Transplantacijos laukia du rajono gyventojai, dar trys ruošiami įtraukimui į ją

 Transplantacijos laukia du rajono gyventojai, dar trys ruošiami įtraukimui į ją

„Diaverum klinikų“, kurios ilgą laiką teikė hemodializės paslaugas Kėdainių rajono gyventojams, duomenimis, šiuo metu iš minėtų beveik keturiasdešimties dializuojamų asmenų yra 2 žmonės, laukiantys inkstų transplantacijos, o dar trys asmenys ruošiami įtraukimui į transplantaciją./Aldo Surkevičiaus nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Trisdešimt devyni Kėdainių rajono pacientai, kuriems reikalinga inkstų dializė, dėl įmonių nesutarimo, persikėlusio net į teismą, turėjo kęsti nepatogumus ir hemodializės procedūras Kėdainių ligoninėje iškeisti į kituose miestuose esančius dializės centrus. Laimei, praėjusį mėnesį maždaug 8 mėnesius trukusi kova dėl hemodializuojamų pacientų baigėsi, o kėdainiečiai, žadama, vėl galės greitai grįžti į Kėdainių ligoninę, kur jiems ir toliau bus atliekamos hemodializės paslaugos. „Diaverum klinikų“, kurios ilgą laiką teikė hemodializės paslaugas Kėdainių rajono gyventojams, duomenimis, šiuo metu iš minėtų beveik keturiasdešimties dializuojamų asmenų yra 2 žmonės, laukiantys inkstų transplantacijos, o dar trys asmenys ruošiami įtraukimui į transplantaciją. Profesorius Balys Dainys, vienas iš inkstų transplantacijos pradininkų Lietuvoje, džiaugiasi mūsų šalies pasiekimais šioje srityje ir didžiuojasi, jog nei kiek neatsiliekame nuo pažangiausių pasaulio valstybių. Jis taip pat ragina kuo greičiau priimti numanomo sutikimo organų donorystės modelio įstatymą, kuris nepanaikintų, bet bent kažkiek sumažintų su organų donoryste susijusių nesklandumų.

Pažanga didelė, bet dar ne pabaiga

Prieš daugiau nei penkis dešimtmečius pradėta inkstų transplantacija ne vienam sergančiajam padovanojo antrą gyvenimą, leido iš naujo įvertinti jo trapumą…

Profesorius B. Dainys, turintis nefrologo ir urologo gydytojo licencijas ir prisidėjęs prie inkstų transplantacijos atsiradimo Lietuvoje, sako, kad per tuos metus transplantacijos kokybė ir procedūros stipriai pasikeitė.

„Profesorius Algimantas Jonas Marcinkevičius operavo, o aš buvau pirmasis jo asistentas. Taip pat buvau vienas iš tų, kuris pradėjo transplantaciją, rūpinausi donoryste. Pradžioje man buvo pavesta vienam tą daryti. Paskui, žinoma, atsirado daugiau gydytojų, kurie dirbo šioje srityje. Didelį indėlį įdėjo doc. Vytautas Kleiza, 1960–1980 metais buvęs ir sveikatos apsaugos ministru. Po truputėlį, žingsnelis po žingsnelio atėjome prie to, ką dabar turime, – prisiminimais dalijosi prof. B. Dainys. – Nepalyginami dalykai, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar. Dabar yra didžiulė tarnyba – Nacionalinis transplantacijos biuras (prie Sveikatos apsaugos ministerijos), kuris rūpinasi transplantantais ir transplantacija.

Daug dializės skyrių, poskyrių, centrų, ruošiama daug nefrologų, o buvo laikas, kai nefrologų buvo gal vienas kitas, bet reikėjo rūpintis šita sritimi…“

Prof. Balys Dainys: „Profesorius A. J. Marcinkevičius, kai aš dar buvau visai jaunas daktaras, dirbantis tik trejus metus, pasikvietė ir pasakė: „Baly, tau reikės transplantuoti inkstus“. Tai buvo apie 1967 metus. O mano viršininkas A. J. Marcinkevičius man buvo didžiausias autoritetas. Viršininkas pasakė ir aš nedrįsau prieštarauti. Kai sužinojau, ką reikės daryti, neturėjau žalio supratimo, kas yra ta transplantacija. Bet ėmiausi šitos srities ir turėjau garbės ją vystyti“./Asmeninio archyvo nuotr.

Džiaugdamasis pasiekimais profesorius pažymi, kad negalima sakyti, jog jau išspręstos visos problemos.

„Toli gražu taip nėra. Dar reikia sutvarkyti transplantacinio imuniteto problemas – kaip jį slopinti, ilgai išlaikyti gerai funkcionuojantį inkstą ir pan. Turime naujos kartos imunosupresantus, kurie nėra tokie agresyvūs, pavojingi ligoniams. Dėl to ir rezultatai yra nepalyginami su tais, kurie buvo prieš 50 metų“, – aiškino profesorius.

Neatsiliekame nuo kitų pažangių šalių

Žvelgdamas į bendrą medicininį žemėlapį ir Lietuvos vietą jame, prof. B. Dainys atkreipia dėmesį, jog Europos Sąjungos mastu dabar Lietuva atrodo visiškai gerai.

„Kad ir buvusioje Sovietų Sąjungoje Lietuva irgi pirmavo transplantacijos srityje. Buvo laikai, kai mes niekuo neatsilikome nuo Maskvos. Mūsų chirurgų, nefrologų garbei tą galiu drąsiai konstatuoti. Ir dabar neatsiliekame – turime visus medikamentus, priemones tokias, kurios taikomos visoje Europoje ir pasaulyje.

Lietuvos rezultatai nei kiek ne blogesni už Vokietijos, Ispanijos ar kitų šalių. Tai džiugu, garbė Lietuvos gydytojams ir visiems, kurie dirba šioje srityje“, – kalbėjo inkstų transplantacijos pradininkas Lietuvoje.

Dabar, profesoriaus duomenimis, Lietuvoje atliekama daugiau nei šimtas inkstų transplantacijos operacijų per metus. Yra du centrai – Vilniuje ir Kaune. Paklaustas, kodėl, jo nuomone, inkstų transplantacijos laukia daugiau žmonių nei kurio nors kito organo, gydytojas vardijo priežastis: „Galbūt inkstai jautresni įvairiems žalingiems faktoriams ir dažniau yra jų veikiami, jautresni, bet, reikia pasakyti, kad, matyt, ir dėl to, jog yra sukurtas puikus nefrologų centras.

Reikia nukelti kepurę prieš nefrologus, kad jie gerai identifikuoja inkstų ligas, jas laiku nustato ir paruošia ligonius transplantacijai. Tam reikia įdėti daug darbo. Reikalinga dializė, t.y. pakaitinė inkstų terapija. Kai inkstai neveikia, dializė padeda gyventi metų metus. Jei neklystu, Lietuvoje žmogus, neveikiant inkstams ir atliekant jam dializę, ilgiausiai gyveno apie trisdešimt metų. Taigi, jeigu sutrinka inkstų veikla, nereiškia, kad žmogus jau miršta“.

„Nepalyginami dalykai, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar. Dabar yra didžiulė tarnyba – Nacionalinis transplantacijos biuras (prie Sveikatos apsaugos ministerijos), kuris rūpinasi transplantantais ir transplantacija. Daug dializės skyrių, poskyrių, centrų, ruošiama daug nefrologų, o buvo laikas, kai nefrologų buvo gal vienas kitas, bet reikėjo rūpintis šita sritimi…

prof. B. Dainys

Sergančiųjų inkstų ligomis daugėja

Nepaisant tobulėjančių technologijų ir gydymo metodų, inkstų ligomis sergančiųjų daugėja. Tai patvirtina ir „Diaverum klinikų“, teikiančių hemodializės paslaugas daugelyje Lietuvos rajonų, direktorius Darius Praninskas.

„Inkstų ligomis sergančių žmonių kasmet daugėja, nes ilgėja gyvenimo trukmė, o su ja daugėja ir lėtinių gretutinių ligų, kurios gali sukelti inkstų pažeidimus ir iššaukti inkstų nepakankamumą. Pavyzdžiui, ligos, kurios skatina aterosklerozę (kraujagyslių pažeidimus), kaip arterinė hipertenzija (AH), cukrinis diabetas (CD), sukelia ne tik miokardo infarktą ar insultą, bet ir skatina lėtinės inkstų ligos atsiradimą arba progresavimą“, – aiškina D. Praninskas, kuris taip pat priduria, kad infekcinės ligos, širdies nepakankamumas vyresniame amžiuje blogina inkstų būklę.

Anot klinikų direktoriaus, lėtinė inkstų liga gali būti ir onkologinės ligos pasekmė. Be to, dar yra ir specifinės inkstų ligos (glomerulonefritai, inkstų policistozė ir daug kitų), kurios net jauname amžiuje gali sąlygoti lėtinę inkstų ligą.

„Svarbiausia yra lėtines ligas tinkamai kontroliuoti, vengti paūmėjimų, įvertinti vartojamų vaistų derinius ir dozes“, – pataria D. Praninskas.

Vis tik profesorius B. Dainys teigia negalintis užtikrintai sakyti, kad daugėja sergančiųjų inkstų ligomis.

„Vienais metais jų būna daugiau, kitais – mažiau. Tas skaičius turbūt laikosi panašiame lygyje. Daugėja cukraligės, metabolinio sindromo atvejų Lietuvoje, nutukusių žmonių, o tukimas – žingsnelis cukraligės link, o cukraligė graužia akis, kraujagysles ir inkstus, – inkstų ligų priežastis vardija nefrologas. – Lietuvoje klimatas yra toks, kad sukelia dažnesnius peršalimus negu kur nors pietų Europos šalyse. Klimatas inkstams nėra labai palankus mūsų šalyje.

Be to, esame endeminės inkstų akmenligės zonoje – daugiau nei kitose šalyse sergame inkstų akmenlige. O ji ilgainiui veda prie inkstų funkcijos nepakankamumo ir reikia atlikti transplantaciją.

Taip pat yra genetinių inkstų ligų, kurios irgi daro įtaką inkstų nepakankamumui. Tiesa, jų skaičius laikosi stabiliai.“

„Naujoji tvarka palengvintų situaciją, tačiau donorystės klausimų neišspręstų. Negalvokite, kad čia pasipiltų donorai kaip iš gausybės rago. Ne. Būtų tam tikrų nesklandumų, bet jų būtų mažiau. Aš manau, kad tikrai ateis laikas, kai šitas įstatymas bus priimtas, tik būtų geriau, kad tai įvyktų kuo greičiau.

prof. B. Dainys

Ligoniai šiais laikais yra mobilūs

Paklaustas, kaip vertina problemą Kėdainiuose, kai žmonėms net aštuonis mėnesius šiame mieste nebuvo atliekama dializė, profesorius teigė apie ją girdėjęs, tačiau nenorintis jos komentuoti, nes nėra į ją įsigilinęs.

„Aš manau, kad čia įvyko kažkoks nesusipratimas, kuris tikrai bus išspręstas. Gaila tik, kad buvo sugaištas brangus laikas. Hemodializės tinklas visoje Lietuvoje yra didžiulis ir mes turime daryti, kad ligoniams būtų patogu, gautų pagalbą ir puikiausiai galėtų gyventi, – komentavo B. Dainys. – Pas mus, Lietuvoje, dializės procedūros niekuo nesiskiria nuo Vakarų šalių. Atvažiuoja ligoniai ir dializuojasi iš visos Europos. Taip pat ir į ekskursijas atvykę žmonės gali puikiausiai atlikti dializes bet kurioje Lietuvos vietoje. Iš kai kurių netgi esu girdėjęs atsiliepimus, kad čia geriau nei jų šalyje.

Dabar dializuojami ligoniai yra mobilūs, jie nėra pririšti prie aparato, gali nuskristi į bet kurią ES šalį ir ten gaus dializę. Puikus tinklas. Lietuvoje tai yra labai gerai sutvarkyta. Visi reikmenys yra aukščiausio lygio.“

„Gyvasties“ įkūrimas

Profesorius B. Dainys buvo ne tik vienas iš inkstų transplantacijos pradininkų, bet ir inkstų ligomis sergančių, transplantacijos laukiančių žmonių bei jų artimuosius ir medikus vienijančios asociacijos „Gyvastis“ steigėjų. Šiandien jis kukliai sako: „Kiek galėjau, prisidėjau“. O paklaustas, kodėl jam buvo svarbu rūpintis sergančiais žmonėmis ir tiesti jiems pagalbos ranką, profesorius paprastai sako: „Taip susiklostė man gyvenimas“.

„Profesorius A. J. Marcinkevičius, kai aš dar buvau visai jaunas daktaras, dirbantis tik trejus metus, pasikvietė ir pasakė: „Baly, tau reikės transplantuoti inkstus“. Tai buvo apie 1967 metus. O mano viršininkas A. J. Marcinkevičius man buvo didžiausias autoritetas. Viršininkas pasakė ir aš nedrįsau prieštarauti. Kai sužinojau, ką reikės daryti, neturėjau žalio supratimo, kas yra ta transplantacija. Bet ėmiausi šitos srities ir turėjau garbės ją vystyti“, – prisiminimais dalijasi daktaras ir tęsia toliau: „Daugėjo ligonių, plėtėsi dializės tinklas. Ligoniai iš pradžių buvo neorganizuoti, kiekvienas su savo nelaime… Anksčiau tai buvo didelė nelaimė, nes dializė nebuvo tobula ir tokia gera kaip dabar, ji sukeldavo daug diskomforto – tiek gyvenimo, tiek procedūros prasme.

Matėme kitų šalių patirtį – mums padėjo Danijos daktarai nefrologai, kurie patarė įkurti asociaciją. Sakė, ligoniams visi dializės sunkumai palengvės. Kaip sakoma, pasidalintas skausmas yra pusė skausmo, o pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas. Ligoniai pabendraudavo vieni su kitais, „Gyvastis“ organizuodavo įvairius susirinkimus, konferencijas, vykdydavo mokymus, kaip maitintis esant inkstų nepakankamumui, kaip gyventi galų gale – pakalbėdavo jie ir jiems atlėgdavo ant dūšios.

Vėliau „Gyvastis“ daug prisidėjo plėtojant dializės tinklą Lietuvoje. Asociacijos rūpesčiu įsikūrė dializės centras Palangoje, kad ligoniai, atvažiavę pailsėti prie jūros, gautų dializę. Ir dabar aktyviai vykdo veiklą, rūpinasi ligoniais, vyksta gyvenimas“.

„Kad ir buvusioje Sovietų Sąjungoje Lietuva irgi pirmavo transplantacijos srityje. Buvo laikai, kai mes niekuo neatsilikome nuo Maskvos. Mūsų chirurgų, nefrologų garbei tą galiu drąsiai konstatuoti. Ir dabar neatsiliekame – turime visus medikamentus, priemones tokias, kurios taikomos visoje Europoje ir pasaulyje. Lietuvos rezultatai nei kiek ne blogesni už Vokietijos, Ispanijos ar kitų šalių. Tai džiugu, garbė Lietuvos gydytojams ir visiems, kurie dirba šioje srityje. 

prof. B. Dainys

Mitai po truputį sklaidosi

Nefrologas ir urologas B. Dainys per savo ilgametę darbo patirtį yra matęs daug inkstų ligų atvejų, žino ne vieną gydymo būdą, tačiau kol kas sėkmingiausias ir leidžiantis ilgiausiai žmonėms gyventi – inkstų transplantacija. Ir nors kuo toliau, tuo palankiau žmonės į tai žiūri ir ją vertina, profesorius prisimena, kad taip buvo ne visada.

„Organų donorystė Lietuvoje vykdoma nuo 1970 metų. Žinoma, visada ir ne tik Lietuvoje yra problemų su donoryste. Bet jau dabar šis klausimas, mano nuomone, sprendžiamas lengviau nei buvo prieš 50 metų. Tada buvo pirmi sunkūs žingsniai. Buvo negirdėtas dalykas, kai prašydavome giminių sutikimo, kad leistų panaudoti inkstus transplantacijai. Daug kas atsisakydavo. Sakydavo, kad jūs čia naudojat organus eksperimentams, šunims juo sodinsit, aš neduosiu. Dabar jau šitaip žmonės nekalba. Šis klausimas tapo švelnesnis. Tik, aš manau, kad Lietuva ir toliau turi kalbėti apie tai, aiškinti žmonėms, šviesti. Reikia visuomenę informuoti“, – įsitikinęs vienas iš inkstų transplantacijos pradininkų.

Anot jo, po transplantacijos žmonės gyvena daugybę metų.

„Jei neklystu, yra ir 40 metų išgyvenęs asmuo. Jie gyvena absoliučiai visavertį gyvenimą – kuria šeimas, susilaukia vaikučių. Tik, žinoma, ligoniai turi vartoti imunosupreantus, vaistus, kurie slopina imunitetą. Nes kol kas transplantuotas svetimas organas visiškai neprigyja. Laikui bėgant dozės gali mažėti, tačiau net ir pasaulyje šiandien nėra išrasta tokia metodika, kad visai nereikėtų jų vartoti, jeigu organas persodinamas tarp svetimų žmonių, – paaiškina profesorius. –

Kiek kitaip yra persodinant organus tarp giminingų žmonių – imuosupresijos reikia mažiau, bet irgi priklauso nuo imunologinio suderinamumo. Tiesa, jeigu organai persodinami tarp monozigotinių arba identiškų dvynių, tada imunosupresantų naudoti visai nereikia.“

Naujoji tvarka palengvintų situaciją

Dabar Lietuvoje, teisininkų kalba kalbant, yra nesutikimo prezumpcija. Daktarams reikia prašyti giminių sutikimo. Jeigu mirė žmogus (kuriam nustatyta smegenų mirtis), neturėjęs sutikimo donorystei, t.y. donoro kortelės, laikoma, kad jis jai prieštaravo. Tačiau net ir esant donoro kortelei, vis tiek prašoma giminių sutikimo, – esamą tvarką apibūdina B. Dainys ir pažymi, jog didžiojoje dalyje Europos valstybių taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis (sutikimo prezumpcija). Tokio modelio atveju žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs atsisakymo.

„Aš manau, ir Lietuvoje bus tokia tvarka, tik reikėtų nedelsti ir tokį įstatymą priimti artimiausiu metu. Bet kokiu atveju galutinį sprendimą dėl organų donorystės priima mirusiojo artimieji.

Naujoji tvarka palengvintų situaciją, tačiau donorystės klausimų neišspręstų. Negalvokite, kad čia pasipiltų donorai kaip iš gausybės rago. Ne. Būtų tam tikrų nesklandumų, bet jų būtų mažiau. Aš manau, kad tikrai ateis laikas, kai šitas įstatymas bus priimtas, tik būtų geriau, kad tai įvyktų kuo greičiau“, – vylėsi prof. B. Dainys.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 325 žmonės: 77 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 38 širdies, 9 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 145 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

1 Komentaras

  • Mark Manson, šiuolaikinis tinklaraštininkas superžvaigždė “ Mūsų smegenys sutvertos taip, kad kai mano išsiaiškinusios prasmę, tos prasmės laikosi tvirtai įsikibusios. Prasmę, kurią sukuria mūsų smegenys, mes vertiname subjektyviai ir nenorime jos atsisakyti. Net jei matome įrodymus, prieštaraujančius susikurtoms prasmėms, dažnai jų nepaisome ir toliau tikime savomis tiesomis“. Taigi visi klystame, net profesoriai. Kas mane paskatino parašyti- paciento, kurio jau nebėra, piktas užpuolimas, kodėl jam nepasakiau, kaip blogai jis jausis po transplantacijos. Tikrai suprantu nėra alternatyvos kitos šiandien kaip širdžies, plaučių, kepenų, kasos transplantacija, nes nėra pakaitinių aparatų šiems organams, na širdžiai gal kažkuriam laikui yra. Dėl insktų nežinau, kur tiesa ir kas gali atsakyti. Yra aparatai ir yra pasaulyje žmonės kurie dializuojasi kelis dešimtmečius. Niekas niekada nepateikia viešai duomenų, kiek po transplantacijų išgyvena gerai jausdamiesi penkis metus. Man žinomas asmuo išgyveno keikdamas kiekvieną dieną, kad sutiko transplantuotis, nes po operacijos vargino infekcijos ir begaliniai kojų skausmai. Faktas, kad už vieną transplantaciją valstybė moka virš 100000 eurų, palyginimui tiek išmokama penkis metus pacientą gydant dializėmis. Tiesą žino tik pacientas: kuriam pasisekė, jo viena tiesa, o kuriam nepasisekė jo kita tiesa. Norisi tikėti, kad daugiau yra tų kuriems pasisekė ir jie ilgai ir laimingai gyveno 🙂

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video