Vaikiškos pasakos ir šiuolaikiniai filmukai: kokia žinutė juos pasiekia?

Neabejotiną pasakų naudą vaikų formavimuisi, psichologinei būklei ar net psichologinei terapijai patvirtina įvairūs tyrimai. Pasakos lavina vaizduotę, smalsumą, plėtoja intelektą. Taip pat ugdo kalbą, plečia žodyną, užsimezga dialogo pagrindai. Jos padeda suprasti save ir kitus, pajusti ne tik savo, bet ir kitų norus bei emocijas. Pasakas taip pat galima būtų įvardinti ir kaip tam tikrą pramogą. Deja, kalbant apie šiuolaikines elektronines pramogas, tiek daug teigiamų savybių jose neįžvelgtume. Tačiau jos taip pat turi savų privalumų, ugdomųjų, auklėjamųjų savybių ir žavesio. Tarkim, pažiūrėti gražų animacinį filmuką patinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Naudos iš to taip pat galima gauti nemažai. O kur dar įvairūs edukaciniai, lavinamieji filmukai…

Apie vaikiškas pasakas ir šiuolaikinius filmukus bei kokią žinutę apie pasaulį jie siunčia vaikams „Rinkos aikštės“ žurnalistė kalbėjo su Kėdainių „Ryto“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja eksperte Rasa Rugeliene bei ne vieną knygą vaikams parašiusia rašytoja, beje, taip pat mokytoja, Neringa Vaitkute.

Mokytoja: „Pasakų herojai gali padėti vaikui“

Anot R. Rugelienės, pasakos – labiausiai vaikų psichologiją atitinkantis ir geriausiai jų suprantamas žanras. Pasaka – fantazija, kuri skatina svajoti, atrasti, kurti, ieškoti, džiaugtis, kovoti už gėrį. 

„Pasakų kalba į vaikus prabyla vaizdais. Vaikai šiuos kūrinius dažnai supranta kitaip nei suaugusieji, – kalbėjo pedagogė. – Dauguma pasakų yra sukurtos labai seniai ir perduodamos iš kartos į kartą (liaudies pasakos). Juk tautosaka – liaudies kūryba, kurioje atsispindi tautos džiaugsmai ir rūpesčiai, praeitis“. 

Kaip pastebi jau ketvirtį amžiaus mokytojaujanti R. Rugelienė, pasakose dažniausiai laimi teisingumas: nedorėlis (slibinas, pamotė, ragana) nubaudžiamas, o po ilgų išbandymų ir vargų laimi gerieji veikėjai (našlaitės, trečias brolis). 

„Pasakose gausu nurodymų, perspėjimų, jos suvirpina skaitytojų jausmus, skatina protauti, daryti išvadas, apgalvoti poelgių pasekmes. Labai svarbu vaikams paaiškinti pasakos moralą, – pabrėžė mokytoja. – Pasakose sutinkami drakonai, raganos, velniai gali padėti vaikui nugalėti savo paties baimes, pyktį“. 

Pedagogė įsitikinusi, kad slėpti tai, kad pasaulyje egzistuoja ne tik gėris, bet ir blogis, yra neteisinga. 

„Juk realiame gyvenime taip pat būna visko. Aišku, svarbu ir suaugusiems atsirinkti, ar tai, ką skaito ar pasakoja, yra priimtina jų vaikams ir jiems patiems. Būtina aptarti ir pasiaiškinti veikėjų poelgius. Vaikams tikrai patinka ne tik melų pasakos, iš kurių jie smagiai gali pasijuokti, bet patinka ir pasakos su siaubo elementais“,  – apie vaikų psichologiją ir pomėgius pasakojo mokytoja. 

[quote author=”R. Rugelienė”]Vaikams tikrai patinka ne tik melų pasakos, iš kurių jie smagiai gali pasijuokti, bet patinka ir pasakos su siaubo elementais.[/quote]

Pasakoms nebeturi kantrybės

Kaip sakė pašnekovė, gyvenimas nestovi vietoje, nuolat kinta. Tai galima pastebėti ir vaikų literatūroje. Pasak jos, dabartiniai kūriniai (ir pasakos) gerokai skiriasi nuo tų, kurie buvo sukurti prieš 30 metų. Dabartinei vaikų pasaulėžiūrai daugiau įtakos turi ne knygos, o šiuolaikinės technologijos (internetas, televizija). 

„Šiuolaikiniuose filmuose vaikams dažnai ištrinama gėrio ir blogio riba, kūrinių pagrindiniai veikėjai nepaiso dorovės normų, siekia linksmo, įdomaus gyvenimo, – apie technologijų trūkumus kalbėjo R. Rugelienė. – Šiuolaikiniams vaikams patinka greita įspūdžių dinamika, galimybė gauti greitą grįžtamąjį ryšį ar akimirkos įvertinimą (kompiuteriniai žaidimai), todėl pasakų skaitymą pakeičia enciklopedijos skaitymas“.

Prieš kelerius metus „Metų mokytojos“ titulą pelniusi pedagogė įsitikinusi, jog suaugusiųjų užduotis yra supažindinti vaikus su pasakų meniškumu. 

„Žaisdami, piešdami, skaitydami, klausydami, vaidindami pasakas vaikai puoselėja savo prigimtinę smalsumo ir kūrybiškumo savybę“, – sakė R. Rugelienė.

N. Vaitkutė: „Pasakos turi didelę reikšmę“

O štai čia interviu, kuriame jau minėta rašytoja N. Vaitkutė atskleidžia požiūrį į pasakas, filmukus ir tai, apie ką kalba savo knygose vaikams.

– Kokią įtaka, Jūsų nuomone, vaikų formavimuisi turi pasakos?

Mano subjektyvia nuomone, pasakos turi didelę reikšmę. Jos leidžia vaikams suvokti visuomenės elgesio normas, suprasti protėvių pasaulėžiūrą, įvaldyti gilumines baimes bei suformuoti dorines vertybes. 

– O kaip dėl filmukų – kokią įtaką turi jie?

Savaime suprantama, kad šiais, masinio neskaitymo laikais, daugumoje šeimų animaciniai filmai išstumia pasakas ir tampa savotišku jų pakaitalu. To, ką vaikai išmokdavo klausydamiesi, dabar mokosi žiūrėdami animacinius filmukus. 

– Akivaizdu, jog ankstesnėms kartoms kurti ir rodyti filmukai, vadinamoji „Senoji animacija“, skiriasi nuo šiuolaikinių. Ir tėvai savo vaikams dažnai nesivargina pabrėžti, jog ankstesnių laikų filmukai buvo žymiai geresni – su moralu, pamokslu ir pan. Jūsų nuomone, ar iš tiesų ankstesnių laikų filmukai buvo „geresni“? 

Niekada nesistengiau savo vaikams pabrėžti, kad senoji animacija yra geresnė už tai, ką jie renkasi žiūrėti dabar. Nejaučiu jokios nostalgijos. Jei ir jausčiau, tai būtų mano, o ne vaikų problema. Mes gimėme ir augome skirtingais laikmečiais, neturiu jokios moralinės teisės brukti jiems savo patirties, kaip vienintelio teisingo kelio. 

Mūsų šeimoje yra atvirkščiai: jei vaikai susidomi kokiu nors animaciniu filmuku, aš taip pat įninku jį žiūrėti ir dažnai įsimyliu iki ausų. Mes visi kartu gal dešimt kartų peržiūrėjom „Avatarą Angą“ (Avatar: The Last Airbender 2005 – 2007), taip pat “Gravity falls” 2012 – 2016. Mėgavomės nenusakomo gražumo japonų kūrėjo Hayao Miyazaki animacija. Mūsų mylimiausią „Mano kaimynas Totoro“ (My neighbor Totoro 1988), kartu su vaikais žiūrėjom taip dažnai, kad kai kurias frazes galėdavom cituoti mintinai. 

Jei kas nors galvoja, kad šiuolaikinė animacija nieko verta ir joje nėra „moralo ir pamokslo“, siūlau užuot bambėjus rimčiau pasidomėti šia tema. Pasaulis didelis, animacinių filmukų pasiūla milžiniška. Neilgai paieškojus galima rasti šimtus vaikams skirtų kūrinių su teisingomis vertybinėmis nuostatomis, kokybiška animacija, įdomiais herojais. Tokių, kurie gali priversti greičiau plakti ne vien tik vaikų, bet ir surambėjusias suaugusiųjų širdis.

– Gal šiuolaikiniams vaikams apskritai neverta rodyti senų filmukų?

Jei jie to nori, kodėl gi ne? Tereikia atsijoti grūdus nuo pelų. Uždrausti visada yra lengviausia. 

[quote author=”N. Vaitkutė”]Mūsų šeimoje yra atvirkščiai: jei vaikai susidomi kokiu nors animaciniu filmuku, aš taip pat įninku jį žiūrėti ir dažnai įsimyliu iki ausų.[/quote]

– Pasakos tikriausiai taip pat nestovi vietoje ir keičiasi pagal laikmetį. Ar galite palyginti ankstesnių laikų pasakas ir šiuolaikines?

Šiuolaikinėse pasakose keičiasi gėrio ir blogio pusiausvyra. Blogis dažnai nebūna vien akinančiai juodas. Daugiau nebūna beveidis ir abstraktus. Jis turi atspalvių, abejonių ir net savotiško tamsaus žavesio. Gėris daugiau nėra nepriekaištingas – teigiami herojai dažnokai turi trūkumų ar net erzinančių ydų. Princesės nebūtinai gražuolės, o princai – nebūtinai išgelbėtojai. Pasakos pamažu prisitaiko prie kintančio pasaulio aktualijų. 

– Anksčiau tiek pasakose, tiek filmukuose „blogiečiai“ būdavo raganos, vilkai, slibinai ar pan. Dabar – visokie robotai ar kitos išgalvotos baisios mistinės būtybės. Ir vieni, ir kiti atstovauja blogio jėgoms. Tik anksčiau tėvams nekildavo klausimų, ar skaityti vaikams baisias pasakas, kur ragana kažkam nupjauna galvą ar pan. Tuo metu dabar tokie dalykai kelia didžiausią tėvų pasipiktinimą ir priešpriešą. Kodėl taip yra?

Aš negaliu paaiškinti kitų žmonių motyvų. Pati baisių pasakų vaikams neskaičiau, bet nesuprantu ir poreikio sušvelninti jas iki rožinės kramtomos gumos, kurią galima lengvai sukramtyti ir lygiai taip pat lengvai pamiršti.

Ko gero, senais laikais kraupios pasakos buvo būtinybė, padedanti įsijausti ir saugioje aplinkoje pamažėl prisijaukinti baimę. 

Jos mokė vaikus išgyventi pasaulyje, kurio mes daugiau nepažįstame. Kildavo badas, karai, užkrečiamųjų ligų epidemijos… Vaikai ir suaugę dažnai atsidurdavo akistatoje su žiaurumu ir net mirtimi. 

Mūsų protėviai medžiokliai, o vėliau kaimų vaikai matydavo skerdžiamus gyvulius ir tikrai žinojo, iš kur ant jų stalo atsiranda mėsa. 

Dabar tokia būtinybė atpuolė. Mes gyvename miestuose. Tamsa už mūsų langų praskiesta gatvių žibintais, daugiau neatrodo tokia gili, bauginanti ir neįžvelgiama. Racionalūs žmonės nustojo tikėti mistika ir anapusinėmis blogio jėgomis. 

Maistą perkame prekybos centruose, kur viskas švaru sterilu, tvarkingai supakuota į plastiką. Maras ir visuotinis badas atrodo tolimi ir neįtikėtini. 

Kartais pagalvoju, kad ne taip paprasta pabėgti nuo poreikio šiek tiek išsigąsti. Mes bandome apsaugoti vaikus nuo baisių pasakų, o jie apsisukę susigalvoja savas. Kuria ir iš lūpų į lūpas perduoda miesto legendas. Mes kažkada pasakodavom vienas kitam šiurpias istorijas, pasakoja jas ir mūsų vaikai. Ir patikėkit, kraujas jose liejasi laisvai. 

– O kokias pasakas rašote Jūs? Ar yra jose „blogiečių“? Jei taip, kas jie ir kam jie reikalingi?

Pasakų aš nerašau. Mano knygas būtų galima priskirti „maginės fantastikos“ žanrui. Ir taip, jose yra blogiečių. Jų būta įvairių. Buvo paprastų žmonių, pasirinkusių netinkamą kelią. Būta ir įdomesnių – nuo menko pavydaus padarėlio, užsimojusio sunaikinti pasaulį, iki beformio blogio, ryjančio ištisas visatas. Stengiuosi, kad mano blogis nebūtų paprastas ir banalus. Jis visada turi motyvus, genančius pirmyn. Tai – pavydas, pyktis, pagieža, godulys ar tiesiog nenugalimas alkis. Kartais mano sugalvoti blogiečiai kelia gailestį ar net juoką. Kartais jie nebūna blogi. Paprasčiausiai susidūrę su žmonėmis sukelia galybę rūpesčių, nors kitoje aplinkoje yra neutralūs. 

– Kaip manote, ar Jūsų pasakos turi kokios nors įtakos Jūsų vaikams (net neabejoju, kad jie jas tikrai perskaitė, gal net ne po vieną kartą…)?

Rašydama „Klampynių kronikas“ aš balsu skaitydavau vaikams kiekvieną istoriją ir stebėdavau jų reakcijas. Baigus knygą jie puikiai pažinojo herojus, jų pomėgius, įpročius ir nuotykius. Kelis kartus užtikau juodu žaidžiančius Aringą ir Agatą. Kai knyga buvo išleista, jau buvome perskaitę ją visi drauge. Ypatingos įtakos savo vaikams nepastebėjau, galiu pasidžiaugti nebent tik tuo, kad jie turėjo progą daugiau sužinoti apie lietuvių mitologiją. Kur kas didesnę įtaką mano vaikams daro tai, ką jie mato: kaip aš elgiuosi, kokiomis nuostatomis vadovaujuosi. Pavyzdžiui puikiai žino, kad nė už ką nenumesčiau ant žemės šiukšlės, nenuskriausčiau gyvūno, be reikalo nelaužyčiau medžio ir patys to nedaro. 

– Apskritai, ar rašydama vaikams knygas, turite kokių nors siekių ir tikslų, t.y. ar norite vaikams pasiųsti kokią nors žinutę?

Noriu, kad vaikai nebijotų svajoti. Noriu, kad išmoktų branginti draugus ir artimuosius. Noriu, kad mylėtų gamtą ir jaustųsi esą ne jos valdovais, o tik neatskiriama amžino gyvybės rato dalimi. 

– Fantazijų pasaulis (pasakos, filmukai, jų herojai) iš tiesų vaikams daro didelę įtaką. Kokią, Jūsų nuomone, žinutę apie pasaulį siunčiame vaikams rodydami šiuolaikinius filmukus ir skaitydami dabartines pasakas?

Manau, kad siunčiama žinia priklauso nuo pasakos ar filmuko pobūdžio. Yra sukurta daug kokybiškos animacijos, parašyta tūkstančiai nuostabių knygų, o yra ir nieko vertų. 

– Kaip paskatinti vaikus pasirinkti „teisingas“ pasakas ir filmukus, kad vaikų pasaulio suvokimas netaptų iškreiptas, t.y. kad jame egzistuoja tik blogis ir nuolatinė kova?

Reikėtų domėtis tuo, kuo domisi jūsų vaikai. Atsijoti informaciją. Radus ką nors tikrai vertą dėmesio, pasižiūrėti kartu su vaikais, paskui apie tai pasikalbėti. Jei vaikas įninka į kokį nors, jūsų nuomone, visai netinkamą filmuką, reiktų sužinoti, kas jį užkabino. Kodėl būtent šis filmukas, o ne kitas. Gal vaikui trūksta įdomios veiklos, gal šitas filmukas dabar „ant bangos“, kiti vaikai jį žiūri ir aptarinėja… 

– O gal vis dėlto esmė yra visai ne pasakos ir ne filmukai, o aplinka, kurioje vaikas auga, tėvai, kurie jį auklėja ir aiškina, kas yra gerai, kas blogai ir pan.?

Kartais susidaro įspūdis, kad vaikų auklėjimo klaidos – ne tėvų atsakomybė. Kaltinami filmukai, pasakos, mokykla, draugai… Tačiau aš manau, kad pirmines vertybines nuostatas formuoja artimiausia vaiko aplinka: tėvai, seneliai. Vaikai lyg kempinės sugeria informaciją ir pritaiko išmoktus elgesio modelius. Tėvai turi padėti suvokti koks elgesys tinkamas, o koks ne. Net nebūtina apie tai šnekėtis ir moralizuoti. Užtenka kiekvieną dieną rodyti teigiamą pavyzdį. 

– Ir pabaigai, kiek dar pasakų vaikams yra Jūsų galvoje?

Daugybė. Tūkstančiai nepapasakotų istorijų, vis dar kantriai laukia savo eilės.