Vikaičiai – sportininkų ir dainorėlių kraštas

Išaušo dar vienas pavasario rytas, laukia dar viena malonių akimirkų ir nuoširdžių pokalbių su Gudžiūnų seniūnijos Vikaičių kaimo gyventojais kupina diena.

Su vėjeliu lekiame pro Sirutiškį, Kalnaberžę, Surviliškį, Miegėnus ir dar kelis kaimelius tiesiai į Vikaičius. Kelias puikus, nuotaika pakili, todėl tikimės, jo ir mus šio kaimo gyventojai sutiks taip pat draugiškai.

Nurodė kryptį

Pačiame kaimelio centre stabtelime parduotuvės aikštelėje ir skubame pradavėjos paklausti, kur galime rasti mokytoją Astą. Pravažaiavusios pro kelias gatveles visai nesunkiai radome pirmosios pašnekovės namus.

Įvažiavus į jos kiemą mus pasitiko didelis kiemo sargas, iš pažiūros atrodęs piktas, skubiai pavizginęs uodegą geranoriškai praleido mus prie namo durų. Jų spynoje kyšojo vienišas raktas, sakantis, jog namuose tikrai kažkas yra, tačiau kažkas mūsų beldimo neišgirdo, todėl nedrąsiai pravėrėme lauko duris ir žengtelėjome vidun. Čia mus pasitiko ką po darbų iš Gudžiūnų sugrįžusi Asta.

Kaimas turėjo vadintis Nikaičiais

Paklausta, kiek metų Asta gyvena Vikaičiuose, moters veide pasirodo nuoširdi šypsena, pasidabinusi ja Asta ėmė pasakoti, jog šiame kaimelyje ji gyvena nuo pat vaikystės.

„Kai dar buvau visai mužutė, gyvenau Margininkų kaime, jie visai čia pat Vikaičių. Deja, šiuo metu ten nieko neliko, tik vienkiemis ir jį apsupę medžiai. Į šia vietą vis dar nepaliaujamai traukia nuvykti, prisiminti vaikystę.

Anksčiau ten ir mokykla buvo, kurią baigiau. Pastato jau seniai nelikę, jis sudegė. Tiesiog buvo laikai, kada viską griovė, ardė vienkiemius ir visus kėlė į kaimą. Taigi dar būdami visai maži vaikai patekome į Vikaičius“, – prisimena Asta.

Moteris pasakoja, jog šis kaimas palyginti su kitais Kėdainių rajono kaimas yra gana jaunas, todėl neturi nei gilios praeities nei reikšmingos istorijos.

Asta sako, jog greičiausiai Vikaičiai turėjo vadintis Nikaičiais, nes pro vaikystės vienkemį Margininkus tekėjo upeliukas Nykis. Deja, ir išjo nieko neliko tik užakęs, žolėmis apuagęs griovys.

„Greičiausiai kažkas nenugirdo ir pavadino Vikaičiais“, – juokiasi moteris.

Moterų pramoga – įkurtas ansamblis

Vikaičių kaimas rajone garsėja ne tik kaip sportininkų kraštas, tačiau ir kaip dainingų moterų kaimą. Štai prieš penkerius metus suburtas moterų ansamblis „Nykė“ savo kraštą garsina dainomis ir viliasi, jog ateityje šis nedidukas kaimelis neišnyks, o žmonės apie jį žmonės kalbės tik teigiamais atsiliepimais.

– Asta, o kaip susibūrė šis Vikaičių moterų koletyvas?

–Visuomet pavydėjau tiems kaimams, kurie subūrę dainuojančių moterų kolektyvus. Todėl pradėjau apie savo idėją tokį kolektyvą suburti ir Vikaičiuose kalbėtis su mūsų mylimu vadovu Kazimieru Kupriu. Tačiau tuo metu buvo vaikai, darbai, trūko laiko.

– Kaip suprantu pavydas vis dėlto padėjo įgyvendinti idėją?

– Taip, tas pavydas visuomet išliko, todėl nenustygau vietoje ir nuolat vadovui primindavau savo planus. Taip po kažkiek metų pabandėm po truputį burtis ir mums pavyko. Šiuo metu ansamblis gyvuoja jau daugiau nei penkerius metus.

– Ar galvojate apie ateitį? Kokie planai?

– Ateityje svarstome galimybę suburti dar viena kolektyvą. Vyresniojo amžiaus moterų ansamblį, kurio lūpose atgimtų senovinės giesmės, mitologinės dainos.

„Mūsų dainavimo karjera išties sėkminga, – antrina ansamblio iniciatoriai antrina Vikaičių bendruomenės pirmininkė Rita Kvilienė, – Vienas labiausiai įsimintinų įvykių buvo bendruomenių sąskrydis, į kurį buvome pakviesti sudalyvauti ir atlikti pasirodymą. Šis sąskrydis mums – pripažinimas. Turime įsirašę savo diską, pasisiuvome aprangą. Ateityje ketiname dar dainuoti, įrašyti dar daugiau diskų. Nesame mes žvaigždės, tačiau savo lygmenyje esame pakankamai pažengę“, – džiaugiasi Rita.

Gražiausi metai – Vikaičių mokyklėlėje

Visą savo laiką Vikaičiuose praleidusi Asta neslepia nostalgijos, kad šiame kaimelyje buvo uždaryta pradinių klasių mokykla. Ši ugdymo įstaiga visiems kaimo gyventojams buvo tarsi šviesos spindulėlis.

„Mokykloje rinkdavosi visa bendruoemenė, čia vykdavo įvairūs renginiai, vakaronės, vaidinimai, spektakliai ne tik tėvams, bet ir visiems kaimo gyventojams. Netgi mamos kartu su tėveliais ateidavo vaidinti kartu, vykdavome į kitas mokyklas su savo pasirodymais. Deja, tie laikai praėjo“, – su ilgesiu akyse pasakoja Asta.

Šiuo metu buvusios mokyklos patalpose glaudžiasi bendruoemenės nariai, kurie savo paties jėgomis apsitvarkė patalpas.

„Šioje mokyklėlėje prabėgo visi gražiausi mano metai, o štai po 25-erių metų teko persikelti į Gudžiūnus“, – pasakoja mokytoja.

Šiuo metu Asta džiaugiasi bent tuo, kad kartas nuo karto sutinka savo buvusius mokinius, kurie jai šypsosi, noriai pabendrauja. „Vadinasi kažką gero jiems esu davusi“, – svarsto moteris.

Anksčiau buvo geriau?

Tiek Asta, tiek bendruomenės pirmininkė tikina, jog kadaise Vikaičiuose veiklos, šurmulio ir gyvybės buvo daugiau. Šiandien jos kartais pasigendama.

„Pamenu, kai daugiau nei prieš dvidešimt metų čia ir paštas veikė, valgykla buvo, ir buitinis aptarnavimas, intensyvus kultūrinis gyvenimas vyko. Dabar vyksta tai, ką sugalvoja bendruomenės nariai, viskas jų iniciatyva. Kartais ir to bendruomeniškumo, žinoma, norėtųsi daugiau. Šiandien tos tikrosios gyvybės kaime kartais pasigendame. Tokia vaga gyvenimas ir teka…“, – sako Asta.

„Žinote, pas mus kaime žmonės kaip ir visur: vieni labiau užsisklendę, kiti labiau mėgstantys bendrauti. Kažkada kaime vyko aktyvesnis kultūrinis gyvenimas, vėliau buvo viskas išardyta, žmonės išskaidyti, nuo visų atsiskyrę. Šis periodas tęsėsi apie dvidešimt metų, laimei, dabar žmonės ima atsiverti naujovėms, išeiti į mases, pradeda bendrauti“, – svarsto bendruomenės pirmininkė Rita.

Kaimas – trijų miestų sankirtoje

Anot Astos, Vikaičiai įsikūrę išties geografiškai patogioje vietoje, susisiekimas geras, tačiau autobusas Vikaičius pasiekia vos kartą per savaitę.

„O jei žmogus senas, o jei jis neturi automobilio, neturi vaikų? Situacija išties nedžiugina, kyla rimtų sunkumų, kai tenka nusigauti iki miesto. Pirmiausia toks kaimo žmogelis turi patekti iki kryžkelės, o tada jau sukti galvą, kaip pasiekti pačius ir Kėdainius“, – piktinasi moteris.

Kita vertus, gyvenimas trijų rajonų – Kėdainių, Radviliškio ir Panevėžio – sankirtoje turi ir savų privalumų: kasmetinėje Vikaičių bendruomenės organizuojamoje mini sporto olimpiadoje sudalyvauti noriai atvažiuoja ir gyventojai iš minėtųjų rajonų apylinkių.

„Šią vasarą planuojame jau ketvirtąją tokią olimpiadą. Mano žiniomis, Kėdainių rajone tokios tradicijos dar nėra nei viename kaimelyje, – šypteli bendruomenės pirmininkė Rita, – Bendraudami su kitų rajonų bendruomenėmis mes ne tik bendradarbiaujame, bet ir patirtimi pasidaliname, vieni su kitais pasivaržome“, – džiaugiasi Rita.

Vikaičių kaimo žmonės turi ir dar vieną tradiciją – kasmet paminėti Žolinių šventę.

Bendruomenės pirmininkė džiūgauja, kad tokiame mažame kaimelyje gausu tiek iniciatyvių  sportininkų, kurie pasididžiuoti gali ne tik krepšinio, bet ir tinklinio srityje.

„Sportuoti tiek jaunimas, tiek vyresni kaimo vyrai renkasi savanoriškai. Šiuo metu dalyvaujame Kėdainių krepšinio lygoje ir kol kas einame be pralaimėjimų“, – už kaimo krepšininkus džiaugėsi pirmininkė.

Džiaugiasi nauju keliu

Kiek daugiau nei prieš metus į nediduką, tačiau jaukų Vikaičių kaimelį vedė duobėmis nuklotas žvyrkelis, o jau šiandien Vikaičių gyventojai džiaugiasi naujai nutiestu keliu, kuriuo ne automobiliu ar dviračiu pasivažinėti smagu, bet ir pėsčiam pasivaikščioti.

Vikaičiams – aštuonetas

Kažkada šiame kaime zujo vaikai, girdėjosi jų juokas, buvo matyti nuoširdžios žmonių šypsenos, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, žmonės buvo atviresni naujovėms, buvo laimingi, nes nesibaimino dėl nežinomybės, kas laukia rytoj, buvo linkmsi ir džiaugėsi kiekviena gyvenimo teikiama smulkmena.

Šiandien Vikaičių gyventojai džiaugiasi tik sportininkų pasiekimais, moterų ansamblio dainomis, tradicinėmis šventėmis ir pagerintomis gyvenimo sąlygomis – nutiestu keliu.

Kaimas jaukus, tvarkingas, žmonės čia draugiški ir malonūs, tačiau kaip sako ir patys gyventojai, kartais čia pritrūksta gyvybingumo, energijos. Būtent šių savybių kaime ir pasigedau. Todėl rašau Vikaičiams – aštuonetą ir linkiu visiems nusišypsoti, įsijungti į bendruomenišką veiklą ir džiaugtis kiekviena akimirka, kurią mums dovanoja gyvenimas.