„Momento“ veislyno šunys – kurie šeimą vertina labiau, nei bet kokį grobį

 „Momento“ veislyno šunys – kurie šeimą vertina labiau, nei bet kokį grobį

Gyvūnų mylėtojus vėl kviečiame istorijai – šį kartą kartu aplankysime „Momento“ prancūzų aviganių veislyną. Kėdainiečiai Saulius ir Gailutė Radzevičiai nuostabius didelius šunis veisia jau apie 12 metų, o jų pačių namuose keturkojų laksto net 7. Tiesa, laksto – gal kiek per aštrus žodis. Dalis keturkojų didžiąją laiko dalį leidžia lauko voljere, o namuose neįtikėtinai mažai vietos užima dvi kalytės – prancūzų aviganė Greisė bei australų aviganė Bafi.

Senos veislės atstovai

Keturkojės šeimos narės pradžioje į mane žvelgia kiek skeptiškai, tačiau pamačiusios, kad su šeimininkais nesipykstu, ima spraustis artyn. Pirmoji draugiškumą parodo australų aviganė Bafi – o ir ne veltui, mat tądien buvo jos 10 gimtadienis. Margo ir švelnaus kailiuko savininkė draugiškai klesteli prie kojų, o iš kitos pusės ateina ir boseronų veislės kalytė Greisė. Ši išties įspūdingo stoto boseronė taip pat kyšteli savo nosį ir leidžiasi glostoma.

Taip iš abiejų pusių apspausta nemenko dydžio šunų pradedu pokalbį su Gailute Radzevičiene, kuri pasakoja, kad boseronų veislė yra itin sena.

„Boseronų veislė yra labai sena. Sakoma, kad dobermanai gali turėti jų kraujo. Boseronai, arba kitaip prancūzų aviganiai minimi dar XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. Mes turime trijų kartų boserones – Greisę, jos dukrą, ir jos močiutę“, – pasakoja Gailutė.

Veisti šeima pirmiausia ėmė boseronus, o vėliau, persikėlę gyventi į nuosavą namą, įsigijo ir australų aviganę.

„Norėjome mažesnio šuns, – sako Gailutė, o Bafi klesteli šeimininkei prie kojų. – Norėjome kažko kitokio, kažko naujo, taigi tik atsikraustėme į namą, ir po kelių mėnesių vyras važiavo į Lenkiją parsivežti Bafi. Taip ji ir atsirado mūsų namuose“.

Tiesa, Bafi yra turėjusi kelias vadas, tačiau australų aviganių veislynas nebeveisia.

Patinėlių paieškose

Beje, veislynas boseronų patinėlių neturi ir panašu, kad Lietuvoje apskritai sunku rasti tinkamą veisimui boseronų veislės patiną. Patinų ieškoma užsienio šalyse, ir atėjus metui sukergti gyvūnus, Gailutė su Sauliumi pasiima savo keturkoję draugę ir leidžiasi į netrumpą kelionę.Prancūzų aviganė Greisė ir jos dukra, nors ir atrodo grėsmingai, iš tiesų labai myli savo šeimą./S. M. Photogallery nuotr.

„Mes važiuojame į kitas šalis ir ieškome tinkamo patino. Nenorėjome laikyti keleto kalyčių ir vieno patino – tuomet tai būtų ne veisimas, o „štampavimas“. Norisi kito kraujo, kitokios išvaizdos, norime pagerinti veislę, o tam reikia kuo geresnio patino.

Gerų boseronų veislės patinų arti nėra. Lietuvoje buvo vienintelis mūsų veisimo patinėlis. Tačiau jis jau metuose, ir veisimui nebėra tinkamas.

Mūsų pirmųjų vadų šuniukų tėvai buvo iš netolimų šalių – Lenkijos, Čekijos. Dabar galvojame toliau pavažiuoti – gal į pačią Prancūziją. Tokioms kelionėms tenka aukoti savo atostogas, savaitgalius, tam, kad būtų galima kokybiškai dirbti“, – pasakoja Gailutė pridurdama, kad ši veislė Lietuvoje nėra populiari, o didžioji dalis mūsų kraštuose gyvenančių boseronų ir yra „Momento“ veislyno.

Kad ir kaip eiliniam žmogui norėtųsi galvoti, kad gyvūnų veisėjai „varto“ milžiniškus pinigus, iš tiesų panašu, kad veisimas tėra brangus hobis. Kai dirbama su meile gyvūnui ir siekiama užtikrinti kuo kokybiškesnį ir geresnį jo gyvenimą, pinigų tiesiog nebeskaičiuoji. O ar pardavus šuniuką išlaidos atsiperka – taip pat klausimas.

„Gyvūnų veisimas – nėra verslas. Žinoma, žmonėms atrodo, kad čia dideli pinigai vaikšto. Bet iš tiesų mes abu turime darbus, nes reikia dirbti, kad turimus šunis galėtume išlaikyti. Žmonės nežino, kiek visko slepiasi už to gyvūnų veisimo, kiek priežiūros reikalauja – daromi išsamūs sveikatos tyrimai, taip pat daug laiko skiriama patino paieškoms, kelionės pas patinus užtrunka. O kur dar parodos, dresūra, reklama. Maistas turi būti geras, o ne pats pigiausias iš parduotuvės. Taip, veisimas yra brangus malonumas.

Būna, kad ir nuostolių patiriame – tarkime, nuvažiuojame su kalyte pas patinėlį, o ji nepastoja. Ir nuostolių niekas nekompensuoja. Būna visko“, – kalba Gailutė.

Mažai žinoma. Kodėl?

Boseronų veislė, pripažinsiu, man buvo nežinoma. Tačiau pasižiūrėjus į šunį pro akis nepraslysta panašumas į tikrai visiems žinomus dobermanus. Tačiau argi ne ironiška, kad veislė, turinti boseronų kraujo, yra žinoma geriau, nei jų pirmtakai?

„Boseronų veislė tikrai nėra populiari. Na, tai didelis šuo. Lietuvoje daugelis mano, kad didelis šuo – tai ne namams. Tačiau viskas nuo požiūrio priklauso. Aišku, mūsų boseronės taip pat lauke gyvena, tik Greisė po vados namuose linijas atgauna. Tačiau žmonės galvoja, kad didelis šuo namuose lakstys, griaus viską. Na, kur ji lakstys? Juk jei šuo mato, kad šeimininkai ramiai, tai ir jis ramiai guli kažkur, jeigu mes čia siaustume, tai jis gal irgi siausti imtų“, – šypsosi G. Radzevičienė, o boseronė Greisė išsitiesia koridoriuje palei sieną. Panašu, kad ir kalytei vietos pakanka, ir žmonėms ji visai nesimaišo po kojomis.

„Žmonės paprastai šią veislę atranda, kai ieško skelbimuose kažkokio šuns. Pamato boseronus – kažkas naujo, nematyto, įdomaus. Dalis sužino per draugus, pažįstamus. Mūsų veislynas nėra toks didelis, kad mes į metus po kelias vadas turėtume. Pirmiausia atsiranda pirkėjai, o tada mes planuojame vadą. Ne Lietuvos rinkai tuos šuniukus veisti po keletą vadų per metus“, – kalba Gailutė.

Džiugina tai, kad besidomintys veisle žmonės paprastai jau būna prisiskaitę nemažai informacijos ir susipažinę su veislės ypatumais. Tačiau besidomintys visuomet yra kviečiami atvykti susipažinti su šuneliais gyvai – pamatyti, paglostyti, pažiūrėti, kaip bendrauja.

„Lietuvoje yra populiarių veislių – vokiečių aviganiai, dobermanai, rotveileriai. Žmonės labiau žino tas veisles, kurios seniau į Lietuvą atkeliavusios. O boseronai Lietuvoje tik prieš 15 metų pasirodė“, – kalba G. Radzevičienė.

Šeimos gynėjai

Tai kas gi galiausiai tie boseronai, kokie tai šunys? Išvaizda – dideli, rimti šunys. Greisė pakirptomis stačiomis ausimis atrodo išties grėsmingai – su tokiu šunimi tamsų vakarą pasivaikščioti ramia širdimi būtų galima. Tiesa, dabar ausų šuniukams kirpti nebegalima, o su nulėpusiomis ausimos boseronai atrodo kur kas mielesni ir draugiškesni. Tačiau išvaizda lieka išvaizda, o kaip charakteris?

„Tai stiprus šuo, su savo charakteriu. Bet valdomas. Boseronai – labai prisirišę prie žmonių. Jiems yra svarbiau šeimininkas, nei bet koks grobis. Sakykim, einame pasivaikščioti į mišką – tikrai nebus taip, kad šuo nulėks kiškį pamatęs. Jis bėgs tol, kol dar atsisukęs galės matyti šeimininkus. Jeigu atsisukęs šeimininkų nebemato – puola į paniką ir grįžta jų ieškoti.

Boseronai yra gaujos šunys. Kai mes su daugiau šunų kažkur išvažiuojame, vis tiek nutinka taip, kad keli šunys nubėga kažkur, o boseronas lieka prie šeimininko. Ir grįžus tiems tolyn nubėgusiems šunims boseronas juos dar paauklėja – maždaug „kur jau čia bėgot, kodėl šeimininkus palikot, visi krūvoje turime būti“. Tai yra banda, o bandos vadas „duoda velnių“ tiems, kas neklauso“, – šypsodamasi pasakoja Gailutė, o tuo tarpu pasisveikinti atkeliauja įmitęs rainas katinas.

Nors internete galima rasti informacijos, kad boseronai nėra draugiški kačių atžvilgiu, panašu, kad su šių santykių apibendrinimu kiek perlenkta lazda. Tiek Greisė, tiek Bafi žvilgteli į katiną ir toliau ramiausiai snaudžia.

„Boseronai lengvai dresuojami. Tiesa, dresuoti reikia ne patiems, o vesti pas patyrusį specialistą, tačiau paprastai jau po vienos pamokos matomi rezultatai. Patiems dresuoti gali būti sunku, nes su boseronu reikia mokėti elgtis. Boseronas gali dirbti ilgai, bet staiga nustoti klausyti komandų – ir viskas, nieko iš jo nebeišpeši, nes jam nusibodo ir jis nieko nedarys. Reikia žinoti, kada baigti dresūras, nes galima paskui ir nepasiekti norimo rezultato“, – pasakoja Gailutė pridurdama, kad boseronai draugiški vaikams – suvokia, kad tai mažas žmogutis, kurio skriausti negalima.

Stipriai išreikštas gaujos instinktas ir meilė šeimininkui lemia tai, jog šie šunys visuomet išlieka budrūs ir, kilus įtarimui, jog kažkas ne taip, yra pasiryžę ginti savo šeimininką.

„Jie visuomet budrūs. Atrodo, kad Greisė miega, bet iš tiesų ji budi, ji stebi, kaip mes bendraujame. Ir jeigu būtų kažkoks gestas ar balso tembras ne toks, ji parodys, kad jai tas nepatinka. Ir čia ne dresūros reikalas – boseronų charakteris toks.

Šie šunys prisitaiko prie aplinkos. Buvo laikas, kai gyvenome dviejų kambarių bute ir laikėme du boseronus. Ir vietos užteko. Žinoma, išvesdavom šunis ilgesniam laikui vakarais, kad pasivaikščiotų, pasilakstytų. Dresūra – geriausia iškrova šuniui“, – pasakoja Gailutė.

Mažai pakitę nuo senų laikų

Beje, boseronai turi išskirtinę išvaizdos savybę – pridėtinius pirštus. Tokį šunį retai sutiksi, tad verta papasakoti, kas tai yra. Pridėtiniai pirštai – prie galinių šuns pėdučių kiek aukštėliau užaugę papildomi du pirštai, kurie yra išlikę dar nuo aviganystės laikų. Pridėtiniai pirštai skiri tam, kad šie šunys lengviau laipiodami po kalnus ganytų gyvulius. Šie pirštai padėdavo tvirčiau įsikabinti, o dabar jie jau yra tapę boseronų veislės privalomybe – net jeigu nėra vieno iš tų pridėtinių pirštų, tai jau laikoma „broku“.

Dideli ir kiek nerangūs

Boseronų veislė apskritai yra viena mažiausiai pakitusių nuo pat jos išvedimo laikų. Tuo tarpu kitos mums labiau įprastos veislės yra gerokai pasikeitusios – kad ir vokiečių aviganis, kurio išvaizda buvo keičiama pritaikant jį „darbinei“ veiklai.

„Šunų veislės bėgant laikui buvo „pritaikytos“ tam tikrai veiklai, – pasakoja prie pokalbio prisijungęs Saulius Radzevičius. – Pavyzdžiui, vokiečių aviganiai buvo pasirinkti darbui kariuomenėje, policijoje. Tuo tarpu boseronai nukeliavo į šeimos gynėjų gretas. Yra šalių, kur ir boseronai darbuojasi krašto apsaugoje ar vykdo žmonių paieškas. Tačiau iš esmės jei boseronas gaudytų kokį smulkesnį nusikaltėlį, gali ir nebelikti ko suimti“, – šmaikštauja Saulius.

Tačiau juokais pasakoma teisybė – vokiečių aviganiai yra lengvesni, turi mažiau kandimo jėgos, o boseronai yra gerokai sunkesni, tvirčiau sudėti šunys, galintys gerokai stipriau įkąsti.

„Boseronas yra grubesnis, sunkesnis, be to, šios veislės šunys labai asmeniškai žiūri į savo šeimininkui gresiantį pavojų. Tai galimai trukdo darbui policijoje arba armijoje.

Boseronas šeimoje iš esmės turi vieną šeimininką. Tačiau tas vieno šeimininko turėjimas nėra taip stipriai išreikštas, kaip kai kuriose kitose veislėse. Boseronui gera su visais šeimos nariais. Žinoma, jeigu šuo gaus mažai pavalgyti, jis labiau mylės tą, kuris valgyti įdeda, o jeigu šuo pavalgęs, bet jam trūksta dėmesio, jis labiau mylės tą, kuris su juo žaidžia“, – pasakoja Saulius, o tuo tarpu Greisė bando nepastebimai užsiropšti ant sofos.

Veisliniams gyvūnams neretai būdingas išrankumas maistui. Vieni būna alergiški, kiti nepasisavina naudingų maisto medžiagų, treti tiesiog įnoringai nevalgo vieno ar kito maisto. O štai boseronas, ko gero, atmindamas savo aviganystės laikus, ėda praktiškai bet ką.

„Boseronas gali valgyti riebiai. Jiems galima įdėti kvietinės košės, įkrauti taukų gerą gabalą – šuniui svarbu daug riebalo, daug maisto. Svarbu daug ir sočiai privalgyti. Mėsa gali būti virta, gali būti žalia, gali būti kiek senesnė – aišku, ne pašvinkusi jau, bet esmė ta, kad jam nieko nenutiks jeigu jis ir ne pačios šviežiausios mėsos suvalgys. Jam pridėjai, jis atėjo, suėdė, sušlamštė viską, ir niekada nei bloga nebūna, nieko. Tada jis ramiausiai gali lauke ant sniego gyventi. Mes bandėme Greisę šerti subalansuotu maistu, kuris skiriamas veisliniams gyvūnams, tačiau tada iš karto nutriušo kailis“, – pasakoja Saulius, o man darosi panašu, kad geresnio šuns nuosavo namo teritorijos saugojimui, ko gero, ir nerasi.

Tiesa, S. Radzevičius įvardija vieną trūkumą – tai, kad boseronai yra gruboki šunys. Ir visai ne dėl to, kad jie kandžiotųsi ar piktybiškai elgtųsi, tiesiog jie yra gana nerangūs ir kartais neįvertina savo jėgos.

„Jų ir žaidimas toks, galima sakyti, kaimiškas. Pavyzdžiui, sportinėse rungtyse, kur šuo yra mokomas nubėgti iki nusikaltėlio, įsikasti į paruoštą rankovę ir ją paskui paleisti, boseronai būna tikrai grubūs. Laikydamas boseroną už pavadžio šeimininkas gali kartu su juo nučiuožti, mat šie šunys labai stipriai atsispiria, iš visos jėgos „rauna“ iš vietos. Pavyzdžiui, vokiečių aviganis yra kitoks – jis lengvesnis, manevringesnis, – kalba Saulius primindamas, kad jų kieme ne tik boseronai, bet ir vienas vokiečių aviganis laksto. – Vokiečių aviganis ir miške kokiam lengvai bėginėja, straksi, apibėginėja visokias medukus nedidelius, o boseronas kaip tankas nudarda į priekį ir nesidomi net visokiomis smulkmėmis.

Pavyzdžiui, jeigu šuo susižeidžia – būna miške užlipa ant akmens aštresnio ar stiklo ir koją įsipjauna – tai mūsų australų aviganė pakėlusi tą koją net neina. O boseronas sau ramiausiai eis toliau – gali kraujas bėgti, bet nei jam skauda, nei jis parodo, kad skauda, nei jam rūpi tokie niekai.“

Kita vertus, tokia šuns savybė ignoruoti pašalinius reikalus padeda šeimos gynimui – pavyzdžiui, kitos veislės šuniui plėšikas gali pliaukštelėti, ir šuo pasislėps, o boseronas tokio dalyko neišsigąs.

Konkurencijos mažai

Boseronų paklausa Lietuvoje, kaip jau buvo galima suprasti, nėra tokia didelė. Taigi ir pasiūlos nėra per daug. Populiarių veislių veisėjams susitikimai parodose gali tapti proga susipykti ar sukelti pavydą, ar nusivylimą, tuo tarpu Saulius sako, kad sutikę parodoje kitą boseronų veislyną draugiškai pasidomi vienas kito veikla. Mat ir pasišnekėti, ir patirtimi pasidalinti bei klausimus išspręsti paprasčiausiai nėra su kuo.

„Nėra daug boseronų veislynų nei Lietuvoje, nei aplink. Iš mūsų veislyno šuniukus pirkę yra žmonės iš Dominikos Respublikos, tiesa, pirko ten gyvenantys lietuviai. Perka ir norvegai, estai, lenkai, latviai.

O parodoje mes susitikę kitus boseronų veisėjus smalsiai pasišnekame, nes būna smagu. Mažiau konkurencijos jaučiame, o ir pasižiūrėti, pasikalbėti ir patirtimi pasidalinti yra tikrai įdomu“, – kalba S. Radzevičius.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video