraičių žmonių aš, matyt, esu blogiausia dukra Lietuvoje, nes tiek metų paminklo nesugebėjau pastatyti (juokiasi). Taigi praėjusį rugsėjį Giedraičiuose ant mano tėvų kapo iškilo  skulptūra „Dviese“, kuri sveria aštuonias tonas, padaryta iš lietuviško granito akmens, lietuviškos žemės spalvos. Ta skulptūra „Dviese“ identiškai atkartota mažos skulptūrėlės kopija. Labai džiaugiuosi, kad tai padariau, tai – mano dovana tėvų žemei Giedraičiams. Norėjau, kad Giedraičiai turėtų Nacionalinės premijos laureato paminklą. Skulptūra nėra religinė, ji – dvasinė, pagaminta su dideliu tikėjimu. Norėjau, kad žmonės aplankytų, pasigrožėtų. Koks man yra džiaugsmas, kai visiškai nepažįstami, pavyzdžiui, Facebooke per Visų šventųjų šventę ar Kalėdas, ar šiaip be progos atsiunčia paminklo nuotrauką: važiavo pro Giedraičius, nuėjo pažiūrėti skulptūros, labai patiko, gal dar žvakutę paliko ir sugalvojo nuotrauką atsiųsti man. Fantastika! Nes tai ir yra apie dvasios kelionę.

– Dalia, Jus lyg kokie angelai sargai visą gyvenimą lydi dvasininkai, draugystė su jais: išėjus Monsinjorui Vasiliauskui, Jūs susidraugavote su Visvaldu Kulboka. Kaip ši draugystė užsimezgė?

– Aš galvoju, kad tokių dvasios gigantų, kokie buvo Monsinjoras Vasiliauskas ir Tėvas Stanislovas yra labai reta ir yra dovana sutikti tokius dvasios gigantus. Bet man likimas padovanojo dar vieną pažintį milžiniško dvasinio mastelio.

2017 metais, praėjus 20 metų nuo mūsų su Dexteriu vestuvių, daug draugų, artimųjų pradėjo išeiti iš šio pasaulio, nes daugelis jų buvo vyresni už mus. Paprastai žmonės švenčia sidabrines vestuves – 25 metų sukaktį, bet mus labai traumavo Alano Rickmano, žymaus aktoriaus ir mūsų artimo draugo mirtis. Todėl mes su Dexteriu pradėjome svarstyti, kad gal mums nereikia laukti 25 metų sidabrinių vestuvių, nes norėjome sukviesti visus draugus ir žmones, kuriuos mylime, nesvarbu, kokioje šalyje jie būtų, ir padaryti įžadų atnaujinimą su palaiminimu, švente, t.y. kaip priklauso.

Tada pradėjome galvoti, o kur gi tai daryti? Pasirinkome Italiją, nes ten aš stačiau savo pirmąją operą „Don Žuanas“ XVI amžiaus vienuolyne Toskanoje 1994 metais. Ta vieta taip pat turėjo labai didelę reikšmę mūsų su Dexteriu gyvenime. Šalia vienuolyno buvo dideli senoviniai namai su privačia bažnyčia. Ideali vieta!

Mūsų draugai pakviesti iš viso pasaulio – Amerikos, Anglijos, Lietuvos ir dar po Europą pasibarstę. Iš viso – 80 žmonių. Taigi įžadų atnaujinimas ir visa šventė turi vykti anglų kalba, nes kitaip niekas nesupras, kas vyksta. Toskanoje neradome nei vieno kunigo, kuris galėtų arba norėtų apskritai eiti į kažkokią mažą privačią bažnytėlę, o dar ir angliškai. Tada jau man visiškai panika (juokiasi). Tuomet klausiau Kristinos Sabaliauskaitės, savo labai artimos draugės čia, Londone, ką daryti, nes juk reikia iš kažkur rasti kunigą. Sakau, gal koks studentas lietuvis yra Vatikane, kuris galėtų atvažiuoti.

Kristinos dėka susipažinau su nuostabia dama iš Lietuvos atstovybės Vatikane, kuri man gal galės padėti. Parašiau jai laišką. Bet gaunu laišką nuo Visvaldo Kulboko, kuris sako, kaip jūs, Dalia, kažkokių studentų ieškote?! Taigi aš čia esu ir atvažiuoju! Aš Googlinu, kas tas Visvaldas Kulboka ir žiauriai išsigąstu, nes galvoju, o dievai, jeigu jis dirba tarnyboje pas popiežių ir apskritai yra tokio aukšto lygio dvasininkas, tai kaip čia dabar bus? Nes mano visi draugai yra menininkai, o ką jeigu viskas bus labai dogmatiškai, tuo labiau, kad bažnytėlė visiškai maža… Bet jis buvo genialus.

Šventė praėjo fantastiškai. Visvaldas taip puikiai viską surežisavo, lygiai taip, kaip Monsinjoras Vasiliauskas ir dar naujoviškiau, nes jis padarė taip, kad buvo pajungta visa bendruomenė. Ir tai nebuvo katalikų bendruomenė, tai buvo įvairių tikėjimų bendruomenė. Tai buvo aukšto tikėjimo, didelio dvasingumo pavyzdys, kai tu supranti, kad didžiausi dvasios gigantai, tikėjimo gigantai, mohikanai tą tikėjimą gali atnešti labai žemiškai ir labai giliai. Ir tada visi iš bažnyčios išėjo supratę žymiai daugiau negu būtų supratę bet kaip kitaip.

– Iki Jūsų vestuvių 30 metų jubiliejaus liko vieneri metai. Ar jau planuojat, kaip ir kur jį švęsite? Gal vėl Italijoje?

– Taip, planuojame, bet turime organizuoti kažkur kitur, nes reikia prisiminti Monsinjoro patarimą: turime sugalvoti taip, kad žmonės net nežinotų, kad tai apie tikėjimą, o iš tikrųjų tai būtų apie tikėjimą…

– Dalia, esu labai Jums dėkinga už tokį šiltą ir malonų, atvirą pokalbį, pasidalintus prisiminimus. Belieka laukti tik naujų Jūsų darbų ir, žinoma, fantastiškos perlinių vestuvių šventės!