Asta Ivaškevičiūtė: „Sėkmingus ir nesėkmingus žmones skiria jų komforto zonų ribos“

Asta Ivaškevičiūtė – lektorė, susitikimų moterims vadovė, viena iš VšĮ Savęs pažinimo saviraiškos studijos įkūrėjų. Dabar ir rašytoja. O gal tokia visados ir buvo. Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje kėdainiečiams pristatydama savo knygą „Laisvė būti savimi“ (leidykla „Alma littera“, 2018) ji sakė, kad rašymas jai visada buvo tarytum kvėpavimas.

„Nebeieškokime atsakymų kituose, nes jie – kiekvienoje iš mūsų. Išsivaduokime iš baimių ir nuostatų, pagaliau pradėkime tyrinėti ir pažinti pačios save. Leiskime sau būti savimi. To pakanka“, – teigia Asta Ivaškevičiūtė daugybės gerų atsiliepimų sulaukusioje knygoje.

Jeigu paklausime, kas gi autorei yra sėkmė, tradicinio atsakymo neišgirsime. Lektorė savo drąsiais pasirinkimais tarsi meta iššūkį tradiciniams sėkmingo gyvenimo „atributams“: prieš keletą metų ji atsisakė gerai apmokamo darbo, vadovaujančių pareigų, tarptautinės karjeros perspektyvų.

„Išėjimas iš darbo tiesiog į niekur, be jokio atsarginio plano buvo vienas drąsiausių sprendimų mano gyvenime“, – prisimena ji. Ir viskas todėl, kad kaip pati sako, galėtų eiti savo širdies keliu, mokytųsi vėl išgirsti save. Prieš keletą metų ji sostinės šurmulį iškeitė į gyvenimą nuošalioje sodyboje.

Jos šmaikštus, autoironiškas pasakojimas tarsi sako, jog viskas yra įmanoma, tačiau, kad tas „viskas“ įvyktų, vien tiktai noro neužtenka.

„Man čia labai smagu būti. Mano mama iš Kėdainių krašto. Jaučiuosi, kaip sugrįžusi į savo namus“, – susitikimą su kėdainiečiais pradeda A. Ivaškevičiūtė. Ji pasakoja, kaip kadaise pati sėkmingai numarino rašymo mūzą ir kaip vėliau rašymas tarsi savaime vėl atėjo į jos gyvenimą, su kokiomis kliūtimis dažniausiai susiduria tie, kurie einame savęs pažinimo keliu, atkreipia dėmesį, kas svarbiausia, kad vyktų teigiami pokyčiai gyvenime.

[quote author=“A. Ivaškevičiūtė“]Noras mums parodo kryptį, bet tam, kad nueitumėme, reikia eiti.[/quote]

Susidraugauti su savimi

– Kaip nutiko, kad vienui viena nepabūgote įgyvendinti tai, apie ką kiti tik nedrąsiai svajoja: atsisakėte gyvenimo mieste ir pati viena apsigyvenote vienkiemyje?

– Vienkiemyje gyvenu ne dėl to, kad labai norėčiau vienatvės, bet todėl, kad man ten labai patinka gyventi. Labai mėgstu visus civilizacijos privalumus: karštą vandenį, mobilųjį ryšį, internetą, tačiau man taip pat labai patinka, kai rytais gerdama arbatą regiu pro langą besiganančias stirnas, kai išėjus į lauką vieninteliai pėdsakai, kuriuos matau sniege, yra mano ir man šuns…

Mama pasakojo, kad dar būdama visai mažutė kalbėdavau, jog noriu gyventi taip, kad iki žemės tebūtų laipteliai. O paskutinius devynerius metus gyvenau Vilniaus centre, devintame aukšte. Ir tai buvo šiek tiek daugiau negu trys laipteliai virš žemės.

Kai persikrausčiau į savo vienkiemį, naujos erdvės atvėrė ir vidinę mano erdvę, pradėjo gimti naujos, netikėtos istorijos, kuriomis dalinausi su savo draugais…

– Kokią svarbą Jūsų gyvenime užėmė rašymas?

– Rašymas mane lydėjo nuo pat vaikystės; rašyti man atrodė tarsi kvėpuoti. Pradėjau kurti, vos tik išmokusi rašyti.

Paauglystėje, kaip ir daugelis, rašiau eilėraščius. Vienais metais dalyvavau „Poezijos Pavasaryje“. Ir kai pasiklausiau kitų jaunų poetų eilių, kuriose skambėjo tokie egzistencinės nevilties ir dramatizmo kupini žodžiai kaip „kloaka“, pamaniau: „Ką aš ten su savo gražiais, naiviais eilėraštukais… Ne lygis“. Supykusi pasakiau sau: „Na ir gerai, neberašysiu“. Ir nuskriaudžiau tik pati save.

Vėliau daug metų dirbau marketingo srityje, rašiau daug straipsnių. Ir kuomet prirašiau daugybę reklaminių, „privalomųjų“ tekstų, viskas manyje tarsi užsidarė. Tie „privalomieji“ tekstai, kai turi rašyti, nesvarbu, nori to ar ne, kai turi iš savęs išspausti ir dar turi įtikti užsakovui atėmė bet kokį norą rašyti. Ir kurį laiką neberašiau…

Persikrausčiusi į vienkiemį pajutau, kaip tos naujos erdvės mane įkvepia, atveria… Ir pradėjau rašyti. Rašiau pasakas, istorijas ir talpinau į „Facebook“. Mano kūryba neliko nepastebėta mano draugų. Jie mane ir paskatino parašyti knygą. O aš tada tarsi juokais sakiau: jeigu surinksiu 1 000 „laikų“ parašysiu. Ir viena draugė tarsi juokais, tarsi labai rimtai parašė komentarą 1 000 „laikų“… Ir jie taip atsirado. Tad ko norėjau, tą ir gavau. Teko pildyti pažadą.

Ir tada atsivertusi nešiojamąjį kompiuterį pradėjau galvoti, nuo ko reikėtų pradėti rašyti knygą. Nusprendžiau į leidyklą kreiptis pati ir paklausti, ar jie norėtų išleisti mano knygą. Ilgai galvojau, kaip prisistatyti. Variantas „Sveiki, aš esu Asta, „Facebook“ rašau istorijas ir draugai man sako, kad turiu išleisti knygą“, neatrodė pats tinkamiausias.

Nusprendžiau prisistatyti, kaip lektorė, kadangi skaičiau paskaitas moterims. Ir kai „kūrybinių kančių“ išvarginta nuleidau vis dar neišsiųstą laišką į ekrano apačią staiga gavau elektroninį laišką iš „Alma litteros“ leidyklos su pasiūlymu parašyti knygą moterims… Vėliau su šia knyga įvyko dar daug „mistiškų“ dalykų.

– Tačiau knyga gimė ne visai tokia, kokią įsivaizdavote?

– Šią knygą bandžiau parašyti dvejus metus. Kadangi skaičiau paskaitas apie moteriškumą, apie tai ir bandžiau rašyti, tačiau pati šią temą buvau jau visiškai išsėmusi, išnagrinėjusi. Rašymas apie tai, kas man jau pačiai tarsi nebeįdomu, visiškai aišku, buvo man tarsi žingsnis atgal.

Paskatinta leidyklos projektų vadovės viską, ką „iškankinau“ atidėjau į šalį ir nutariau rašyti apie tai, kuo gyvenu dabar. Ir suvokiau, kad knygą jau beveik parašiau. Viso „kūrybinių kančių“ laikotarpio metu rašiau straipsnius, „Facebook“ žinutes; tereikėjo viską surinkti ir apjungti; taigi visą tą laiką šalia rašiau tarsi dar vieną kitą knygą.

[quote author=“A. Ivaškevičiūtė“]Supykusi pasakiau sau: „Na, ir gerai, neberašysiu“. Ir nuskriaudžiau tik pati save.[/quote]

– Apie ką Jūsų knyga?

– Ši knyga yra paremta emocinės laisvės technika. Viskas prasideda nuo to, kad pastebime savo įsitikinimus, kuriuos „spaudžiame“ ir kuriais vadovaujamės. Pavyzdžiui, jeigu aš galvoju, kad į susitikimą ateis žmonės, kurie bus kritiškai nusiteikę ir norės mane „sudirbti“, man bus tikrai nejauku. Bet galiu važiuoti ir galvoti, kad bus labai smagu, kad ateis šilti, nuoširdūs, smalsūs žmonės. Ir jeigu jie užduos klausimus, tai tik todėl, kad jiems įdomu ir kad jie nori sužinoti. Ir su tokiu nusiteikimu, aš jausiuosi ir elgsiuosi visiškai kitaip. Nes jeigu kažkuo tikime, mūsų niekas neįtikins priešingai. Kitų žmonių nuomonė apie mane yra tik mano įsitikinimas, bet jis kuria skirtingas realybes. Ir kokia prasmė yra laikytis įsitikinimų, su kuriais aš jaučiuosi nejaukiai ir blogai, jeigu galiu kurti kitus, kurie man leidžia atsipalaiduoti ir gerai jaustis.

– Ar tai reiškia, kad eidami Jūsų pasiūlytu keliu visada jausime džiaugsmą, būsime optimistiškai nusiteikę, nuolatos geros nuotaikos?

– Kai kalbu apie emocijų paleidimą, žmonės dažnai galvoja, kad kalbu apie neigiamų emocijų atsikratymo techniką. Mes tikime, kad tik vadinamosios pozityvios emocijos: džiaugsmas, laimė ir ramybė yra reikalingos, o visa kita daro mus nelaimingus. Ir kaip galėdami stengiamės laikytis to „pozityvo“, o visas neigiamas mintis, emocijas išstumti iš savo gyvenimo. Ką jau ką, bet vengti, ignoruoti, nukreipti dėmesį, negalvoti apie problemas puikiai mokame. Tačiau kai stengiamės apie kažką negalvoti, eikvojame energiją ir prarandame jėgas. Jeigu atsibundame pavargę, tai turbūt tikrai ne dėl to, kad visą naktį sėmėme vandenį iš šulinio. Mes pavargstame nuo tos vidinės kovos ir problemų ignoravimo. Pirmiausia ką mums reikia padaryti: pasižiūrėti kur save spaudžiame ir nustoti spausti. Tačiau nereikia manyti, kad tai padarę gyvensime nuolat atsipalaidavę. Mums yra būtinas ir įsitempimas, ir atsipalaidavimas Taip plaka mūsų širdis. Jeigu mes gyvename visiškai be streso, tai galime ir susirgti depresija, nes nebeturėsime stimulo judėti į priekį.

Svarbiausia: praktika ir nuoseklumas

– Dirbate su žmonėmis, kurie eina savęs pažinimo ir ugdymo keliu. Su kokiomis kliūtimis susiduria tie, kurie pasirenka šį kelią?

– Neretai mūsų darbas su savimi primena namų tvarkymąsi: nusprendę suplauti kalną nešvarių indų, pamatome, kad ir viryklę reiktų pavalyti, tada akis užkliūva už lango, sumąstome užuolaidas išplauti ir t.t. Ir vakare mums lieka kalnas nešvarių indų ir begalinis nuovargis. Nors visą dieną tvarkėmės. Taip mes dirbame ir su savimi. Domimės įvairiomis metodikomis, bet neturime laiko jų išbandyti arba išsiaiškinti iki galo.

Yra daugybę nuostabių praktikų. Visų jų esmė – nuoseklumas ir reguliarumas.

Praktikos veikia, kai jas atlieki diena iš dienos, nuosekliai. Nelaimingiausi yra tie, kurie viską žino, bet nieko nedaro.

Nė vienas dainininkas nesimoko dainuoti scenoje. Jis kiekvieną dieną repetuoja. Ir sportininkas ne olimpiadoje pradeda sportuoti. Jeigu mes norime keisti savo gyvenimą, turime dirbame kiekvieną dieną; tai – mūsų sportas, mūsų repeticijos.

Tie, kurie yra sėkmingi šiandien, nuosekliai ir kryptingai ėjo pasirinkta kryptimi.

– Tačiau vieni yra mažiau sėkmingi, kiti daugiau, nors atrodo, kad visi dirba panašiai. Kokie žmonės pasiekia didžiausią sėkmę?

– Mes prieiname komforto ribą, ir arba einame toliau, arba pasirenkame patogų saugumą: priprantame, prisitaikome ir stumiame dienas toliau. Viena didžiausių baimių yra pokyčių baimė.

Sėkmingiausi yra tie, kurie dirba nuosekliai, kryptingai kiekvieną dieną, o priėję savo komforto ribą drąsiai žengia toliau. Vidutiniškai sėkmingi per tą komforto zoną žengia lėčiau, bet žengia. Nesėkmingi? Jie neina. Labai nori, nerealiai stengiasi, bet neina. Ir aišku, randa begalę priežasčių savo neveiklumui pateisinti, ir dar susiranda tokių pačių draugų kompaniją, kuri tuos įsitikinimus patvirtina. Ir visi gerai sau gyvena.

– Kaip pajuntate, kad jau atėjo metas kažką gyvenime iš esmės pakeisti?

– Nežinau, kaip yra kitiems. Galiu pasidalyti tik savo patirtimi. Mane asmeniškai apima jausmas, kad „tai“ jau yra baigtas etapas. Tarsi būčiau priėjusi duris. Ir belieka nuspręsti, ar jas atdaryti, ar likti ten, kur viską žinai, kur saugu, tik galbūt jau nebe labai „faina“. Vienas iš signalų – tai jausmas, kad nieko nebėra naujo. Ir aš pradėjau delsti… Tuo savo delsimu tarsi kėliau sau stresines situacijas, ieškojau to kažko, ko trūko.

Vienoje iš paskutinių savo darboviečių išdirbau šešerius metus. Tačiau savo darbe nebemačiau prasmės. Kas iš to, kad žmonės nusipirks kažkokį daiktą: pavyzdžiui, šluotą? Man pavyko padaryti karjerą, tapau vadove. Tačiau kad ir koks įdomus buvo mano darbas, kad ir kokie šaunūs buvo mano kolegos, tačiau savo darbo prasmės aš nemačiau. Labai pavydėjau mokytojams, gaisrininkams, gydytojams, nes jų darbas neša naudą. O kam nauda iš mano darbo? Akcininkui?

Supratau, kad tikrai nenoriu vadovauti: ne, ne todėl, kad negaliu. Galiu, bet nenoriu. Išėjusi iš darbo, gavau pasiūlymą į dar svarbesnes pareigas. Bet jau buvau pajutusi, kad galiu eiti ten, kur nieko nežinau, kad prieš mane yra tos durys, kurias atvėrusi aš nežinosiu, kas už jų. Galėjau likti ten, kur buvau: kur buvo karjera, pripažinimas, dar daugiau pinigų, bet jokio pasitenkinimo, džiaugsmo, tik įtampa. Tada tikrai nežinojau kaip toliau gyvensiu. Na, pradžioje teko parduoti daug senų knygų…

Mokytojo vaidmuo

– Jūsų mokymuose galima dalyvauti ir nuotoliniu būdu, per internetą. Ar įmanoma tobulėjimo keliu eiti vienam?

– Kartais būna momentų, kai atrodo, progresas nevyksta, tuomet labai svarbu nepasiduoti ir eiti toliau. Jeigu eisi – išeisi. Dirbdami grupėje gauname palaikymą ir stebime savo nueitą kelią.

Mes labai bijome pokyčių. Ir netgi teigiamų. Ir bijodami galime net neužfiksuoti, kad jie vyksta. Prisimename posakį: „Per daug gerai, kad būtų tiesa“ ir grįžtame atgal į kančią. Vaizdžiai tariant, kai pradedame arti naują vagą, mūsų arklas vėl krypsta į senąją. Tad mano darbas yra pastebėti, kad vėl einame lengvesniu keliu ir padėti praminti naują kelią.

Matau, kaip per paskaitas švyti žmonių akys, kaip jie įsikvepia, o paskui… grįžta į savo kasdienybę iki kitos paskaitos. Todėl stengiuosi, kad žmogus pats išmoktų su savimi dirbti savarankiškai, metodiškai ir nuosekliai.

– Kodėl vieni žmonės išdrįsta ir eina savo keliu, o kiti tik – labai nori, svajoja, tačiau taip ir neišdrįsta?

– Ar vyksta, kas nors, kai… nori? Kad galutinai suprastumėte, ko reikia, kad gyvenime įvyktų pokyčiai, tiesiog sugrįžkite namo, atsistokite prie durų ir norėkite užeiti. Ir kai atsibos norėti, tiesiog imkite ir užeikite. Noras mums parodo kryptį, bet tam, kad nueitumėme, reikia eiti.

A. Ivaškevičiūtė siūlo atlikti paprastą eksperimentą:

Suspauskite lūpdažį ar tušinuką. Patyrinėkite savo pojūčius. Kaip jaučiatės? Ar labai malonu? Kas sukelia tą nemalonų jausmą. Tai, ką spaudžiate ar kad spaudžiate? O tas jūsų spaudžiamas dalykas: pats savaime yra pozityvus ar negatyvus?

O jeigu nors truputį sušvelninsite spaudimą, kaip keičiasi jausmas? Jūs patyrėte nemalonų jausmą, kai spaudėte. Tačiau ar tai reiškia, kad reikia vengti tušinukų?

Išmesti lūpdažius? Mes kenčiame ne todėl, kad jaučiame negatyvią emociją, o todėl, kad kažką „spaudžiame“. Tai tarsi labai paprasti dalykai, bet kai juos pradeda taikyti praktikoje kuriame visai naujas neuronų jungtis smegenyse, mokomės visiškai naujo mąstymo būdo.