Sibire palaidotai močiutei paminklą pastatė po 64 metų

„Žinoma, galima numoti ranka ir apleisti, pamiršti Anapilin iškeliavusiųjų amžinojo poilsio vietas. Galima atrasti milijoną priežasčių, kodėl jų neprižiūrėti – teisinti save tuo, kad atstumas didelis, kad aplankyti labai sudėtinga, o galbūt – netgi apskritai galimybių nėra. Ir nors mano močiutė Antanina Kvedienė mirė, kuomet man tebuvo ketveri, aš jos niekada nepamiršau, likimo valiai palikti ir ramia širdimi leisti jos kapeliui Sibire džiunglėmis pamažėle virsti negalėjau. Mano siela nurimo tik tada, kuomet močiutės amžinojo poilsio vieta buvo sutvarkyta deramai, o jos atminimui pastatytas paminklas su užrašu „Mylimai senelei nuo artimųjų iš Lietuvos“, – pokalbį su „Rinkos aikšte“ pradeda iš šeimos, susidūrusios su tremties siaubais, kilęs vainotiškietis Vidas KVEDYS (68), kurio akys sudrėksta kaskart prakalbus ne apie priverstinę deportaciją į Sibiro platybes, bet apie jų žemėse atgulusią močiutę Antaniną.

[quote author=“V. Kvedys“]Esu šeimos pagrandukas. Traukinio, riedančio į Sibirą, vagone „švenčiau“ vienerių metų gimtadienį.[/quote]

Prieš savą valią – traukinyje Sibiro link

Okupacinė Sovietų Sąjungos valdžia, siekdama greičiau pabaigti priverstinę kolektyvizaciją Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, 1951 m. rudenį pradėjo organizuoti kolektyvizacijai nepasiduodančių ūkininkų trėmimo operaciją – buožių su šeimomis iškeldinimą iš Lietuvos teritorijos.

Kraštiečio V. Kvedžio šeima į Sibirą ištremta buvo 1951 metų spalio 2 dieną, operacijos „Osen“ (liet. – „Ruduo“) metu.

Sovietams vykdant rudeninę „operaciją“, prieš savo valią daugiausia į Krasnojarsko kraštą Rusijoje, Rytų Sibire, ištremta buvo 16 150 žmonių, o apskritai per visus 1951-uosius – daugiau nei 21 tūkstantis.

Tarsi perkūnas iš giedro dangaus

Žinia, kad teks palikti viską, kas jau yra užgyventa, susikrauti tik būtiniausius daiktus ir išvykti į nežinią, Kvedžių šeimai trenkė it perkūnas iš giedro dangaus.

„Atvažiavo sovietų karininkas su stribais ir liepė mums kraustytis. Susirinkome, kas buvo po ranka, kas buvo reikalingiausia ir išvykome. Susipakuoti daiktus mums padėjo ir kaimynai, – iš šeimynykščių pasakojimų atmena vainotiškietis V. Kvedys. – Tik gyvendami tremtyje sužinojome, kodėl patekome į iš Lietuvos deportuojamųjų sąrašus. Sibire tėvo draugu tapęs saugumietis rusas, geras, širdingas žmogus, atvertė mūsų šeimos bylą, kurioje buvo nurodyta, kad viena iš kelių priežasčių, kodėl buvome deportuoti – tai dėl turimo žemės ploto. Tėvelis turėjo žemės su mišku, apie 23 hektarus, bet „popieriuose“, pasirodo, šis plotas buvo pažymėtas kaip 40 hektarų.“

Ištremtos šeimos vyriausiam – 67, mažiausiam – 11 mėnesių

Taip ir pajudėjo traukinio vagone iš Šeduvos geležinkelio stoties iki tol Gudžiūnų seniūnijos Pilionių kaime gyvenusi šeima – Marijonas ir Emilija Kvedžiai su trylikamete dukterimi Genovaite, šešerių Antanu ir jaunėliu Viduku.

Kartu su šeimyna iškeliavo ir M. Kvedžio mama, vainotiškiečio Vido močiutė Antanina.

[quote author=“V. Kvedys“]Jeigu jau kas iš kraštiečių bus netoli Kindjakovo kaimo, kviečiu užsukti į kapinaites, sukalbėti maldelę už mano močiutę Antaniną ir už visus kitus lietuvius, atgulusius Rusijos žemėse.[/quote]

Sovietų valdžia garbaus amžiaus moters deportuoti neketino, tačiau sūnaus šeima našlei buvo artimiausi giminės, be kurių ji nebūtų turėjusi kur dėtis.

„Esu šeimos pagrandukas. Traukinio, riedančio į Sibirą, vagone „švenčiau“ vienerių metų gimtadienį. Spalio 2-ąją mus išvežė, o metukai man suėjo spalio 10-ąją. Galima sakyti, kad mums pasisekė: papuolėme į vienus iš paskutiniųjų trėmimų, tad mus išvežė nebe į tolimas, šaltas Sibiro taigas, bet į nedidelį Kindjakovo kaimą Krasnojarsko srityje. Tėvai įsidarbino Vasilijaus Čiapajevo vardo kolūkyje, tėtis – staliumi, mama – melžėja, – pasakoja V. Kvedys. – Po kelerių metų tėvelis rado stabilesnį ir geriau apmokamą staliaus darbą gretimoje Beriozovkos gyvenvietėje. Mamytė nebedirbo. Kadangi gyvenome ūkiškai, jai užteko triūso su mumis, trimis vaikais bei ūkiu – mūsų „užgyventa“ karve, ožka, paršiukais.“

Į gimtąsias žemes sugrįžę gyvenimą kūrė iš naujo

Kraštiečio šeima į Lietuvą sugrįžo po devynerių metų tremtyje, 1960 metais.

Tiesa, išvykę šešiese, gimtąjį Kėdainių rajoną Kvedžiai pasiekė jau penkiese – be 1954 metais Kindjakovo kaimo kapinėse amžinajam poilsiui atgulusios A. Kvedienės.

„Sugrįžę radome tėvuko namą perkeltą kitur su jame įsikūrusia kolūkio kontora. Niekas mums namų negrąžino, tik vėliau, 1976-aisiais, reabilitavo, šiek tiek pinigų sumokėjo už prarastą turtą. Pradžioje nuomojomės pusę namelio Dotnuvoje. Po devynerių metų Sibire grįžę į Lietuvą gyvenimą kurti pradėjome iš esmės nuo nulio, – pabrėžia V. Kvedys. – Sesuo Sibire jau buvo baigusi vidurinę, brolis – devynias klases, grįžęs čia dešimtą pabaigė rusų mokykloje. Aš, jaunėlis, buvau tik ką po antrosios klasės.“

Gyvenimą nusilipdė, bet siela ramybės nerado

Pats vidurinę mokyklą baigęs Dotnuvoje, vėliau aukštesnįjį aviamechaniko išsilavinimą įgijęs Leningrado srities aviacijos mokykloje ir atlikęs karinę prievolę, V. Kvedys sugrįžo gyventi į Dotnuvos seniūniją.

Jau 44 metus vainotiškietis dirba mechaniku Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Žemdirbystės institute Akademijos miestelyje.

Įsikurti, ne tik gerovę Lietuvoje, bet ir gražią šeimą su išrinktąja Virginija sukurti, dvi dukras – Jurgitą ir Giedrę užauginti V. Kvedžiui pavyko, tačiau tai, kad tolimajame Sibire palaidotos močiutės kapelis kone pusšimtį metų saviškių nė nebuvo aplankytas, kraštiečio sielai nuo pat sugrįžimo į Lietuvą niekaip nedavė ramybės: „1960-aisiais iš tremties grįždami gyventi į Kėdainių rajoną močiutės kapą aplankėme paskutinį kartą… Palikome jį apjuostą metaline tvorele, o močiutės atminimą – įamžintą maumedžio kryželiu. Atgimimo metams prasidėjus, 1990-aisiais, planavome močiutės palaikus parsivežti, bet taip ir nesusiorganizavome iki galo. Nuolat jaučiau pareigą pasirūpinti močiutės Antaninos kapeliu.“

[quote author=“V. Kvedys“]Būdami kad ir už 5 tūkstančių kilometrų, nesame atleisti nuo pareigos rūpintis savais žmonėmis – tiek gyvais, tiek ir mirusiais. O pastarųjų kapais – tebūnie ir 30, 50 ar 70 metų nuo jų mirties praėjus.[/quote]

Atsiradus internetui, kibo į paieškas

2007 metais, kuomet namų ir butų kompiuterius ėmė lengviau pasiekti internetas, V. Kvedys ėmėsi naršyti virtualiame pasaulyje ieškodamas buvusių klasiokių, žemiečių, gyvenusių, galimai – ir likusių Rusijoje, Krasnojarsko srityje.

„Rusijoje liko daug vaikystės draugų, bendraklasių. Praėjus 47-iems metams nuo grįžimo į Lietuvą, užsiregistravau tuo metu šviežiai susikūrusiame rusiškame interneto tinklalapyje www.odnoklassniki.ru. Jis sujungė per visą pasaulį išsibarsčiusius klasiokus. Kadangi buvo nemaža tikimybė, kad vaikystės pažįstamų žmonių vis dar gyvenama jeigu ne tame pačiame, tai bent jau aplinkiniuose kaimuose ar miestuose, ėmiausi jų ieškoti. Tikėjausi atrasti geros valios žmonių, kurie padėtų užsakyti išgraviruoti lentelę su močiutės vardu, gimimo, mirties metais ir ją pritvirtinti ant kapinaitėse stovinčio mūsų statyto medinio kryželio“, – „Rinkos aikštei“ pasakoja V. Kvedys.

Atsiliepė tėčio darbdavio dukra

Vainotiškių kaimo gyventojo Vido paieškos nenuėjo perniek – dar tais pačiais metais klasiokų portale jis atradęs moterį, gyvenančią Krasnojarsko mieste, kuri užaugo Kindjakovo kaime.

[quote author=“V. Kvedys“]Po devynerių metų Sibire grįžę į Lietuvą gyvenimą kurti pradėjome iš esmės nuo nulio.[/quote]

„Tame portale sukūriau buvusių Kindjakovo kaimo gyventojų, tuometinių tremtinių vaikų ir jų klasiokų grupę. Joje įkėliau keletą savo surinktų dokumentų – senelės mirties liudijimo kopiją, artimųjų nuotraukas, turėtas kitų lietuvių fotografijas ir galiausiai pažymą, gautą iš V. Čiapajevo kolūkio prieš mūsų šeimos persikėlimą gyventi į Beriozovkos gyvenvietę. Toje pažymoje rašoma, kad visuotiniu kolūkiečių susirinkimu mano tėtis M. Kvedys atleidžiamas iš kolūkio – be šito dokumento nebuvo galima niekur išvykti. Laikas nuo laiko tėčiui reikėdavo prisistatyti į miliciją ir vis užsiregistruoti, pristatant pažymas iš savo darbovietės. O tą atleidimo iš V. Čiapajevo kolūkio pažymą pasirašė pats kolūkio pirmininkas ir vyriausiasis finansininkas, – detalizuoja V. Kvedys. – Būtent dėl pastarojo dokumento su manimi susisiekė jį pasirašiusio kolūkio finansininko dukra Natalija Furmanova. Matyt, išvydus tėčio finansininko parašą ant to istorinio dokumento, jai „užgrojo“ širdis. Natalija dar tais pačiais metais nuvyko į gimtąjį kaimą ir pagal mano turėtą seną kapelio nuotrauką su joje užfiksuota tvorele atrado vietą, kurioje yra palaidota mano močiutė. Finansininko dukra ne tik jį aptvarkė, bet ir nufotografavusi atsiuntė man nuotrauką parodyti, kaip kapelis atrodo praėjus 47-iems metams. Supratau, kad atminimo lentelės nebepakaks – nei šis, nei tas, nes kryželis jau buvo sutręšęs, paklypęs, atsirėmęs į nugarinę tvorelės dalį. Dėkingas Natalijai už tai esu iki šiandienos. Apskritai, turiu pasakyti, kad eiliniai rusai yra tikrai nuoširdūs ir geri žmonės, o visi karai ir pykčiai prasideda ir baigiasi tik ties politikais.“

Geros valios žmonių dėka

Tačiau V. Kvedys puikiai suprato, jog moteris, gyvenanti Krasnojarsko mieste, jo močiutės amžinojo poilsio vietos kapinaitėse už 40 kilometrų prižiūrėti neprivažinės.

„Per pažįstamus žmones internetu tame Kindjakovo kaimelyje suradau kitą geros valios rusaitę – trisdešimtmetę Kseniją, moterį, dirbančią socialinės rūpybos skyriuje, prižiūrinčią pagyvenusius žmones. Ji apsiėmė prižiūrėti mano močiutės kapelį. Be to, ir Ksenijos močiutė yra palaidota tose pačiose kapinaitėse. Pasidomėjau paminkliukų kainomis, dalį pinigų perdaviau per vieną šeimą, kuri iš Kėdainių vyko į Krasnojarską, kitą dalį persiunčiau paštu. Močiutės Antaninos kapelis deramai sutvarkytas pagaliau buvo 2018-aisiais, praėjus 64 metams nuo jos mirties.“

Kraštietis pabrėžia, kad tiek 2018, tiek 2019 metai yra labai patogus laikas užsiimti kapų Rusijoje tvarkymu finansine prasme, kadangi jau kurį laiką išlieka patogus euro ir rublio santykis, daugmaž 1 prie 73.

Paminklas močiutei ir antkapėlis – gėlynėlis, bei kaip įprasta Rusijoje – mėlynai dažyta tvorelė, V. Kvedžiui tekainavo 198 eurus.

Siunčia prasmingą žinutę tautiečiams

Ant paminklo močiutei A. Kvedienei Vidas su vyresnėle seserimi Genovaite ir trimis pusbroliais – vieninteliais gyvais likusiais Antaninos anūkais – išgraviravo užrašą „Kvedienė Antanina, 1884–1954, Mylimai senelei nuo artimųjų iš Lietuvos“.

Rusaitė Ksenija dažnai užsuka į kapinaites, kuriose amžinojo poilsio atgulė ir jos pačios, ir vainotiškiečio Vido močiutė. Prižiūri ir sutvarko, palaisto gėles, nuravi.

„Sutikau pasidalinti šia istorija norėdamas priminti visiems tai, jog būdami kad ir už 5 tūkstančių kilometrų, nesame atleisti nuo pareigos rūpintis savais žmonėmis – tiek gyvais, tiek ir mirusiais. O pastarųjų kapais – tebūnie ir 30, 50 ar 70 metų nuo jų mirties praėjus. Močiutės, tėvai, broliai, seserys ar pusbroliai – mūsų kraujas. Neturime teisės leisti jiems nugrimzti užmarštin, o jų kapams – apaugti piktžolėmis, krūmais“, – įsitikinęs Kėdainių rajono gyventojas.

„Na, o antra – jeigu jau kas iš kraštiečių bus netoli Kindjakovo kaimo, kviečiu užsukti į kapinaites, sukalbėti maldelę už mano močiutę Antaniną ir už visus kitus lietuvius, atgulusius Rusijos žemėse“, – pokalbį su „Rinkos aikšte“ užbaigiant apie didžiausią savo svajonę – pačiam sugrįžti į tremties vietą aplankyti močiutės kapo – prabilus ir vėl sužimba V. Kvedžio akys.