Mama. Saugus prieglobstis ir beribė meilė

„Duona – ne mama, galima ir be jos pabūti“, – byloja Lietuvių patarlė. „Kai tampi mama, tai net mintyse negali likti vienumoje – visada galvoji ir apie savo vaiką“, – sakė legendinė aktorė Sophia Loren, o jos kolega amerikietis Miltonas Berle stebėjosi: „Jeigu evoliucija tikrai vyksta, tai kodėl mamos turi tik dvi rankas?“

Akivaizdu, mama – tvirčiausias pamatas ir ramstis. Niekieno širdis nėra tokia didelė bei atlaidi, niekieno meilė nėra tokia tyra ir nuoširdi, niekieno patarimai bei viltys nėra tokie šviesūs kaip mamos savo vaikui.

Rytoj visi grįšime į gimtuosius namus šiltai apkabinti pečius žmogaus, dovanojusio mums gyvybę. Šia proga svečiuojamės dviejų rajono daugiavaikių mamų namuose.

„Mergaitėms duodu tai, ko trūko pačiai“

Džiaze tik merginos

Dotnuviškė Gražina Eismontienė turi penkias dukras. Vyriausioji jau sukūrė savo šeimą. Jaunėlėms – 16-ka, 14-ka, 12-ka ir devyneri.

Ponia Gražina juokiasi, kad šeimoje sulaukti berniuko, matyt, nelemta – visur vien damos. Ji pati augo su seserimi, susilaukė penkių mergaičių, o dabar dar džiaugiasi turėdama anūkę.

„Kai laukiausi penktos atžalos, galvojau, gal bus sūnus, bet ne. Turbūt labai stiprus moterų genas giminėje“, – spėja mama.

Namie buvusios dvi pagrandukės sakė, kad tokioje draugijoje joms augti smagu. Vis tik Alicija išdavė pasvajojanti apie mažą broliuką. Mama tik šypteli ir papurto galva. Moteris žino, koks sunkus ir atsakingas mamos darbas.

Kasdienybė paprasta

Gražinos šeimos kasdienybė ritasi paprastai. „Gyvenam ir tiek. Aš dirbu, mergaitės eina į mokyklą“, – kalba mama. Moteris pasidalija gausios šeimos neplanavusi, tačiau dabar jai smagu. Didelis šurmulys namie – įprasta.

„Iki pietų namie ramu ir tylu, bet mergaitėms grįžus iš mokyklos prasideda, – susijuokia visos trys. – Liūdėti tikrai neturiu kada. Pripratau būti apsupta vaikų, tad turėti tik vieną dabar atrodytų labai keista – trūktų kažko.“

Negali numoti ranka

Gražina, paklausta, kokia jai atrodo ideali mama, ilgai nesvarsto ir pirmiausia pamini atsakomybę bei pareigą.

„Mama privalo jausti stiprią atsakomybę. Ji negali numoti ranką į savo vaikus. Stengiuosi dukroms duoti tai, ko neturėjau pati“, – atvirauja moteris.

Sveikinti – smagumas

Gražinos mergaitėms nei idėjų, nei išradingumo netrūksta. Drauge pasitarusios jos sumano, kuo mylimą mamą kaskart nustebinti.

„Jau girdžiu, kad pastarosiomis dienomis jos kažką patyliukais šnabždasi, kuria“, – nusišypso mama, o mažylės susižvalgo žvitriomis akutėmis ir sukrizena.

„Mamai per gimtadienį nupirkome orchidėją, – pasakoti pradeda Alicija su Migle. – Dovanojome ir puodelį, arbatų. Sugalvoti nesunku, nes žinome, kas mamai patinka. Ji mėgsta raudonas ir baltas gėles, šokoladą. Mamą sveikinti be galo smagu!“

Geras jausmas

Mergaičių žodžiai Gražinai – it balzamas širdžiai. „Per Mamos dieną labai geras jausmas širdį užplūsta. Kaip nesidžiaugsiu? Juk visos dukros būna namie, o dar ir anūkė kartu. Vyriausia dukra gyvena Kėdainiuose, tad matomės dažnai“, – dalijasi mama.

Svarbu – ryšys

Paprašyta nupasakoti idealaus vaiko portretą, Gražina palaiko ilgoką pauzę. Mat kažin, ar mamoms būna neidealių vaikų. Mama nekalba abstrakčiai. Ji pradeda pasakoti apie savo mergaites: „Neturiu su jomis bėdų. Dukros puikios – mokosi, klauso.“

„Ko daugiau mamai reikia, kad būtų laiminga? Tik gerų vaikų. Tiek pakanka, – tiki Gražina. – Žinoma, svarbu susikalbėjimas, nuoširdus bendravimas.“

Su kol kas vienintele savarankiška dukra mama sako palaikanti puikius santykius: „Gražiai sutariame. Pastangų dėti netenka – viskas dėliojasi savaime.“

„Kai vaikų daug, nejaučiu, kad senstu“

Kaip tarė, taip padarė

Vasarą „Rinkos aikštėje“ skaitėte apie didelę Plinkaigalyje gyvenančių Rūtos ir Alvydo Dabulskių šeimą. Joje – ir savi, ir be tėvų šilumos likę vaikai. Tada ponia Rūta užsiminė apie ketinimą įkurti antrąją rajone šeimyną ir dovanoti namus dar keliems mažyliams.

Kaip tarė moteris, taip ir padarė. Šiandien ji – trylikos vaikų mama. Tiesa, tiek gyvena šeimoje, o kur dar kiti – suaugę ir savarankiški.

„Trys broliai yra iš vienos šeimos ir penki vaikai iš kitos. Tomas, Austėja pas mus gyvena anksčiau. Vita – senbuvė, Sijanda – pilnametė, šiemet baigia gimnaziją, ir vienas sūnus mano – Benediktas. Trys mano atžalos jau suaugusios, viena globota mergina irgi gyvena savarankiškai“, – šeimos artimetiką dėlioja Rūta.

Vyras palaiko

„Tris mergaites globojome iš anksčiau. Per globėjų susitikimą pamačiau Austėją ir ji apsigyveno pas mus. Tada sūnus Benediktas paprašė sau draugo – gavome Tomuką. Jie tiesiog neišskiriami, – stipriu paauglio ir dvejų metukų mažylio ryšiu džiaugiasi mama. – Paskui vaikų teisių specialistės pasiūlė kurti šeimyną. Tai buvo pradžia.“

Apie Tomuką moteris papasakoja daugiau: „Jis išskirtinis vaikas. Labai lipšnus. Visur keliauja su Benediktu arba su manimi: einu pas gyvulius, kur nors važiuoju – visada ir jis drauge.“

Rūtai smagu, kad vyras Alvydas visada ją palaiko, todėl moteriai netenka dvejoti ar būgštauti. Mažiausiai Dabulskių šeimos narei neseniai suėjo metukai. Motinystei visa širdimi atsidavusios Rūtos neišgąsdino tai, kad teks rūpintis dar bene kūdikiu.

„Paskutinis vaikų penketukas – iš vienos šeimos. Buvo numatyta, kad imsime tris, bet nuvažiavau į ligoninę ir palatoje radau visus penkis. Arba imi visus, arba nė vieno – kitokio sprendimo būti negalėjo“, – įsitikinusi Rūta.

Pilna troba – džiaugsmas

Būrys vaikų Rūtai – grynas džiaugsmas. Moteris nė nesumanytų pagalvoti kitaip.

„Kai vaikų tiek daug, o dar ir mažučių – nejaučiu, kad senstu! Man – smagu, nemokėčiau gyventi ramybėje, viena“, – juokiasi moteris.

Mamos dieną visur nespėja

Pirmąjį gegužės sekmadienį – Mamos dieną, Rūtos laukia gausybė sveikinimų. Į visus vaikų koncertėlius mokykloje ji nė nesuspės nueiti.

„Nežinau, kaip čia teks save padalyti? Turbūt eisiu tik pas mažiausius. Didesni supranta – jie sveikina namie. Bet ir be švenčių dovanų man netrūksta. Vitutė kiekvieną penktadienį įteikia kokį savo rankdarbį“, – pasakoja plinkaigališkė.

Mama myli, vaikas gerbia

Pasak Rūtos, visos mamos bus tobulos, jei tik jos mylės savo vaikus, ir visi vaikai bus idealūs, jei jie gerbs savo mamas.

„Vaikai auga, prikrečia netikėtų išdaigų, tačiau viską atleidi. Kai vaikas gerbia mamą, būti atlaidžiai lengva“, – šypsosi moteris.

Stengiasi suburti

Rūta tikra – auginant vaikus rodyti jiems šilumą bei priglausti yra būtina.

„Stengiuosi visus suburti. Aš pripratusi, kad vaikas ateis, prisiglaus, ant kelių atsisės. Mūsų šeimoje nėra numylėtinių ar atstumtųjų. Ir negali būti – juk vaikas viską jaučia, – sako Rūta ir kategoriškai nukerta. – Skirtumo tarp savų ir atėjusių į šeimą vaikų visiškai nėra. Jeigu jie atėjo į mūsų namus, tai jie jau yra mūsų vaikai.“

Vadina mama

„Trys broliai – 16-kos, 14-kos bei 8-erių – turi mamą ir močiutę. Jie mane dar vadina teta, tačiau antrokas kartkartėmis kreipiasi ir „mama“, – pasakoja Rūta. – Reikia vaikams apsiprasti. Aš juk nepakeisiu mamos. Atvažiuoja ji vaikų aplankyti, bet berniukai jau labiau linksta į mūsų pusę – mes labiau esame jų šeima.“

„Kartą pirmokas berniukas parnešė piešinį ir sako: „Mama, tave nupiešiau.“ Aš klausiu: „O kur tavo mama Sandra?“ Jis pažiūrėjo į mane. Pasakiau: „Mes juk abi mamos.“ Tada jis nubėgo ir pripiešė dar vieną mamą, – šypsosi Rūta. – Šitų vaikų mama gaus socialinę išmoką ir jai reikės atidirbti, tad kalbinu seniūnijos socialinę darbuotoją, kad leistų tas valandas atidirbti pas mane – pagelbėtų su vaikais. Jos atžalos pas mus gyvena mėnesį, o mama nėsyk nebuvo aplankyti, bet matau, jog myli savo vaikus. Stengiamės su socialine darbuotoja išsaugoti tą vaikų ryšį su mama, nes vaikai mažučiai – metukų, ketverių, greit pamirštų.“

Pradžių pradžia

Aplankyti Rūtos šeimą pasirinkome puikią dieną. Mat tuo metu svečiuose kaip tik viešėjo jos anyta ir giminaičiai. Veidų buvo tiek, kad nė nesuskaičiavome, ar visus matėme, ar su visais pasilabinome ir susipažinome.

Džiaugsmas tas, kad turėjome progą pakalbinti gerumo pradininkę – Rūtos anytą Oną. Būtent ji kadaise gyvendama Joniškio rajone nusprendė pradėti globoti vaikus. O kai užsienyje gyvenusi dukra paprašė pagalbos prižiūrint savo vaikus, močiutei neliko nieko kita kaip kraustytis. Tada trys jos globotos mergaitės atkeliavo į Rūtos ir Alvydo šeimą.

Kad nebūtų liūdna

Ona pasakoja pirmąją gyventi pas save paėmusi Sijandą. Mat mergaitei, anot močiutės, grėsė deportacija. Ją mama paliko Latvijos kūdikių namuose.

„Dirbau senelių globos namuose. Nusivesdavau mergaitę į darbą. Grįždavome namo ir ji visur paskui mane įsikibusi – nuobodu vaikui. Pagalvojau, reikėtų antros mergaitės, kad būtų seserys ir kartu žaistų. Kaip tik į ligoninę pateko dvi seserys – Vita ir Birutė. Jos ir atėjo į mūsų šeimą“, – prisimena močiutė.

Ona sako negalvojusi, jog galbūt užauginus savus vaikus vertėtų pailsėti ir tiesiog gyventi sau. „Turėjau keturių kambarių butą. Jauniausia dukra studijavo Kaune. Vyras mėnesiais gulėdavo ligoninėse. Pareinu – tušti kambariai. Buvo liūdna vienai, – atvirauja Ona. – Taigi auginau mergaites 10 metų, bet dukra jau turėjo du vaikus ir dar dvynių laukėsi. Ji jaudinosi, kad nepajėgs viena susitvarkyti, tad pardaviau namus ir išvykau į užsienį padėti.“

Krikštatėvio pareiga

Onos sūnus buvo mergaičių krikštatėvis, taigi suteikti joms namus tapo Alvydo pareiga. „Labiausiai bijojau, kad tik mergaitės nepatektų į vaikų namus, – išduoda močiutė. – Matau, jog mergaitės pas sūnų ir marčią laimingos. Gera atvažiuoti. Kai Alvydas su Rūta pasakė kursiantys šeimyną, pritariau iš karto. Jeigu turi sveikatos ir meilės vaikams, būtina padėti. Didžiuojuosi jais. Stengiausi nors mintimis padėti.“

„Žmogui dovana, kad jis gali padėti kitam, o ypač tėvų paliktam kūdikėliui, – įsitikinusi močiutė. – Tie vaikeliai tokie mandagūs, tokie geri, bet vis tiek daug jų. Savaitę dvi šiame šurmulyje pabūčiau, bet ilgiau vargiai. O ko norėti? Man juk 74-eri, – nusišypso senolė. – Motinystė – neapsakomas dalykas. Juk po savo širdimi nešioji kūdikį, o paskui, kaip dabar nuolat pasigirsta, pameta, nužudo, tai baisu klausyti – ašaros krinta.“

Įgyvendino svajonę

Bendrai nuotraukai keliaujame į naujuosius Dabulskių namus. Mama trykšta džiaugsmu pagaliau įgyvendinusi savo ir sūnaus Benedikto svajonę. Šeima tame pačiame Plinkaigalyje nusipirko namą ant ežero kranto. Anksčiau čia veikė pradinė mokykla, kurioje Benediktas ir mokėsi, o dabar – biblioteka, bet ji išsikels į gerokai patogesnę vietą – prie parduotuvės.

Namas milžiniškas – keli šimtai kvadratų. Vaizdas pro langą keri. Sklype vietos vaikų šėlionėms, sodui, daržui ir šiltnamiui – sočiai. Jei viskas pasiseks, šeima planuoja į naujuosius namus įsikelti rudenį. Mat darbo trejus metus nešildytame pastate – daug. Dabulskiai po įkurtuvių į svečius pakviečia ir mus. Kas žino, gal iki tol jų šeima pasipildys dar vienu ar keliais vaikais?

„Ketinome šeimynoje auginti šešis vaikus, o turime trylika. Tiesiog nemoku pasakyti „ne“. Gaila man tų vaikučių“, – nuoširdžiai sako Rūta.

[#gallery=213#]