Pasaulyje viskas eina ratu

Žymus amerikiečių komikas, aktorius ir rašytojas, socialinis kritikas Džordžas Karlinas (George Carlin) labai taikliai pastebėjo ne vieną mūsų kasdienybės bruožą, įpročius, kurie tarsi nejučia įsilieja į mūsų gyvenimus, keičia požiūrius, mąstymą, kol galiausiai tampame nelaimingi, niekas mūsų nebetenkina. Vienas iš tų bruožų – vartotojiškumas. „Mes išleidžiame daugiau, o turime mažiau, perkame daugiau, o džiaugiamės mažiau“, – teigė Dž. Karlinas (George Carlin). Su gyvūnais, kuriuos vadiname savo draugais, elgiamės kaip su daiktais, kurie greitai nusibosta. Partnerį, kuris nebetenkina mūsų norų ir užgaidų arba tiesiog dingo aistra jam, galime labai greitai pakeisti kitu. „Mes turime baisiai daug įvairių pretenzijų, tačiau nebeturime vertybių. Per daug kalbame, per retai mylime, pernelyg dažnai jaučiame neapykantą. Žinome, kaip reikia išgyventi, bet nežinome, kaip gyventi. Pridedame metus prie savo gyvenimo, tačiau nepridedame gyvenimo į tuos metus“, – pastebėjo rašytojas.

Daugėja beglobių šunų

Kėdainiuose įsikūrusios gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ gyvūnų globos koordinatorė Greta Linkė apgailestauja, kad vis dažniau keturkojų namais tampa prieglauda.

„Kas liūdniausia, tų gyvūnų, kuriems reikia pagalbos ir globos, Kėdainiuose nuolat daugėja. Daugėja išmetamų, didėja noras atiduoti savo gyvūną ir atsakomybės mažėjimas, – liūdnai kalbėjo pašnekovė. – Kėdainiečiai yra linkę paimti, paturėti ir tada jau skambina, kad norim kuo greičiau atiduoti, nes mes persigalvojome, nebenorime ir panašiai. Aišku, tada tas skaičius tokių gyvūnų didėja.“

G. Linkė stebisi, kad ypatingai daugėja beglobių šunų.

„Kiti miestai dažniausiai turi problemų su laukinėmis, beglobėmis katėmis, o mes turime problemą su šunimis rajonuose, – pastebėjo gyvūnų globėja. – Bet vėlgi, kol nebuvo Kėdainiuose prieglaudos, tol visi bijodavo išmesti, kad tas gyvūnas neatsidurtų ne ten, kur reikia. Kai atsiradome mes, tai kuo ilgiau dirbame, tuo labiau didėja išmetamų gyvūnų skaičius. Maždaug galvoja, kad prieglauda vis tiek pasirūpins.“

Anot gyvūnų globos koordinatorės, žmonės vis lengviau paleidžia į gatvę keturkojus, nes žino, kad jais vis tiek kažkas pasirūpins.

„Žmonės vis dar galvoja, kad prieglauda yra būtent ta institucija, kur gyvūnui yra gerai. Mes bandome visada paaiškinti, kad tarnyba – ta paskutinė institucija, į kurią žmogus turėtų kreiptis, norėdamas gyvūną atiduoti. Deja, bet jie to dar neįsisavino“, – apgailestavo G. Linkė.

Statistikos nėra

Vilniaus gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė doc. dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė vadovėlio apie vartojimo kultūrą autorė, nenori sutikti su nuomone, jog dauguma žmonių į gyvūnus žiūri vartotojiškai.

„Tie, kurie vis tik atsikrato gyvūnais, elgiasi labai neatsakingai. Tačiau ar dabar tokių daugėja – reikėtų turėti kelių metų statistiką. Europos šalyse tokia statistika nevedama. Kai kuriose šalyse yra rengiamos apklausos apie tai, ar gyventojai mano, jog benamių gyvūnų daugėja. Tačiau jos rodo, kad atsakymuose yra mažėjimo tendencija, kalbėjo universiteto dėstytoja. – Lietuvoje Gyvūnų registravimo centras veikia nuo 2002 metų, o registruoti jie pradėti nuo 2004-ųjų. Tačiau registracija vykdoma ne aktyviai, todėl tikslių duomenų nėra. Yra žinoma, kad daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų namuose laiko augintinį.“

Pasak Ž. Sederevičiūtės-Pačiauskienės, nuo 1997 m. turime gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą. Tad, jos teigimu, kyla klausimas, ar iki to laiko benamių gyvūnų buvo iš tiesų mažiau, ar tikrai gyventojai namuose, butuose laikė tiek pat augintinių, ar vistik rūpintis gyvūnais ir pastebėti nesirūpinančius yra šių dienų tendencija.

„Mes matome tokį vaizdą, kokį piešia žiniasklaida. Spaudoje daugiau randame apie išmestus gyvūnus, bet taip pat skaitome, girdime ir apie tai, kiek jų paėmė, paglobojo, kiek nepriklausomi žmonės įsteigė globos bendrijų, – kalbėjo socialinių mokslų docentė. – Jeigu mes turėtume galimybę statistiškai patikrinti, tai anksčiau, manau, požiūris į gyvūną buvo daug atsainesnis. Bet tai tik mano nuojauta, nes tyrimų niekas neatliko.“

Anksčiau gyvūnų situacija buvo blogesnė

Pasak Ž. Sederevičiūtės-Pačiauskienės, dabar gyvūnams sukurta sistema yra netgi palankesnė nei buvo anksčiau.

„Galima nueiti pavedžioti, pabūti su gyvūnu. Galų gale ir įstatymiškai už nepriežiūrą yra baudžiama, ko anksčiau nebuvo. Tik tyrimai parodytų, ar tikrai mes tapome vartotojiškesni gyvūnų atžvilgiu kaip visuomenė, ar tikrai mes daugiau išmetame gyvūnų į gatvę, negu buvo benamių gyvūnų seniau. Ar tikrai pririštas prie būdos šuo, kas ankčiau atrodė normalu žiemą, nebuvo labiau vartotojiškas požiūris?“ – svarstė pašnekovė

Remiantis gyvūnų gerovės tarnybos darbuotojos nuomone, išmetamų gyvūnų iš tiesų daugėja. Kaip manote, kodėl taip yra?

„Aš galvoju, kad, kai atsirado gyvūnų prieglaudos ir įstatyminė bazė, atsirado, kas tai stebi. Tačiau tai – labai gerai, tai – dalis prevencijos, pilietiškumo ir atsakomybės ugdymas, be ko mes situacijos nepakeisime“, – įsitikinusi pašnekovė.

Su tuo, kad prieš žiemos šventes išmetamų gyvūnų iš tiesų padaugėja, Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė sutinka.

„Trumpą laikotarpį stebėti nesunku, ir statistikos nereikia, kad sužinotume, jog prieš Naujus metus padaugėja. Tikrai žmonės beširdiai. Bet jeigu, galvotume apie ilgalaikį periodą tarkime 10–20 metų ar net grįžtume į sovietmetį, tai aš abejočiau, – sakė universiteto dėstytoja. – Daug yra daroma gyvūnų labui: sterilizacijos programos, kad humaniškais būdais sumažintų populiaciją, kad nežudytų. Ar taip buvo ir seniau – tikrai ne.

„Ateis laikas, kai žmonės vėl pradės vertinti santykius“

Statistikos bei tyrimų apie išmestus ir priglaustus gyvūnus mūsų šalyje nėra. Tačiau kalbant apie santykius, šeimas statistika remtis galime, o ji nėra džiuginanti. Kėdainių civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus duomenimis, praėjusiais metais susituokė 273, o išsiskyrė – 154 poros.

Šiuo atveju universiteto dėstytoja neneigia, kad vartotojiškumas čia yra „įsisukęs“ ir daro nemenką žalą.

„Lengvesnis gyvenimas palengvino požiūrį ir į santykius – lengviau yra ne kurti santykius, ne bandyti mokytis, o išsiskirti. Bet pasaulyje viskas eina ratu. Ateis ir tas laikas, kai žmonės vėl pradės labiau vertinti santykius ir mokytis juos išsaugoti. Juk dar Sokrato laikas žmonės kalbėjo, kokie baisūs laikai atėjo ir kad su tokiu jaunimu ateities pasaulis nematys. Tačiau pasaulis vystytis nenustojo“, – viltingai kalbėjo socialinių mokslų docentė.

Tiesa, anot jos, ne visi santykiai ir ne visos šeimos yra darna ir vertybė.

„Yra ir kraštutinumų, kuriuos religija, tradicijos pavertusios savaime suprantama būtinybe. Bet kokia prievarta nesuderinama su darnos samprata, – pastebėjo Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė. – Čia kaip ir su žodžio laisve – daug kam nepatinka, kad visi viską kalba, bet tai yra žodžio laisvė. Taip ir čia: laisvę turim ir kartais nežinom, ką su ja daryti. Laisvei reikia brandos.“

Pasak universiteto dėstytojos, „apsisaugoti“ nuo vartotojiškumo galima tik švietimu. „Vartojimo kultūros ugdymas, švietimas visada pasiteisina, – įsitikinusi pašnekovė. – Prieš maždaug 15 metų Jungtinėje Karalystėje buvo atlikti tyrimai, kurie rodė teigiamą vartojimo kultūros pamokų poveikį mokinių elgsenai, tačiau buvo taip pat nustatyta, kad integruotos pamokos nelabai pasiteisina.“

Kaip sakė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė, Lietuvoje vartojimo kultūros ugdymas daugiausiai integruotas į technologijų dalyką. 2008 m. buvo sukurti vadovėliai, mokymo priemonės, kurios yra kiekvienos mokyklos bibliotekoje.

„Tačiau per dešimtį metų tos žinios tapo kiekvieno iš mūsų kasdienybe. Pasikeitė požiūris, išaugo vartotojų atsakingumas prieš save savo artimuosius. Žmonės atsakingiau renkasi maisto, buitinės chemijos produktus, kritiškiau žiūri į reklamą, – vartotojų įpročių keitimąsi pastebėjo pašnekovė. – Vis labiau visuomenė pastebi netoleruotiną elgesį gamtos, gyvūnų atžvilgiu, todėl tikiuosi, kad atsakomybė prieš gyvūnus, savo aplinką bus kiekvieno elementarios kultūros dalis.“