Apie meilę be išskaičiavimo ir namus, kuriuose gera visiems

Pavasaris – tai ne tik data kalendoriuje, bet ir tikras sujudimas, kurį pirmiausia išduoda vis dažniau pasirodanti saulutė, nutirpęs sniegas, paukščių balsai ir keisti gamtos kvapai. Tai metas, kai pilka žemė pradeda garuoti, ore pakvimpa drėgna žole ir atbundančia gyvybe. Skriedama plentu Pajieslio link (Kėdainių r.), dukart sustojau tiesiog pasigrožėti. Horizonte – nuogi žemės plotai, vieniši beržai laukuose ir tie liūdni vienkiemiai, kurie prašyte prašosi aplankomi. Gražu.

Kartais pavydu, kai kiti, galima sakyti, gyvena gamtos prieglobstyje: rytais pasitinka saulę, nes kitaip dienos pradžios nė neįsivaizduoja. Basomis braido po rasotą žolę, užkandžiauja kieme – šimtametės eglės ar ąžuolo galiūno pavėsyje. Ir svarbiausia – tiems žmonėms niekur nereikia skubėti. Jie viską turi čia: kaime, savo sodyboje, savo širdyje. Tokia yra ir mano pašnekovė Reda Paplauskienė: ryški, aktyvi, balsinga ir kūrybinga, tačiau išlaikanti moterišką švelnumą. Ji žavi savo uždegančiu gyvybingumu, talentais, optimizmu bei subtiliu humoru. Reda ne tik visuomeniška asmenybė, bet ir puiki šeimininkė, mylinti žmona, mama bei močiutė.

Tačiau man tikroji Redos vizitinė kortelė buvo, yra ir bus meilė gyvūnams – visiems be išimties. Ji jaučia nuolatinį poreikį padėti. Jos meilė nėra tik grožėjimasis iš tolo. Tai meilė, kuri priglaudžia pasiklydusį, gydo ligotą, suteikia namus ir šilumą tam, kuris jos neteko. Gyvenant kaime šiomis savybėmis tarsi nieko nenustebinsi – juk dažnas čia vienaip ar kitaip susijęs su gyvūnais, rūpinasi jais, kad turėtų užsiėmimą ar pragyvenimo šaltinį. Tačiau Redos ryšys kitoks. Sakoma, kad vieta, kurioje gyvename, mus formuoja. Daugeliui gamta tėra vaizdas pro langą ar trumpalaikis potyris keliaujant, bet tik ne jai. Redos pasaulyje gamta, kūryba ir bendruomeniškumas susijungia į vieną darnią visumą.

„Kūryba, dizainas, dekoras, ta pati gamta – čia yra mano…“

Ši žavi moteris iš tiesų yra kitokia, tik save pristato kukliai: „Esu paprasta kaimo moteris, čia gimusi ir augusi, kaimietė iki kaulų smegenų. Su nedidelėmis pertraukomis gyvenu ir dirbu Kėdainių rajone, Pajieslio kaime.

Aš čia – giliai šaknis įleidus. Likimo ratas taip apsisuko, kad grįžau atgal, iš kur ir išėjau“.

Čia ji gyvena, dirba, kuria nuostabius rankų darbo siuvinius, tapo paveikslus, pina, kepa, verda, sodina ir meilės kupina širdimi rūpinasi savo augintiniais. Štai taip Reda Paplauskienė, perkopusi penktą dešimtį, išleidusi į gyvenimą du sūnus, gyvena kaime, sėkmingai dirba auklėtojos padėjėja Pajieslio daugiafunkciame centre, kur padeda augti bei socializuotis mažiesiems kaimo gyventojams. Bet apie viską iš eilės.

 Kodėl laimė geriausiai prigyja kaime?

„Man patinka kaime, nežinočiau ką veikti mieste, ten man visko per daug, visiškai ne mano teritorija. Man reikia kiemo, gėlių, kurias sodinu ir persodinu kasmet, su kaimynėmis vis keičiamės sodinukais, sėklomis. Jau nebėra kur sodinti, bet vis tiek man jų reikia.

Vasarą ir pusryčiai, ir pietūs lauke, vakarais laužą užsikuriam, turime kaime tokią privilegiją, – emocingai pasakoja pašnekovė. – Esu paprasta, man patinka žmonės, nes visi tokie bendruomeniški, padedantys vieni kitiems, ypač senjorai.“

Man vis atrodo, kad kaime kitaip ir būti negali. Iš vaikystės prisimenu savo močiutę, todėl galiu tik spėlioti, kaip yra dabar, pasikeitus ne tik laikmečiui, įžengus į gyvenvietes mokslo ir technologijų naujovėms, bet ir esant kitokiai politinei, religinei bei kultūrinei situacijai.

Tikrasis kaimo auksas – ne grūdai, o bendrystė

„Aš jau neturiu savo senelių, todėl su vyresniais bendrauju tarsi būčiau jų anūkė“, – potyriais dalijasi Reda.

Ji pasakoja, kaip kaimynai čia vieni kitiems padeda prižiūrėti namus. Nors šiais laikais žmonės dažnai tampa uždaresni ir nedrįsta prašyti paramos, geranoriški kaimynai patys siūlo pagalbą ir elgiasi su kitais kaip su savo šeimos nariais. Juk kas gi daugiau kaime padės, jei ne savi?

Taip gimsta tradicijos ir bendros šventės, kurios nieko neįpareigoja, tačiau yra visų laukiamos. Kaimo bendruomenė tuo ir žavi – čia smagu dalintis tuo, ką pats pasėjai, užauginai ar iškepei. Nereikia ieškoti ypatingų progų, kad pavaišintum kitą naminiu varškės sūriu ar ką tik iš orkaitės ištrauktu pyragu.

Pats netikėčiausias Redos pomėgis, užgimęs per pandemiją, – plaukų kirpimas. Artimieji, kaimynai ir kolegės drąsiai atsiduoda į jos rankas ir nesiskundžia, net jei rezultatas ne visada būna tobulas. Reda – savamokslė, kuriai tiesiog patinka kirpti. Tai puiki išeitis tiems, kurie nesivaiko madų, bet nori atrodyti tvarkingai. Žinant Redos kruopštumą ir reiklumą sau, ši patirtis tampa ne tik įdomi, bet ir naudinga. Štai taip kaime žmonės bendrauja, draugauja ir besąlygiškai pasitiki vieni kitais. Ar šiandien kas nors panašaus galėtų nutikti mieste?

Ištapyta laimė: kaip Paplauskų sodyboje gimsta jaukumas

„Negaliu nieko neveikti, ypač kai ateina žiema, ilgas tamsusis laikotarpis. Aš prisigalvoju ką veikti,  kitaip nerandu sau vietos“, – atvirauja moteris.

Reda išbandė daugybę veiklų ir dalyvavo visose bendruomenės organizuojamose edukacijose: lipdė iš molio, pynė iš laikraščių, tapė ant drobės, popieriaus ir net šilko.

„Tik siūti nemėgstu“, – šypsosi ji.

Labiausiai moteriai „prilipo“ molis ir tapyba, o paveikslai pagal skaičius įtraukia taip, kad ji praranda laiko pojūtį. Reda net lankė Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų grupę – kantriai važinėjo mokytis tapybos po 30 kilometrų pirmyn ir atgal. Visgi galiausiai nusprendė, kad laiko kelionėms gaila, o visko galima išmokti internetu. Tačiau ko nepadarysi dėl savo svajonės – kurį laiką ji lankėsi ir Pernaravoje, kur bendramintės moterys mielai priėmė ją su drauge į tapytojų būrį. Taip nerimstanti siela blaškėsi tarp miesto ir kaimo, tarp drobių ir teptukų, kol pagaliau nusprendė tapyti savo namuose, kur, kaip sakoma, ir sienos padeda.

Keletą savo rankų darbo kūrinių Reda yra pardavusi pažįstamiems, bet ne dėl pinigų, o todėl, kad jie buvo tiesiog „išplėšti iš rankų“. Mėgstamiausias motyvas, nuo kurio viskas ir prasidėjo – aguonos. Smagiausia tai, kad Reda improvizuoja laisvai ir be jokio išankstinio plano, tiesiog taip, kaip tuo metu veda ranka ir mato akys. Juk tai tikra prabanga, kai niekas nestovi už nugaros, nenurodinėja, tada aguonos tampa mėlynos, nes to reikia savo pačios interjerui. Taip atsirado natiurmortai su gėlėmis, peizažai. Lieka tik žavėtis moters atkaklumu ir valia nepasiduoti, suklupus ant pirmo laiptelio.

Redos rankose gimsta šiluma

„Prieš Velykas ar Kalėdas aš susergu puošimosi ir dovanų karštine. Man reikia dekoracijų, man reikia puošti…“ – užsidegusi beria žodžius Reda.

Klausydamasi suprantu: tai, kuo ji dalijasi, yra pati jos esmė. Reda tiesiog negalėtų kitaip – jos viduje kunkuliuoja kūrybinių minčių šaltinis. Tai ta varomoji jėga, kuri neleidžia ramiai praeiti pro gėlių darželį, o kanceliarinių prekių parduotuvėje verčia griebti tekstilinius ar akrilo dažus, klijus ir teptukus.

„Visko reikia, todėl visko ir bus! Tas jau matyta, tas neįdomu, tą pernai dariau… Nuolat ieškau naujovių, nors didžiausią malonumą man teikia maži ir paprasti dalykai“, – atvirauja moteris. – Sustoju vidury laukų, grožiuosi, fotografuoju, nors kitiems ten gali atrodyti, kad nieko nėra. Namiškiai iš manęs juokiasi – vaikštau su telefonu, tupinėju, nes nuotrauka turi būti meniška, pagauta iš tam tikro kampo, o ne bet kaip, – šypsodamasi dėsto mintis Reda. – Kolegės man sako, kad viską moku – ką paimu, tą padarau. Taip nėra, visko nemoku, tiesiog daug kam turiu gyslelę. Kiek duota, tiek“.

„Tau per daug davė!“ – pajuokauja bendradarbės, bet pačiai moteriai atrodo kitaip.

„Man atrodo, kad tų gebėjimų ne tiek daug, kiek norėčiau. Reda prisipažįsta esanti be galo reikli sau: – Darysiu tol, kol rezultatas mane tenkins. Kitaip viską ištrinsiu, išmesiu, niekam nerodysiu arba tiesiog nebaigsiu.“

Nedrąsi, bet atkakli

Užsispyrimo Redai netrūksta – tai ne tiek reiklumas sau, kiek nuolatinis siekis tobulėti, atrasti kažką naujo ir džiaugtis savo rankomis sukurtu rezultatu. Pasakodama ji pati juokiasi iš pirmųjų bandymų namuose perdažyti sienas: „Visą sieną delnais ištapšnojau klijuodama šlapius tapetus, paskui pasikabinau savo paveikslą, sėdžiu ir galvoju: „Betgi pati padariau, nereikėjo nieko prašyti!“ – prisimena ji.

Gyvenant nuosavame name, tokių projektų Redos galvoje gimsta nuolat.

„O jeigu sugadinsiu – kas tada? Bet per tą didelį norą aš pasiekiu savo, nors yra dalykų, kurių nedrįstu. Pavyzdžiui, nevairuoju, neturiu teisių – va čia tai ne man“, – atvirauja ji.

Galbūt Reda, kaip išmintinga moteris, tiesiog paliko erdvės pasireikšti savo vyrui Donaldui, kuris petys petin eina kartu per gyvenimą, palaikydamas ir padėdamas realizuoti jos svajones. Nors vyras, anot pašnekovės, yra „grynas kaunietis“, gyvenimas kaime jam tapo laisvės, meilės ir savirealizacijos vieta.

Kaimo pamokos: apie kantrybę, meilę ir sugrįžimus

„Kokie kaimo privalumai? – klausiu.

„Čia visada yra ką veikti: turime įžuvintą savo tvenkinį, vakarais einame pažvejoti, lauke gaminame maistą, kūrename laužą. Savas kiemas dovanoja begalę veiklos. Čia kiekviena diena – kaip SPA, tikra oazė: gėlės kvepia, o įkritus į hamaką girdi, kaip čiulba paukščiai. Vakarais apgaubia tokia tyla, kad net šuo neloja… Tik kartais girdėti, kaip kitame kaimo gale kažkas uždainuoja. Tada ir mes pritariame… Išeina toks savotiškas susikalbėjimas, – juokdamasi pasakoja Reda. – Visai kitas reikalas kaime, už jokius pinigus nenusipirksi tokios tylos ir ramybės, kaip čia.“

Labiausiai energijos ir nuotaikos Redai suteikia pasirodžiusi saulė, todėl ji žmonėms linki stabtelėti, apsidairyti ir pamatyti grožį smulkmenose. Neskubant rasti laiko sau ir, svarbiausia, mokėti tuo pasidžiaugti.

Visko ir neišpasakosi, tik kaime augusiems miesto mūrai atrodo kaip asfalto ir betono jūra, kurioje tarp aukštų sienų žmogus pasijunta beviltiškai nutolęs nuo savo prigimties. Gyvenamieji miesto kvartalai subraižyti į tvarkingus pilkus kvadratus, o gryno oro tenka ieškoti ne sode, o kondicionierių nustatymuose.

Net atostogas Paplauskų šeima organizuoja ne ištaiginguose apartamentuose, ne pajūrio didmiesčių kurortuose, o natūralioje gamtoje, toliau nuo triukšmingų gyvenviečių, žmonių minios, su palapinėmis, gal prie tvenkinio ar ežero, kad ir žuvį pasigautų, ir prie laužo pavakarotų.

Kai gyvenimo prasmė gimsta rūpinantis kitais

„Savo pavyzdžiu įkvepiate kitus matyti prasmę paprastume. Kaip manote, kodėl šiuolaikiniam žmogui tapo taip sunku pastebėti tuos paprastus, gražius dalykus?“ – klausiu pašnekovės.

„Pirmiausia pasikeitė pats gyvenimas ir vertybių suvokimas. Mūsų vaikai tikrai nebus tokie kaip mes. Nuolatinis bėgimas, lėkimas ir technologijos žmones labiau sugadino, nei davė naudos, – teigia Reda. – Jos pakeitė pačios gyvenimo prasmės suvokimą. Todėl jaunimas dabar dažnai nevertina to, ką turi, nebrangina mažų akimirkų, kurios niekada nepasikartos. Mes, vyresnioji karta, dar mokame džiaugtis gėlės žydėjimu ar paukščio čiulbesiu. Parskrido gandrai – mes jau laimingi, o jie to net nepastebi.“

Redos šeimai labai patinka laidos apie gamtą, mėgstamiausias gamtininkas – laidų vedėjas Marius  Čepulis: „Jis pateikia informaciją paprastai, bet ne prastai. Jo laidos su humoru, įdomu į jį žiūrėti. Imponuoja dokumentika apie išgyvenimą gamtoje“, – pasakoja pašnekovė.

Man iškilo retorinis klausimas: ar ateityje miesto žmogus vis dar mokės džiaugtis paprastomis kasdienybės akimirkomis, ar jo laimę apibrėš tik pirkiniai iš prekybos centrų?

Kaime per vakaruškas – ir lazda šokdavo

Stebiuosi Redos energija – atrodo, ji tiesiog liejasi per kraštus. Juk be darbo su vaikais, namų ir gausaus būrio gyvūnų priežiūros, ji randa laiko būti aktyvia visuomenininke ir savanore. 2025 metais moteris buvo pagerbta savanorystės ženkleliu – šis įvertinimas jai skirtas už nuolatinį pasiryžimą padėti, pagelbėti ir būti šalia tų, kuriems to labiausiai reikia.

Nuo mažens Reda dainuodavo, net Dainų dainelėje yra dalyvavusi. Tiesa tuokart iš tos baimės viską pamiršo ir sumaišė dainas. Anksčiau gerą dešimtmetį dainavo Krakių kultūros centro folkloro ansamblyje. Dainuotų ir vėl, tik maga išbandyti ką nors naujo. Taip jos repertuare atsirado romansai. Nors keistai skamba, kad Reda nėra scenos žmogus, greičiau jos vengianti, net per giminių balius prašoma pagroti, būdama mergaitė, atsisakydavo: „Tokia buvau sarmatlyva, kad va Jėzau, va Jėzau. Ta drąsa atėjo daug vėliau, kai jau ištekėjau ir susilaukiau vaikų“. Tačiau, reikalui esant, su mielu noru, kad ir šiandien, ji sudainuotų romansą: „Mano tėvai buvo tokie aktyvūs, kad visur dalyvaudavo, ir man iš tėčio tie genai liko.“

Kas gi kaime nėra šokęs vakaruškose? Anksčiau šokdavo visi – nuo jauniausio iki vyriausio. Tačiau šiandien, anot Redos, vaizdas kitoks: „Žmonės tapo sėslesni, renginius lanko vangiai. Aktyviausi išlieka vyresnieji, kurie mielai renkasi į kapelų pasirodymus.“

Dabar atsirado keista mada: atėjus į koncertą visą laiką prasėdėti kėdėje. O juk anksčiau, kaip sakoma, „ir lazda šokdavo“. Vyresnieji kaimo gyventojai vis dar ilgisi tikrų linksmybių: nori ir skanumynų paragauti, ir kojas pamiklinti, ir sutartinę užtraukti, o tada iki paryčių šnekučiuotis. Tai „seno kirpimo“ žmonės, kuriems bendrystė yra gyvybiškai svarbi. Pati Reda dar mokykloje šoko tautinius šokius, o jos tėtis grodavo akordeonu vestuvėse, kur mažoji Redutė jam pritardavo barškučiais.

Sarmatlyva mergaitė su akordeonu rankose

Absoliuti klausa Redą lydi nuo mažumės. Dar visai maža, niekam nematant, ji atsiklaupdavo, užsidėdavo akordeono šleikas ir kiek įmanydama tampydavo instrumentą. „Niekada neprašiau tėčio, kad mane pamokytų – neturėjau drąsos. Man tiesiog patikdavo žiūrėti, kaip jis groja“, – prisimena moteris. Pirmoji melodija, kurios tėtis ją išmokė aštuonerių, buvo valsas „Aš pamilau lauko gėlę“. Negalėdamas pats skirti daug laiko dukros mokslams, tėvas surado kitą kaimo muzikantą, tačiau nuo jo pamokų mergaitė visaip išsisukdavo. Matyt, tėčio autoritetas ir meilė jam buvo kur kas svarbesni už bet kokį, kad ir patį geriausią mokytoją. Taip viena ji ir vargo, naktimis pirštukais ant krūtinės grodavo imituodama klavišus.

„Iki šiol aš nemoku groti iš natų, groju iš klausos. Nebaigiau jokių mokslų, viską darau pati iš savęs“, – atvirauja moteris.

Keista tai girdėti, net įsivaizduoti sunku, kaip ketverių metų mergaitė, tokio pat dydžio kaip tas akordeonas, tėvų neverčiama, atsiklaupusi ant kelių spaudinėja klavišus ir tampo sunkų instrumentą. „Gal ir tėvų klaida padaryta, kad manęs nespaudė lankyti muzikos mokyklos“, – garsiai mąsto ji. Nuo tų laikų Reda iš klausos groja visas tėčio dainas, kurios yra liaudiškos arba užstalių dainos, jas visi žino ir visi dainuoja: „Va čia man yra malonumas, o ne kažkokių kompozitorių kūriniai“, – prisipažįsta ji.

Darbas privertė užlipti ant scenos

„Kaip moteris, anksčiau nedrįsusi akordeonu sugroti net saviems, vieną dieną užlipo ant scenos ir pradėjo vesti renginius?“ – klausiu.

„Darbas privertė, – šypteli Reda. – Pradėjusi dirbti kultūros darbuotoja Pajieslyje, turėjau ne tik organizuoti šventes, bet ir kurti scenarijus, bendrauti su žmonėmis, vesti renginius. Ir šis darbas man pamažu pradėjo patikti – kuo daugiau žiūrovų, tuo smagiau būdavo.“

Būtent tada, per rudens vakarones, Reda pagaliau išdrįso išsitraukti ir akordeoną.

„Man būdavo taip paprasta: vos tik išgirsdavau, ką žmonės dainuoja, pirštai patys rasdavo akordus. Pritardavau jiems, visi linguodavo – būdavo taip gera ir jauku“, – su nostalgija prisiminimais dalijasi moteris.

Nuo negatyvo reikia mokėti atsiriboti

„Aš nemoku būti rimta, – su šypsena atvirauja moteris, – į viską žiūriu su humoru. „Su tavimi neliūdna“ – dažnai man kartoja kolegės. O man atrodo, kad žmonės be humoro jausmo tiesiog nelaimingi. Aš mėgstu patyrinėti žmones: sėdžiu autobusų stoty arba vaikštau kokiame nors prekybos centre ir stebiu žmones. Ne jų aprangą, o veido bruožus. Kaip dailininkai, pieštuku piešdami portretus. Atkreipiu dėmesį į lūpų kampučius: jie į viršų ar į apačią. Jei į viršų, vadinasi, žmogus daug šypsosi, jis laimingas. Jei į apačią, tikriausiai tai piktas žmogus, o gal jam depresija. Nenorėčiau susitikti su piktu žmogumi. Negatyvas užkrečiamas – konstatuoja pašnekovė, – jis atima energiją ir gyvenimo džiaugsmą“.

Todėl, pasak Redos, tenka vengti tokių žmonių arba mokėti atsiriboti: „Aš nekonfliktiška, reikia labai pasistengti, kad mane išvestų iš kantrybės. Išsikeikti, iškoneveikti kitą – ne man, bet už savo šeimą, ypač už vaikus, aš moku pastovėti.“

Ir čia pat Reda, kaip tikra filosofė, išvedė teoriją apie kainų šuolius parduotuvėse ir jų tiesiogines sąsajas su žmogaus laimės indeksu. Nereikia baigti aukštųjų mokslų, kad suprastum, ko reikia, kad žmogus būtų laimingas. Va taip ir keliavome abi kartu su šypsenomis, pajuokavimais arba atvirkščiai, surimtėjusios apie skaudžias gyvenimo pamokas, kai per daug pasitikima kitais.

„Toks gyvenimas: pradėjau mokytis pasakyti „NE“, atsirinkti žmones, darausi atsargesnė, pasitikiu vienetais, esu jautri ir reaguoju greitai. Man daug nereikia, žiūrėdama filmus apie gyvūnus,  apsiverkiu. Man visų gaila, gal mano misija Žemėje – visiems padėti?“ – klausia pašnekovė.

„Dabar aš esu jau visai kitokia“

„Su metais žmonės keičiasi, negali visą laiką likti toks pat. Dabar aš esu jau visai kitokia“, – teigia Reda. Jos filosofiškas požiūris į gyvenimą verčia susimąstyti. Anot moters, tarp trisdešimties ir keturiasdešimties jai trūko drąsos ką nors kurti ar imtis naujovių.

Vienintelė mano darbovietė jau 22-ejus metus yra čia, kaimo mokykloje (dabar daugiafunkcis centras). Kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo: tik paštas arba mokykla. Jokių fermų ar kitų įmonių mums čia atsikrausčius jau nebebuvo likę“, – atvirai dalijasi prisiminimais pašnekovė.

Glaudus ir šiltas ryšys su vaikais

„Pasimatavusi“ įvairiausių profesijų ir pareigybių: nuo valytojos, budėtojos, virtuvės darbuotojos iki darželio auklėtojos padėjėjos, Reda sėkmingai tebedirba tame pačiame pastate, kuris tapo jos antraisiais namais.

„Aš labai myliu vaikus. Mane visada traukė tokie nedori, išdykę vaikai, kurių kiti nemėgsta, tai tie man labiausiai ir patinka. Norisi juos gražiai papuošti, priglausti. Po kurio laiko pastebiu, kad ir jie mane prisileidžia, neatstumia, nepasako negražaus žodžio, kad jie turi ir gerąją pusę, kurią anksčiau slėpė. Buvo tokia mergaitė, kuriai patiko sėdėti man ant kelių. Tai ji tik ir dabojo, kada tie mano keliai bus laisvi, kad galėtų ant jų pasėdėti.“

Su tokiais vaikais Reda greičiau nei kiti randa bendrą kalbą. Ne veltui pedagogai yra tarstelėję savo kolegei, kad jai reikėtų tapti mokytoja.

„Paskutinė turbūt profesija būti pedagogu, nes tai yra žiauriai sunkus darbas, – emocingai pareiškė pašnekovė. – Dabar daugiau laiko sugaištama popierizmui: pasiruošimui, planavimui ir ataskaitoms, negu tiesioginiam darbui su vaikais.“

Daugiafunkcis centras – reikalingiausias pastatas Pajieslyje

Pajieslio daugiafunkcis centras, kuriame šiandien verda gyvenimas, pasitarnauja ir didesniems susibūrimams. Čia krykštauja vaikai, nes yra vaikų darželis, veikia biblioteka, bendruomenės centras, kur be visų vakaronių, edukacijų, kūrybinių ar pramoginių susitikimų, šventinių renginių, kaimo gyventojams dar yra galimybė išsimaudyti ir išsiskalbti savo drabužius. Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos skyrius, tapęs daugiafunkciu centru, prisitaikė tarnauti kaimo žmonių poreikiams ir yra pats lankomiausias bei reikalingiausias pastatas Pajieslyje.

Gyvūnai mus moko būti geresniais žmonėmis

Reda Paplauskienė– ne tik menininkė mėgėja, kurios rankose paprasti daiktai įgauna sielą, bet ir tylus gamtos angelas sargas.Jos namuose prieglobstį randa sužeisti, atklydę ar gyvenimo nuskriausti gyvūnai, kuriems ji dovanoja tai, ko nenusipirksi už jokius pinigus – laiką, kantrybę ir besąlygišką meilę. Tai yra tokia neišsemiama tema ir toks beribis sielos šauksmas. Asmeniškai aš pati kažkada kreipiausi į Redą dėl mažo sužeisto stirniuko, kurį pastebėjau svirduliuojantį automagistralės pakelėje. Pirma man šovusi mintis, kas galėtų jam padėti, buvo Reda. Kaip žmonės suranda Paplauskus, iš kur jie sužino, kad būtent Reda ir Donaldas ne tik priglaus, bet ir pagydys bei dės visas įmanomas pastangas, kad tik gyvūnui padėtų išgyventi?

„Vienais metais mūsų sodyboje gyveno dešimt gandrų, – pasakoja pašnekovė. – Žmonės sakė, kad sužeistų gandrų niekas nepriima, jokios prieglaudos ar veterinarijos klinikos, kurios siūlo gandrus palikti lapėms. O aš nuo mažens mėgau gyvūnus, ir vyro Donaldo požiūris į tokį santykį su gyvūnais taip pat prisidėjo prie to, kad mūsų namai pilni gyvybės. Nors esu tikra kaimietė, nežinau, kiek laiko peri višta, kiek karvė nešioja veršiuką, o mano vyras – miestietis, viską žino, kiek turime vištų, gaidžių, kokios jie veislės. Nuo dvylikos metų aš melžiau karves, todėl tų kaimo rūpesčių man per daug. Visus gyvūnėlius prižiūri vyras, o aš galiu pasigrožėti, palesinti, pašerti. Bet užtat aš labai daug galiu papasakoti apie gandrus“, – teigia moteris.

Pirmieji šeimos gandrai

Man smalsu: kaipgi kelią į jų sodybą atrado pirmieji gandrai? Pasirodo, istorija prasidėjo nuo netikėtos staigmenos. Iš Kauno į kaimą kartoninėje dėžėje du mažus, baltapūkius gandriukus parsivežė pats Donaldas. „Sugrįžo iš darbo su staigmena“, – juokiasi Reda. Moteriai tąkart buvo tikras šokas: ką su jais daryti? Kuo maitinti? Negi dabar visi eis varlių gaudyti?

Juokas juokais, bet klaidinga manyti, kad varlės – pagrindinis gandrų maistas. Panašu, kad tai greičiau žmonių sukurtas mitas nei tikrovė.

„Teko kasdien karosiukus traukti iš tvenkinio – ir užsiėmimas, ir laiko praleidimas, ir maistas gandriukams“, – prisimena Reda. Mintimis ji grįžo į tuos laikus, kai pirmąkart prisiėmė tokią atsakomybę – tapti rūpestingais tėvais ilgakojams našlaičiams. Pasakodama apie gandrus Reda pražydo, taip smulkiai, su tokia meile pasakojo apie akimirkas, kai su nerimu stebėjo nedrąsius pirmuosius bandymus vaikščioti, pakilti nuo žemės, sklęsti ore. Abiem sutuoktiniams labai patiko stebėti, kaip jie auga, keičiasi. Visi sparnuotieji sodybos gyventojai turėjo ir tebeturi vardus: senbuvė Direktorė, jau aštuonerius metus gyvenanti sodyboje. Kol buvo maža, namuose atstojo katę, net šnypšdavo, kaip katė, besipindama tarp kojų. Dvejus metus gyvena Titė su lūžusiu sparnu, rudenį abi pikčiurnos, suvarytos į ūkinį, apsikula. Net pati Reda jų šalinasi, nes gandrai mėgsta pulti iš pasalų.

Visi gyvūnai turi vardus

Šiandien Reda gailisi, kad „neužsivedė sąsiuvinio“, kuriame būtų surašiusi visus priglaustus gyvūnus: kelintais metais ir kas atvežė, koks buvo gyvūno vardas… O jų būta įvairiausių: Šermukšnis, Vienaakis, Besparnis, Pranukas. Apie „savo kiemo puošmenas“ ji feisbuke rašydavo istorijas, keldavo nuotraukas. Tada ir kiti žmonės pradėjo dalintis savo patirtimi. Gali būti, kad būtent socialiniai tinklai paskleidė gerąją žinią apie Pajieslio kaime gyvenančius „geruosius samariečius“, todėl iš visos Lietuvos į Paplauskų sodybą pradėjo plaukti tėvų palikti arba sužaloti gandrai. Geografija labai plati: iš Kauno, Telšių, Biržų, Klaipėdos, Palangos, Kretingos…

Norint įsteigti oficialų paramos fondą, tektų pereiti tikrus biurokratijos kryžiaus kelius. „Kiek ten reikia dokumentų… Nesąmonė, nuleidau rankas“, – atsidūsta Reda. Tad šios minties sutuoktiniai galiausiai atsisakė. Meilė lieka meile, tačiau sužeistų paukščių priežiūra atsieina nemažus pinigus. Nors finansinės paramos priimti jie negali, pagalbą maistu gandrams Reda ir Donaldas priimtų mielai. Todėl iškart paklausiau: ką jie perka ir kiek išleidžia augintinių maistui eilinio apsipirkimo metu?

„Kai nuvažiuojam į Krakių parduotuvę, mus jau žino, kad gandrams pirksim 5 kilogramus vištų uodegų, šunims – kaulų, katinams – vištų kakliukų, nugarėlių, dar sauso maisto, tad vieno apsipirkimo metu kartais ir penkiasdešimt eurų neužtenka. Ir taip – kiekvieną savaitę. Per mėnesį priglaustiems gyvūnams išleidžiame per du šimtus eurų.

Per pačias Gandrines parskrido ir jų taip laukti gandrai

Visi gyvūnai, patekę į sutuoktinių rankas, tarsi pražysta, išgražėja, ligoti pasveiksta, o atklydėliai jų sodybos tiesiog nebepalieka. Kaip ir baltais frakais pasidabinę ilgamečiai kiemo žaliaskarės eglės nuomininkai. Kaip tik šių metų kovo 25-tąją, Gandrų dieną, į Redos ir Donaldo sodybą sugrįžo gandrai. Ši diena laikoma tikruoju pavasario lūžiu, nes tikima, kad būtent tądien į Lietuvą parskridę gandrai ant savo sparnų parneša pavasario šilumą, o po Gandrinių jau galima tikėtis pirmosios perkūnijos ir galutinai pasitraukiančio įšalo. Senbuviai grįžta į tą patį lizdą, o jaunikliai ieško naujų lizdų, štai kodėl vyksta gandrų kovos.

Linksmai Reda pasakojo, kaip pernai su vyru krovė gandrams lizdą, bet kol jie laipiojo aukštyn žemyn, gandrai patys susisuko kitą lizdą. Ir dar ne bet kokį, o pailgą, šaukšto formos, kuriame tilptų net penki gandrai. Smalsumo vedami sutuoktiniai įsigijo droną, kad žinotų, kiek tų kiaušinių padėta. Bet, neatlaikęs vėjo gūsio, dronas tėškėsi žemėn ir sulūžo. Tada Donaldas telefoną pritvirtino prie teleskopinio kaminų valymo šepečio ir iškėlė į dešimties metrų aukštį. Kad ir neryškiai, bet pavyko nufilmuoti lizde padėtus tris kiaušinius, kiek tada buvo laimės. Net ir dabar pasakodama Reda trykšta džiaugsmu, nes žino, kad šį pavasarį jos laukia dar vienas nuotykis su baltasparniais numylėtiniais.

Išsipildžiusios svajonės ir vėl atgimęs gyvūnų ūkis

Tačiau Redos ir Donaldo Paplauskų gyvenime buvo laikas, kai jų ūkis visiškai ištuštėjo. „Viską pardavėme, net karvės atsisakėme. Nors ir anksčiau visą pieną išdalydavome kitiems, galiausiai nusprendėme nieko nebeauginti. Tada su vyru ir susitarėme – daugiau niekada nebeturėti karvės, nes prie jos privalai būti nuolatos“, – pasakoja Reda.

Visgi, praėjus kuriam laikui, šeima vėl grįžo prie minties apie savo ūkį ir iš naujo užveisė gyvulių. Reda įsitikinusi – naminės ir pirktinės mėsos kokybės bei skonio negalima net lyginti. „Savo mėsos kada nori, tada išsitrauki iš šaldiklio. O kaip smagu, kai ir vaikams gali įdėti lauknešėlį!“ – džiaugiasi ji. Taip tvartelyje vėl atsirado avys, o gimus anūkėliui į tvartą sugrįžo ir karvutė.

„Kiek jūsų ūkyje šiuo metu yra gyvūnų?“

„Turim avių, triušiukų, vieną karvę, apie dvidešimt vištų, tris šunis: Belą, Kaštonę ir Dorą, ir dar penkis katinus lauke. Kartais darželio vaikučius į savo namus veduosi kaip į ekskursiją: pasižiūrėti gyvūnėlių, pamaitinti juos. Esame auginę ožką, kalakutų, gaidį, fazanų ir net povų, kurie vis pabėgdavo iš aptvaro. Jų garsų klykavimą girdėdavo visas kaimas. Jei kas atiduotų dramblį, tikriausiai ir tą namo parsivestų“, – taip linksmai Reda apibūdina savo vyrą Donaldą. Šis žmonai prižadėjo pats ryte ir vakare melžti karvę, kad tik jai nereikėtų rūpintis.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Redos širdis suminkštėjo ir tąkart, kai abu su vyru nuvažiavo net į Klaipėdos rajoną parsivežti šuns. Žinoma, iš prieglaudos – paties nelaimingiausio ir, regis, negražiausio. Taip sutuoktiniai vietoj vieno augintinio namo grįžo su dviem. Meilė iš pirmo žvilgsnio – taip būtų galima pavadinti šį lemtingą žmogaus ir gyvūno susitikimą. Pusę kelio abu sutuoktiniai apie tai kalbėjosi, kol galiausiai sustojo paskambinti ir pranešti, kad pasiims ir tą antrąjį… Liūdnas šuns žvilgsnis vyrui visą laiką stovėjo prieš akis. Kalytė Kaštonė šiemet mini jau aštuonerių metų sukaktį ir laiminga gyvena name kartu su savo šeimininkais: „Dabar ji tokia gražuolė! Turi tiek daug meilės ir šitaip mums už viską atsidėkoja.“

„Šių metų laimė numeris vienas – anūkėlis“

Šiame gyvenimo etape Redai Paplauskienei didžiausia laimė – pirmagimis anūkėlis Adomas. „Tam mažam žmogučiui sugrįžta visa meilė, visi šilti jausmai“, – sako ji. Moters svajonė tapti jauna močiute išsipildė.

Taip ir sukasi gyvenimo ratas Redos ir Donaldo Paplauskų sodyboje: tarp ankstyvų rytų tvartelyje, džiugių anūkėlio žingsnių ir viltingo žvilgsnio į dangų, laukiant sugrįžtančių sparnuočių. Redai ir jos vyrui gyvūnai – ne tik rūpestis ar nauda, tai gyvybė, suteikianti jų kasdienybei prasmę, mokanti kantrybės ir primenanti, kad didžiausia laimė slypi gebėjime dalintis meile su tais, kuriems jos labiausiai reikia.

Galbūt tiek Reda, tiek jos vyras atrado vienas kitą tam, kad abu kartu, papildydami vienas kitą, skleistų šviesą ir šildytų ja kitus, kas tai bebūtų: savi vaikai, vieniša močiutė kaimynystėj, priklydęs vienakojis gandras ar pro grotas liūdnai žvelgiantis aptriušęs prieglaudos šuo. Kiek daug vietos širdyje tiems, kurie palikti, nuskriausti, nukentėję, likę be namų ir be meilės.