Darbas suvedė visam gyvenimui

Kiekviename kolektyve galime atrasti jo sielą. Žmogų, kuris visada pakelia nuotaiką, savo energija ir veiklumu užkrečia kitus, o pozityvumu nuteikia geresnei dienai. Tokį, kurio pamiršti nevalia ir apie jį kolegų pasakojimai bei prisiminimai eina iš lūpų į lūpas metų metus palydint juos šypsenomis ar linksmu juoku.

Tačiau ilgametis Kėdainių konservų fabriko pamainos vyr. technikas Aivaras Kacevičius ne tik moka būti linksmas ir džiuginti kolegas gera nuotaka, bet, esant reikalui, ir atsakingai bei kruopščiai dirbti.

Aivaras kolektyve visų labai mylimas ir gerbiamas žmogus, aukščiausios kategorijos elektrikas bei automatikos specialistas. Fabrikas vyro gyvenime svarbus ne tik kaip darbas.

Jis turi ypatingą reikšmę ir asmeniniame gyvenime – čia Aivaras sutiko žmoną Jurgitą, su kuria susilaukė dviejų sūnų. O sūnūs – puikūs gyvenimo palydovai – su vienu iš jų prieš trejus metus dviračiais numynė net iki jūros ir atgal!

Darbas teikia malonumą

Tiek pokalbio pradžioje, tiek ir viso bendravimo metu pašnekovas išlieka kuklus. Į mano repliką, kad sprendžiant iš to, kaip apie jį atsiliepia kolegos, jog jis yra veiklus ir užimtas žmogus, vyras šypsodamasis sakė:

„Nežinau, ką jums ten pripasakojo kolegos, bet, manau, kad aš, kaip ir didžioji dauguma žmonių, esame vienaip ar kitaip užsiėmę.“

A. Kacevičius neslepia, jog stengiasi būti visada geros nuotaikos ir taip pakelti ją kitiems. Bet darbas nėra iš „linksmųjų“, atvirkščiai – labai atsakingas ir gana įtemptas… Tačiau pašnekovas to nesureikšmina.

„Šis darbas, kurį dirbu, man teikia malonumą, o kai teikia malonumą, tai nuolatos ir negalvoji, kad jis labai įtemptas, atsakingas ir nelengvas – tiesiog mėgaujiesi. Žinoma, būna ir sunkesnių, ir ne tokių sunkių dienų, bet tuo ir yra žavus šis darbas, reikia džiaugtis kiekviena diena“, – optimizmo nestokojo Aivaras.

Jis taip pat pasidžiaugė, kad „Vikonda“ grupei priklausančioje įmonėje nuolat atnaujinami įrengimai, suteikiamos visos galimybės gauti daugiau žinių, mokytis.

„Gilindamiesi į naujų įrengimų technologijas ir jų sistemas tobulėjame ir mes. Šiais laikais jos labai sparčiai vystosi, – pastebėjo vyr. technikas. – Kaip bebūtų, didžioji dauguma gedimų paprastai besikartojantys, bet būna, kad tenka ir nemažai pamąstyti, su kolegomis pasitarti ar su įrenginį gaminusiais specialistais pasikonsultuoti.“

Dirbo sugipsuota koja

Paklaustas, kas paskatino rinktis tokią specialybę, vyras lakoniškai sakė:

„Elektros inžinieriaus specialybę patarė pasirinkti tėvas, kuris jau ilgą laiką dirbo automatikos inžinieriumi.“

Tėčio duotas patarimas, rodos, A. Kacevičiui buvo labai naudingas ir perspektyvus. Todėl visai nenuostabu, kad Aivaras šiandien yra itin vertinamas, gerbiamas ir mylimas kolegų. Tačiau bendradarbių simpatijas jis pelnė ne vien profesiniais sugebėjimais. Vienas iš jo poelgių leidžia suprasti, kodėl taip yra:

„Taip susiklostė, kad bendradarbis jau iš anksto buvo pasiėmęs atostogų, kurias ruošėsi skirti pirmo kurso pirmajai sesijai Kauno technikos kolegijoje. Kadangi aš pats prieš kelis metus buvau baigęs šią kolegiją, žinojau, jog dalyvavimas paskaitose mokslų pradžioje yra labai svarbus.

O aš kaip tik tuo metu, žaisdamas krepšinio varžybose, patyriau kojos traumą. Buvo čiurnos raiščių patempimas, sugipsavo koją. Nesinorėjo, kad kolegai mokslai baigtųsi jiems dar net neprasidėjus, tad teko su sugipsuota koja eiti į darbą. Bendradarbiai, matydami, kad man su gipsu judėti sudėtingiau, stengėsi kuo daugiau gedimų sutvarkyti patys.

Už tai norėčiau jiems pasakyti ačiū ir perduoti linkėjimus: „Antra pamaina yra pati šauniausia!“ – dabar jau prisiminimais linksmai dalijosi vyras.

[quote author=“A. Kacevičius.“]Kai grįžau į Kėdainių konservų fabriką, pasijutau lyg 10 metų ir nebuvau išėjęs, nes nemažai tų pačių darbuotojų dar ir šiandien sėkmingai čia darbuojasi.[/quote]

Gyvenimo aistra – krepšinis

Kaip jau supratote, vienas iš A. Kacevičiaus pomėgių yra krepšinis. Ir ne šiaip laisvalaikio praleidimo būdas, bet net dvejus metus iš eilės pelnytos prizinės vietos.

„Su Kėdainių veteranų komanda 2018 m. Lietuvoje V40+ grupėje užėmėme trečią, o 2019 m. – antrą vietą“, – stebino aktyvusis „Kėdainių konservų“ vyr. technikas.

Rodos, apie savo aistrą vadinamajai antrai lietuviškai religijai jis galėtų kalbėti daug ir ilgai. Todėl, kiek patylėjęs ir išklausęs mano susižavėjimo, tęsė toliau:

„Su bičiuliu Evaldu Grinevičiumi buvome subūrę krepšinio komandą „VILAINIAI“ ir daug metų dalyvaudavome rajono pirmenybėse. Iš pradžių patys buvome ir žaidėjai, ir rėmėjai, ir organizatoriai.

Po to įsteigėme oficialų klubą ir rūpinomės tik organizaciniais reikalais. Per ilgus gyvavimo metus buvo pasiekta nemažai prizinių vietų. Žmonės, kurie daugiau mažiau domėjosi krepšiniu, puikiai žinojo, kas tai yra „VILAINIŲ“ krepšinio komanda.“

Emocingą Aivaro pasakojimą apie krepšinį ir pasiektus rezultatus, nutraukė mano smalsumas, kodėl A. Kacevičius nepasuko profesionalaus krepšininko keliu, jei jam taip puikiai sekėsi.

„Profesionaliu sportininku niekada nesvajojau tapti, tik visada norėdavosi būti stipresniam, greitesniam ir laimėti kuo daugiau rungtynių, – apie kovingą lyderio bruožą pasakojo vyras. – Nemažai praleistų metų treniruojantis krepšinio sporto mokykloje, ši sporto šaka tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.“

Paklaustas, kokią Lietuvos krepšinio komandą palaiko, Aivaras sakė:

„Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) visuomet sergu už silpnesnę komandą, o Eurolygoje, žinoma, palaikau „Žalgirį“.

„Negaila, kad Šaras (Šarūnas Jasikevičius, – red.) paliko „Žalgirį“?“ – pasiteiravau krepšinio fano.

„Žinoma, gaila, kad Šaras paliko „Žalgirį“, bet aš įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau jis dar sugrįš“, – užtikrintai pridūrė krepšinio veteranas.

Mūsų diskusiją apie krepšinį tęsiau toliau: „Turbūt net neverta ginčytis dėl to, kad Š. Jasikevičius buvo ir yra vienas iš charizmatiškiausių ir labiausiai įkvepiančių krepšinio trenerių. O ar turite dar kokį savo trenerį-favoritą?“

„Mano favoritas – treneris Željko Obradovič. Ne veltui jis vadinamas Šaro mokytoju“, – juokėsi Aivaras.

Dar vienas pomėgis – nardymas

Jei apie krepšinį šį bei tą žinau ir galiu su pašnekovu apie jį padiskutuoti, tai apie kitą A. Kacevičiaus pomėgį – nardymą – neišmanau visiškai nieko. Išskyrus tai, kad narai mėgėjai ir profesionalai kasmet vykdo gražias iniciatyvas švarindami įvairius vandens telkinius – ežerus, upes ar pan. – traukdami iš jų žmonių sumestą šlamštą.

Tačiau „Kėdainių konservų“ vyr. technikas mielai viską paaiškina ir papasakoja, kaip šis pomėgis atsirado jo gyvenime.

„Be krepšinio, turiu dar daug pomėgių, vienas iš jų – nardymas. Šis pomėgis išbandytas vaikystėje. Ir tik praėjus daug laiko, prisimintas ir atrastas naujai. Šiuo metu toliau mėgaujuosi nuostabiu povandeniniu pasauliu, – romantiškai pokalbį nuteikia Aivaras. – Turiu įrangą paviršutiniam nardymui, bet ateityje planuoju „pasinerti“ ir į giluminį nardymą.

Išbandėme šią pramogą galybėje ežerų: Platelių, Alaušo, Vištyčio ir daugybėje Molėtų rajone. Bet, kai neturime daug laiko, kad nuvyktume iki kurio nors  ežero, tada pasigrožime ir mūsų Nevėžio upės povandeniniu pasauliu. Įdomu buvo išbandyti naktinį nardymą, taip pat pasinerti po vandeniu ir žiemos metu, kol ledas dar nebūna visiškai užklojęs vandens.“

Nors mano jau minėtoje akcijoje, kuomet narai švarina Lietuvos vandenų dugnus, A. Kacevičius teigė dar nėra dalyvavęs, bet ateityje tikrai ketinantis tai padaryti.

Sakoma, jog vienas iš gražiausių povandeninių gyvenimų egzistuoja Egipte. Pašnekovas su tuo visiškai sutinka ir pripažįsta, jog skirtumas tarp lietuviškų ir egzotiškų vandenų yra nepalyginamas.

„Teko pabuvoti Hurgadoje ir panardyti Raudonojoje jūroje. Ten koralai, augmenija, gyvūnija – nepakartojami. Po tokių vaizdų grįžus į Lietuvą dar ilgai nesinorėjo čia nardyti“, – juokėsi „Kėdainių konservų“ vyr. technikas.

Dviračiais iki jūros ir atgal

Ne mažiau įspūdingai skamba ir Aivaro su vienu iš sūnų įvykdytas žygis dviračiais. Išgirdus apie tai, net sunku buvo tuo patikėti. Todėl dar kartą pasitikslinau, ar tai tikrai buvo tiesa.

„Kad su sūnumi Ignu buvome numynę dviračiais iki jūros ir atgal, yra tiesa. Sūnui tuomet buvo 17 metų. Nors pagal pirminį užmanymą tūrėjo būti tik kelionė pas senelius, kurie gyveno Rietavo savivaldybėje, Medingėnų kaime, bet, kadangi nuo kaimo iki jūros tik 80 km, tai suplanavome pasiekti ir jūrą, – atsistebėti negalėjau, kaip lengvai ir paprastai pašnekovas pasakojo apie savo kelionę. – Apie šį projektą buvo svarstyta seniai, bet vis nerasdavome tam laiko, tad nusprendėme: arba dabar, arba niekada.“

Prieš lemtingą startą, pasak vyro, įvyko bandomasis važiavimas.

„Šeštadienį su sūnumi pabandėme pažiūrėti, ar sugebėsime įveikti tokią kelionę, todėl atlikome treniruotę iki Panevėžio ir atgal (110 km), – apie pasiruošimą kelionei prie jūros pasakojo pašnekovas. – Taigi, pirmadienį startavome ir numynėme iki Kaltinėnų (125 km). Ten pernakvojome kaimo turizmo namelyje.

Antra diena buvo žymiai lengvesnė, nes iki senelių buvo telikę 60 km. Trečią dieną irgi priskirčiau prie poilsinės, nes iki Klaipėdos buvo apie 75 km, tad iki vakaro turėjome daug laiko pasivaikščioti pajūriu ir pasigrožėti uostamiesčio senamiesčiu, – nerūpestingai, lyg tai būtų vos keli kilometrai, kalbėjo Aivaras. – Atgal važiavimas buvo greitesnis, nes vieną dieną įveikti 95 km, kitą – 125 km. Ir mes jau namuose.“

Apibendrindamas kelionę A. Kacevičius suskaičiavo, kad visos kelionės metu su sūnumi įveikė 500 km.

„Didžiuojuosi savo sūnumi Ignu, nes įveikėme daug valios, ištvermės ir fizinės jėgos pareikalavusį išbandymą. Tie nuvažiuoti 500 km palyginus su sportininkais ar tais, kurie dviračiais apvažiavo visą pasaulį yra visiškas niekas, bet mūsų prisiminimuose jis išliks amžinai“, – prisipažino pašnekovas.

Organizavo seniūnijų varžybas

Kito, dvylikamečio Aivaro sūnaus Gusto aistra – gyvūnai. Todėl vyras juokiasi, kad šiuo metu jų namai kone zoologijos sodas.

„Jam patinka įvairūs gyvūnai, tad šiuo metu pas mus namuose gyvena 2 jūrų kiaulytės, dekoratyvinė triušytė, katė Leksė ir šunytė Bitė.

Galbūt po kelerių metų su visa šeima dviračiais apvažiuosime aplink Lietuvą“, – svajonėmis pasidalijo A. Kacevičius.

Jis čia pat atskleidė ir dar vieną visai neseniai atsiradusią savo aistrą.

„Šį rudenį pradėjau mokytis kaitavimo. Vasarą, pratęsus mokymus, galėsiu jau visiškai džiaugtis kaitavimo teikiamu malonumu“, – džiaugėsi veiklusis „Vikonda“ grupės darbuotojas.

Pasakodamas apie laisvalaikį ir pomėgius Aivaras prisiminė ir vieną ankstesnį nuotykį.

„Tai – pačios pirmos organizuotos seniūnijų sporto žaidynės. Kadangi tuo metu sesuo dirbo Vilainių seniūnijoje, jai buvo paskirta užduotis surinkti visų sporto rungčių sportininkus.

Kuriuos sportininkus pavyko sukviesti, tie dalyvavo savo rungtyse. Tačiau daug sporto rungčių liko be sportininkų. Taigi tas spragas teko užpildyti man, sesei ir jos vyrui Evaldui, – juokėsi išradingasis „Kėdainių konservų“ vyr. technikas. – Teko žaisti stalo tenisą, krepšinį, šaškėmis, strėlytes mėtyti, girą kilnoti.“

Aktyvusis pašnekovas pripažįsta, kad buvo ir nemenkų iššūkių.

„Įdomiausia buvo tai, kad iki tol gyvenime visiškai nebuvau kilnojęs giros, o dalyvauti būtinai reikėjo. Tai pažiūrėjęs, kokią kėlimo techniką naudoja varžovai, paprašiau nuošalyje stovėjusios giros, kad galėčiau pabandyti.

Dėl iškėlimo nekilo klausimų, tik nežinojau, ar mano rankos rieše neseniai nutraukti raiščiai leis kelti tokį svorį, – intriguojančiai ir linksmai pasakojo A. Kacevičius. – Dalyvavau toje rungtyje, įskaitė rezultatą.

O pats maloniausias dalykas buvo tas, kad įvertinus sporto rungčių taškus ir juos susumavus, Vilainių seniūnija užėmė pirmą vietą! Šį pasiekimą dar pavyko pakartoti ir kitais metais. Kiek žinau, dar ir dabar yra rengiamos seniūnijų varžybos.“

Fabrike sutiko būsimą žmoną

Kėdainių konservų fabrike dirbančiam Aivarui darbas nėra tik darbas – čia jis sutiko būsimą žmoną Jurgitą.

„Fabrike dirbau jau keletą metų. Kasmet sezonui buvo priimamos naujos darbuotojos. Taip pat buvo ir tais metais, kai sutikau Jurgitą. Mūsų susitikimai ir pasikalbėjimai darbe po truputį ilgėjo ir dažnėjo, kol peraugo už darbo ribų, – užgimusius romantiškus jausmus prisiminė A. Kacevičius. – Po metų draugystės nusprendėme kartu kurti šeimą.“

Vyras pasakojo, kad po kurio laiko, tarnybinio romano suvesti, jaunavedžiai susilaukė ir pirmojo sūnaus Igno.

„Kadangi tuo metu iš elektriko specialybės negalėjau išlaikyti šeimos, teko keisti profesiją. Išsilaikiau šaunamojo ginklo egzaminus, pradėjau dirbti „Vilniaus banke“ apsaugoje ir inkasacijoje. Darbas buvo įdomus, bet pavojingas.

Tačiau žinojau, kad visą gyvenimą čia nedirbsiu. Todėl bedirbant banke, neakivaizdžiai baigiau Kauno technikos kolegiją ir įgijau inžinieriaus profesiją“, – savo atsakingą požiūrį į gyvenimą dėstė dabar jau Kėdainių konservų fabriko vyr. technikas.

Anot jo, neilgai trukus, Aivaras vėl gavo pasiūlymą grįžti atgal į fabriką. Tiesa, kartu su žmona toje pačioje darbovietėje dirbti neteko. Todėl trinties būnant kartu tiek darbe, tiek namuose jie nejaučiantys ir nusibosti vienas kitam nespėjantys.

„Tik susiklostė įdomi situacija – kol aš 10 metų dirbau banko apsaugoje, žmona man vis papasakodavo apie fabriką, apie ten dirbančius žmones. Todėl, kai grįžau į Kėdainių konservų fabriką, pasijutau lyg 10 metų ir nebuvau išėjęs, nes nemažai tų pačių darbuotojų dar ir šiandien sėkmingai čia darbuojasi.

Tik dabar ne žmona, o aš jai pasakoju apie fabriko gyvenimą“, – įdomiais savo gyvenimo vingiais pokalbį baigė Aivaras Kacevičius.

[#gallery=2536#]