Tautodailininkė B. Šinkūnienė: „Kiekvienas kūrybinis procesas – tarsi iššūkis“

Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų apdovanotas vienokiu ar kitokiu kūrybiniu gebėjimu, tačiau neretai atsiranda ir tokių, kuriam Aukščiausiasis nepagailėjo ir kelių meninius gebėjimus atskleidžiančių talentų.

Viena tokių – tautodailininkė Birutė ŠINKŪNIENĖ. Ji Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namo amatininkė, laisvu laiku spėjanti ir keliuose ansambliuose pamuzikuoti.

Birutė su senaisiais tradiciniais liaudies amatais susidūrė dar vaikystėje. Ji iš savo senelio perėmė vytelių pynimo, o iš mamos – kiaušinių marginimo patirtį.

O šiuo metu talento nestokojanti moteris sukauptu dideliu žinių bei patirties bagažu dalijasi ir su senaisiais tradiciniais liaudies amatais bei menu besidominčiais kraštiečiais ir užsienio svečiais.

Kasmet į Arnetų namo rūsį suguža tiek vaikai, tiek ir suaugusieji, norintys išmokti kruopštaus, įdomaus ir tradicijomis bei tautiškumu alsuojančio vytelių pynimo ir kiaušinių marginimo amato.

Organizuodavo lenktynes

Kada ir kaip pačios Birutės gyvenime pradėjo rastis meilė seniesiems amatams? Juk, kaip sakoma, patirtis savaime „neateina“.

„Su menu teko susidurti dar gyvenant tėvų namuose. Kiaušinius marginti išmokau iš mamos, ji – iš savosios. Juos margindavome vašku. Šis būdas Žemaitijoje tais laikais buvo populiariausias. O marginant didžiausias azartas buvo sužinoti ir pamatyti galutinį rezultatą.

Pamenu, su sesėmis tekdavo net ir palenktyniauti, kuri gražiau ir originaliau numargins kiaušinį.

Kiaušinių marginimo vašku meno nepamečiau ir iki šiol. Dabar stengiuosi šio amato subtilybes perduoti ir savo vaikams“, – apie vieną iš savo vaikystės pomėgių pasakoja Birutė.

Mėgo piešti

„Taip pat nesvetimas šeimoje buvo ir pynimas iš vytelių.

Pinti kūriniai mano dėmesį traukė jau seniai. Kokioje nors mugėje pamačiusi pintų darbelių, gėrėdavausi jais ir vis galvodavau – gal kada nors ir pati išmoksiu panašiai pinti.

Kadangi šiuo amatu užsiėmė mano senelis, jis labai mėgdavo pinti krepšelius, todėl  kartą pasiryžau išbandyti padirbėti kartu su juo.

Gal dėl to, kad menas mane lydėjo visur ir visada, vis nenustojau galvoti, jog savo ateitį siesiu būtent su juo.

Vaikystėje taip pat labai mėgau piešti, o atsiradus galimybei mokytis tuomet atsidariusioje meno mokykloje Kaune, turėjau progą išbandyti ir kitokius širdžiai mielus menus.

Pagrindiniu dalyku meno mokykloje pasirinkau piešimą, pynimas liko antroje vietoje. Tačiau baigusi vidurinę mokyklą vis tik įstojau į pynimo specialybę ir ją baigusi iki pat dabar gyvenu su tuo.

Žinoma, neapleidau ir kiaušinių marginimo amato. Jis visada ėjo ir tebeina greta“, – prisiminimais apie su menų mokykla užmegzta draugyste ir pasirinktus menus joje dalijasi tautodailininkė.

Pareikalavo fizinės jėgos

Kelias iki kol Birutė tapo sertifikuota vytelių pynimo ir kiaušinių marginimo meistre buvo gana ilgas ir nelengvas. Kaip pati moteris teigia, pareikalavęs iš jos ne tik meninių, bet ir fizinių bei dvasinių įgūdžių.

„Su margučių marginimu viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Susikaupusias fantazijas nesunkiai sekdavosi perteikti darbelyje.

Tuo tarpu pintų darbelių kūrybos pradžia buvo kiek sudėtingesnė. Pinant su stambiomis vytelėmis reikia daug jėgų.

Ypač – rankų, nes turi vytelę veržti, tempti, spausti, kad būtų lygu, kad nesusidarytų tarpai. Pamenu, kiek skausmo ištverta, kol pirštai išmoko įvairių storių vyteles lenkti būtent taip, kaip reikia.

Nors tik pradėjus dirbti su vytelėmis mėgau grubesnius, stambesnius darbus pinti, bet vėliau ėmiau ieškoti moteriškumo, kruopštumo, smulkesnių detalių“, – apie kūrybinį kelią ir atradimus kalba senųjų amatų meistrė.

Kūryba – iššūkis

Kurdama Birutė stengiasi ne kruopščiai atkartoti jau sukurtus, matytus ar lietuvių tradicinį amatą atspindinčius kūrinius.

Kiekvienas kūrybinis procesas tautodailininkei – tarsi iššūkis, leidžiantis atrasti kažką naujo, kažką iki tol dar neišbandyto.

„Visada save laikiau labiau kūrėja, nei amatininke. Galbūt dėl to, kad mėgau ir dabar dar tebemėgstu atrasti kažką savo, kažką naujo. Mane traukia originalumas, naujų idėjų paieška.

Pačiai mieliausia kurti tada, kai aplanko netikėta idėja, netikėta mintis. Labai nemėgstu kartotis ar kopijuoti kitų tautodailininkų sukurtų darbų.

Juk visą laiką pinti tradicinius populiariąją liaudies ornamentiką atspindinčius krepšius būtų tikrai nuobodoka.

[quote author=“B. Šinkūnienė“]Visada save laikiau labiau kūrėja, nei amatininke. Galbūt dėl to, kad mėgau ir dabar dar tebemėgstu atrasti kažką savo, kažką naujo.[/quote]

Toks mano pomėgis puikiai pasitarnauja ir vykdant edukacijas su vaikučiais. Žinoma, pindami iš vytelių, kūryboje pritaikome ir senovinių pynimo ornamentų, bet prisipažinsiu, visada stengiamės įnešti į savo kūrybą ir naujovių, nuolat norisi sukurti kažką žaismingo, įdomaus.

Idėjas užsiėmimuose dažnai išsako ir vaikai. Kai matau smalsumu degančiais vaikų akis, esu laiminga.

Tada mąstome, kaip tas kūrybines mintis įgyvendinti. Kadangi jaunieji mano amatininkai dažniausiai nori greito rezultato, todėl visada reikia bandyti ir ieškoti lengvesnių pynimo variantų. O būdų pinti yra tikrai nemažai.

Piname ir paukštelius, ir gėlytes, ir angeliukus ar kitokius įdomius atributus. Prieš didžiąsias metų šventes stengiamės sukurti būtent tą šventę simbolizuojančias kūrybines dekoracijas“, – apie kūrybines paieškas užsimena tautodailininkė.

Visapusiška paroda

Iš Žemaitijos kilusi, o šiuo metu Akademijoje gyvenanti Birutė dar pernai, rugsėjo mėnesį, surengė savo personalinę parodą.

Tai, anot tautodailininkės, – visapusiška paroda, savo ekspozicijoje talpinanti tiek ir meistrės darbus iš vytelių bei margučius, tiek ir kūrėjos piešinius bei tautodailininkės sukurtas kaukes ir kitus kūrinius.

„Pernai dirbdama Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name turėjau progą surengti personalinę paroda.

Tai – pirmoji mano autorinė paroda, kurioje atskleidžiau tai, kuo aš gyvenu, kuo aš kvėpuoju.

Tiesa, miniekspozicija visada džiugina ir mano kaimynus. Jau užėjus į laiptinę galima pasakyti, kad šiame name gyvena amatams neabejinga asmenybė. Tiek laiptinės, tiek kiemo aplinką dažnai mėgstu padekoruoti savo kūrybos vaisiais. Ypač prieš kokias nors šventes.  

Mano darbovietės aplinką puošia pačios rankomis kurtas paukštis. Kieme eksponuojamas mano rankomis pintas įspūdingo dydžio paukštis. Jis – tik vienas iš daugybės dalykų, kuriuos esu nupynusi.

Per šitiek darbo su senaisiais amatais metų įgijusi patirties iš vytelių galiu įgyvendinti įdomiausius sumanymus: pinu ne tik krepšius, bet ir minimalius baldus ar kitokias  interjero puošmenas“, – tikina Birutė.

Svajonė po svajonės

Išbandžiusi ne vieną pynimo techniką bei daugelį kiaušinių marginimo vašku būdų ir tapusi sertifikuota šių dviejų senųjų liaudies amatų meistre Birutė pagaliau išpildė ir dar vieną savo svajonę.

Visą gyvenimą palaipsniui menu ir senaisiais liaudies amatais besidomėjusi moteris sukaupta patirtimi dabar mielai dalijasi ir su mūsų krašto menui bei seniesiems amatams neabejingais žmonėmis.

„Baigusi su vytelių pynimu susijusius mokslus ir pradėjusi dirbti Arnetų name, turėjau galimybę sertifikuotis, kas man jau net ketverius metus leidžia mokyti jaunimą tiek pynimo, tiek ir margučių marginimo amato ir taip perduoti savo patirtį bei sukauptas žinias.

Kasmet vykdome neformaliojo vaikų švietimo užsiėmimus. Taip pat labai džiaugiuosi kad prieš pat Velykas visada susirenka labai daug besidominčių margučių marginimu kraštiečių: tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, kurie noriai imasi kiaušinius marginti ne viena spalva, bet išbando ir sudėtingesnius kelių spalvų variantus.

Visa tai man duoda stimulą nenuleisti rankų, jokiais būdais nesustoti ir, svarbiausia, motyvuoja eiti į priekį.

Nors, rodos, daugelį savo užsibrėžtų tikslų jau spėjau pasiekti, bet, mano manymu, be svajonės žmogus, ne – žmogus.

Todėl tikrai nenoriu nustoti tobulėti ir dar daugiau siekti jau vien dėl to, jog kiekvieną kartą pažvelgusi į savo sukurtą darbą tobulu jo laikyti negaliu“, – savikritiškai save vertina Birutė, tačiau labai džiaugiasi jau spėjusiais pažengti jos edukacijas lankančiais vaikais.

Grupėje 20 moksleivių

„Į užsiėmimus renkasi įvairaus amžiaus mokinukai. Šiuo metu grupėje turiu 20 vaikučių, kurių kiekvienas savaip skirtingas, kiekvienas savaip įdomus, todėl nuobodžiauti tikrai netenka.

Tačiau kad ir kaip mokinukams sekasi: vieniems būna sunkiau, kitiems paprasčiau susitvarkyti su pavestomis užduotimis, vis tik bendromis jėgomis gautas rezultatas visada būna puikus.

Tą įrodo ir mūsų sukurti darbai, kurie kiekvienais metais keliauja į konkursus ar parodas ir būna gerai įvertinti“, – apie edukacijas lankančius vaikus teigiamai atsiliepia tautodailininkė.

Veiklos netrūksta

Yra sakoma, kad didžiausias žmogaus noras po sunkių dienos darbų – poilsis. Tačiau kūrybinėje veikloje paskendusi Birutė atranda laisvo laiko ir kitiems pomėgiams.

„Nuo 1993 metų priklausau Kėdainių krašto menininkų draugijai.

Laisvu laiku, nors jo turiu tikrai nedaug, mėgstu kurti įvairius rankdarbius namuose. Vasaros metu jau ne pirmus metus prisijungiu ir prie kituose miestuose Tradicinių amatų centrų vykdomų veiklų.

Taip pat dainuoju Akademijos moterų ansamblyje, kuriam vadovauja Antanas Mikalauskas. Be to, jau daugelį metų priklausau Dotnuvos bažnytiniam chorui. Veiklos tikrai mano dienotvarkėje netrūksta.

Na, prisipažinsiu, vyras jau kartais ir stabdo mane. Bet faktas, jog kartu mes jau net 35-erius metus, įrodo, kad vyras tam neprieštarauja.

Tikrai, teko daug išbandyti gyvenime, bet esu laiminga ir patenkinta savo veikla, dabar tikrai jaučiuosi savo rogėse“, – su šypsena veide prisipažįsta Birutė.

Kiekvienam savas kelias

Meno ir senųjų amatų apsuptyje beveik visą savo gyvenimą praleidusi Birutė džiaugiasi ir savo šeimos požiūriu į kūrybą.

Nors tautodailininkės šeimyna nespinduliuoja labai dideliu atsidavimu tradiciniams amatams ar kokiam kitokiam menui, tačiau, Birutės teigimu, kūryba artimiesiems tikrai nėra svetima.

Dukra baigė muzikos mokyklą, o dabar mėgsta pasiuvinėti. Prie pynimo prisiliesti nedrįso, galbūt dėl to, kad matydavo, jog nelengvas darbas laukia.

Šioje situacijoje kiek kitaip elgėsi sūnus. Jis su vytelėmis šiek tiek draugavo. Tačiau dabartis rodo, jog vis tik kūryba ne jiems, mat vienas mano vaikas mokslininkas, kitas – gydytojas.

Na, ir gerai, juk kiekvienas turi atrasti savo gyvenimo kelią. Negalime visi būti kūrėjais ar menininkais.

Dabar su šeimyna tik margučius kartu pamarginame“, – apie bendras menines veiklas šeimoje pasakoja tautodailininkė.