Susitikimas su rašytoja Rebeka Una moko atjautos ir gerumo

Vaikų ir paauglių rašytoja Rebeka UNA (Jurga Patricija Šalaševičiūtė) su patyčių prevencijos programa „Labas, aš Tadas“ keliauja po Lietuvą. Balandžio mėnesį Rebeka Una aplankė Kėdainius, taip pat Miegėnų ir Pajieslio kaimus.

„Ar skani batvinių sriuba?“

Patyčių prevencijos programa „Labas, aš Tadas“, remiama Kultūros tarybos, apkeliavo apie 40 Lietuvos mokyklų. Su jauniausiems skirta programa susipažinome Pajieslio daugiafunkciame centre. Į Pajieslį rašytoja atvyko ne viena. Prie jos prisijungė jaunesnysis sūnus Herkus bei rašytojos senelis, Kauno dramos teatro aktorius Antanas Kurklietis.

Kūrybingasis šeimyninis trio pasirodė Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos Pajieslio skyriaus jauniesiems ugdytiniams. Rašytoja su darnia komanda atvyko bibliotekininkės Irenos Milerienės kvietimu.

Vaidybinė, nuotaikinga, praturtinta neįkyriais pamokymais ir jautriais, susimąstyti skatinančiais epizodais programa parengta pagal rašytojos knygą „Labas, aš Tadas“ ir sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje pristatyti veikėjai, žaidybiškai pavaizduotos konfliktų tarp vaikų priežastys, paneigtos stereotipinės nuostatos. Viena jų – kad berniukai skriaudžia mergaites. Suvaidintoje situacijoje matyti, kaip konfliktas kyla iš mergaičių ir berniukų nesusikalbėjimo, skirtingo pasaulėvaizdžio ir negebėjimo pamatyti pasaulio kito, kitokio žmogaus akimis. Žiūrovai galėjo stebėti improvizuotą situaciją vaikų darželyje: kantriai lėlių vežimėlio laukęs Tadas pagaliau išdrįsta užkalbinti mergaitę prašydamas duoti pažaisti ir jam, tik jis vietoj lėlių norįs pavėžinti…akmenukus. Galima tik numanyti, kokios kyla patyčios…

Antrojoje dalyje vaidino ir mažieji žiūrovai. Pamatę blogo elgesio pavyzdį: nemandagų elgesį, šykštumą, vagystę, abejingumą kito nelaimei; mažieji aktoriai jį keitė užuojauta, dėmesiu, dalinimusi ir pagalba. Vaikus itin sujaudino senolio pasakojimas apie vaikystėje patirtą badmetį, kuris kaip diena ir naktis skiriasi nuo šių dienų pertekliaus kasdienybės. Senasis pasakojo, kaip visą savaitę valgė vien tik batvinių sriubą. O kadangi artinosi jo gimtadienis, mamutė visą kaimą apėjo ieškodama dovanos savo sūnui. Viena moteris buvo išsaugojusi…kiaušinį. Kokia įstabi tai buvusi dovana!

Trečiojoje dalyje, kad būtų sveiki, stiprūs ir linksmi, visi drauge sportavo, vėliau stebėjo Herkaus atliekamus triukus.

Po pasirodymo vaikai įsidrąsinę klausė: „Ar skani ta batvinių sriuba?“ Užuojautos ir gerumo pamokos paliko savo pėdsaką.

Pasibaigus programai su rašytoja Rebeka Una prisėdome pokalbiui.

Mūsų atspindys

– Su patyčių prevencijos programa aplankėte 40 Lietuvos mokyklų. Ar labai skirtingi Lietuvos vaikai? Ar nevargina tolimos kelionės į atokias Lietuvos vietas?

– Mums svarbu, kad kaimo, miestelių vaikai gali daugiau pamatyti. O vaikai visur vienodi. Jie visi nori tų pačių dalykų, o svarbiausia – jie nori būti priimti tokie, kokie yra.

– Pati esate dviejų vaikų mama. Ar tenka daryti kompromisus vaikų auklėjime; juk neretai mandagus, ramus vaikas, patekęs į atšiauresnę aplinką, pasmerkiamas užgauliojimams, patyčioms? Kodėl patyčios egzistuoja?

– Patyčios – tai tarsi kova už būvį, kai kurie specialistai sako, kad tai yra labai geras dalykas, grūdina atsparumą (ironiškai šypteli).

Tikrai nesakau, kad turi būti kaip avinėlis. Reikia mokėti ir pasipriešinti, ir apsiginti. Tačiau labai sunku, jeigu vaikas kovoja vienas, jeigu neįsijungia administracija. Dvejus metus gimnazijoje dalyvavau programoje prieš patyčias. Besityčiojančių vaikų tėvai ne visada pripažįsta, kad jų vaikai tyčiojasi. Bandai kalbėtis, o jie sako: „Nemanau, kad tai yra patyčios.“ Atsimenu vieną vaiką, kuris nuolatos tyčiojosi iš kitų. Vaiko tėvas buvo labai autokratiškas. Šeimoje vaikas tiesiog nerado nišos, kur jis galėtų būti savimi.

Vaikų, kurie tyčiojasi, negalima apleisti, jiems taip pat reikia pagalbos. Besityčiojantis vaikas pats yra auka, jis nuo kažko kenčia, jam reikia padėti tvarkytis su emocijomis. Ką tokio baisaus turi išgyventi vaikas, jeigu jisai randa palengvėjimą tik išsiliedamas ant kito?

Mes patys vaikams rodome pavyzdį. Jeigu nuolatos komentuojame, koks tas politikas blogas, o šioji moteris „barakuda“, ar „manekenė“ – vaikai perima tokį elgesio modelį. Jie – mūsų atspindys.

[quote author=“Aut. past.“]Paauglių emocijos yra labai aštrios, tačiau ir labai šviesios.[/quote]

Visuose personažuose yra dalis manęs

– Jūsų kūryba sulaukė svarių įvertinimų. 2015 m. apysaka „Atjunk“ išrinkta Metų knyga paaugliams, apdovanota Prano Mašioto premija. Psichologinė drama „Šeštadienį, aštuntą valandą“ tapo „Alma littera“ organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. Apysaka „Aš esu Tomas, seklys“ įtraukta į 2017 m. Metų knygų vaikams penketuką. Savo knygų pristatymui ir populiarinimui skiriate daug dėmesio ir laiko. O atrodo, galėtumėte tik rašyti, rašyti…

– Knygų rašymas yra hobis, prabangus hobis. Daugelis rašytojų intensyviai dirba su savo knygomis. Retas kuris pragyvena vien tiktai iš knygų rašymo.

–Jūsų knyga „Atjunk“ sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo, įvertinta prestižinėmis premijomis. Ar toks sėkmingas debiutas patvirtino, kad esate teisingame kelyje?

– Visą laiką norėjau rašyti. Rašau nuo trečios klasės. Ilgą laiką net nežinojau, kad egzistuoja premijos; parašai – ir ramu. Vieni mėgsta megzti, kiti žvejoti, dar kiti – rašo.

– Kuri Jūsų knygų Jums pačiai yra artimiausia?

– Labai mėgstu „Šeštadienį, aštuntą valandą“. Taip pat knygas „Pijus ir Nikolas“, „Barbora ir Pelkių senelis“, – tai ne tos, labiausiai apdovanotosios knygos…

Tačiau stengiuosi neprisirišti prie savo knygų. Man patiko mintis „Kol rašai, tol knyga yra tavo, o kai jau parašai, tau nebepriklauso“. Žinau, kad tuo metu, kai rašau, knyga yra brangi, o vėliau jau būsiu visa tai išgyvenusi, ateis kitas etapas.

Šiuo metu rašau tris knygas. Kai viena nesirašo, imiesi kitos… Sako tikri rašytojai vienu metu rašo kelias knygas. Per pusryčius – vieną, per pietus – kitą, vakare – vėl kitą.

[quote author=“Aut. past.“]Knygų rašymas yra hobis, prabangus hobis.[/quote] 

– Kiek jūsų knygose yra jūsų pačios autobiografinių motyvų, ar semiatės idėjų iš savo pačios vaikystės, paauglystės?

– Jeigu kalbėsime apie knygą „Barbora ir Pelkių senelis“ – ką gi, turiu sesę Barborą. Knyga „Aš esu Tomas, seklys“ – mano brolio vaikystės nuotykiai. Knyga „Labas, aš Tadas“ – tai knyga apie mano vaikus. Kalbant apie knygą „Pijus ir Nikolas“, galiu pasakyti, kad Pijus –mano vyresniojo sūnaus vardas. Knygose atsispindi ir mano pačios vaikystės, paauglystės vasaros, prabėgusios senelių sodyboje, Labanoro girioje. Visuose personažuose yra dalis manęs.

Nenusaldintas atvirukas

– Neseniai drauge su kitais rašytojais, literatūros kritikais dalyvavote monografijos „Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra“ (sudarytojai Dalia Čiočytė, Asta Gustaitienė, Dalia Jakaitė, Marijus Šidlauskas) pristatyme, diskutavote, ar krikščionybė vis dar svarbi naujausiai lietuvių literatūrai. Ar jūsų pačios gyvenime tikėjimas yra svarbus?

– Kritikai sako, kad Rebekos Unos knygose labai daug Dievo (šypsosi).

Anksčiau tikėjimas buvo iššūkis. Dabar jau nebemadinga pasakyti, kad esi netikintis. Vieni tiki, kad Dievas yra, kiti, kad jo nėra. Visi kažkuo tiki.

Tikėjimas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Tikėjimo dovaną gavau iš tėvų: tėvai buvo labai aktyvūs bažnyčios nariai, ir mes, vaikai, aktyviai įsitraukėme į veiklas. Mano tikėjimas iš tiesų yra gyvas ir neapsiriboja nuėjimu į bažnyčią vieną ar du kartus per metus.

Knygoje „Šeštadienį, aštuntą valandą“ norėjau parodyti, su kokiomis problemomis susiduria tikintys vaikai, perduoti supratimą, kad Dievas nėra nusaldintas atvirukas. Kaip ir gyvenimas nėra saldus atvirukas.

– Jūs daug kartų keliavote į Indiją, nevalgote mėsos. Ar tokį jūsų sprendimą lėmė kelionių į Indiją patirtys?

– Mėsos nevalgau dėl užuojautos gyvūnams. Visi mano draugai Indijoje – krikščionys. Krikščioniškoje stovykloje Prancūzijoje susipažinau su indais. Jie primygtinai kvietė pamatyti jų šalį. Įsidrąsinau ir atvažiavau. Indijoje buvau gal keturis kartus. Indija mane traukia ir kaip motinos Teresės veiklos vieta.

Pati Indija labai keičiasi. Daugelis indų valgo viską ir serga visomis Vakarų civilizacijos ligomis.

Sąmoningas apsisprendimas

– Kuo iš esmės skiriasi rašymas vaikams ir paaugliams?

– Paauglių emocijos yra labai aštrios, tačiau ir labai šviesios. Vaikų pasaulis neretai – nuolatinė kova. Vaikai nuolat kariauja. Jie gal tik jaučiasi labai linksmai. O paaugliai – idealistai, jie nori viską pakeisti. Dažnai sako, kad tikrai nebus tokie nuobodūs, kaip jų tėvai. Ir… pakartoja visas tėvų klaidas. Turbūt lengviau pakeisti pasaulį, negu save.

– Esate jauna mama, augate su savo vaikais. O vėliau gal tapsite ir suaugusiųjų rašytoja?

– Viename interviu esu pasakiusi, kad rašytojas neturi dar labiau žlugdyti žmogaus. Pasaulis ir taip yra liūdnas. Kam dar akcentuoti tamsiąsias puses? Kai atsiverti naujienas, matai, kad iš dešimties viena bus gera. Man nepatikdavo genialių rašytojų temos: smurtas, seksas, alkoholis ir daugiau nieko. Devyniose iš dvylikos suaugusiųjų novelių – alkoholis. Kodėl? Negi tik tai traukia publiką, mases? Nejaugi mes patys esame tokie juodi, kad mums įdomios tik tokios temos? Nežinau, kaip pateikti nenusaldintą, įdomų paveikslą. Ar aš noriu parašyti dar vieną knygą, kurioje visi geria, mušasi? Man įdomiau rašyti vaikams, paaugliams. Tai sąmoningas apsisprendimas. Vaikai dar turi vilties, kad užaugę jie tikrai bus kitokie. Bet galbūt šie vaikai taip nebemąsto? Šiuolaikiniuose vaikuose slypi daug apatijos ir liūdesio. Jie išgyvena egzistencinį vakuumą. Šiame mirgančiame, dinamiškame technologijų pasaulyje vaikams labai sunku save įprasminti. Ir man dėl to liūdna. Mano vaikai labai draugiški, bendraujantys, bet kas iš to, jeigu visi aplinkui panirę į telefonus. Dabar vaikai išsibarstę, visi kažkur pavieniui. O mes visi kiemais sueidavom, krūvomis…