Senieji Kėdainiai archeologo akimis

Kokias paslaptis saugo nepaprastai turtinga, kelių tautų bei religijų palikimus sauganti Kėdainių krašto istorija? Atsakymus į šį bei kitus klausimus galima rasti istoriko bei archeologo Algirdo Juknevičiaus knygoje „Senieji Kėdainiai. Istorija ir įdomybės“. Tai prieš septynerius metus pradėtas rašyti veikalas, o jame pateikta begalė įdomios informacijos – autorius remiasi ne tik savo kasinėjimais, bet ir senosiomis kronikomis, kitais istoriniais šaltiniais.

Noras supažindinti visuomenę

– Taigi apie ką Jūsų istorinio pobūdžio leidinys, vos prieš daugiau nei savaitę tapęs prieinamu kiekvienam kraštiečiui?

– Beveik prieš 7 metus man kilo idėja parašyti platesnio pobūdžio knygą apie Kėdainius, akcentuojant miesto architektūrą, istorinį paveldą, kraštovaizdį, nes būtent tai paveikiausi veiksniai kiekvieno žmogaus gyvenime – juk mes toje aplinkoje gyvename. Ir visai nesvarbu kur randamės: ar dideliame mieste, ar miestelyje, ar kaime, tačiau tikriausiai ne vienam įdomu sužinoti kokį poveikį mums, žmonėms, turi visi minėtieji dalykai ir kaip tai veikia mus ir aplink mus esančius. Knygoje būtent ir bandžiau tai atskleisti.

[quote author=“Aut. past.“]Knygos „Senieji Kėdainiai. Istorija ir įdomybės“ išleidimas, vykęs etapais, nebuvo paprastas ir lengvas – prireikė net 7-erių metų kol knyga pagaliau išvydo dienos šviesą.[/quote]

– Kas paskatino šitaip susidomėti Kėdainių kraštu, juk mintis išleisti išliekamąją vertę turinčią knygą kyla tikrai ne daugeliui?

– Esu augęs Galkantų kaime prie pat Nevėžio. Iš savo eglėmis apsodintos sodybos regėdavau boluojančius Sirutiškio dvaro rūmus, dailius medinius kaimynų namus, gerėdavausi slėnio augalija, todėl, galima sakyti jau nuo pat vaikystės stebėdavau architektūrą ir įstabų kraštovaizdį, kurie ir iki šiol mane labai žavi ir domina. Kitas dalykas, tai be abejo pasirinkta profesija. Archeologijos mokslus baigęs ėmiau tyrinėti istorinius pastatus ir jų liekanas. Atradimai skatino ir motyvavo tolesniems archeologiniams darbams ir galiausiai kilo noras ne tik archyvuose palikti žymę, bet su Kėdainių istorija supažindinti ir visuomenę.

Turtingas kraštas

– Jums, kaip archeologui, atrodo, kad Kėdainių kraštas tikrai turi kažką tokio, kuo galėtų sužavėti?

– Be abejo taip. Juk praeityje gyvenę žmonės Kėdainius praturtino savita urbanistika ir   architektūra, kurioje panaudojo novatorišką planavimą. Labai sudomino kryžiuočių kronikininkų pasakojimai apie mūsų kraštą, apie jų keliones per Kėdainių apylinkes, Livonijos ordino karių aprašymai apie plėšimus. Taip pat įdomią istorijos dalį atsispindi vokiečių Ordino žvalgų pranešimai apie mūsų apylinkių kelius ir jų būklę. Žvalgai leisdavosi jais per Pernaravą, per Josvainius, Labūnava, Pėdžius, Kaplius ir kitas vietoves. Aprašė upių brastas ir sodiečių sodybas, paminėjo čia gyvenusius kilmingus bajorus.

Kėdainių kraštas nuo seno buvo turtingas gamtos ištekliais. Buvo daug sumanių amatininkų, patikimų pirklių, prekiavusių ne tik mūsų šalyje, bet ir kitose kaimyninėse šalyse. Europoje po 30 metų karo, 1618–1648 metais, labai trūko produktų, ypatingai javų, tai mūsų mieste gyvenę pirkliai, daugiausiai škotai, ėmėsi prekybos javais, gabeno juos vežimais į Rygos uostą, būriniais laivais plukdė į Karaliaučių ir Dancigą (dabar Gdanskas).

Didžiulį įspūdį palieka Nevėžio upė, traukianti akį savo įdomia sandara. Tai lėčiausiai tekanti upė Lietuvoje, turinti vaizdingą ir mįslingą slėnį, pasagos formų senvages – įstabius mūsų kraštovaizdžio reliktus, kurių niekur nerasi. Rašydamas tekstus norėjau   parodyti Kėdainių krašto savitumą, pasakyti, kad juo galima didžiuotis.

Rėmėsi ne tik kasinėjimais

– Esate archeologas, ar tik savo atradimais kliovėtės rašydamas knygą?

– Ne visai. Dalis informacijos iš mano kasinėjimų, dalis iš senųjų kronikų, kitų šaltinių, kolegų istorikų, architektų ir dailėtyrininkų veikalų.

Šviečiamoji misija

[quote author=“Aut. past.“]Vaikystėje patirti įspūdžiai, architektūrinės archeologijos mokslai – veiksniai paskatinę A. Juknevičių šitaip susidomėti Kėdainių kraštu.[/quote]

– Ar knyga „Senieji Kėdainiai. Istorija ir įdomybės“ – Jūsų debiutas?

– Rašyti pradėjau prieš 20 metų, kai vykdant archeologinius kasinėjimus supratau, kad galbūt reiktų šviečiamosios misijos – kilo noras visuomenę supažindinti su naujausiais tyrinėjimais ir krašto paveldu. Juk ne visiems žmonėms aiški tokio darbo specifika ir indėlis miesto praeities pažinime. Todėl pradėjau rašyti istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius ir brošiūras. Kurį laiką populiarūs straipsneliai buvo spausdinami vietinėje spaudoje – laikraštyje „Kėdainių garsas“.

– Iš kur tiek energijos ir įkvėpimo?

– Noras šviesti ir populiarinti – gal tai ir tapo mano įkvėpimo šaltiniu. Kalbant apie knygą, visų pirma sau uždaviau klausimą „Koks tai turėtų būti leidinys?“. Pirmiausiai kilusi mintis buvo parašyti vadovą. Tačiau vis regzdamas planą, supratau, kad geriausias variantas būtų knyga, kurioje per miesto architektūrą, kraštovaizdį, per gatves, aikštes būtų papasakota Kėdainių miesto praeitis, akcentuoti svarbiausi įvykiai ir pastatų sąsajos su jais.

Knygoje – reikšmingiausi įvykiai

– Įvykių, istorinių faktų labai daug, kokiu būdų atsirinkote tai, kas dabar yra Jūsų knygoje?

– Tiesa, visų įvykių aprašymai netilptų net į storiausią knygą. Rašydamas atsirinkau pačius esmingiausius mūsų miestui ir kraštui didžiausią reikšmę turėjusius ir labiausiai atspindinčius praeitį įvykius.

Įdomiausia pasirodė protestantiškosios ir katalikiškosios kultūros viešpatavimas Kėdainiuose. Mano nuomone, tai tikrai vienas iš didžiausių bruožų, kuriuo išsiskiria mūsų miestas. Bažnyčių interjerai ir pati architektūra labai įdomi ir kartu labai skirtinga, liudijanti apie dviejų krikščioniškų kultūrų žmonių pasaulėjautą. Katalikų bažnyčių interjerai labai puošnūs ir žaismingi, protestantų spinduliuoja paprastumu, santūrumu, virtuoziška drožyba, akcentuojama architektūra ir jos detalės. Protestantai buvo geri meistrai ir amatininkai, jų gaminiai aukštos kokybės. Šių kultūrų ir pasaulėjautos skirtumas matomas ir abiejų Nevėžio krantų Kėdainių urbanistikoje.

Vyko etapais

[quote author=“A. Juknevičius“]Rašyti pradėjau prieš 20 metų, kai vykdant archeologinius kasinėjimus supratau, kad galbūt reiktų šviečiamosios misijos – kilo noras visuomenę supažindinti su naujausiais tyrinėjimais ir krašto paveldu.[/quote]

– Kiek truko knygos leidimas – nuo minties ir idėjos galvoje iki leidinio skaitytojų rankose?

– Knygos išleidimas, minčių susidėliojimas vyko etapais. Pirmiausia apie metus laiko ieškojau stiliaus, išraiškos kaip turėtų atrodyti ta knyga. Galvojau apie eilinį skaitytoją, siekiau sužadinti smalsumą, rašyti stengiausi aiškiai ir lakoniškai, ieškojau vaizdingų detalių. Taigi, galima sakyti, kad knygą su pertraukomis rašiau beveik 7-nerius metus. Jaudinausi tekstus pateikęs vienai iš geriausių Lietuvoje redaktorių vilnietei Audrai Kairienei. Ji parašė, kad tekstus jai skaityti malonu ir įdomu, vietomis jie net kinematografiniai.

– Užsiminėte, kad knyga parengta buvo jau prieš tris metus, kodėl dienos šviesą ji išvydo tik dabar?

– Nebuvo lėšų, todėl tekstai nugulė į kompiuterio atmintį. Pertrauka nebuvo ilga. Prieš porą metų tarsi tiesiai iš dangaus nukrito škotų kilmės Kanados pilietis Michaelis Ayre. Jis su žmona Ona Ayre apsilankė Kėdainiuose, susižavėjo škotų palikimu, pasiūlė išleisti leidinį apie Kėdainių škotus. Taip dirbant su architektu Vaidu Špečkausku gimė „Škotų palikimas Kėdainiuose“. Baigęs rašyti ją, vėl sėdau prie „Senųjų Kėdainių“.

Knyga per jausmus

[quote author=“A. Juknevičius“]Didžiausiu iššūkiu man buvo – suvaldymas savęs ir savo profesinės patirties. Privalėjau per daug nenugrimzti į istorijos tankmes, kad skaitytojui jau būtų nebeįdomu, ir nenuslysti paviršiumi.[/quote]

– Knyga suskirstyta dalimis – ji turi 7 skyrius. Kuris jums, kaip istorijos srities specialistui, atrodo svarbiausias?

– Skyrius rašiau vienodus, neišskirdamas ar neišaukštindamas nei vieno.

– Ir kaip tai pavyko?

– Kurdamas tekstus stengiausi įsijausti ir „pamilti“ tai, apie ką rašau, nes kitaip neįmanoma būtų visko perteikti vienodu ritmu. Pavyzdžiui, rašydamas apie katalikus, apie vienuolius, bandžiau su užuojauta ir meile įsijausti į jų tuometinę padėtį, kuri buvo tikrai nelengva. Protestantų tikėjimo žmones vėlgi kažkaip stengiausi perprasti, perteikti jų pasaulėjautą ir gyvenseną. Lankiau bažnyčias, stebėjau interjerus. Tie patys žydai – su jais galbūt buvo kiek sudėtingiau, nes išlikusių interjero detalių nėra, tad norėdamas perteikti jų gyvenseną, į viską gilinausi per istoriją, per faktus. Rašant apie gamtą, vėl gi visos emocijos čia. Juk važiuoji, matai visą gamtos grožį, stebi kaip vienas metų laikas keičia kitu. Visi potyriai realūs, išgyventi, todėl nieko negalėjau nei iškelti, nei išskirti, nei nužeminti – stengiausi išlaikyti tolygumą ir tam tikrą sakinių ritmiką.

Dirbo geroje komandoje

– Knyga neeilinė, nesinori jos leidimo pavesti bet kam. Ar atsakingai rinkotės leidyklą?

– Noriu pasakyti didelį ačiū Kėdainių krašto muziejaus direktoriui Rimantui Žirguliui, kuris rado labai gerą leidybos įmonę Vilniuje. Tai itin garsaus knygų leidėjo ir menininko Jokūbo Jacovskio leidykla „Inter Se“. Apsilankę ten ir patikėję savo knygos leidimą neabejojome, kad viskas pavyks puikiai. Vos po pirmojo susitikimo lengvai susikalbėjome, supratome ko norime, ko iš mūsų reikalauja.

[quote author=“A. Juknevičius“]Bet kokios profesijos žmogų paėmus, savo darbu jis prisideda prie krašto gerovės, todėl tikrai šiuo atveju aš niekuo neišsiskiriu iš kitų. Tik galbūt vienintelis skirtumas – mokslo žmonės turi tribūną, kurioje gali pasisakyti ir būti išgirsti.[/quote]

– Knygoje gausu įspūdingų fotografijų, kas jomis pasirūpino?

– Knygai reikėjo gerų nuotraukų, nes iš patirties kuo puikiausiai žinau, kad skaitytoją pirmiausia sužavi paveikslėliai, jis tik tada imasi teksto, jei iliustracija netinkama – teksto kartais gali net neperskaityti. Čia vėlgi galiu labai pasidžiaugti, kad man buvo garbė dirbti su gera komanda – tikrai patyrusiais Kėdainių fotografais. Labai džiaugiuosi, kad Vidas Bečelis, Vaidas Špečkauskas sutiko fotografuoti. Vaidas padarė gražią nuotrauką viršeliui, puikiai nufotografavo saulės apšviestus pastatų fasadus. Taip pat noriu asmeniškai padėkoti poniai Angelei Matkuvienei ir jos dukrai Vėjūnei, kurios leido pasinaudoti anapilin išėjusio vyro ir tėvo Vytauto Matkaus nuotraukomis – jos įspūdingos.

Sunkiausia – knygos leidyba

– Minėjote, kad viskas vyko sklandžiai, tačiau išleisti knyga tikrai nėra lengva. Su kokiais sunkumais teko susidurti?

– Kaip visuomet sunkiausia yra tada, kai vyksta knygos leidyba, kada yra pateikiami   tekstai leidėjui, kada jis reikalauja tam tikrų nuotraukų, galbūt geresnės kokybės, kada vyksta visas dialogas su redaktoriumi. Šis periodas būna labai audringas. Puikiai pavyko susitarti su leidyklos redaktore, kuri buvo tikrai nuoširdi ir geranoriška, sprendžiant vienokius ar kitokius klausimus dėl sakinių struktūros. Dėliodamas knygos galutinį variantą, kuris turi būti geras, nerimavau, baiminausi, kad tik klaidų neįsiveltų. Taigi, galima sakyti, kad viskas klostėsi daugmaž sklandžiai, tačiau knygoje vis vien pasiliko klaidelių: skyriuje „Kėdainių įdomybės“, kur pateikta Aleksandro Gordono rūsio fotografija parašytas klaidingas amžius. Turėjo būti XVII a. I pusės rūsys, o išėjo XVI a. I pusės. Vinco Svirskio vardą po gražia jo drožybos nuotrauka parašiau Petras Svirskis. Supratau, kad klaidos neišvengiamos, jų pasitaiko net kai ir labiausiai to nenori.

– Leidyba – atsakingas momentas. O rašant jokių iššūkių neteko patirti?

– Didžiausiu iššūkiu man buvo – suvaldymas savęs ir savo profesinės patirties. Privalėjau per daug nenugrimzti į istorijos tankmes, kad skaitytojui jau būtų nebeįdomu, ir nenuslysti paviršiumi. Ieškant paprastos formos teko paplušėti. Bandžiau viską lengvai ir aiškiai dėstyti. Žinoma, būdavo atvejų kai per daug prirašydavau, reikdavo kažką išmesti.

Imsis kitų darbų

– Kokius kūrybos planus puoselėjate ateičiai?

– Ateityje apie rašymą kol kas negalvoju – imsiuosi šiek tiek kitokių darbų. Mano manymu, gilesnis istorijos pažinimas ir žinojimas, praturtina mūsų žinias apie miestą. Vienas dalykas yra bendroji istorija, faktai, teorija, kitas dalykas – o kas ten gyveno, kas iš tikrųjų buvo. Todėl šiuo metu turiu profesinių mokslinių darbų – bandau lyginti praeitų laikų ir dabartinį miesto planą, pateikdamas informaciją apie prieš tai dabartinėje vienoje ar kitoje vietoje gyvenusius asmenis, jų gyvavimo istoriją ir kitokius dalykus. Štai ir pats sužinojau, kad dabartinėje mano darbo vietoje – muziejuje, nors namas ir rekonstruotas, tačiau čia XVIII a. gyveno Jokūbas Grėjus, garsus žmogus, kurio garbei senamiestyje veikia kavinė.

– Kaip kilo idėja imtis tokio darbo?

– Galbūt tai, kad dažnai lankydamasis tuometiniame Leningrade, dabar Sankt Peterburge, kai studijavau, žavėjausi miesto pastatais, kuriuose vyko įdomūs dalykai, pavyzdžiui, aplankiau namą kuriame rašytojas Fiodoras Dostojevskis diskutavo su garsiu revoliucionieriumi Michailu Petraševskiu, pietavau XIX a. Sankt Peterburgo bohemos kavinėje „Beranže“, kurią labai mėgo Aleksandras Puškinas, teko buvoti prie namo, kuriame   M. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ personažas Roskolnikovas kirviu nužudė palūkininkę bobutę. Todėl savaime pasidarė aišku, kad kiekvienas namas turi savo istorija, todėl man pasirodė įdomu skleisti tai ir mūsų mieste. Kėdainiai, lyginant tarkim su didžiaisiais Lietuvos miestais, po XVII a. vidurio karo, vadinamojo Tvano, nebuvo sunaikinti. Jie ilgainiui patyrė šiokią tokią architektūros kaitą, bet nebuvo nušluoti rusų kazokų, kaip kad Vilnius ir Kaunas. Todėl išlikę pastatai tikrai turi savo aurą, kuri ramina, leidžia atsipalaiduoti ir byloja apie čia gyvenusius asmenis.

[quote author=“A. Juknevičius“]Kurdamas tekstus stengiausi įsijausti ir „pamilti“ tai, apie ką rašau, nes kitaip neįmanoma būtų visko perteikti vienodu ritmu.[/quote]

Dirba savo darbą

– Ar galima jus pavadinti krašto puoselėtoju?

– Tikrai ne, aš tik dirbu savo darbą. Juk ir šlavėjas gatvėje taip pat yra puoselėtojas – jis valo miestą. Mano manymu, bet kokios profesijos žmogų paėmus, savo darbu jis prisideda prie krašto gerovės, todėl tikrai šiuo atveju aš niekuo neišsiskiriu iš kitų. Tik galbūt vienintelis skirtumas – mokslo žmonės turi tribūną, kurioje gali pasisakyti ir būti išgirsti.

Dėmesys knygai

– Pristatymo metu kraštiečiai plūste plūdo pirkti Jūsų knygos. Kaip vertinate tokį kėdainiečių dėmesį?

– Žinoma, man malonu, juk jiems ir skyriau šią knygą. Taip pat labai maloniai nustebintas buvau, kada pasirašinėjant knygas, labai didelė dauguma prašė užrašyti anūkams, vaikams, kurie gyvena užsienyje. Manau, kad ta knyga gali būti tam tikras išliekamąją vertę turintis ryšys tarp žmonių gyvenančių užsienyje, bet neprarandančių tos meilės savam kraštui.