Savęs paieškos – eksperimentiniame teatro lauke

 Savęs paieškos – eksperimentiniame teatro lauke

Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos absolventas Arnis Aleinikovas daugeliui kraštiečių puikiai pažįstamas kaip įvairiausių renginių ir švenčių vedėjas, aktorius ir projekto Y.O.L.O režisierius, garsinantis gimtąjį kraštą aukštais pasiekimais meno srityje.

Vytauto Didžiojo Universitete pabaigęs aktorystės ir viešosios komunikacijos studijas, Arnis kurį laiką darbavosi Kauno miesto Kameriniame teatre, sukūrė keletą įvairių vaidmenų, dalyvavo skirtingų režisierių pastatytuose spektakliuose, meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje, o šiuo metu studijuoja magistro studijų programoje Čekijoje, Prahos Performansų menų akademijoje.

Kaip meno kūrėjui iš Kėdainių, toli nuo gimtinės sekasi išgyventi karantino laikotarpiu, kuris, menininkas, labai nedėkingas? Kuo skiriasi studijos Lietuvoje ir užsienyje bei kokios galimybės svetimame krašte realizuoti savo kūrybines mintis ir idėjas.

Pabaigtos studijos – tik kelio pradžia

Kol vieni džiaugiasi jau pabaigtomis studijomis ir įsilieja į darbo rinką, kiti, tame tarpe ir Arnis, kelia sau klausimus – ką daryti toliau?

Pasak Arnio, pabaigęs studijas Vytauto Didžiojo universitete jis iki galo dar nesuprato, ką iš tiesų nori veikti.

„Šiuo metu aš save pristatau kaip tarpdisciplininio meno kūrėją.

Baigiau teatro ir kino vaidybos bei gretutines viešosios komunikacijos studijas Vytauto Didžiojo universitete.

Lietuvos Nacionalinio Dramos Teatro spektaklio „Respublika“ repeticija, kartu su Rasa Samuolyte, Nele Savičenko ir Jan Dravnel./Andrej Vasilenko nuotrDar studijuodamas pradėjau dirbti Kauno miesto Kameriniame teatre, buvau pakviestas dirbti į Alytaus miesto teatrą, prie Gyčio Padegimo pastatymo „Filadelfija, aš atvykstu“.

Abiejuose teatruose dirbau kaip aktorius. Tačiau pabaigęs studijas supratau, kad vis dar nežinau, ko iš tiesų noriu“, – save pristatė Arnis ir pripažino, jog po studijų iki galo savęs dar neatrado.

Savęs paieškos – eksperimentiniame teatro lauke

Norėdamas toliau studijuoti ir save atrasti, Arnis nusprendė, kad vienų studijų – negana. Tuomet pradėjo domėtis, ką galėtų studijuoti toliau.

„Greičiausiai tik pabaigęs studijas supratau, kad aktorystė (klasikiniame teatro paveiksle) nebuvo tai, apie ką aš iš tiesų svajojau. Todėl po metų pertraukos nusprendžiau stoti į magistro laipsnį suteikiančias studijas ir praplėsti savo žinias eksperimentinio teatro lauke“, Savęs paieškos – eksperimentiniame teatro lauke“, – pripažino Arnis.

Metai pilni veiklos

Metai po studijų baigimo Arniui buvo laikas, skirtas sau, kuris buvo ir labai darbingas.

„Pabaigęs bakalauro studijas sau skyriau vienerius laisvus metus. Per šį laikotarpį teko dirbti Schauspiel Hannover teatre Vokietijoje kartu su lenkų kilmės režisieriumi Lukasz Twarkowski ir jo komanda.

Jis Lietuvos auditorijai yra žinomas kaip „LOKIO“ ir „RESPUBLIKA“ spektaklių režisierius Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre.

Dar prieš susipažįstant su Lukasz‘u domėjausi medijų menu, kameros įtaka statant spektaklius, todėl darbas Vokietijoje, kurioje asistavau jam prie pastatymo „Es war einmal… das Leben“ (liet. „Vieną kartą… gyvenimas“) buvo naujas, šviežio oro gūsis“, – apie darbingą laikotarpį po studijų pasakojo Arnis.

[quote author=“A. Aleinikovas“]Tiek medija, tiek šokiai buvo mano interesų lauke, o tai, kad studijuodamas teatrą galiu lankyti paskaitas su filmą ar šokį studijuojančiais kolegomis, pasirodė kaip puiki galimybė vienu metu plėsti savo žinias ne tik teatro srityje[/quote]

Atradimas – performansų menų akademija Čekijoje

Būtent tuomet, dirbant su skirtingais teatro kūrėjais, Arnis pradėjo galvoti apie magistro studijas, kurios ieškotų sąsajų tarp teatro, judesio, performanso, kameros, medijų.

Kristinos Lasienės nuotr.„Pradėjau ieškoti tokių studijų, kurios orientuotos ne į klasikinį, o į performatyvų, eksperimentinį teatrą, kurios apjungtų ne tik teatrą, bet ir kitas meno sritis ir tokią galimybę atradau Prahoje, Performansų menų akademijoje (AMU). Jų siūloma studijų programa pasirodė labai įdomi.

AMU yra didžiulė akademija, po savo vardu talpinanti ilgas tradicijas turinčią teatro mokyklą (DAMU), perspektyvią filmų mokyklą (FAMU) ir šokio mokyklą (HAMU).

Tiek medija, tiek judesys buvo mano interesų lauke, o tai, kad studijuodamas teatrą galiu lankyti paskaitas su filmą ar šokį studijuojančiais kolegomis, pasirodė kaip puiki galimybė vienu metu plėsti savo žinias ne tik teatro srityje.

Po kelių skirtingų etapų, motyvacinių laiškų, online pokalbių mane pakvietė čia studijuoti!

Štai taip aš atsidūriau Prahoje, Čekijoje apie kurią, beje, niekada per daug negalvojau kaip apie šalį, kurioje norėčiau mokytis ar gyventi“, – apie tai, kaip savęs tobulinimo paieškos atvedė prie apsisprendimo studijuoti užsienyje, atviravo Arnis.

Pasirinkimas – ne vaidyba, o režisūra

Įstojęs į menų akademiją Prahoje Arnis pakeitė ir studijų kryptį – pasirinko studijuoti režisūrą, o ne vaidybą.

„Nebuvau tikras, kad vaidyba yra kelias, kuriuo noriu eiti toliau. Nežinau ir ar režisūra yra mano kelias.

Klasikiniame teatro paveiksle greičiausiai – ne. Mane domina instaliacija, mane domina judesys, kameros darbas. Ir prie visų šių sričių dabar turiu galimybę prisiliesti ir pabandyti suprasti, kaip visa tai veikia.

Man patinka žaisti ir eksperimentuoti, todėl teatrą visų pirma aš matau kaip kolektyvinę kūrybą, kur aktoriai nėra tik priemonė išpildyti režisieriaus viziją. To mus čia ir moko. Bendradarbiauti. Klausytis, matyti vienas kitą, matyti vienas kito vizijas, jungti vienas kito idėjas“, – pasakoja Arnis.

Daugiau galimybių kitokiam teatrui

Pasak Arnio, studijos užsienyje nuo studijų Lietuvoje skiriasi tuo, jog nori to ar nenori, bet esi priverstas palikti savo komforto zoną.

„Skirtumai yra įvairūs. Iš žmogiškosios pusės studijos užsienyje – išėjimas iš komforto zonos, išėjimas iš savo „žinojimo“, paties susikurto socialinio burbulo.

Studijos užsienyje, nesvarbu kokioje šalyje, gerokai praplečia tavo pasaulėžiūrą, atveria duris ir leidžia gana artimai pažinti kitas kultūras, o galiausiai praplečia ir tavo draugų ratą“, – samprotauja jaunuolis.

Jo pastebėjimu, Čekijoje yra daugiau galimybių kitokiam teatrui – daugiau galimybių eksperimentuoti, kurti Lietuvos žiūrovui neįprastus kūrinius.

„Prahoje, kurioje dabar jau gyvenu daugiau nei pusantrų metų, yra labai daug teatro. Čekija taip pat turi gilias šaknis lėlių teatre.

Bet kas, kas bent kartą buvo Prahoje, greičiausiai pastebėjo užrašą „Divadlo“ – jų gausu kiekvienoje gatvėje miesto centre. Žodis „Divadlo“ reiškia teatras. Ir nors dauguma jų yra orientuoti į komercinius pastatymus, nėra sunku rasti eksperimentinių, socialinio teatro pavyzdžių.

Lietuvoje, nors mes garsėjame kaip stipraus teatro šalis, manau vis dar per mažai yra galimybių eksperimentiniam, kitokiam – naujam teatrui. Galbūt dar ir dėl to, kad žiūrovai nėra linkę dažnai eksperimentuoti, pabandyti pažiūrėti kitokį teatrą“, – skirtumus tarp šalių teatro srityje išskyrė Arnis.

[quote author=“A. Aleinikovas“]Man patinka žaisti ir eksperimentuoti, todėl teatrą visų pirma aš matau kaip kolektyvinę kūrybą, kur aktoriai nėra tik priemonė išpildyti režisieriaus viziją.[/quote]

Mokslų kaina – ne vienas tūkstantis eurų

Pasiryžimas mokytis svetimoje šalyje – brangus malonumas. Arnis sako, kad nors studijos ir atveria daugybę galimybių, šis pasirinkimas iš jo pareikalavo nemažų investicijų.

Kauno bienalė.„Į Prahos Performanso menų akademiją (AMU) įstojau 2019 metais ir teoriškai studijas turėjau pabaigti šių metų birželio mėnesį (magistro studijos dažniausiai trunka du metus).

Dėl susiklosčiusios pandeminės situacijos akademija nusprendė vieną pusmetį pridėti, nes nors ir daugybė dalykų buvo adaptuota virtualiai realybei, yra keletas kursų, kuriems reikalingas fizinis kontaktas ir buvimas kartu.

Studijos kainuoja virš 4 tūkstančių eurų pusmečiui. Tad bendrame rezultate studijos man kainuos apie 18 tūkst. eurų. Ir tai – neįskaičiuojant išlaidų maistui, kambario nuomos, transporto”, – dėsto Arnis.

Vieta kurti ir augti

Šalyje, kur esi svečias, viską tenka pradėti nuo nulio. Bet Arnio tai visai negąsdino. Palikęs Lietuvoje kurtą gerbūvį jis džiaugiasi, kad studijos užsienyje suteikia galimybių tobulėti, kurti ir augti.

„Lietuvoje gyvenau daugiau nei 20 metų, tad natūralu, kad su laiku imi perprasti, kaip veikia vienos ar kitos sistemos, turi daugiau kontaktų, galiausiai ir kalbi gimtąja kalba, tai gal ir saviraiškai yra daugiau vietos.

Kai išvažiuoji studijuoti ar gyventi į užsienį, viską pradedi nuo balto lapo.

Ir tai žadina smalsumą, bet tuo pačiu gali ir gąsdinti, nes palieki jau susikurtą komforto zoną ir važiuoji į nežinią.

Prireikia laiko apsiprasti su vieta, perprasti sistemą, suprasti žmonių mentalitetą, socialinius bei kultūrinius skirtumus. Bet menų akademija – puiki terpė reikšti save, keistis ir augti“, – apie naują pradžią pasakojo Arnis.

Karantinas privertė ieškoti naujų kūrybos formų

Kaip visoje Lietuvoje, taip pat ir Čekijoje, prasidėjus Covid–19 pandemijai mokslai vyko nuotoliniu būdu. Arnio teigimu, tai buvo metas kartu su dėstytojais ir studentais ieškoti kitokių kūrybos formų.

„Mano manymu, akademija visai neblogai adaptavosi ir pandemijos metu, kai mokslai vyksta nuotoliniu būdu, pasiūlė būdų ieškoti naujų formų skaitmeninėje erdvėje.

Jeigu sakydami „teatras“ mes turime omenyje fizinį buvimą kartu, tuomet greičiausiai teatras virtualioje erdvėje egzistuoti negali. Taigi, viskas prasideda nuo mūsų asmeninio suvokimo, kas mums yra teatras ar kas mums yra menas.

Spektaklio įrašų transliavimas – taip pat kvestionuojamas dalykas.

Jeigu pastarasis buvo pritaikytas kamerai, t. y. kamera veikia kaip tolygus scenos partneris, tuomet, manau, gali būti įdomi sinergija ir tas spektaklis gali pavirsti kinematografiška patirtimi.

Tačiau grįžtant prie akademijos, kaip ir minėjau, mes buvom pakviesti ieškoti naujų formų kuriant teatrą, naujų formų susitikti, naujų formų dalintis. Tai vienas iš esminių dalykų – pasistengti suprasti, kaip veikia viena ar kita platforma, ką ji gali pasiūlyti.

ZOOM platforma, pavyzdžiui, kuria daugybė žmonių naudojasi visame pasaulyje, turi labai daug galimybių.

Mes turėjome sukurti pasirodymą vienam žmogui bet kurioje socialinėje platformoje – Messenger, Whatsapp, Instagram ir kitose. Ir tai veikė!

Michał Salwiński, lenkų kilmės teatro kūrėjas, virtualiai vedžiojo mane po Lenkijos gatves, siųsdamas man nuotraukas ir vaizdo įrašus į Whatsapp platformą ir kvietė permąstyti religijos konceptą šių dienų pasaulyje.

Žinau žmonių, kurie sakys, kad tai nėra teatras. Aš pats kuo toliau, tuo labiau nebežinau, kas yra teatras ir tai leidžia į teatrą pažvelgti iš daugybės skirtingų pusių.

Taigi, atsakant į tavo klausimą, ar teatras gali gyvuoti virtualiai, manau, kad taip, tik mes galbūt per mažai žinome, kaip tai tikslingai išnaudoti.

Pasikartosiu – tam neužtenka sukurti ZOOM kambarį ir bandyti prieš tai kurto teatro modelio patalpinti į virtualią erdvę.

Kiekviena erdvė turi savas taisykles ir gali pasiūlyti naujų būdų kaip tai daryti“, – apie kūrybos galimybes virtualiu būdu svarstė Arnis.

[quote author=“A. Aleinikovas“]Lietuvoje, nors mes garsėjame kaip stipraus teatro šalis, manau, vis dar per mažai galimybių eksperimentiniam, kitokiam – naujam teatrui.[/quote]

Ne tik stebi, bet ir kuria

Tuomet, kai įvairių kūrėjų pastatymai persikėlė į virtualias erdves, Arnis atrado laiko ne tik peržvelgti jų kūrybą, bet ir pats sukurti virtualų pastatymą, ko iki tol daryti neteko.

„Iš teatrinių pastatymų, kurie buvo sukurti fizinėje erdvėje ir vėliau transliuojami, vienas įsimintiniausių greičiausiai buvo Yoann Bourgeois judesio spektaklis „I wonder where the dreams I don‘t remember go“ (liet. „Aš svarstau, kur visi sapnai, kurių aš neprisimenu, išnyksta“).

Pati tema ir konceptas yra labai tinkami internetinei transliacijai.

Graikų režisieriaus Dimitris Papaioannou 6 valandas trunkantis judesio spektaklis „INSIDE“ (liet. „Viduje“) taip pat sektinas pavyzdys. Spektaklis staiga tampa ilgai besitęsiančia kinematografine patirtimi. Kadangi jis yra durational (liet. laike besivystančio) teatro pavyzdys, tu nesijauti įsipareigojęs jo nuolat stebėti ir jis gali būti kaip fonas darant kažkokius kitus darbus.

Gob Squad teatro trupės „Show me a good time“ (liet. „Parodyk man gerus laikus“) yra tiesiogiai transliuojamas iš tuščio teatro ir trina ribas tarp realaus gyvenimo, meno ir teatro.

Tokie konceptai kaip „Internet art“ arba „net art“ (liet. Interneto menas), dabar jau „post-internet art“ talpina visai kitą pasaulį savyje ir siūlo dar kitokį būdą pažvelgti į meną.

Mano kursiokė sukūrė pasirodymą skirtą vienam žmogui „Google doc“ platformoje, kurio tikslas – susitikti su nepažįstamu žmogumi ir pabandyti pasikalbėti, rasti bendrų sąlyčio taškų.

Mano paties pastatymas „Fragmented Realities“ (liet. „Fragmentuotos realybės“) buvo pristatytas Slovakų šiuolaikinio teatro festivalyje „Žilina“. Premjera įvyko 2020 gruodžio 17 dieną.

Tai spektaklis ZOOM platformoje, skirtas trims performeriams. Jame persipina realybė, kurioje mes gyvename ir sapnai.

ZOOM platformoje, dėka kitų broadcasting (liet. gyvos transliacijos) programų galima leisti anksčiau įrašytą vaizdą, todėl net žiūrėdami į žmones „gyvoje” ZOOM konferencijoje, iš tiesų mes galime matyti praeityje jau įvykusį ir įrašytą vaizdą ir net nežinoti, kad tai nėra realus dabar vykstantis momentas.

Kuriant šį pasirodymą, virtuali erdvė tapo ne tik priemonė transliuoti pasirodymą, tačiau ir pasirodymo dalis“, – galimybe stebėti įvairių režisierių kūrinius bei išbandyti savo jėgas kuriant virtualų pastatymą dalinosi Arnis.

Proga apmąstyti, koks yra menas šiandien

Nors ir džiaugiasi proga studijuoti ir įgyti naujų žinių, Arnis pripažino, kad netikėtai visus užklupęs karantino laikotarpis buvo nelengvas nei emociškai, nei fiziškai. Džiugino tik atsiradusi galimybė permąstyti, koks menas yra šiandien – kaip kinta jo formos, plečiasi galimybės.

„Dabar, atrodo, jau lengviau, tačiau iš pradžių vis aplankydavo toks jausmas, kad pasaulis griūva. Iš pradžių negalima liestis, tada negalima susitikti, vėliau negalima išeiti iš namų po 9 valandos vakaro…

Čia, Prahoje, komendanto valanda įvesta buvo iki vasario 3 dienos. Mes negalėjome išeiti iš savo namų po 9 valandos vakaro, o dabar girdėjau, Čekija ir dar kelios šalys vėl uždarė savo sienas.

Manau, jog sunkiausia man pačiam buvo kažkaip adaptuotis prie šitos naujos realybės. Daug nesaugumo jausmo, daug nerimo, nemažai vienatvės.

Atsimenu galvodavau: o kas jeigu aš susirgsiu? Nebus artimųjų šalia. Kokia situacija gydymo įstaigose? ir t. t.

Neliko stabilumo, prie kurio buvome įpratę. Dabar kiekvieną dieną mums siunčia naujus laiškus iš akademijos su nauja informacija.

Tu negali gyvai repetuoti arba gali repetuoti su kažkokiom sąlygom. Šiandien gali, bet, žiūrėk, rytoj jau nebegalėsi.

Lygiai ta pati situacija valstybiniu lygmeniu. Daug besikeičiančios informacijos, į kurią reikia reaguoti.

Dabar kartu su komanda dirbam prie naujo teatrinio pastatymo „PULSAS“, kurio premjera buvo numatyta kovo 19 d. Prahoje. Ir panašu, kad ji negalės įvykti gyvai, kaip buvo planuota, todėl dabar viską reikia adaptuoti internetinei transliacijai, kas irgi yra nuotykis ir gera mokykla, bet tuo pačiu po kurio laiko visas tas adaptavimasis iš naujo ir iš naujo ima varginti.

O dėl naujų galimybių – tai atvėrė naujų mąstymo būdų, kas yra menas šiandien, kas yra teatras, kaip technologijos gali padėti mums kurti“, – mintimis dalinosi Arnis.

Daugiau informacijos apie Arnio nuveiktus darbus, gyvenimo ir kūrybos aprašymą galima rasti jo internetinėje svetainėje: www.arnisaleinikovas.com

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video