Rašytoja E. Gudonytė – apie moteris, knygas, patriotiškumą ir kitus dalykus

Su rašytoja Egle GUDONYTE susisiekiau po renginio, vykusio Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Sužavėjo rašytojos nuoširdumas, atvirumas, pats rašymo stilius, kurį kritikai vadina moderniu ir autentišku šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste.

Susitikime su kėdainiečiais E. Gudonytė pristatė dvi savo knygas: „Karta nuo Sibiro“ („Mintis“, 2013 m), ir „Atversta ir apversta“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017). Pastarąją viena skaitytoja apibūdino lakoniškai: „Keistesnės knygos nesu skaičiusi“.

Pati E. Gudonytė skambaus rašytojos titulo savintis neskuba. „Parašiau dvi knygas, o ar bus trečioji, nežinau. Bet jei bus, tai irgi – gana keista“.

Su įdomia, į literatūros pasaulį drąsiai įžengusia ir kritikų palankai sutikta rašytoja, kviečiu susipažinti plačiau. Tai padaryti padės pačios E. Gudonytės mintys, nuskambėjusios M. Daukšos viešojoje bibliotekoje ir mudviejų pokalbis, įvykęs jau gerokai vėliau…

Sutapimai

„Karta nuo Sibiro“ – šiuolaikiškai pateiktos tremčių istorijos. Knygos pasakotojos yra trijų kartų moterys: mano močiutė, mama ir aš. Antroji knyga „Atversta ir apversta“ – tarsi moters savimonės istorija. Knygoje yra dvi pagrindinės veikėjos, viena jų augina vaiką su negalia. Šioje knygoje yra įvesta tėčio mamos istorija – mano močiutės Julijos, kuri labai anksti liko našle, tapo vaikų globos namų direktore ir užaugino daugybę našlaičių. Abi šios istorijos pasakojamos moterų lūpomis“, – taip lakoniškai savo knygas pristatė E. Gudonytė.

„Karta nuo Sibiro“ – tai ne tiek dokumentinis pasakojimas, kiek autorės ir kartu visos kartos, kuriai ji atstovauja, santykis su skaudžiu istoriniu ir labai asmenišku faktu. Tremties pragarą patyrė autorės mama ir seneliai, palaidoję Sibire du vaikus“. Iš E. Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ anotacijos

Sutapimas ar ne, bet šių iš pirmo žvilgsnio skirtingų knygų pristatymas vyko dviejų ypatingų ir itin skirtingų šventinių dienų išvakarėse: kovo 8-osios ir kovo 11-osios.

[quote author=“E. Gudonytė“]Mane traukė Sibiras kaip mano tapatybės dalis.[/quote]

Sutapimų rašytojos gyvenime yra stebėtinai daug. Pavyzdžiui, ji prisimena, kad studijų metais buvo pasirinkusi ironišką pravardę Švarcas, nes „sportavau ir visiems mėgau demonstruoti savo raumenis“, – juokiasi ji. Ir čia pat surimtėdama priduria, kad, kaip vėliau sužinojo, Švarcas buvo pavardė žmogaus, kuris vedė jų šeimos trėmimo bylą.

Galbūt sutapimai, atsitiktinumai yra neišvengiami jautrios, kūrybingos menininkės kelyje. Lituanistės, kuri, kaip pati prisipažįsta, ypatingą dėmesį skiria kalbai, jos turtingumui, žodžių žaismui, daugiaprasmiškumui, persmelkiančiam patį gyvenimą.

Tačiau kalbant apie rašytoją, norisi išvengti patetiškų intonacijų, verksmingo sentimentalumo. Jos knygų veikėjos veiklios, stiprios, kartais netgi rūstokos moterys, gebančios išgyventi atšiauriausiomis sąlygomis: nesvarbu tai būtų Sibiro taiga, ar šiuolaikinio pasaulio džiunglės, negailestingos toms, kurių gyvenimas yra šiek tiek kitoks, negu privalėtų būti. Pati rašytoja pabrėžia, kad jos moteriškumo supratimas yra „labai kietas“. Pasak jos, „iš esmės, moteriškumas nuo vyriškumo ne taip jau ir skiriasi; ir vyras, ir moteris remiasi į pamatines vertybes, tokias kaip šeima, tėvynė…“

Aviečių adrenalinas

„Mano knygos, kaip linksmieji kalneliai – gali juoktis. Ir čia pat pamatai, kad juokiesi iš tų dalykų, iš kurių nevertėtų juoktis“, – sako rašytoja.

Drama ir komedija, juokas ir ašaros ar juokas pro ašaras, ribinės išgyvenimo patirtys – gal tai režisūrinės patirties įspaudas? (E. Gudonytė baigusi Lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, šiuo metu dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje). O galbūt – pačios rašytojos charakterio atspindys, intensyvaus, nenuglaistyto gyvenimo ilgesys? Tokios yra ir knygoje „Karta nuo Sibiro“ užfiksuotos istorijos, jos pulsuoja gyvenimo tikrumu, prasiveržiančiu iš ribinių išgyvenimo patirčių.

„Gyvenimas tada turėjo tą skonį ir kvapą, kurį ir turi turėti. Aviečių skonio adrenaliną. O anuomet gyvenimui adrenalino nereikėjo, jis ir buvo gyvenimas, o ne avitaminozė“, – ši citata atspindi autentišką istoriją. Rašytojos mama aviečiavo miške ir pamatė didžiulį lokį. Iš baimės mergaitė pametė kibirą, parbėgo namo, pasislėpė po lova, bet vis tiek turėjo grįžti atgal, susirasti kibirą, – kiekvienas daiktas tremtinių šeimose buvo didžiulis turtas. Rašytoja dokumentiniame romane užfiksavo ir pasakojimą apie vietinius gyventojus, siundžiusius arklius ant tremtinių vaikų.

[quote author=“E. Gudonytė“]Gimti vyru – nelengva. Gimti moterimi iš viso yra labai keista.[/quote]

„Altajiečiai, vietiniai gyventojai, tremtinių žmonėmis nelaikė. Pamatę vaiką galėjo ant jo užsiundyti arklį, kad vaiką sutryptų. Tiesiog toks „medžioklės malonumas“. Ir niekas už tai nebūtų atsakęs. Mamai visą gyvenimą atmintyje išliko žmogaus, siundančio ant jos arklį, veidas. Ji bėgo, arklys, raginamas raitelio vis artėjo. Pasitaikė tvora ir mama stabtelėjo, nes nebeturėjo ką daryti… Arklys pasistojo piestu, nes ant žmogaus jis nelips. Mama visai ties savimi pamatė arklio pilvą. Tasai žmogus nusijuokė ir nujojo… Mes tokių išgyvenimų šiandien nebeturime. Nežinau, ar jų reikia, tačiau faktas, kad tokie patyrimai išties kažką tikrai keičia“, – apie balansavimą tarp gyvenimo ir mirties ir tokių išgyvenimų svarbą asmenybės brandai svarsto E. Gudonytė. Ir be skrupulų lygina skirtingas kartas.

„Jeigu šiandien vyktų Nojaus tvanas, į laivą reikėtų imti po porą visų kartų žmonių. Mūsų vaikai moka daug dalykų, kurių nemokame mes. Tačiau jie nebemoka to, ką mokame mes, o mes jau nebemokame to, ką mokėjo mūsų tėvai ir seneliai. Tikrai žinau, kad mūsų vaikai ir triušiuko neužmuštų, jeigu prireiktų. Jie daug ko nepadarytų, jeigu reikėtų… Man atrodo, yra daug dalykų, kurie yra gyvybiškai svarbūs netgi visos tautos išlikimo kontekstuose. Dabartinis jaunimas yra praradęs tam tikrą savisaugos jausmą, nemato grėsmių, neatpažįsta vilko avelės kailyje. Ir kalbu ne tik apie jaunimą, kalbu apie civilizuotas, sočiai gyvenančias visuomenes. Mūsų karta, užaugusi tam tikru laiku, daug ką gali pamatyti aštriau ir aiškiau.“

Atverstos ir apverstos

„Mano mama kartodavo: moteris neturi būti kaip atversta knyga. Tas atverstos knygos motyvas šiandien skamba gal netgi šiek tiek senamadiškai… Dabar moterį gali atversti, paversti, gali netgi vartyti. Išvertimo į priešingą pusę motyvas šioje knygoje tikrai yra…“ – į savo naujausios knygos „Atversta ir apversta“ kontekstą pamažu įveda E. Gudonytė.

Knygoje pasakojama apie šiuolaikinių moterų problemas. Pagrindinių knygos veikėjų vardai: Rūta ir Azalija. Tokie jie parinkti sąmoningai. „Augališkumas, žydėjimas, vaisių mezgimas… Turbūt daug aiškinti ir nereikėtų. O Azalijos vardas atrodo tarsi tyčia duotas tam, kad dar labiau apsunkintų veikėjos gyvenimą. Gimti vyru – nelengva. Gimti moterimi iš viso yra labai keista. Nes moters buvimas daugelyje vietų yra kažkuo apsunkintas. Kažkuo, net nežinau kuo. Dar labai daug situacijų, kuriose tenka tarsi pasiteisinti: kodėl elgiesi taip, o ne kitaip, kodėl darai tai, o nedarai to… Yra labai daug būtinumo pasiaiškinti, kodėl aš tokia, o ne kitokia.

Moterys tiek Azalijos, tiek Rūtos personažuose randa save. Kai skaitome knygas, esame įsitikinę, kad perskaitėme kažkieno kito istoriją. O iš tiesų prisimename tik tai, kas buvo prašyta apie mus“, – apie knygas, moters prigimtį, pristatydama kol kas naujausią savo knygą, kalbėjo rašytoja E. Gudonytė.

5 klausimai rašytojai Eglei Gudonytei

– Apie knygas. Egle, ar Jūsų knygų apibūdinimas žodžiu „keistos“ yra gana tikslus?

– Manyčiau, kad taip. Knygoje „Karta nuo Sibiro“ nestandartiškai prieinama prie temos. Antroji knyga „Atversta ir apversta“ – itin ironiška. Netgi viršelis yra toks, ryškiaspalvis, saldus, tarsi sakantis, kad prieš jus – lengvas saldus, „bobiškas skaitalas“, o iš tiesų knygoje užkabinami labai skaudūs, giluminiai dalykai.

– Apie ilgesį. Drauge su mama vykote į Sibirą, mamos tremties vietas jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Ši kelionė atsispindi ir Jūsų knygoje „Karta nuo Sibiro“. Sakote, kad mama lyg ir ilgėjosi Sibiro… Kas Jūsų mamą traukė į Sibirą?

– Mes visi ilgimės vaikystės takelių – štai ir atsakymas. Su labai labai retomis išimtimis savo vaikystę visi laikome laimingu laikotarpiu, nesvarbu, kur ji prabėgo. Mama visada norėjo aplankyti vaikystės vieteles, pereiti tais pačiais takeliais – ir perėjo! Net į Lochmatuchos kalną užkopė, o jis 3,5 km aukščio virš jūros lygio. Ir mane traukė Sibiras kaip mano tapatybės dalis. Pateiksiu dar ir tokią paralelę: kartais išgirstame, kaip su nostalgija vyresnioji karta pakalba apie sovietmetį. Drįsčiau teigti, kad ne sovietmečio jie ilgisi (bent jau dauguma), o vaikystės ir jaunystės, to laiko, kai esi pilnas jėgų, juoko, optimizmo.

[quote author=“E. Gudonytė“]Reikėtų pasakyti, kad nesu radikali feministė, o gal ir iš viso nesu feministė. Kvailių ir „bobų“ yra tarp abiejų lyčių.[/quote]

– Apie tikrumą. Knygos pristatyme „Karta nuo Sibiro“ daug dėmesio skyrėte ribinėms patirtims, akimirkoms, kai trapi žmogaus gyvybė pakimba… ant arklio plauko. Kur Jūs pati randate gyvenimiško „aviečių adrenalino“, kaip gydotės nuo kasdienybės avitaminozės?

– Nuo gyvenimiškos avitaminozės man gydytis neteko (gal ir neteks?), tiesiog nuolat esu Dievulio taikinyje, jis manęs vis kažkaip nepamiršta. Man gyvenime teko labai daug ir labai didelių sunkumų, daug ribinių situacijų, daug skausmo, todėl, matyt, galiu patirtimis dalytis ir su kitais – ne tiesiogine prasme, o verčiant menine tikrove. Visgi, kalbėdami apie meną, kūrybą, negalime apeiti vadinamojo emocinio intelekto, kurį formuoja patirčių amplitudė. Galbūt pavojus, iššūkius, neeilines situacijas pritraukiu ir aš pati, esu iš tų, kurie „nemėgsta drungno vandens ir smėliu pabarstytų takelių“. Tokia esu todėl, kad mano tėvai ir seneliai taip pat tokie buvo. Neįsivaizduoju gyvenimo šiltnamyje ar narvelyje, niekada juose ir negyvenau. Jei reiktų išsirinkti savo totemą, tai tikrai nebūtų katinukas pintinėlėje…

– Apie moteris. Jūs tiksliai apibūdinate moteris lydintį „nepatogumo“ jausmą, poreikį nuolat, dėl kažko, prieš kažką teisintis. Iš kur, Jūsų nuomone, tokie jausmai kyla: iš pačios moters prigimties, o gal iš visuomenės noro tą moters prigimtį pažaboti ir saugiai įpakuoti? Kas Jums yra laisvė?

– Reikėtų pasakyti, kad nesu radikali feministė, o gal ir iš viso nesu feministė. Kvailių ir bobų yra tarp abiejų lyčių. Moterys ir vyrai nėra lygūs fizine prasme, kaip bebūtų, moterys gimdo vaikus, maitina juos krūtimi, iš esmės yra fiziškai silpnesnės. Mėgstu atskirti sąvokas – lygūs ir ekvivalentiški. Vyrai ir moterys nelygūs, bet ekvivalentiški. Ir vienas, ir kitas gali atsidurti silpnojo pozicijoje, gali būti fiziškai ar socialiai suvaržytas ir va tada tas kitas (nesvarbu – vyras ar moteris) neturėtų pirmojo už tai žeminti ir skriausti. Apie visuomenės norą moters prigimtį pažaboti ar saugiai įpakuoti pasakysiu žiauriai – dažniausiai mes, moterys, visgi pačios esame dėl to kaltos. Čia jau atsakomybės už savo gyvenimo formavimą klausimas. Iki kokio laipsnio esu nusiteikusi kentėti? Taip, gyventi visuomeninių klišių ribose yra saugu. Bet kuris, kas iškiša nosį už rėmo, turi būti pasiruošęs gauti per tą nosį ir turi būti susiformavęs strategiją, ką darys toliau, iškišęs tą nosį, kokius rezervus naudos, kas bus sąjungininkai, koks galutinis tikslas. Dažniausiai galime kalbėti tik apie drąsos stoką. Laisvė yra drąsa. Dažniausiai laisvė nėra dovana ar duotybė. Man laisvė yra gyvenimo ir mąstymo būdas.

– Apie pradžią. Visgi norėčiau grįžti prie knygos rašymo pradžios. Labai įdomi pirmosios knygos gimimo istorija, kas buvo tas akstinas, paskatinęs rašyti ir kodėl tai įvyko būtent tada, kai įvyko, o ne, tarkime, prieš dešimt metų ar po dešimties?

– Su džiaugsmu atsakysiu, kad nežinau. Su džiaugsmu todėl, kad yra (dėkui dievams) kažkokia paslaptis. Kūryba, kaip ir meilė, negali būti išmąstyta, suplanuota, numatyta „patogiam gyvenimo periodui“, kaip negali būti išmąstytas žaibas – išlydis įvyksta tada, kai susikaupia pakankama įtampa.