Atgaivinkime Atvelykį ir savo šeimose
Atvelykis labiausiai skirtas vaikams. Taip ir vadinamas mažosiomis arba mažųjų Velykėlėmis./ Kęstučio Vanago/ BNS nuotr.
Agota SPIEČIŪTĖ
Turtinga išpuoselėta mūsų kultūra yra glaudžiai susijusi su gamtos ciklais ir, žinoma, žemdirbiškomis tradicijomis. Gamtos atbudimo pavasarinis ciklas magiškai prasideda pavasario lygiadienį ir baigiasi tik per Sekmines, dar kitaip vadinama Augumo švente. Sekmadienis po Velykų – Atvelykis. Prieš prasidedant sunkiems žemės ūkio darbams žmonės pasilinksmindavo. Kam jis skirtas?
Lietuviai savo tradicines kalendorines šventes švęsdavo ilgesniais ar trumpesniais ciklais. Kaip Kalėdų švenčių ciklas prasideda Adventu, taip pavasario – Gavėnia. Pirmasis baigiasi Užgavėnėmis. tuomet baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinis susitelkimo metas – gavėnia. Antrasis gi ir krikščioniškame, ir pagoniškame tikėjime – Sekminėmis. Didžiausios pavasario švenčių ciklo šventės yra Velykos, Jurginės, Sekminės – pastaroji laikytina tarpine švente, jungiančia pavasario ir vasaros švenčių ciklus.
Astronominio pavasario pradžia buvo laikomas lygiadienis. Diena ir naktis tuomet būna maždaug vienodo ilgio. Po to naktis vis trumpėja, diena – ilgėja. Manoma, kad anksčiau ši data buvo tapatinama su Velykų švente. Velykų rytą, saulei tekant, reikdavo nusiprausti ar nusimaudyti upelyje, atitekančiam iš rytų – būsi sveikas ir gražus visus metus. Saulė tiksliai rytuose pateka tik lygiadienio rytą.
Per Sekmines pabudusios gyvybės simboliais – berželiais – puošdavo kiemo vartus, namo duris ir trobų vartus, piemenukai pargindavo apvainikuotas karves.
Aut. past.
Deja, kovo 23-ąją restorano ,,Grėjaus“ namas pilnutėlėje salėje, atlikėjai Mildai Andrijauskaitei susirinkusių į ,,Baltų varnų“ pasirodymą draugiškai užklausus ,,Ką prieš porą dienų šventėme“? Lygiadienio nepaminėjo niekas.
Ilgametė mūsų krašto etnografė, kultūros premijos laureatė ,,Arnetų namo“ vadovė, plačiausio ir gausiausio Kėdainių krašto tautosakos rinkinio autorė Regina Lukminienė sako, kad judėjimas į miestus viską pakeitė ir situacija, pasak jos, dėl to ir ,,liūdnėja“, nes senuosius papročius užmirštame, o ,,mūsų jaunoji karta išauga ant grindinio“. Ir juk tikrai vis rečiau beprisimename ne tik lygiadienį, bet nebepaminime ir kitų pavasarinių datų ir senųjų švenčių: Jurginių, Blovieščiaus, Gandro dienos.
Atvelykis pasidžiaugti ir užbaigti
Pasak etnokultūros puoselėtojos R. Lukminienės, Atvelykio tradicijos nėra labai gausios. Tai sekmadienis, kuris užbaigia Velykų švenčių ciklą. Atvelykis labiausiai skirtas vaikams. Taip ir vadinamas mažosiomis arba mažųjų Velykėlėmis. Atvelykis yra diena, kai reikia prisiminti savo krikšto tėvelius – tai jų laikas. Vaikai aplankydavo krikšto tėvus, jei dar neaplankę, kad gautų margučių.
Miesto gyventojams žaidimai su margučiais per Atvelykį gali būti ne tik linksma ir užkrečianti pramoga – tai puiki proga papasakoti apie senuosius papročius ir jų reikšmes, perduoti savo išmintį ir šeimos vertybes.
Aut. past.
,,Pas savuosius arba vaikai nubėga patys arba krikšto tėveliai juos aplanko, jei to dar nebuvo padarę“, – primena R. Lukminienė.
Jeigu nebūdavo sutaupoma margintų kiaušinių, tai per Atvelykį specialiai vaikams nudažydavo – tik mažesnį skaičių, kad vaikai turėtų ką paridenti, pažaisti su dažytais kiaušiniais.
Senieji kėdainiečiai pasakodavo, kad su jaunimu ir vaikai pasisupdavo. Supimasis labai svarbi lietuvių pramoga. Jis visose šventėse yra magiškasis ritualas. Per pavasario šventes supimasis garantavo gerą javų, linų, grūdų ir augmenijos augimą, klestėjimą, gausą bei gerus metus.
Ruošia mažiesiems šventę
Šeimose ši šventė jau mažai kur švenčiama, tačiau viltingai nuteikia, kaip dirba su mažaisiais Klaipėdos, Kauno etnokultūros centrai bei kitos kultūros ir švietimo įstaigos.
Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras Arnetų name kelios savaitės prieš Velykas ir po jų, mažuosius kėdainiečius ir jų tėvelius kviečiame į margučių marginimo edukacijas. Šiemet dar išplėtojome veiklą ir per moksleivių atostogas vaikus kvietėme į popietes ,,Margos ir linksmos Velykėlės“. Mokėmės gaminti margučius iš molio, vilnos ir siūlų, marginome senaisiais tradiciniais raštais, žaidėme tradicinius žaidimus su margučiais“, – apie renginius pasakojo R. Lukminienė.
,,Pasistenkime atgaivinti Atvelykį ir savo šeimose. Kiek įmanoma daugiau jiems, savo vaikams skirkime laiko ir nesigėdydami savo šaknų papasakokime apie Atvelykio tradicijas, paruoškime margučių, pamokykime žaidimų su margučiais, priminkime ir taip išsaugokime savo tradicijas“, – sako etnokultūros išsaugojimu susirūpinusi R. Lukminienė.
Per lygiadienį būtinai reikėdavo nusiprausti ar išsimaudyti iš rytų tekančioje upėje, kad būtum gražus, sveikas ir laimingas per visus metus. Šį tradicija aptinkama ir per Velykas.
Aut. past.
Per atgimimą buvo parodytas didelis dėmesys tradicijoms, mūsų paveldui, kultūrai. Dabar turėtume susitelkti į tai, kad viską išlaikyti. Kol kas mūsų tradicijos laikosi ant folkloro, etnokultūros specialistų, kurių taip pat labai trūksta, todėl labai norisi, kad tėvai pajustų tradicijų gilumą, reikšmę ir pradėtų perduoti vaikams.
,,Dar daug dalykų išlikę pasąmonėje, dauguma margindami margučius piešia mūsų senuosius simbolius“, – sako R. Lukminienė.
,,Turime, pirmiausia, patys suvokti, kad jeigu to, ką patys žinome ir išsaugojome, neperduosime vaikams, tai nei mokykla, kuri rūpinasi mokomaisiais dalykais, nei valstybė mūsų šeimose neįskiepys jokių tautinių papročių, nes viskas ateina tik iš šeimos“, – tęsia R. Lukminienė.
