Kamilė Šniukštaitė: ne žodžiais, o darbais žmones gydanti kineziterapeutė

Ketverius metus kineziterapeute dirbanti Kamilė Šniukštaitė daugžodžiauti ir gražbyliauti apie savo veiklą, o juo labiau asmeninį gyvenimą, nelinkusi. Ji mėgsta kalbėti ne žodžiais, o darbais. Po studijų Jungtinėje Karalystėje grįžusi mergina, teigė apie pasilikimą svečioje šalyje, kur tiek karjeros, tiek tobulėjimo galimybės yra kur kas didesnės nei Kėdainiuose, ji net nesvarsčiusi, nes geriausiai jaučiasi namuose. Vieną iš savo svajonių įgyvendinusi – Sveikatingumo studiją Kėdainiuose įkūrusi – mergina tikina, jog kelias, siekiant tikslo nebuvo lengvas, tačiau sustoti ji taip pat neketinanti.

– Kamile, tema yra apie svajones, tikslus ir jų siekimą. Ar kineziterapija ir nuosava studija buvo viena iš Jūsų svajonių?

– Užaugau su sportu, o ir medicina visada buvo ta sritis, kuri mane domino. Mano aktyvų laisvalaikį, krepšinį, šokius, lengvąją atletiką, keisdavo „Jaunųjų slaugytojų būrelis“ Kėdainių ligoninėje.

Tad mano pasirinkta specialybė puikiai išpildė mano norą išlikti fiziškai aktyvia ir tuo pačiu, būti medicinos srityje bei padėti žmonėms atsigauti po traumų, sustiprėti ir gyventi kokybišką gyvenimą.

Apie nuosavą darbo vietą, dažnai, bet nedrąsiai pasvajodavau, tikriausiai kaip ir daugelis jaunų specialistų. Tad su dideliu palaikymu ir paskatinimu iš savo artimųjų, pradėjau galvoti apie savarankišką veiklą.

– Ar sunku buvo pasiekti savo tikslą? Ar daug teko įveikti kliūčių, sunkumų?

– Meluočiau jei sakyčiau, kad buvo lengva. Po mokyklos išvykau studijuoti į Angliją, ten praleidau 6 metus studijuodama bei dirbdama.

Lietuvoje neteko dirbti, tad nebuvau susidūrusi su „suaugusio“ žmogaus gyvenimu. Neįsivaizdavau, kaip dirba įvairios institucijos, Sodra, Mokesčių inspekcija ir pan. Tad ta nežinomybė – kur eiti, ko paklausti, kaip pradėti – tikrai gąsdino.

[quote author=“K. Šniukštaitė“]Dabar, kai pasižiūriu atgal, suprantu, kad praėjau tikrai nelengvą kelią. Praėjo nemažai laiko, kol adaptavausi svetimoje šalyje. Derinau studijas su darbais.[/quote]

Tačiau kuo daugiau ieškojau informacijos, kuo daugiau varsčiau įvairių kabinetų durų, tuo darėsi aiškiau ir lengviau. Noriu pasidžiaugti geranoriškais ir labai paslaugiais Kėdainių miesto institucijų darbuotojais. Kurie ne tik maloniai atsakydavo ir vis dar atsako į man rūpimus klausimus, bet ir pataria, informuoja apie galimybes, kaip plėtoti savo verslą.

– Stebint Jūsų patirtį, susidaro įspūdis, jog nėra taip ir sudėtinga Lietuvoje kurti ir plėtoti verslą kaip galbūt daugelis įsivaizduoja… O kas Jums buvo sunkiausia einant tikslo link?

– Smagu girdėti, kad susidaro toks įspūdis. Tačiau, kaip aš mėgstu dažnai sakyti: „Viskas, kas gerai, reikalauja labai daug pastangų“. Sunkumų buvo įvairių: nuo patalpų paieškų, inventoriaus įsigijimo iki dokumentų tvarkymo ir pan.

– Užsiminėte, kad lankėte „Jaunųjų slaugytojų būrelį” Kėdainių ligoninėje. Jei Jus traukė medicina, ar nebuvo pagundos pasirinkti kokią nors kitą medicinos sritį?

– Tikrai buvo, tačiau mano išvykimas į svečią šalį pakoregavo ir studijų pasirinkimą.

– Gal galėtumėte atskleisti, apie kokią kitą medicinos sritį svarstėte?

– Manau, būčiau pasirinkusi pediatrijos kryptį.

– Kamile, taip pat minėjote, kad baigėte universitetą Jungtinėje Karalystėje. Ar ten studijavote būtent kineziterapiją?

– Esu baigus Sporto terapiją, University of Bedfordshire, ši specialybė Lietuvoje yra prilyginama kineziterapijai.

– Kodėl pasirinkote studijas ne Lietuvoje?

– Po mokyklos baigimo, atsirado galimybė išvykti svetur. Tad mano pasirinkimas išvykti, ir nulėmė studijas ne Lietuvoje.

– Manau, turėjo būti nelengva studijuoti svečioje šalyje – svetima kalba, aplinka, kultūra… Ar iš tiesų taip ir buvo? Kas buvo sunkiausia?

– Dabar, kai pasižiūriu atgal, suprantu, kad praėjau tikrai nelengvą kelią. Praėjo nemažai laiko, kol adaptavausi svetimoje šalyje. Derinau studijas su darbais. Universitetas buvo kitame mieste, tad tekdavo keltis labai anksti, po paskaitų skubėdavau į darbą, taip pat dirbdavau ir savaitgaliais. Tikro „studentiško gyvenimo“ man taip ir neteko paragauti.

Žinoma, taip pat buvo labai daug gražių momentų, išvykų, sutikau labai šaunių žmonių, kuriems esu dėkinga už patirtis ir pagalbą, kai man jos tikrai reikėjo.

Tačiau, kaip jau supratote, pačio sunkiausio dalyko – ilgesio namams ir šeimai – taip ir nepavyko įveikti. Todėl šiandien ir kalbinate mane (šypsosi).

[quote author=“K. Šniukštaitė“]„Visur gerai, bet namuose geriausia“. Taip jaučiau ir jaučiuosi dabar, kad Kėdainiuose man geriausia. Aš džiaugiuosi, kad esu gimtąjame mieste ir gal būsiu kam nors pavyzdys, kad galima gyventi tikrai įdomų, kokybišką ir gražų gyvenimą mažame mieste.[/quote]

– Neketinate pratęsti studijų Lietuvoje?

– Nenustojau mokytis, keliu kvalifikaciją ir gilinu savo žinias įvairiuose seminaruose ir mokymuose. Taip pat esu baigusi Lietuvos sporto akademijos Sveikatingumo trenerio kursus, kurie suteikia licenziją dirbti mano pasirinktoje srityje. Šiuo metu gilinu žinias sveikos mitybos srityje.

– Rodos, Jungtinėje Karalystėje save realizuoti ar siekti karjeros, galimybės yra didesnės… Bet, kaip suprantu, ten likti nesusigundėte. Jūsų net nesuviliojo didieji Lietuvos miestai – pasirinkote Kėdainius. Kodėl?

– Kad ir kaip banaliai skambėtų, man labai tinka pasakymas: „Visur gerai, bet namuose geriausia“. Taip jaučiau ir jaučiuosi dabar, kad Kėdainiuose man geriausia. Aš džiaugiuosi, kad esu gimtąjame mieste ir gal būsiu kam nors pavyzdys, kad galima gyventi tikrai įdomų, kokybišką ir gražų gyvenimą mažame mieste.

– Kitaip sakant, geriausiai jaučiatės, padėdama „saviems“?

– Geriausiai jaučiuos būdama savoje aplinkoje, kalbėdama gimtąja kalba ir bendraudama bei dirbdama su savais žmonėmis.

– Kamile, dirbate ne tik su suaugusiais, bet ir su vaikais. Gal galėtumėte įvardinti, su kuo dirbti yra lengviau, sunkiau, įdomiau ir t. t.?

– Pradėsiu nuo to, kad man labai patinka dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Kiekviena amžiaus grupė yra skirtinga ir turi skirtingus poreikius, tad negalėčiau išskirti, su kuo dirbti lengviau. Kiekvienai mankštai ruošiuosi ir skiriu tiek pat daug laiko. Įdomu dirbti su visais, nes kiekvienu atveju pasiekiame skirtingų rezultatų.

Pavyzdžiui, po suaugusiųjų mankštos, dažnai girdžiu gražius atsiliepimus iš klientų, kad jaučiasi geriau, kad sumažėjo nugaros skausmas, atsirado daugiau energijos, pagerėjo miego kokybė, padailėjo kūno formos. Mamos dažnai dėkoja, kad pagerėjo vaiko laikysena, lankstumas ir pan.

– Ar sulaukiate ligonių ir po sunkių traumų, nelaimių? Jei taip, ar pavyko juos „pastatyti ant kojų“ arba pagerinti jų savijautą?

– Šiuo metu mano pagrindinė veikla yra susijusi daugiau su sveikatinimo mankštomis, profilaktika. Tačiau darbo praktikoje tikrai buvo ne vienas atvejis, kai į mane kreipėsi klientai po traumų, dėl įvairių ligų, netaisyklingos laikysenos.

Džiaugiuosi, kad daugeliu atveju mano pastangos atneša puikių rezultatų. Vienas iš įsimintiniausių atveju, kai prieš keletą metų, mama atvedė vienuolikos metų berniuką su diagnozuotu osteochondritu. Berniukas nešiojo įtvarus, kurie nutrindavo kojas, judesių amplitudės buvo labai ribotos. Tačiau dėl didelių abipusių pastangų mes turime labai gerus rezultatus. Vaikas gyvena pilnavertį gyvenimą, nebereikia nešioti įtvarų, jo nebevargina dideli skausmai, dalyvauja kūno kultūros pamokose.

[#gallery=2379#]

– Tikriausiai be jau įgyvendinto vieno iš gyvenimo tikslų turite jų ir daugiau. Gal galėtumėte bent kažkiek jų atskleisti?

– Aš tikiuosi , kad studija plėsis, atsiras įvairesnių veiklų, paslaugų, gal pavyks netolimoje ateityje sukurti naują darbo vietą.

O mano asmeninis gyvenimas, tai apie ką svajoju pasiliksiu sau. Manau, kad laimė mėgsta tylą.

– Ačiū, Kamile už nuoširdų pokalbį ir sėkmės Jums įgyvendinant savo svajones ir tikslus.