Kol dar krykštauja vaikai, tol Pagiriai gyvuos (FOTOGALERIJA)

Kėdainių, Ukmergės ir Panevėžio rajonų sankirtoje įsikūręs Pagirių miestelis ypač jaunimo dažnai vadinamas užkampiu. Tačiau miestelio bendruomenės pirmininkė Vanda Poderienė pasakoja, kad pastaraisiais metais čia ima kurtis jaunos šeimos, o A. Jakšto daugiafunkciame centre esanti ikimokyklinukų grupė yra pilna mažylių klegesio.

Jaunas ūkininkas Mantas Kiškis sako, kad būtų neblogai, jei ir Pagiriuose būtų kino teatras, boulingas ar koks prekybos centras, tačiau kol kas mokslus Vilniuje baigęs ir į tėviškę su šeima ūkininkauti grįžęs Mantas neketina dėl to palikti gimtojo miestelio.

Beje, ne taip seniai Pagirių miestelį į lankytinų vietovių sąrašą įtraukė ir Kėdainių turizmo informacijos centras. O čia gyvenantys žmonės bendruomeniškomis pastangomis stengiasi kurti aplinką, kurioje gera būtų gyventi. „Pagiriai šiuo metu gali pasigirti ne tik varpine“, – tikina Rita Mockienė.

Jei visi sėdės kaime, nebus progreso

Nors vietiniai gyventojai su džiaugsmu pasitinka kiekvieną į Pagirius gyventi atvykusią jauną šeimą, tačiau tikėtis, kad miestelis atsigaus, nedrįsta. Nors Vilniuje mokslus pabaigęs ir į gimtinę sugrįžęs Mantas Kiškis sako, kad Pagiriuose gyventi gera. Čia laiko ir mėgstama veikla.

„Žemės ūkis. Net nežinau, kodėl taip apsisprendžiau. Nuo vaikystės prie žemės“, – apie savo pasirinkimą nedaugžodžiauja Pagirių gyventojas.

Vyras realistas ir tikina, kad nereikia svajoti apie tai, kad mažus, atokius miestelius užplūs jaunos šeimos.

„Tokia evoliucija. Reikia su tuo susitaikyti. Jei visi sėdėsim kaimuose, nebus progreso. Abejoju, ar į Pagirius kas važiuos gyventi. Per mažai veiklos. Per didelis užkampis. Artimiausias miestas už trisdešimties kilometrų“, – mintimis dalijasi ūkininkas.

Beje, jis pripažino, kad pačiam iš Pagirių išvykti studijuoti į Vilnių buvo kur kas sunkiau, nei studijas baigus sugrįžti atgal į gimtąjį miestelį. Mantas niekada neatsisako padėti ir Pagirių bendruomenei.

„Kuo galim, tuo padedam. Nesu idėjų generatorius. Net ne vykdytojas. Tiesiog pagalbininkas“, – kukliai savo indėlį į bendruomenės gerovę įvardija Pagiriuose gyvenantis ūkininkas ir džiaugiasi, kad vis tik čia žmonės yra bendruomeniški.

Bendruomenės branduolys – garbaus amžiaus žmonės

Pagirių bendruomenė po poros metų jau švęs savo veiklos dvidešimtmetį.

„Bendruomenė kūrėsi, kai buvo pati bendruomenių kūrimosi pradžia. Prasidėjo projektinis judėjimas, atsirado galimybių gauti finansavimą. Gyvuojame iki šiol“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė Vanda Poderienė.

Visus tuos metus bendruomenė taip ir nebuvo nustojusi veikti. Projektas gena projektą, viena idėja vejasi kitą.

„Bendruomenės itin aktyvus augimas buvo tuomet, kai vyko diskusijos, kuriame pastate kurti daugiafunkcį centrą. Dabar turim daugiau nei septyniasdešimt narių. Daugiausia garbaus amžiaus Pagirių gyventojai. Ir jau eilę metų bendruomenė nepasipildo naujais nariais. Po vieną kitą žmogų netenkame.

Tačiau džiugina tai, kad bendruomenės organizuojamuose renginiuose dalyvauja visi Pagirių gyventojai. Vienus gal reikia pakviesti, kiti savanoriškai prisijungia prie mūsų veiklų“, – pasakoja Pagirių bendruomenės vadovė. 

„Geri tie mūsų žmonės“

Svarbiausias bendruomenės elementas yra žmonės, turintys bendrų interesų. Visų bendruomeninių organizacijų veiklos tikslai ir sprendžiamos problemos yra panašūs.

„Seniūnijos teritorijoje mažėjant gyventojų skaičiui ir jiems senėjant, dalyvavimas bendruomeninėje veikloje tampa priemone realizuoti savo potencialą ir troškimus, didinti savivertę. Susibūrimai bendruomenės centruose – tai galimybė pasijusti saugiais ir reikalingais pilietiškais visuomenės nariais“, – pasakoja Pagirių bendruomenės vadovė V. Poderienė.

Bendruomeninės organizacijos neapsiriboja veiklomis, tenkinančiomis tik savo narių interesus. Jų veiklomis ir vykdomais projektais sprendžiamos visai teritorijai ir visiems gyventojams aktualios problemos. Bendruomenės savo projektinėmis veiklomis stengiasi išspręsti opiausias vietos problemas.

„Rūpinamės laisvalaikio turiningu užimtumu, kuriame aktyvaus poilsio zonas viešosiose erdvėse, mokomės verslumo. Projektų lėšomis įsigijome siuvimo įrangos, tvarkėmės patalpas, vykome į kelionę, kartu klausėmės paskaitų ir analizavome savo bendruomenių brandumo laipsnį. 

Žmonės kaip žmonės. Geri tie mūsų žmonės. Būna, vieni nedrįsta imtis iniciatyvos, tačiau, jei paprašai pagalbos, niekada neatsisako. Ūkininkai visada prišoka kas kuo gali. Kas su grėbliu ir kastuvu, kas su stambesne technika“, – Pagirių gyventojų bendruomeniškumu džiaugiasi V. Poderienė.

Vaikai – miestelio ateitis

Šiuo metu Pagiriuose gyvena 345 žmonės. „Jaučiamas šioks toks atgimimas. Perka namus, tvarkosi, kuriasi jaunos šeimos. Darbo vietų Pagiriuose nėra. Žmonės į darbą važiuoja į kitus miestus.

Mokyklinio ugdymo nebeliko. Tačiau A. Jakšto daugiafunkciame centre turim ikimokyklinę grupę. Šiemet joje yra dvylika vaikų, o tai labai džiugina. Tie vaikeliai yra mūsų šviesa, ateitis“, – sako V. Poderienė.

Pagirių mokykla uždaryta jau senokai. Vietiniai jau nelabai atmena, ar tai buvo miesteliui didelis smūgis.

„Iš tikrųjų, dar esant Pagirių mokyklai vaikai jau buvo pradėję važinėti į kitas mokyklas ir tai tik pagreitino mūsų mokyklos uždarymą. Praėjo laikas ir jau nebeskauda. Su viskuo susigyveni, prisitaikai, apsipranti“, – sako bendruomenės pirmininkė.

Bėdos tos pačios

Tendencijos Pagiriuose tos pačios: senėjimas, gyventojų mažėjimas. V. Poderienės teigimu, gerai, kad dar daugiafunkcis centras gyvuoja, biblioteka yra, kultūros centras.

„Dar ir medicinos punktą turime. Va didžiausia bėda yra susisiekimas. Vis girdžiu iš vyresnių žmonių nusiskundimų, kad trūksta autobusų, o dar jei keičiasi autobusų tvarkaraštis, žmonės visai pasimeta. Na, pavyzdžiui, moksleivių atostogų metu autobusai rečiau važiuoja. Internete sunkiai randa informaciją apie pasikeitusius tvarkaraščius“, – mažų miestelių problemas dėsto Pagirių bendruomenės vadovė.

Nuo jubiliejų iki „Rožancavos“

Anksčiau Pagiriuose buvo tradicija kasmet organizuoti miestelio šventę.

„Tačiau dabar šios tradicijos atsisakėm ir kas penkerius metus organizuojam didesnę šventę. Pavyzdžiui, kitais metais švęsime Pagirių 395-ąsias metines. Mūsų kraštietis yra Adomas Jakštas, šiemet šventėme jo 160-ąsias gimimo metines. Pagiriai garsėja ir savanoriais. Praėjusiais metais vyko ne vienas renginys, skirtas jiems. Didelį dėmesį skiriam istorijai, praeičiai, savanoriams.

Tikintieji renkasi į Pagirių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje vykstančius atlaidus. „Liepos pradžioje turim Aplankymo sekmadienį, rugpjūčio mėnesį – Žolinės atlaidai. Spalį taip vadinama Rožancava – šventė Marijos garbei“, – sako V. Poderienė.
Kuria savo herbą

Neseniai Pagirių bendruomenė paskelbė miestelio herbo ir vėliavos kūrimo konkursą Heraldinė simbolika – jungiamasis bendruomenės simbolis, savotiškas identiteto, pasididžiavimo ženklas.

Pagirių gyventojai raginami ne tik piešti, bet ir užrašyti savo idėjas, mintis apie tai, kas turėtų reprezentuoti Pagirius. Konkurso organizatoriai tikisi jau metų pabaigoje visuomenei pristatyti konkurso dalyvių sukurtus eskizus.

Norisi žmogiškiau

Visai neseniai Pagiriuose baigta tvarkyti pagrindinė miestelio aikštė. Bendruomenės pirmininkė lyg teisindamasi pasakoja, kad nors dabar tiek daug kritikos Lietuvoje girdėti dėl visuotinės trinkelizacijos, bet Pagiriuose žūtbūt reikėjo sutvarkyti šias prieigas.

„Juk nesinori nuolat braidžioti po purvyną. Miestelio centre esantys šaligatviai atrodė baisiai. Išlaukėme momento, gavome finansavimą. Dabar vis kalbama apie tą trinkelizaciją. Neva, kam tie takeliai, kai žmonių mažėja, na, bet vis tiek norisi žmogiškiau“, – apie neseniai sutvarkytą miestelio centrą pasakoja V. Poderienė.

Ąžuolai vis neprigyja

Pagirių bendruomenė nepraranda entuziazmo prie istorinės miestelio varpinės įkurti ąžuolyną. Jau gerą dešimtmetį vis bandoma sodinti ąžuolus. Kad ir kokie geri būtų žmonių norai, prie varpinės vis sodinami ąžuolai niekaip neprigyja.

„Tikriausiai, po žeme esančios komunikacijos netinka ąžuolams. O šiandien žiūri ir negali patikėti tuo, ką matai – žaliuojantį gražuolį ąžuolą, vėl mums primenantį, apie tuos, kuriems turime dėkoti už savo laisvę.

Tikime, kad šis ąžuolas taps tuo tikruoju Atminimo ąžuolu, priminsiančiu ateities kartoms apie pokario baisumus. Nuoširdžiausia padėka Stanislovui Trumpickui už iniciatyvą ir šį kilnų poelgį pasodinti ąžuolą“, – žmonių entuziazmu džiaugiasi bendruomenės vadovė.

Tvarko ir varpinę, ir tvenkinį

Gražėja ir miestelio viešosios erdvės. „Tvenkinio sutvarkymas buvo vieno žmogaus – Juozo Lingės – iniciatyva. Jis ėmėsi ir atnaujino tiltelį. Dalis darbų buvo padaryta rėmėjų lėšomis, dalis – bendruomenės. Tada p. Juozas ėmėsi kitoje vietoje sutvarkyti maudyklą. Visi bendrom jėgom sukūrėm poilsio zoną prie pat miestelio“, – kaip keičiasi Pagiriai pasakoja V. Poderienė.

Lygiai taip pat buvo su varpine, kuri stovėjo miestelio centre su išdaužytais langais. „Suremontavus varpinę, atsirado ir vieta istorinei ekspozicijai“, – kaip žingsnis po žingsnio Pagirių miestelis tampa vis gražesnis ne tik vietiniams gyventojams, bet ir pro šalį važiuojantiems svečiams, pasakoja bendruomenės vadovė.  

Anot jos, kaskart tvarkant miestelio prieigas atsiranda miestelėn,ų padedančių nudirbti visus darbus.

„Labai džiaugiuosi ir savo dešiniąja ranka Albertu Lažausku“, – vieną po kito pagalbininkus vardija moteris.

Pagiriai – istorinė vieta

Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras į istorinių lankytinų vietovių sąrašą įtraukė ir Pagirių miestelį. O Pagirių kapinių koplyčia ir Pagirių bažnyčios varpinė Kultūros paveldo departamento sprendimu yra įrašytos į kultūros vertybių registrą.

Norėdami išsamiau susipažinti su Pagiriuose esančiais istoriniais ir kultūriniais objektais bei šio krašto istorija, žmonės kreipiasi į Ritą Mockienę. Moters teigimu, čia dažnai užsuka kraštiečiai, keliaudami po gimtąsias vietas, mokinių grupės, pavieniai keliautojai, važiuojantys pro šalį.

„Daug metų Pagirių vidurinės mokyklos mokiniai žvelgė pro mokyklos langus į karo suniokotą varpinę su perinčiais ant jos gandrais, neturėdami apie ją net menkiausių žinių. Net ir tada, kai buvo aptvarkyta ir paversta vandentiekio bokštu, žinių nepadaugėjo.

Iš toli matoma kiekvienam grįžtančiam ar atvažiuojančiam, kokia ji bebūtų, širdyje likdavo kaip miestelio simbolis. Džiugu, kad 2015 m. varpinė buvo suremontuota, joje įrengta ekspozicija. Kitąmet minėsime jos pastatymo 110-ąsias metines“, – apie Pagirių simbolį pasakoja R. Mockienė.

Šimtametis sodas irgi traukia pakeleivius

Šiuo metu Pagiriai gali didžiuotis ne tik varpine, bet ir šio krašto savanoriais, čia gimusiu žymiu kraštiečiu Aleksandru Dambrausku – Adomu Jakštu.

Miestelio kapinėse esančioje koplyčioje palaidotas ir jos statytojas Vaivadiškių dvaro savininkas Vincentas Montvila, kuris buvo Rusijos imperatoriškosios sodininkystės draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkas.

„Dabar jo dvaras apleistas, bet stebina didžiulis sodas, kurio šimtametės antaninių, grapšteinų, kronselinių ir kitų veislių obelys, kad ir apleistos, kas antrus metus duoda gana gausų derlių“, – pasakoja R. Mockienė.

Deja, nemažai šiame krašte esančių dvarų buvo sunaikinti tarybiniais metais.

[#gallery=2501#]