Pažinęs medį susidraugavo ir su geležimi
Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name veikia sertifikuotų tautinio paveldo dirbinių tradicinio amatininko, senojo drožybos ir kalvystės amatų puoselėtojo, meistro bei tautodailininko Povilo Malinausko kalvystės ir drožybos kūrinių paroda „Medis kalbina geležį“.
Tapo meistru
Drožinėti nuo 1975 metų pradėjęs amatininkas pirmiausia džiaugėsi suteiktu meno kūrėjo statusu. Kiek vėliau, sertifikavęs net dvylika savo rankomis sukurtų tautinio paveldo tradicinių produktų, tapo amatų meistru.
„Kurti pradėjau tik subrendęs ir sukūręs šeimą. Tam mane pastūmėjo mano tautodaile užsiimantis kaimynas.
Tačiau tą tikrąją kūrybinę gyslelę atsinešiau dar iš vaikystės, kada matydamas tiek tėvą, tiek senelį dirbančius su medžiu ir pats nevengdavau prisiliesti prie kūrybinio proceso.
Pradėjęs eiti tautodailininko keliu galiausiai priėjau ir prie drožybos ir po truputį tobulindamasis pramokau šio amato.
Pirmieji mano darbai buvo prieverpstės, šaukštai, rankšluostinės. Ilgainiui, norėdamas save išbandyti, pradėjau kurti vis sudėtingesnius darbus, tokius kaip kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai ar rūpintojėliai“, – apie pažintį su drožyba užsimena parodos autorius.
Susidomėjo kalvyste
Įvairiausius buičiai reikalingus dalykus išbandęs drožti P. Malinauskas kiek vėliau ėmėsi ir kalvio amato. Pasiteiravus, kas vis tik parodos autoriui arčiau širdies, geležis ar medis, kūrėjas nieko nelaukęs patikino, kad sulyginti tokius visiškai skirtingus dalykus sunku.
[quote author=“P. Malinauskas“]Kurti pradėjau tik subrendęs ir sukūręs šeimą. Tam mane pastūmėjo mano tautodaile užsiimantis kaimynas.[/quote]
„Tiek kruopštumo, tiek pastangų, tiek laiko, tiek ir meilės kūrybiniam procesui reikia ir dirbant su medžiu, ir su geležimi.
Todėl kurdamas daug negalvoju. Tiesiog pasineriu į tai, ką turiu tuo metu atlikti.
Labiausiai gaila tik to, jog dabartiniam jaunimui liaudies menas šiais laikais nebėra toks įdomus, kaip kad buvo anksčiau.
Puikus to įrodymas – mūsų netoli Širvintų įsikūręs kaimelis, kuriame jaunimo su kiekvienais metais lieka vis mažiau. Visi keliasi į miestus, išvažiuoja į užsienį.
Na, bet galiu pasidžiaugti bent jau savo sūnumi, kuriam drožyba labai artima širdžiai. Daugiau gamtiniais motyvais mėgstantis drožinėti sūnus kaip ir aš, jo tėvas, nevengia į rankas pasiimti medžio“, – apie kūrybą šeimoje užsimena P. Malinauskas.
Žmona paskui vyrą
Parodos „Medis kalbina geležį“ atidarymo metu sertifikuota tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo kepimo amato puoselėtoja Liudmila Malinauskienė visus vaišino kulinarinio paveldo skanumynais.
„O viskas nutiko tikrai neatsitiktinai. Nesumeluosiu pasakydama, jog sertifikatą gavau tik vyro dėka. Jis pastebėjęs, kad jau daugelį metų esu pamėgusi kepti įvairiausius sausainukus, davė pasiūlymą sertifikuotis ir tokiu būdu keliaujant kartu su juo pristatyti savo pagamintą produkciją.
Tada tai iš močiutės, tai iš tetos, tai iš kaimynės susirinkau įvairių tradicinių gardėsių receptus, pradėjusi pagal juos kepti atsirinkau pačius geriausius ir galiausiai sertifikatas jau mano rankose“, – apie savo pomėgį ir įgyvendintą svajonę užsiminė parodos autoriaus žmona L. Malinauskienė.
