Talentas, atsiskleidęs žirgyne

Daugybė vaikyste besidžiaugiančių mergaičių svajoja turėti savo žirgą, deja, tokia laimė nusišypso ne kiekvienam. Tačiau jei troškimas didelis kaip pasaulis, pasirodo, gerų žmonių dėka svajonės kartais ima ir išsipildo.

Trylikametė Vainotiškių kaimo gyventoja Ugnė Kranauskaitė niekada nepamirš, kaip jos vaikiška svajonė tapti jojike mažais mažais žingsneliais tapo realybe. Kiekvieno tikslo siekimas,  pareikalauja ne tik sunkaus ir atsakingo darbo, bet ir neblėstančios kantrybės – visa tai savo kailiu patyrė ir Ugnė, nuo pat mažumės besižavinti žirgais ir nepaliaujamai siekusi savo svajonės įgyvendinimo.

Kasdien ėjo svajonės link

„Nuo pat mažens labai draugauti su žirgais ir vėliau tapti jojike“, – nedrąsiai apie savo svajonę prabyla mergaitė, paklausta, ar seniai svajojo išmokti joti.

„Sulaukiame daug vaikų, norinčių jodinėti, tačiau neturinčių tam pinigėlių, nes šis sportas išties brangus, – priduria mergaitės trenerė Greta. – Pas mus Ugnė atėjo su mintimi tik pabūti žirgyne, pasidžiaugti čia besitreniruojančiais vaikais. Galbūt ir ji pati būtų be jokių dvejonių lipusi ant žirgo ir pradėjusi treniruotis, deja, mergaitės tėveliai nepajėgė apmokėti mūsų teikiamų paslaugų. Todėl pas mus ji pasirodė su prašymu leisti pabūti su žirgais ir kartais ištiesti savo pagalbos ranką.“

Trenerė neslepia, jog žirgyne Ugnė pasirodydavo kiekvieną dieną, todėl čia dirbantys treneriai matė, kaip ji trykšta noru pagelbėti, nors buvo tokia mažutė ir smulkutė.

„Ilgai svarstėme, kokius darbus jai galėtume leisti nudirbti, baiminomės leisti prie žirgų, bet apsilankymas kasdien ir begalinis noras padėti paskatino mus pasielgti drąsiau ir leisti mergaitei pasidarbuoti: tai nuvalyti žirgelį, tai pašluoti žirgyną, padėti šertis. O ji niekuomet taip ir nepasakė negaliu, nenoriu, pavargau, tingiu“, – prisimena Greta.

Susidraugavus su žirgais, mergaitei buvo patikėta prieš treniruotes ir po jų juos pramankštinti. Laikui bėgant karts nuo karto treneriai imdavo ir pasodindavo Ugnę ant žirgo, kol galiausiai mergaitei buvo leista pajodinti pačiai. O kad ji turi tam talentą, pastebėjo visi. Taip žingsnelis po žingsnelio Ugnė tapo neatsiejama nuo žirgyno. Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien čia ji lankosi kasdien. Ir ne iš pareigos, o iš didelio noro!

Sprendimas primena loteriją

Ugnės mokytoja Greta sako, kad ji ne iš tų žmonių, kurie viską daro dėl atlygio. Ji taip pat, kaip ir mergaitė, tiesiog įsimylėjusi žirgus, kuriems žmogus ir jo dėmesys bei rūpestis reikalingas kasdien.

„Neslėpsiu, tam tikra prasme sprendimas leisti Ugnei pasilikti žirgyne buvo loterija, kuri galėjo atnešti arba džiugių rezultatų, arba sužeisti vaikišką širdelę. Tačiau šiandien be galo džiaugiamės, kad Ugnės svajonė išsipildė ir ji tapo ne tik jaunąja jojike, bet ir puikia pagalbininke žirgyne“, – šypteli mergaitės mokytoja.

O tam, kad Ugnė išmoktų tiek, kiek moka dabar, prireikė dviejų ryžto, kantrybės ir darbo kupinų metų. Ką jau kalbėti apie pusmetį kantraus laukimo, kada pirmą kartą galės užsėsti ant žirgo.

Neišgąsdino ir skausmingi kritimai

Paklausus Ugnės, ar atsimena savo pirmąjį kartą, kai atsisėdo ant žirgo, mergaitė kukliai šypteli ir patikina, jog pirmas kartas buvo ne baisus, o labiau jaudinantis.

„Pirmieji užsėdimai buvo sudėtingi. Ugnė sėdėdavo ant žirgo ir, jei šis patempdavo galvą, pavadėlis įsitempdavo, tačiau mergaitė laikydavo jį taip tvirtai, jog kartais ir delnus iki mažų žaizdelių pritrindavo. Tačiau kad ir kaip sunku ar skausminga buvo, ji visuomet laikydavosi ir niekuomet neparodydavo, jog bijo ar skauda“, – prisimena Greta.

Kiekvienam jojikui iki kaulų smegenų pažįstamas skausmas, kai krenti nuo žirgo, tačiau kai noras didesnis už bet kokius nuopuolius, tokie sunkumai netenka reikšmės.

Ugnė – ne išimtis. Jai taip pat teko tai patirti ir ne kartą, tačiau jos mokytoja iš Ugnės lūpų niekuomet taip ir neišgirdo „Man nepavyko“, „Aš daugiau to nedarysiu“. Priešingai – mergaitė ryžtingai stojosi ant kojų, nusivalydavo smėliuką, nubraukdavo išriedėjusią ašarą ir vėl užtikrintai sėsdavo ant žirgo.

„Ir dabar dar nukristi tenka, tačiau nei dabar nei kažkada anksčiau nebuvau sudvejojusi tuo, ką darau“, – šypteli jaunoji raitelė.

Susidraugauja ir su padykusiais žirgais

„Vis dėlto ne viskas priklauso tik nuo jojikės, daug įtakos turi ir žirgas. Jei jis patyręs, viską padaryti yra kur kas lengviau, – pastebi mokytoja. – Ugnė, kaip ir visi vaikai, iš pradžių buvo sodinama ant patyrusių žirgų, tačiau pastebėjus jos talentą mokytojai suprato, jog mergaitė gali kuo puikiausiai susitvarkyti su bet kuriuo kitu žirgeliu. Todėl vėliau mergaitei patikėjome visai jaunus ir nepatyrusius mūsų augintinius. O su jais juk būna visko: jie pyksta, neklauso, kartais nesileidžia prieinami, bet per kurį laiką Ugnei, kaip ir profesionalams, pavyksta juos prisijaukinti ir su jais susidraugauti.“

Akademijos žirgyno aikštyną kanopomis trypia keliolika žirgų, tačiau tik trys iš jų, kartais keturi, kasdien iš mokyklos laukia sugrįžtančios mergaitės.

Meilė gimsta palaipsniui

Kol kas vieno vienintelio žirgo Ugnė neturi, tačiau Chulijo jau spėjo pakerėti mergaitės širdį, todėl būtent jis ne tik palepinamas, bet ir dažniau nei kiti pagiriamas. Apie jį jojikė, regis, žino viską: jo amžių, ką jis mėgsta, ir net charakterio savybes nesunkiai gali išvardinti. Tačiau treneriai laikosi griežtos nuostatos, jog bet kuriems vaikams reikia pratintis prie kuo didesnės įvairovės žirgų – tokiu būdu jie greičiau supranta jojimo esmę.

Greta pastebi, jog prie vieno žirgo prisitaikyti yra paprasta, o štai susidraugauti su bet kuriuo kitu – nemažai pastangų reikalaujantis darbas. Juk kiekvienas žirgas skirtingas, visai kaip žmogus: vienas – karšto charakterio, kitas – lėtas, vienas – energingas ir staigus, kitą nuolat reikia paraginti.

Tačiau Chulijo mergaitė pamilo neatsitiktinai. Iš pradžių ji padėdavo treneriui jį pašerti, vėliau karts nuo karto ant jo užsėsdavo, po kurio laiko jam ėmė skirti dar daugiau dėmesio.

„Taip šį žirgą po truputį ir pamilau“, – droviai šypteli Ugnė.

 „Pamačiau ir pamilau. Ne taip viskas vyksta, – sako mergaitės mokytoja. – Šis jausmas ateina palaipsniui. Kuo daugiau laiko praleidi su žirgu, tuo labiau jį pamilsti. Kai imi pažinti žirgą, pradedi prie jo taikytis, o jis – prie tavęs. Žirgelis žino, kad pas jį ateis būtent tas žmogus, todėl jis jo laukia. Būtent laiko praleidimas kartu priverčia prisirišti vienas prie kito. Taip atsitiko ir Ugnei – ji išties daug laiko praleisdavo su Chulijo, turbūt todėl jis tapo geriausiu ir mylimiausiu mergaitės draugu.“

Be žirgyno – nė dienos

„Neįsivaizduoju nė vienos dienos be apsilankymo žirgyne ar bendravimo su žirgais. Jei ne visa tai, tikriausiai ne tik neturėčiau, ką veikti, bet ir visai kitoks žmogus būčiau“, – svarsto svajonę įgyvendinusi mergaitė.

„Atostogos ir savaitgaliai nei Ugnei, nei kitiems vaikams neegzistuoja. Nuo pat ankstyvo ryto jie savo noru ateina mums padėti. Jie žino, jog mums reikia pagalbos, o žirgams rūpesčio“, – pabrėžia Greta.

Rodos, Ugnei tai pati geriausia gyvenimo mokykla, nes čia jie mokosi ne tik jodinėti, bet ir ugdo svarbiausias žmogiškąsias vertybes.

Ugdo atsakomybės jausmą

Atsakomybė – tai pati pagrindinė ir svarbiausia vertybė, kurią diena iš dienos puoselėja Ugnė. Neretai žirgui susižeidus, mergaitei nejučia ir ašara išrieda. Ji taip myli žirgus, jog neretai sutaupytus pinigėlius išleidžia ne sau, o savo numylėtiniams, nupirkdama jiems skanėstų ar kitų reikalingų daiktų.

„O ką jau kalbėti apie varžybas! Reikia pamatyti, kaip mergaitės akys blizga, kai jai ir partneriui pasiseka. Ji apsikabina žirgo kaklą, bučiuoja jį ir nepaliaujamai dėkoja už sėkmę. Taip ir atsiranda ryšys, kai žirgas ima stengtis dėl raitelio, o raitelis dėl žirgo. Kartą Ugnė manęs klausė, ką daryti, kad žirgas ją mylėtų dar labiau“, – prisimena Greta.

Rezultatai geresni nei tikėtasi

Nors Ugnei dar tik trylika, o žirgais jodinėja tik daugiau nei trejus metus, tačiau jau drąsiai vyksta į varžybas ir gali pasigirti iškovojusi ne vieną prizinę vietą.

Šiuo metu ji dalyvauja Lietuvos čempionate ir kovoja dėl patekimo į finalą. Treneriai tikisi gerų rezultatų ir neabejoja, kad jai padės penkiolikos metų patirtį turintis partneris vardu Ledas.

Žirgyne kaip savanorė pradėjusi darbuotis Ugnė pamažėle tapo puikia raitele, šiandien mergaitė treniruojasi nemokamai padedama mokytojos Gretos, kuri mergaitę myli lyg mama.

Siekti tikslų, jojimo įgūdžiams tobulinti ir dalyvauti varžybose mergaitei padeda labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“.