Išskirtinis Prezidento Gitano Nausėdos interviu Velykų proga rinkosaikste.lt skaitytojams

Sulaukėme dar vienų pandeminių Šv. Velykų. Praėjusiais metais tokia situacija buvo nauja ir neįprasta, todėl buvo labai smalsu, kaip jų šventimas atrodys realiai. Šiais – tarsi viskas jau ir aišku – Velykos nebus smagios ir džiaugsmingos, daugelis iš mūsų esame pavargę nuo karantino bei jo ribojimų, bet spėjome jau priprasti prie kitokio gyvenimo, kitokių švenčių, kitokio bendravimo…

Kitokia Kristaus prisikėlimo šventė laukia ir Pirmosios šalies poros Gitano ir Dianos Nausėdų, kurie specialiai „Rinkos aikštei“ skirtam interviu atskleidė, jog Velykas sutiks kukliai namuose. O Ponia Diana su mūsų skaitytojais pasidalino dar ir savo firminiu pyrago receptu.

– Jūsų Ekscelencija, Šv. Velykos yra viena iš laukiamiausių metų švenčių, gamtos prabudimas, Kristaus prisikėlimas. O kaip yra Jūsų šeimoje – ką Jums reiškia Velykos?

– Šv. Velykos sutampa su gamtos prabudimu. Katalikams tai metas, kai išgyvenama ir Kristaus nukryžiavimo istorija, ir švenčiamas vienas iš didžiausių istorijos įvykių – Kristaus prisikėlimas.

Tai metas, kai atgimsta viltis ir visa bendruomenė pajunta gyvenimo dovanos grožį ir džiaugsmą. Suaugusieji nardo po filosofines ar religines jūras ir vandenynus, jų gelmėse ieškodami atsakymų į egzistencinius klausimus, o vaikai, augdami kartu su šeima, mokosi ir mąstyti, ir vertinti, ir džiaugtis gyvenimu.

Vienas iš svarbiausių Šv. Velykų laukimo ritualų – išsivalyti namus ir sielą naujam pakilimo ciklui, naujiems atradimams. O ir papasninkauti, išsivalyti kūną ir sielą visiems labai sveika.

Mūsų šeimai Šv. Velykos visada būdavo ilgai lauktas susitikimas su artimaisiais Klaipėdoje.

– Kokios yra Jūsų šeimos velykinės tradicijos?

– Visada skubėdavome į gimtuosius namus, kur laukdavo Mamulė, Tėtušis.

Daužydavome su vaikais margučius, sekmadienį ruošdavome kuklius šventinius pusryčius, į kuriuos be Tėvelių ir mūsų ketvertuko sugužėdavo namiškiai: sesuo Vilija su vyru, vieniša Mamulės pusseserė, teta Petrutė, Dianos Mama.

Svarbiausia būdavo apsikabinti, pabūti kartu, pajusti šeimos bendrumo jausmą. Na, ir, žinoma, išbandyti margučių tvirtumą.

O Velykų antrąją dieną visada aplankydavome Dianos seserį Loretą, krikštasūnius ir kitus artimuosius. Tai būdavo džiaugsmo ir šurmulio bei skaniausių žemaitiškų patiekalų šventė, margučių ridenimo varžybos, kuriuos lydėdavo juokai ir ilgiausi pokalbiai.

Loreta – nuostabi ir svetinga šeimininkė, visada sugebėdavo mus tiek primaitinti savo sode ir darže užaugintomis gėrybėmis, kad net žandai plyšdavo. Negi miestiečiai gali atsispirti iš darbščių aplinkinių Priekulės ūkininkų atkeliavusiems gardėsiams, tikriems, sveikiems produktams, natūralioms Loretos spaustoms aviečių sultims, o kur dar jaunimo pyragai ir tortai iš naminių kiaušinių, grietinėlės – skanumėlis neišpasakytas.

– Ar labai skirsis šiųmetės Jūsų šeimos Velykos nuo ankstesnių?

– Šiais metais sutiksime Šv. Velykas kukliai Vilniuje, toli nuo artimųjų, prisimindami geras dienas. Deja, negalėsime apkabinti nei Tėvelių, nei giminių, nei vaikų. Pabendrausime su dukromis nuotoliniu būdu.

Bet velykinius margučius tikrai nudažysime, keisimės gražiausiųjų nuotraukomis ir nuostabus bendrumo jausmas mus tikrai lydės.

Kiekvienais metais bent vienas margutis būna kažkuo išskirtinis – ypatingas. Turbūt ir šiemet toks stebuklas įvyks.

Tikrai prie stalo prisiminsime išėjusius Anapilin brangius žmones, uždegsime žvakelę esantiems kitame kelyje kažkur anapus realybės. Jie gyvena, kol mes juos pamename.

[quote author=”Prezidentas G. Nausėda”]Yra toks posakis: Dievas uždeda tik tokią naštą, kurią tu gali pakelti. Jei bandai savo kryžių patrumpinti, tai to nupjauto galo tau kažkada ims ir pritrūks, kai norėsi įveikti bedugnę.[/quote]

– Jau kone pusantrų metų vyksta pasaulinė kova su COVID-19 pandemija. Daugeliui kyla klausimas, kada pagaliau tai baigsis. Jūsų nuomone, kada ir apskritai ar galime tikėtis grįžimo į įprastą gyvenimą?

– Šiandien sunku išpranašauti pandemijos pabaigą – virusas nenori pasiduoti, modifikuojasi.

Tam tikras palengvėjimas buvo pasirodžiusios vakcinos, kurios nubrėžė labai aiškią veiklos kryptį. Mes privalome kaip galima greičiau suteikti galimybę pasiskiepyti mūsų žmonėms! Tai yra pagrindinis kelias iš aklavietės. Tuo aš tvirtai tikiu.

Lietuva turi pasiekti kolektyvinį imunitetą dar nepasibaigus vasarai. Visų valdžios institucijų pastangos privalo būti nukreiptos ta pačia linkme.

– Lietuva ir jos gyventojai aukštu laimės indeksu nepasižymi. Be to, prisidėjo ir nelengvas karantino laikotarpis. Kaip manote, ko trūksta lietuviams, kad jie jaustųsi laimingesni? Ar visada priežastis yra tik finansinis nepriteklius?

– Laimės indeksas yra nevienareikšmis matas.

Pandemija apnuogino daug dalykų ir, svarbiausia, labai aiškiai parodė visiems, kad žmonija turi sugrįžti prie pagarbos moralės dėsniams.

Akivaizdu, kad vartotojiškos „laimės“ padariniai niekam – nei turtingiesiems, nei nepasiturintiems – nesuteikia trokštamos pilnatvės. Laimėtojų vartojimo lenktynėse nėra.

Giliau pažvelgus matyti, kad ir viruso siautėjimas, ir klimato pokyčiai, gamtos kataklizmai, ir daugybė socialinės įtampos pasaulyje – mūsų bendros amoralios, neprotingos veiklos padariniai.

Visos žmonijos patirtis jau daugiau nei metus patiriant pandemijos grėsmę, karantino suvaržymus akivaizdžiai rodo, kad mes, žmonės, turime keistis. Ir gana sparčiai. Manau, kad gyvensime puikiai tuomet, kai moralės dėsniai vėl taps ašine gyvenimo norma. Kito kelio tiesiog nėra. 

Šiandien prisiminkime, kas džiugino ir išsaugojo lietuvį sunkiausiais laikais. Tai buvo sakralumo ieškojimas tamsiausią dieną: tai buvo bendra malda Sibire, tai buvo stiprus tėvynainio petys ir užjaučianti širdis, menku duonos kąsniu besidalijančios rankos, vilties blyksniai prievartos karalystėje. Lietuvių širdies gerumo neužgesino jokios blogio jėgos. Mus jungė plieninis tikėjimas Tėvyne, jos Laisve, mus vienijo artimojo Meilė ir Teisingumas, kurio aistringai siekėme.

Prisiminkime savo esmę. Žmoniškumą. Tada ir šypsena, ir džiaugsmas grįš. Kartu mes buvome ir būsime jėga.

– Tikriausiai nepasitikėjimas politikais, valdžia, jos institucijomis laimės ir džiaugsmo kasdieniam gyvenimui taip pat neprideda. Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų stiprinti tą pasitikėjimą?

– Pasitikėjimą galima pelnyti tik kantriai ir atkakliai dirbant žmogui.

Kol žmogaus gerovės užtikrinimas yra politiko darbo tikslas, tol jo darbas turi prasmę. Ne žmonijos, ne abstrakcijų, ne partijų prioritetų ir strategijų realizavimas, ne kovos dėl didesnių galių ir dominavimo dabar yra esminis bet kurio politiko, valdžios atstovo darbas, o konkretaus žmogaus kasdienio gyvenimo kokybės gerinimas žingsnis po žingsnio.

Ypač skaudu dėl pažeidžiamiausių žmonių grupių, nes akivaizdu – joms dabar sunkiausia.

– Ar sunki yra pasitikėjimo našta Jums? Juk atsakomybė iš tiesų nemaža – nelengva būti šeimos galva ir jausti atsakomybę už savo šeimą, o Jūs esate visos šalies galva ir Jūsų atsakomybėje ne kelių, o kelių milijonų žmonių gyvenimai…

– Yra toks posakis: Dievas uždeda tik tokią naštą, kurią tu gali pakelti. Jei bandai savo kryžių patrumpinti, tai to nupjauto galo tau kažkada ims ir pritrūks, kai norėsi įveikti bedugnę.

Nemeluosiu, dabartinės atsakomybės našta nėra lengva, bet žmonių pasitikėjimas ir įpareigoja, ir sunkiais momentais stiprina, atveria antrąjį kvėpavimą.

Turiu tikslą užtikrinti krašto gerovę ir ją suprantu ne tik kaip ekonominę, bet ir kaip dvasinę, kultūrinę, bendruomeninę pažangą. Laukia sudėtingi, bet įdomūs metai.

[quote author=”Prezidentas G. Nausėda”]Vienas iš svarbiausių Šv. Velykų laukimo ritualų – išsivalyti namus ir sielą naujam pakilimo ciklui, naujiems atradimams. O ir papasninkauti, išsivalyti kūną ir sielą visiems labai sveika. Mūsų šeimai Šv. Velykos visada būdavo ilgai lauktas susitikimas su artimaisiais Klaipėdoje.[/quote]

– Vis tik nenuostabu, jog žmonės valstybės vairą patikėjo būtent Jums – žiūrint į Jūsų ir Ponios Dianos porą iš šalies, atrodo, jog esate nepriklausomos ir savarankiškos asmenybės, bet kartu ir neatsiejama vienas kito dalis. Ar tai yra Jūsų, kaip šeimos, stiprybės ir tvirtybės paslaptis?

– Diana yra mano gyvenimo žmogus, nes žinau, kad ji niekada, jokiomis gyvenimo aplinkybėmis manęs neišduos.

Ji gali pagirti, bet čia pat ir negailestingai sukritikuoti. Žinau, kad ir vienu, ir kitu atveju ji tai darys nuoširdžiai.

Tokius prisimenu ir savo tėvų santykius, todėl kai kas nors mus palygina su mano tėvukais, laikau tai ypatingu komplimentu.

Buvo laikai, kai mėgstamiausias mano ir Dianos užsiėmimas buvo leistis dviese į kelionę nuomotu automobiliu kokiame nors dar neatrastame pasaulio kampelyje. Ir dabartiniame mudviejų kelionės etape mūsų ryšys išliko toks pat.

– Kokios yra Jūsų šeimos vertybės?

– Tokios kaip Jūsų ir kiekvienos Lietuvos šeimos.

Visi mes susiduriame su gyvenimo iššūkiais ir bandome juos įveikti, atsiremdami į artimiausius žmones. Ir tiesiog į žmogiškumą. Jis suvienija ir sulydo tai, kas vadinama amžinosiomis vertybėmis.

– Praėjusią vasarą lankėtės mūsų kraštuose – visų mylimo Tėvo Stanislovo Paberžėje. Jaučiate ypatingus sentimentus šiai vietovei? Galbūt turite kokių nors sąsajų su ja?

– Taip. Paberžės bažnyčioje, kurią visada puošė nuostabūs Vinco Svirskio drožiniai, Tėvas Stanislovas pakrikštijo ne vieną man artimą žmogų. Be to, tai ypatinga bažnyčia, kurioje kunigavo Antanas Mackevičius.

Visuomenei kartais reikia priminti ypatingus Lietuvos kunigus, kurie buvo ne reakcionieriai, o revoliucionieriai, aktyviai kovoję už laisvę ir žmonių teises. Kunigus, kurie aktyviai dirbo parapijose šviesdami žmones, kaip kantriai ir nenuleisdami rankų puoselėjo lietuvybę. 

Toks buvo ir Tėvas Stanislovas – asketizmo, moralinės tvirtybės ir nepaprasto tikėjimo žmogus.

Jis sovietmečiu saugojo ir ugdė ne tik žmonių sielas, bet ir ilgus metus kantriai rinko liaudies meno dirbinius, bažnytinio meno pavyzdžius, senovinius namų apyvokos daiktus. Kažin kiek saulučių-žvakidžių išdovanojo pakrikštytiems Paberžės bažnyčioje vaikams, kiek sielų sušildė geru žodžiu ir išmintingais patarimais.

Praėjusią vasarą Paberžėje džiaugėmės ne tik medine bažnytėle, bet ir puikiu kraštotyros muziejumi bei šviesiais jame dirbančiais žmonėmis, bendruomene, kuri siekia gyventi prasmingiau.

– O gal teko pažinti ir patį Tėvą Stanislovą?

– Bendravau su juo tik kartą, tačiau prisiminsiu visą likusį gyvenimą. Niekada nesu regėjęs taip karštai besimeldžiančio žmogaus!

Materialus pasaulis Tėvui Stanislovui tartum neegzistavo, nebent istorinės atminties artefaktų pavidalu. Jis sėmėsi stiprybės iš maldos ir istorijos.

– Kalbant apie artėjančias šventes, manau, daugeliui mūsų skaitytojų būtų labai įdomu sužinoti, kas Prezidento šeimoje rūpinasi velykiniu stalu ir šventiniais patiekalais. Ar tai Ponios Dianos rūpestis, ar patiekalus velykiniam stalui ruošia ji pati?

– Velykiniu stalu ir šventiniais patiekalais visada rūpindavosi šeimos moterys.

Kol Mamulė buvo gyva, laikėmės jos užduodamo tono, Diana padėdavo įgyvendinti Mamulės šventinius sumanymus, kurie nors ir nebuvo modernūs, daugiau kuklūs ir paprasti, bet nepaprastai šildantys širdis.

Vėliau dukros kartu su Diana ruošdavo šventinį velykinių pusryčių stalą, kuris pagal šeimos tradiciją būdavo neįmantrus ir kuklus, kad neužgožtų susitikimo ir bendravimo džiaugsmo.

Ir dabar visus patiekalus Diana ruošia pati.

– Gal turite savo firminį patiekalą, kuriuo galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais?

– Pagal lietuviškąsias tradicijas sodybose ir miestuose dažnai buvo kepama Velykų boba, bet ji mūsų namuose neprigijo. Na, o kitas tradicinis Velykų varškės pyragas laikas nuo laiko atsirasdavo ir ant mūsų šeimos stalo.

Diana perdavė receptą ir skaniausių linkėjimų, kuriais dalinuosi su Jumis.

Kartu su Diana siūlome gaminant nepamiršti į kepamą pyragą įmaišyti šviesiausios dvasios, meilės ir vaizduotės kai ragausite, – lyg sėdėtume visi kartu prie bendro stalo, šypsotumės vieni kitiems ir švęstume neeilines šv. Velykas.

– O kaip su kiaušinių dažymu, marginimu – kaip, kokiomis technikomis tai darote?

– Kiaušinius marginame įvairiausiais būdais, stengiamės kuo natūraliau. Tad praverčia svogūnų lukštai, raudongūžiai kopūstai, žalumynai, ciberžolė ir kiti natūralūs dažikliai.

Labai pagyvina stalą ir spalvoti putpelių kiaušinukai.

Šiemet Diana planuoja pirmą kartą išbandyti dekupažo techniką, kai naudojant baltymą ant virto kiaušinio pritvirtinami ploni popieriniai motyvai.

– Gerbiamas Prezidente, su kuo ir kur sutiksite Šv. Velykas? Gal turite kokių nors šeimos tradicijų?

– Kadangi sutiksime Šv. Velykas namie, tai bus tradiciniai kuklūs pusryčiai ir daug bendravimo su artimaisiais telefonu ir internetu su dukromis.

Bus ir nuoširdi malda už šeimą, už Lietuvą ir jos žmones.

–  Ačiū Jums už atsakymus. Sklandžių darbų ir siekių įgyvendinimo!