Aštuonių vaikų mama: „Auginti juos buvo nuostabu. Pakartočiau tai dar kartą“

„Plėšiausi, labai daug dirbau, kad tik vaikai nejaustų nepritekliaus, kad tik turėtume, ką į burną įdėti ir kuo apsivilkti. Vyras paryčiais keldavosi į darbą ir sutikdavo mane kieme vis dar skalaujančią skalbinius prie šulinio žiemos metu. Nustebdavo, kad vėl nemiegu.

O aš rytais, kai po sunkios nakties reikėdavo lipti iš lovos, galvodavau: „Dieve mano, kada aš pagaliau galėsiu išsimiegoti?“ Šiandien miegoti, vartytis lovoje galiu kiek noriu – tik kad be vaistų nebeužmiegu. Bijau nakties, nes, nusnūdusi dieną, naktį jau nebeužmigsiu…

Augindavom paukščius, bet kiaušiniai nuolat buvo deficitas. Laukdavau, kada galėsiu kiaušinių prisivalgyti iki soties. Šiandien turiu galimybę kiaušinius valgyti kad ir be perstojo, bet jų tiesiog nebenoriu“, – pasakoja daugiavaikė mama, Dovydiškių kaimo (Krakių sen.) gyventoja Liucija SABULIENĖ (74).

Kraštietė penktadienį pirmąjį kartą gyvenime lankėsi prezidentūroje, kur Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės Motinos dienos proga buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

[quote author=”L. Sabulienė”]Žinote, jeigu man dabar reikėtų pasirinkti geriausią gyvenimo laikotarpį per septyniasdešimt penkerius gyvenimo metus – neabejotinai rinkčiausi tą laikmetį, kuomet mano vaikučiai buvo maži.[/quote]

Valstybės apdovanojimai buvo įteikti 40 mamų iš visos Lietuvos, tarp jų – ir vienintelei Kėdainių krašto atstovei šįmet L. Sabulienei.

„Kad ir kaip sudėtinga buvo, vis dėlto laikai, kuomet mano vaikai augo, buvo patys geriausi mano gyvenime“, – šypteli L. Sabulienė ir dukros Ligitos namuose su „Rinkos aikšte“ pasidalija savo gyvenimo istorija.

Istorija apie begalinę mamos meilę ir pasiaukojimą, apie patį sunkiausią ir tik vaikų dėkingumu apmokamą darbą pasaulyje – buvimą gera mama.

Įvertinimų metai

– Liucija, jus pastebėjo pati Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė. Ar smagu būti įvertintai?

– Na, sunku manęs, tokios nemažos, nepastebėti – tiek pastačius, kaip sakoma, tiek paritus (juokiasi). Smagu, kad įvertino. Turėsiu gražų prisiminimą.

Nesijaučiu nusipelniusi Lietuvai. Nieko nesukūriau, nieko nepastačiau. Bet jeigu nuopelnu Lietuvai laikoma užauginti aštuonis žmogeliukus – tada man labai gera (šypteli).

– Be to, šįmet dar ir gražų jubiliejų minėsite. Puikūs metai!

– Sakau, kad nelabai aš ir noriu to jubiliejaus – jaučiuosi sena (juokiasi). Senais laikais, būdavo, mirdavo penkiasdešimties metų žmogus. Pati būdama vaikas galvodavau – oho, kaip ilgai jis gyveno!.. O va dabar sėdžiu ir galvoju: „Nieko sau – septyniasdešimt penkeri metai…“ Kai pagalvoji, kaip ir mažoka, norisi dar (juokiasi).

[quote author=”L. Sabulienė”]Dažniausiai to, kodėl šeimoje mūsų tiek daug, klausdavo pirmagimė Danguolė. Toji, kuri pati šiandien turi penkis vaikus.[/quote]

– Kiek žmonių, Liucija, vien iš artimųjų būrio sukviesite į savo jubiliejaus šventę?

– Aštuonis vaikus, dvidešimt du anūkus, aštuonis proanūkius ir dar devintąjį pakeliui (šypteli). 

Vien giminės – arti pusšimčio. Šventei jau ir savų pakanka (juokiasi).

Aštuoni vaikai – visi Kėdainių rajone

– Mamos gyvenimas – tai tylus motiniškas žygdarbis. Ar sudėtingas jūsiškis žygdarbis buvo, Liucija? Vargote augindama aštuonias atžalas?

– Tuo metu atrodė labai sunku. Žiema, šalta, rankomis skalbi vystykliukus, o šalia visas būrys mažų žmogeliukų bėgioja. Keista, jog dabar žmonės labai stipriai vargsta augindami vieną, dvi ar tris atžalas, nors viskas, regis, daug paprasčiau.

Bet, žinote, jeigu man dabar reikėtų pasirinkti geriausią gyvenimo laikotarpį per septyniasdešimt penkerius gyvenimo metus – neabejotinai rinkčiausi tą laikmetį, kuomet mano vaikučiai buvo maži.

Buvo problemų, kurias įveikėme visi kartu. Vaikai augo, pirmosios meilės beldėsi vaikams į širdeles… Jeigu ta meilė – be atsako, vaikas kankinasi, bet skauda ir mamai, nes ji viską jaučia ir mato.

Apie mirusiuosius blogai kalbėti negalima, bet turiu pasakyti, kad vaikų tėtis buvo visų blogybių rinkinys… Jis daug gėrė. Dabar jau viskas kitaip, bet tuomet – kaip tau traktorininkas po laukus girtas nevažinės, jeigu gėrė ir patys pirmininkai. Jis nebuvo šeimos žmogus (šypteli).

[quote author=”L. Sabulienė”]Kai vargau ir auginau vaikus, aštuoni atrodė labai daug. Su laiku vargai pasimiršo ir netgi atrodo, kad aštuoni sūnūs ir dukros – net ir mažoka.[/quote]

– Žmogus – ne šeimos, bet aštuonių atžalų susilaukė!..

– Dievučiau: aštuoni vaikai – aštuonios ir akimirkos su vyru (juokiasi). Nelabai galėjai atsisakyti laiko su vyru, nes už tai galėdavo ir nuskriausti.

Dabartiniai laikai kitokie – kas truputį, moteris tuoj gali skųstis. O anuomet – kam tu pasiskųsi? Kolūkio sekretoriui? Tam, kuris pats eina į kairę ir dešinę ir dar savo žmoną muša?

Be to, taip mama mane išauklėjo – nenešioti šiukšlių iš šeimos pas aplinkinius. Tu turi savo kryžių, kurį privalai nešti, tad nešk ir nesiskųsk niekam, apie savo šeimą nepletkink.

O skirtis tuo metu nebuvo madoje. Mudviejų su vaikų tėčiu keliai išsiskyrė po 27 bendro gyvenimo metų.

– Liucija, kaip susiklostė, jog visi aštuoni vaikai ne tik kad Lietuvoje, bet dar ir Kėdainių rajone? Buvot griežta mama ir neleidot toliau pabėgti?

– (juokiasi) Kad jie patys nenorėjo toliau bėgti. Mes, matyt, norime vienas prie kito būti. Sukamės vienas aplink kitą ir net nežinau, kodėl taip yra (šypteli).

Padovanojo mažiausiai po 2 anūkus

– Ar vieningas augo jūsų aštuonetukas?

– Vieningas ir labai supratingas. Niekada neturėjau tokių problemų, kaip didelės užgaidos ar isterijos jų neišpildžius. Niekada vaikai neprašė: „Mama, nupirk tą ar aną.“ Kuomet išvykdavo studijuoti, kiekvienas paklausdavo, kiek pinigėlių galėsiu atseikėti, užuot sakęs, jog reikia kažkokios sumos.

Tiesa, vabaliukai kartais keldavo klausimus. „Mama, kodėl kiti daugiau pinigų turi?“ – smalsaudavo. Aiškindavau, jog mūsų yra daug ir kai mes užaugsime, visi užsidirbsime ir būsime turtingesni.

Klausdavo, kodėl mūsų tiek daug. Sakydavau, kad kuo daugiau šeimoje, tuo smagiau joje (šypteli).

Dažniausiai to, kodėl šeimoje mūsų tiek daug, klausdavo pirmagimė Danguolė. Toji, kuri pati šiandien turi penkis vaikus (juokiasi).

– Ar visas aštuonetukas šiandien augina savas atžalas?

– Vaikų turi visi aštuoni. Ir, kas smagiausia, jog kiekvienas vaikas man mažiausiai po du anūkus padovanojo.

Nepritekliaus nejuto

– Užsiminėte, jog vaikai pastebėdavo geriau gyvenančius. Ar labai didelis nepriteklius buvo?

– Manau, kad jie nepritekliaus nejuto. Lėkiau ir verčiausi per galvą, juolab, namuose viską padaryti reikėjo man pačiai. 

Vietinėje mokykloje dirbau valytoja, padėdavau mokyklos vadovybei namuose, kad tik daugiau pinigėlio namo parneščiau. 

Mažiukai kartais pykdavo, kad reikia vienam kitą prižiūrėti, o ne eiti į kiemą žaisti. Kartais nužiūrėdavo, jog kiti vaikai gražesnius drabužėlius nešioja…

Bet aš labai stengiausi jiems visiems padovanoti gražią, pilnavertę vaikystę. Stengiausi, kad jie nepajustų, jog mūsų daug, ir kartais mums ko nors pritrūksta.

Skolindavausi pinigėlių iš direktorės, vėliau pas ją namuose dirbdavau veltui į priekį, kad tik galėčiau pasiskolinti, kai prireiks ateityje.

Kai kuriam nors iš vaikų prireikdavo pinigėlių, niekuomet nė vienam nebūdavo pasakyta: „Vaike, tau pinigų nebus.“ Jie vykdavo į ekskursijas, darė tą patį, ką kiti vaikai.

Šeimoje didžiausia pramoga buvo išlydėti vieną kurį vaiką visiems į autobusų stotį pasipuošusį, į studijas, arba visai šeimai kartu išeiti prie upės (šypteli).

– Tik du mėnesiai „dekreto“? Vadinasi, vyresnėliai augino mažiukus?

– Taip ir buvo. Dabar mama su naujagimiu namuose gali būti dvejus metus, tuomet – praėjo du mėnesiai ir grįžti į darbą.

Išeinu dirbti, vyriausiajai Danguolei ketveri, Arūniukui dveji, Vilmutę palieku visai mažytę. Einu iš darbo ir bijau… Bet namuose rasdavau tik šypseną keliančius siurprizus, tarkime, suruoštą gimtadienio šventę (šypteli). O siurprizai laukdavo kiekvieną dieną (juokiasi). Kiek visko jie yra pridarę… 

Virindavome skalbinius. Grįžtu iš darbo – vaikai norėję padaryti gerą darbą mamai, palengvinti buitį ir išskalbę visus drabužius. Baltus, juodus, marškinius, skaras, merliukus – viską vienu ypu… skalbiniai juodi liko (šypteli). 

Jeigu ką nors prisidirbdavo, sulįsdavo visi po lova. Aš jų niekuomet nesu mušusi, tik bumbėdavau ir, trūkus kantrybei, šaukdavau. Iki šiol kaip vakar atmintyje įstrigęs vienas epizodas: visi vaikai po lova, o dukra Vilmutė ir sako: „Na, galim išlįsti, mama jau tyliau kalba.“ (juokiasi)

Aštuoni gimdymai per trylika metų

– Kaip jums atrodo šiandien: aštuoni vaikai – daug ar mažai?

– Visus vargus atpirko vaikų meilė, jų dėmesys, padėkos žodis ir tai, kokią nuostabią didelę šeimyną turime šiandien. Kai vargau ir auginau vaikus, aštuoni atrodė labai daug. Su laiku vargai pasimiršo ir netgi atrodo, kad aštuoni sūnūs ir dukros – net ir mažoka (juokiasi).

[quote author=”L. Sabulienė”]Visą gyvenimą verčiausi per galvą, kad tik kuo daugiau turėtume. Kiek galėjau, tiek padariau, o jeigu ko nepadariau, tai ne dėl to, kad tingėjau, o dėl to, kad nebespėjau.[/quote]

Ir žinot, jiems patiems labai smagu, kai jų šitiek daug. Jei koks džiaugsmas ar nelaimė – vargais pasidalina, džiaugsmais pasidžiaugia. Jeigu vienam blogai – kiti subėga pagelbėti. Mes išvis labai mėgstam dažnai pabūti kartu – gimtadienius, Velykas, Kalėdas, Naujus metus švenčiam kartu. O jeigu progos nėra – ją susirandam (šypteli). Šįmet dar prieš Velykas susiorganizavome pavasario šventę.

– Papasakokite, ką šiandien veikia jūsų atžalos?

– Vyriausioji Danguolė dirba Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute Akademijos miestelyje. Sūnus Arūnas – žemės ūkio srityje. Trečioji, dukra Vilma yra pardavėja. Ligita šeimininkauja namuose. Gitana dirba savo miestelio ambulatorijoje. Dalius remontuoja sunkvežimius. Jūratė – taip pat pardavėja. O Jurgita dirba Kėdainių ligoninės druskų kambaryje.

Kartais pagalvoju, kad vis dėlto man pasisekė užauginti dorus, gerus vaikus. Jie manęs neskriaudžia, nieko man nesako – ką noriu, tą ir darau (juokiasi). Aišku, tokios jau tos mamos – kad ir kokie vaikai bebūtų, savo mamai jie patys geriausi (šypteli).

Jeigu rimtai, aš su jais jokių problemų neturėjau. Niekas niekada nekvietė į mokyklą manęs aiškintis dėl vaikų elgesio. Dažnai jiems kartodavau, jog jie yra geri. O tokie ir buvo: judrūs, gudrūs, „neišsižioję“. Ginti vaikų nereikėjo, buvau tikra, kad jie patys apsigins save, o jeigu ne – į pagalbą ateis kažkas iš septynių likusių brolių ir seserų (juokiasi).

Nors ir vertėmės sunkiai, bet kiekvieno vaiko gimimas buvo didelis džiaugsmas.

Tiesą pasakius, mūsų gretos būtų dar gausesnės – per trylika metų turėjau aštuonis gimdymus, o vieno iš jų metų susilaukiau dvynukų. Deja, sūnelis žuvo.

Žino, ką reiškia vaiko netektis

[quote author=”L. Sabulienė”]Jeigu man kas būtų pasakęs: „Grąžinsim vaiką, tu užaugink dar aštuonis“, tikrai būčiau apsiėmusi. Ir dabar, kai visi susirenkame, prisimenu, pagalvoju, koks šiandien būtų buvęs Vaidelis.[/quote]

– Mamai nėra didesnio skausmo negu savo vaiko netektis… 

– Sūnelį ketverių su puse tėtis pervažiavo kieme su priekaba… Kaip visko šitiek išgyvenusi, galiu pasakyti, jog nieko gyvenime nėra sunkiau negu mamai palaidoti savo vaiką.

Jeigu man kas būtų pasakęs: „Grąžinsim vaiką, tu užaugink dar aštuonis“, tikrai būčiau apsiėmusi.

Ir dabar, kai visi susirenkame, prisimenu, pagalvoju, koks šiandien būtų buvęs Vaidelis. Mažos mano dukros nelaimę regėjo savomis akimis. Iki šiol mena tą vaizdą, kaltina save, kad tuo metu pačios dar būdamos pipiriukais nesustabdė tos tragedijos, galvoja, ką padaryti galėjo kitaip…

Bet yra kaip yra.

– Rytoj – Motinos diena. Ko jūsų vaikai dažniausiai linki jums tądien, Liucija?

– Visą gyvenimą verčiausi per galvą, kad tik kuo daugiau turėtume. Kiek galėjau, tiek padariau, o jeigu ko nepadariau, tai ne dėl to, kad tingėjau, o dėl to, kad nespėjau…

Šiandien vaikai man linki sveikatos (šypteli). Ir jeigu šiandien jie mane nori matyti, jeigu bet kuris pasiruošęs mane priimti į svečius ar atskubėti į pagalbą, kai man sunku – vadinasi, buvau visai neprasta mama (šypteli).

Pokalbį užbaigiame. Su L. Sabulienės marčia Lina išvykstame iš Ažytėnų, o Liucė su dukromis išlydi mus. Pamojuoja.

„Norisi atsilyginti Liucijai. Ji visą gyvenimą paaukojo savo vaikams ir labai dėl kiekvieno jų stengėsi. Ji – Motinos pavyzdys“, – tarsteli Lina.

Skriejame link Kėdainių, už nugaros palikdamos Liucę su gausia šeima – jos gyvenimo liudininkais. Liudininkais gyvenimo žmogaus – mamos – kurioje meilės ir pasiaukojimo savo vaikams telpa šitiek beprotiškai daug.