Veiklusis šefas Edvinas Genys dangoraižius iškeitė į nuosavą daržą

Po interviu su Edvinu mintyse pagalvojau, o paskui ir jam pačiam pasakiau: „Gaila, kad laikraštis – ne knyga“. Iš tiesų tokios jauno žmogaus patirties, užsidegimo, meilės tam, ką daro, atkaklaus tikslų siekimo ir svajonių realizavimo galime pavydėti daugelis.

Originalus, drąsus ir talentingas, virtuvėje nenustojantis eksperimentuoti iš Kėdainių kilęs šefas Edvinas GENYS savo receptais ir pagamintais patiekalais su sekėjais mielai dalijasi socialiniuose tinkluose. Pasaulinės įmonės „Unilever“ verslo plėtros vadovas Pabaltijo šalims visiems Lietuvos šefams tyliai rodo puikų pavyzdį, kaip reikia kopti karjeros laiptais, užsitarnauti pripažinimą, o svarbiausia – savo patiekalais džiuginti ne vieną. Garsiam virtuvės šefui receptai gimsta eksperimentuojant. O patiekalų idėjų jis semiasi iš gamtos, kelionių ir iš šiuo metu savo darže auginamų gėrybių.

Artimieji įžvelgė šefo talentą

Edvinas pasakojo, jog jo aistra kulinarijai pasireiškė labai anksti.

„Tiek mama, tiek tėtis nuo ankstyvų dienų identifikavo, kad puodai, bliūdai man yra nesvetimi, labai arti širdies. Dar nepasiekdamas dujinės, stumdavausi kėdę artyn ir norėdavau gaminti, – iš savo prisiminimų juokėsi šefas. – Giminaičiai, stebėdami mano degančias akis ir norą šeimininkauti, taip pat jau matė, kad mano gyvenimas bus susietas su maistu.“

Anot Edvino, jam virtuvėje patiko viskas, vieno mėgstamiausio darbo – tik gaminti, tik ragauti ar tik atrasti kažką naujo – neturėjo.

„Man patiko virtuvės atmosfera. Juk ir dabar sakoma: „Laikas virtuvėje yra pats geriausias“. Kad ir atėjus draugams į svečius, dažniausiai susėdame virtuvėje, bendraujame, – sakė pašnekovas. – Vaikystėje mano laikas, praleistas virtuvėje, buvo labai kokybiškas: tiek su abiem močiutėmis, tiek su mama mėgau joje sukiotis. Vien jau ką reiškia skonių atradimas! Pažinimo ir naujų patirčių džiaugsmas mane ir šiai dienai veda į priekį kaip koks varikliukas!“

Pasirinko studijas Anglijoje

Pašnekovas pasakojo, kad, nors prie puodų jis praleido ilgus savo gyvenimo metus, bet iš pradžių pasirinko kitą kryptį…

„Būdamas vos aštuoniolikos išvažiavau mokytis į Angliją.“, – kalbėjo Edvinas.

Anglijoje pradžia buvo labai sunki. Ir turbūt tik dabar, praėjus jau nemažai metų, viską galiu „blaiviai“ įvertinti ir suprasti, kokia prasminga ir reikalinga mano tolimesiam gyvenimui buvo patirtis, įgyta būtent Anglijoje, – susimąstė Edvinas. – Kaip tik visai neseniai dalyvavau vienoje vadovų konferencijoje (mus gana dažnai įmonė siunčia į tokius mokymus), kurioje uždavė klausimą apie tai, koks įvykis gyvenime tave sukrėtė labiausiai. Ilgai galvojau ir supratau, kad 2005 metais, kai išskridau į Angliją, kaip tik buvo didieji Londono sprogdinimai, teroro atakos. Ir tik per plauką aš neįsėdau į tą metro liniją, kurioje ir įvyko sprogimas. Įvertinus ir supratus tai, jog aš vos vos išvengiau mirties, mane labai stipriai sukrėtė.“

Derino mokslus ir tris darbus

Puikiai bendraujantis ir žodį valdantis Edvinas Anglijoje pasirinko studijuoti reklamos ir viešųjų ryšių vadybą.

„Marketingas ir vadyba man taip pat kaip ir kulinarija visada buvo prie širdies. Galbūt dėl to, kad tokiame amplua mačiau savo tėtį, – studijų pasirinkimą paaiškino pašnekovas. – Taigi mokslai Anglijoje buvo lyg ir prie širdies, tačiau ne tiek, kad būčiau galėjęs jiems atsiduoti šimtu procentu, – atvirauja jaunas vyras. – Taip pat norėjau būti nuo nieko nepriklausomas ir save išlaikyti pats, todėl vienu metu dirbau net tris darbus: dienos metu – padavėju, vėlyvais vakarais – barmenu ir naktimis – laikraščių fasuotoju, o paskui eidavau į universitetą. Be to, studijuodamas Anglijoje, pradėjau dar neakivaizdžiai mokytis ir Lietuvoje maisto pramonę. Daug skraidydavau į neakivaizdines studijas. Mokslai Lietuvoje sekėsi itin gerai. Studijas baigiau su pagyrimo diplomu už aktyvų dalyvavimą. Aktyviai dalyvavau įvairiose socialinėse veiklose, jas organizavau, o tai davė gerų rezultatų.“

Edvinas teigia, jog meilė maistui ir nuolatinis atradimo džiaugsmas virtuvėje vis tik nugalėjo mokslus svečioje šalyje.

„Daug ir sunkiai dirbau visada. Vienu metu bebūnant Anglijoje, aš supratau, kad maisto pramonė man vis tik yra artimesnė sielai ir noriu grįžti į Lietuvą. Gilintis į pasirinktą sritį motyvavo ir tai, kad studijose buvo apstu praktikos, ji padėjo drąsiai nerti į maisto pramonę ir gamybos pasaulį. Tačiau pagrindus karjeros kelyje padėjo abi pasirinktos specialybės“, – prisipažino pašnekovas.

Kuriozinė situacija

Kaip ir galima buvo tikėtis, ilgai be savo pašaukimo Edvinas gyventi negalėjo.

„Vienas mano geras bičiulis, su kuriuo gyvenau Anglijoje, grįžo į Lietuvą ir gavo labai gerą šefo darbą Vilniuje. Todėl prašiau jo, kad atsiradus bent menkiausiai galimybei, mane pasiūlytų bet kokiam darbui virtuvėje – indų plovėjo, padėjėjo ar pan. – visiškai nesvarbu, nes labai norėjau pabandyti ir pažiūrėti, kaip man seksis. Praėjus nedaug laiko po mano prašymo, draugas paskambino ir pasiūlė virėjo padėjėjo darbą labai nedideliame restoranėlyje Vilniaus centre. Tada turėjau pasirinkti, ką daryti toliau. Grįžau bandyti laimės į Lietuvą“, – profesionalaus šefo kelio pradžią prisiminė pašnekovas.

Jis teigia, kad tuo metu, kai pradėjo dirbti restorane Vilniuje, dar neturėjo jokios kvalifikacijos.

„Buvau perskaitęs nemažai literatūros, dirbęs restorane, bet restorano priekyje ir virtuvėje padėdavau tik tada, kai būdavo didžiausi srautai. Mane tuo metu įdarbino šefo padėdėju. Tačiau įdomiausia tai, kad, kai atėjau į darbą, nebuvo kam padėti, – juokėsi Edvinas. – Todėl pastatė ir liepė dirbti kaip tikrų tikriausiam šefui. Tokia susiklosčiusi situacija gal irgi kiek paskatino gilinti žinias maisto pramonėje.“

Dirbo negailėdamas savęs

Klausant Edvino, atrodo, jog jo gyvenimas yra kaip vienas didelis nuotykis susidedantis iš daugybės serijų. Taigi dar vienas iš jų nutiko ir ruošiantis pradėti darbą naujoje vietoje.

„Kol susitvarkiau visus dokumentus ir grįžau iš Anglijos į Lietuvą, restorane įvyko nemažai pokyčių ir situacija susiklostė taip, kad vietoje pagalbinio darbuotojo iš karto tapau pagrindiniu šefu, nors tokios patirties profesionalioje virtuvėje iki tol neturėjau! – neįtikėtiną istoriją pasakojo pašnekovas. – Aišku, man virtuvė nebuvo svetima, nes restorane jau teko dirbti, o esant dideliam klientų antpūdžiui tekdavo įvairių atsakomybių virtuvėje. Todėl surizikavau. Dirbau be galo daug, po 14–16 val. per dieną. Taip ariau pusę metų be jokių išeiginių.“

„Nesigailite?“, – pasidomiu.

„Ne. Alga už tokį darbą buvo tikrai gana maža, bet man tuo metu nerūpėjo nei pinigai, nei poilsio dienos. Man labai patiko mano darbas, o pagrindinis atlygis buvo geras grįžtamasis ryšys iš klientų, bendravimas su jais. Penktadieniais ir šeštadieniais turėjau visiškai užpildytą restoraną, t. y. apie 50 žmonių, o virtuvėje maistą aš ruošdavau – vienas. Žmonės maisto laukdavo iki dviejų valandų, bet aš rasdavau, kaip apžaisti tą situaciją: visą laiką eidavau į salę, bendraudavau, stengdavausi iš anksto prisiruošti visokių užkandukų, kad klientai būtų patenkinti, neišsilakstytų – aš pats labai gerai leidau laiką, mėgavausi tuo“, – į prisiminimus nugrimzda vyras.

Jautė, kad kažko trūksta

Bedirbant restorane, Edvinui iš aplinkinių vietų pradėjo plūsti įvairiausių darbo pasiūlymų. Siūlė didesnį uždarbį. Jis taip pat neslepia, kad už darbą jau norėjo ir didesnio atlygio.

„Man ir draugai pradėjo sakyti: „Turi ilgą liežuvį, iškalbą, ko tu ten sėdi?“. Paskui ir pats susimąsčiau, kad galbūt tikrai reikėtų kažką keisti. Svajojau daugiau keliauti, judėti, dažniau išstumti save iš komforto zonos. Norėjosi to malonaus kojų nuovargio, įtampos, kai bandai daug suspėti ir to jausmo, kurį patiria šefai, kai išleidžia paskutinę lėkštę ir viską susitvarkę ir nusivalę paviršius lanksto rankšluostuką, dar kartą apsidairo mylimoje virtuvėje ir užgesina šviesą. Nejučiomis pradėjau dairytis naujų iššūkių.“

Gavo svajonių darbą

Ilgai laukti taip trokštamų pokyčių ir svajonių darbo Edvinui laukti nereikėjo.

„Praėjus daugiau nei pusmečiui, pamačiau darbo skelbimą, kad organizacijai „Unilever“, kurioje dirbu iki šiol, ieško kulinarijos verslo konsultanto. Perskaičius šitą darbo skelbimą, man iš karto iš susijaudinimo pradėjo drebėti rankos. Tai buvo mano svajonė! Jau skaitant skelbimą aš mačiau save tame darbe, tai buvo taip artima sielai, nes tai – ir virtuvė, ir darbas su žmonėmis, bendravimas – jūs neįsivaizduojat, kaip aš norėjau to darbo!”, – džiugiai kalbėjo šefas.

[quote author=“E. Genys“]Mano darbas pradžioje buvo parodyti mūsų gaminamų prekių galimybes profesionaliems restoranų šefams. Rengdavau labai daug kulinarijos prezentacijų. Vėliau kilau pareigose, todėl ir darbo pobūdis keitėsi.[/quote]

Jis juokiasi, kad įmonė priėmė jį kaip verslo konsultantą, kuris susikalbėtų su virėjais jų žargonu.

„Mano darbas pradžioje buvo parodyti mūsų gaminamų prekių galimybes profesionaliems restoranų šefams. Rengdavau labai daug kulinarijos prezentacijų. Vėliau kilau pareigose, todėl ir darbo pobūdis keitėsi. Nors, kai pagalvoju, per daugiau nei dešimtmetį esu konsultavęs daugiau nei 700 restoranų įvairiose šalyse.“, – sakė Edvinas.

Savo įtemptą ir greitą gyvenimo tempą jis pristabdė gal tik prieš metus, o iki tol daug skraidė. Buvo distribucijos ir svarbių klientų vadovas Baltijos šalyse. Bet galiausiai suprato, kas jam sekasi geriausiai ir ties tuo susikoncentravo. Kompanija pasiūlė kitas, verslo vystytojo, pareigas.

„Šis pokytis, suteikė man galimybę plačiau atsiskleisti, daugiau laiko skirti minčių generavimui“, – pasakoja Edvinas.

Iš sostinės į kaimą

Su naujomis pareigomis Edvino gyvenime įvyko ir dar vienas pokytis – iš sostinės jis persikėlė gyventi į senelių sodybą.

„Ilgai gyvenęs mieste, supratau, kad man reikia iš jo pabėgti ir pamėginti gyvenimą dėliotis arčiau gamtos, todėl iš sostinės persikėliau gyventi į senelių sodybą Lančiūnavoje“, – apie ryžtingą žingsnį gyvenime prasitarė šefas. – Kaimas ir visi džiaugsmai, atsiradę su juo, man suteikia daug įkvėpimo tiek profesionalioje veikloje, tiek kuriant paprasčiausius patiekalus namų virtuvei ne profesionaliems šefams.“

Edvino teigimu, kraustytis į kaimą jis apsisprendė greitai, nors niekas juo netikėjo, kad jis čia gyvens.

„Bet praėjusių metų vasarį čia atvažiavau ir jau daugiau nei metus gyvenu“, – juokėsi pašnekovas.

Anot jo, nors kaime šeimininkauja dar gana neilgai, tačiau vis plečia daržininkystę, eksperimentuoja.

„Kai prieš metus į mano gyvenimą dar įsiveržė ir daržininkystė, man, kaip jaunajam daržininkui ir profesionaliam šefui, ji yra įgavusi labai didelę prasmę. Praeitą vasarą be galo daug gaminau iš to, ką pats užsiauginau. Šiais metais ketinu dar daugiau visko auginti. Todėl man karantinas tikrai nėra jokia kančia, atvirkščiai – tyliai džiaugiuosi juo, nes galiu skirti laiko savo daržovių daigams, kuriuos taip pat auginu pats iš sėklų. Turiu nemažą daigyklą, kurioje šiais metais auga gal devyniolika rūšių pomidorų!“, – nenustoja stebinti pašnekovas.

Be daržininkystės, atsikraustęs į kaimą, Edvinas tikina, labai susidomėjęs ir savo močiutės puoselėtu amatu – natūralia medicina, vaistažolių, prieskoninių žolelių rinkimu, jų pritaikymu patiekaluose. Taip pat biodinamika, permakultūra.

Dovanas gamina pats

Grįžtant prie darbų ir kūrybos Edvinas užsiminė, jog daug jo sukurtų gaminių galima aptikti didžiųjų prekybos centrų lentynose – nuo įvairių pusgaminių, užkandžių iki įmantriausių desertų, o jo kurtus gaminius valgo visas Pabaltijis.

„Taip mano karjera pradėjo krypti nuo restoranų konsultanto iki kūrėjo. Pastaraisiais metais ypatingai dėmesį kreipiu šventiniams laikotarpiams, ypač Kalėdoms, – atvirauja pašnekovas. – Esu gimęs per Kūčias. Draugai ateina manęs sveikinti pirmąją Kalėdų dieną. Visada labai nejaukiai jausdavausi prieš draugus, kai jie ateidvo nešini dovanomis, sveikinimais, o aš būdavau tuščiomis. Todėl vienais metais prisipirkau daug mangų ir moliūgų. Priviriau čatnio kokius du ar tris šimtus stiklainiukų ir per šventes sveikinau savo draugus. Kai pamačiau, kaip žmonės nuoširdžiai priima rankų darbo dovaną, nuo to karto visas dovanas sąžiningai darau pats.“

Edvinas juokiasi, kad, jei prieš porą metų dovanas pradėdavo ruošti rugpjūčio, rugsėjo mėnesį, tai persikraustęs į kaimą, patobulėjo – pradeda ruoštis vasario, kovo mėnesį ir jau rugpjūtį ar rugsėjį turi dovanų Kalėdoms.

„Pernai buvau pridaręs begalę rūšių pagardų, užtepėlių. Ir gavosi taip, kad vienas pažįstamas, Vilniuje ir Kaune turintis gurmaniško maisto parduotuvėles, pasiūlė joje prekiauti minėtais gaminiais. Taip iš mano hobio atsirado prekinis ženklas „Food ideas by Edvinas Genys“ ir komercinė mano pagardų gamyba. Negana to maždaug mėnesį prieš karantiną, Vilniuje su partneriais atsidariau dar ir atviros ugnies restoraną „CHAT’nis“, kuriame vertinama aukščiausios kokybės žaliava, prioritetą teikiant vietos gamintojams, ūkininkams“, – veiklumu nenustoja stebinti jaunas vyras.

Jis taip pat atskleidžia, jog jo ateities planas yra vystyti prekinį ženklą ir plėsti gurmaniškų produktų liniją. Tiesioginiame darbe tikslas kelti kvalifikacija, kurti naujus, įdomius projektus, padėti komandai tobulėti srityse, kuriose jis turi kompetencijos patarti.

[#gallery=2380#] 

Norėtų kurti šeimą

Paklaustas apie šeimą ir vaikus Edvinas prisipažįsta, jog darbinė patirtis padėjo perstumdyti prioritetus, todėl pats laikas būtų pasirūpinti ir asmeniniu gyvenimu, kad darbiniais pasiekimais būtų su kuo dalintis.

„Iš dalies dėl to ir grįžau į kaimą, nes labai norėjosi sulėtinti gyvenimo tempą, padėti lagaminą, kuris dažnai būdavo net neišpakuojamas, o tiesiog perpakuojamas, ir pasidėlioti taip, kad galėčiau pradėti kurti šeimos lizdą “. – nuoširdžiai pripažino Edvinas.

Tačiau jaunas vyras sutinka, kad laiko sau nelieka daug. O taip turbūt yra dėl to, kad jam sunku atskirti darbą nuo hobio ir pomėgių. Atšilus orams Edvinas kuo daugiau laiko stengiasi praleisti gryname ore. Jam gamta ir buvimas joje yra kažkas nepaprasta, todėl labai džiaugiasi savo priimtu sprendimu pabėgti iš miesto ir apsigyventi kaime.