Publikos numylėta „Vilainių“ kapela sutinka 50-metį: „Esame stipri muzikinė šeima“

 Publikos numylėta „Vilainių“ kapela sutinka 50-metį: „Esame stipri muzikinė šeima“

Švenčiant 35-erių metų scenoje sukaktį, bendrai atminimo nuotraukai susibūrė ir esami, ir daug buvusių kapelos „Vilainiai“ narių. Ansamblio įkūrėjas bei ilgametis vadovas Antanas Mikalauskas – pirmoje eilėje, ryšintis raudoną kaklaraištį./ Asmeninio archyvo nuotr.

Pusė amžiaus scenoje! Štai tiek publiką linksmina, o kartkartėmis galbūt dainomis net ir sugraudina Kėdainių liaudiškos muzikos kapela „Vilainiai“ – vienas seniausių ansamblių Lietuvoje.

Kartu išgyvenę džiaugsmų ir netekčių, drauge žengę per ugnį ir vandenį, kolektyvo nariai šių įvairiaspalvių patirčių jaučiasi sujungti tarsi stipriausia šeima. Unikali kapela, kurioje savą erdvę muzikiniam talentui skleistis atrado ir rokeris, ir vos kelerių metukų fleitininkė. Surengusi šimtus koncertų ir pelniusi daugybę apdovanojimų, kapela „Vilainiai“ nuoširdžių gerbėjų ratą subūrė visoje šalyje.

Per 50 metų nutiko tiek, kad visas istorijas sutalpinti pavyktų nebent solidžioje knygoje. O belikus vos porai dienų iki balandžio 7-ąją, jau šį sekmadienį, 14 valandą, Kėdainių arenoje vyksiančio jubiliejinio kapelos „Vilainiai“ koncerto, su ansamblio įkūrėju ir nepailstančiu vadovu, kompozitoriumi, dainų autoriumi bei aranžuotoju, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatu (2002 m.) Antanu MIKALAUSKU Jums, mieli skaitytojai, atgaiviname svarbiausias kapelos gyvenimo akimirkas.

– Gerbiamas Antanai, liaudiškos muzikos kapela „Vilainiai“ ant scenos – pusšimtį metų, Jūs pats – šešis dešimtmečius! Ar bebūna dar jaudulio širdy prieš pasirodymą?

– O kaipgi – būna, bet ir turi būti. Jeigu eitum į sceną be jaudulio – tai išvis neturėtum į ją eiti. Pirmieji programos numeriai – susipažinimui su publika, stebi kokia jų reakcija. Pastebėjau, kad koncertuojant kituose rajonuose publika labai nuoširdžiai priima. Kėdainiai kur kas  santūresni. Na, bet ne veltui ir posakis yra apie tai – savam krašte sunkiausia.

– Sekmadienį savo gerbėjams rengiate šventinį kapelos 50-mečio koncertą. Ankstesnius jubiliejus švęsdavote kultūros centrų salėse, o šįsyk Kėdainių arenoje! Turbūt būsite vienintelė liaudiškos muzikos kapela koncertą surengusi arenoje. Jeigu atmintis neapgauna, 45-osios sukakties koncertus turėjote organizuoti du, nes negalėjote sutalpinti visų žiūrovų. Jaučiate publikos meilę ir palaikymą?

– Dar vis jaučiu ir dėl to dar vis scenoje. Arena tik iš bėdos – nes Kėdainių kultūros centras renovuojamas. Tai ir įpareigoja, ir varžo, ir šiek tiek daugiau jaudulio.

Kelti koncertą už miesto Kėdainių kultūros centro direktorė Daiva Urbonienė nepanoro ir drąsino rengti čia. Koncertų salėse yra daug jaukiau – jauti publiką, matai žmonių akis, gali kalbėtis ne tik muzika ir išeina toks tarsi dialogas tarp žiūrovo ir atlikėjo. Arenos specifika visai kita – ji labiau tinka šou programoms, masiniams renginiams, kaip pavyzdžiui, respublikinė „Grok Jurgeli“. Kapeloms arenose nejauku. Žinau, kad Utenos kapela taip pat bandė, bet po vieno bandymo grįžo į kultūros centro salę.

Ant scenos – vien vyrai. Štai taip 1974-aisiais muzikinį kelią pradėjo Kėdainių liaudiškos muzikos kapela „Vilainiai“ (vadovas Antanas Mikalauskas – su armonika ir barzda).

– Antanai, prisiminkime tuos 1974-uosius, kai įkūrėte kapelą „Vilainiai“. Kokia buvo pradžių pradžia?

– Vilainiuose, tuometiniame Hidromelioracijos mokslinio tyrimo institute, kapela gimė. Vilainiuose daug metų repetavome ir koncertavome, Vilainių vardu ir pasivadinome. Institutas buvo reikšmingas Lietuvoje. Aš nuo 1972 m. čia atvykau dirbti vairuotoju, grojau vestuvėse.

Net nežinau, ką įžvelgė manyje tuometinė instituto administracija – Tadas Kulvinskas, direktoriaus pavaduotojas Antanas Lukianas. Gal polinkį, gal talentą suburti žmones – pakvietė dirbti Vilainių kultūros namų direktoriumi. Žinoma, sutikau ir aš privalėjau pateisinti jų pasitikėjimą. Organizavau mėgėjų meno būrelius – vyrų ir moterų vokalinius, estradinį ansamblius. Netgi chorą subūriau. Visiems jiems pats ir vadovavau. Negaliu sakyti, kad nepavyko. Dainavom, bet vis kažkas ne taip – ne tai, ko norėjau.

Tuomet iš tų pačių žmonių, kurie kažkiek grojo muzikos instrumentais, ar bent norėjo jais mokytis, pradėjau kurti kapelą. Apskritai – esu dėkingas tiems žmonėms, kurie kadaise manimi patikėjo – ypač Antanui Lukianui, jis padėjo organizuoti žmones ir pats atėjo į kapelą groti kontrabosu. Turėti tokį autoritetingą žmogų kolektyve labai daug ką reiškė. Jis dabar gyvena Vilniuje ir atvyks į mūsų koncertą arenoje.

Iš mūsų kapelos pirmojo sąstato jau nedaug likusių. Tai Povilas Šukys (smuikas) ir Vytautas Bauža (trimitas). Jie taip pat atvyks į areną stebėti mūsų pasirodymo. Labai įdomūs žmonės.

Taigi – kapela gimė ir augo Vilainiuose. Po to vyko įvairios reorganizacijos pavaldumuose, bet pavadinimo nekeitėme. Galiausiai tapome tuo, kas dabar esame – Kėdainių kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Vilainiai“.

– Kaip keitėsi kapela per pusę amžiaus? Tikiu, jog tapote kaip tikra šeima, tad smalsu, kaip sekasi tokiam būriui meno žmonių sutarti?

– Taip, kolektyvui – kaip žmogui – 50 metų yra ne taip ir mažai.  Kartu su manim kapela augo ir keitėsi. Vieni išėjo ten, iš kur jau negrįžtama, kiti tiesiog „neprilipo“, dar kiti tik pasimatavo kapelos marškinėlius. Ypač jaunimas, kurių muzikinį gyvenimą dabar stebiu iš „senelio“ pozicijos. Tai Vidmantas Valantiejus, Arnas Švilpauskas, sesės Augustė ir Aistė Bugaitės… Aistė dar sugrįžo pagroti jubiliejiniame koncerte.

Apskritai epizodiškai grojo ir dainavo palyginus nemažai žmonių. Iš pirmųjų muzikantų liko tik Zina Geičienė ir Valerijus Gasiūnas. Jų „stažas“ „Vilainiuose“ – 46 metai. Dabar esame stipri muzikinė šeima. Sako, kad ir šeimoje būna dūmų, na, bet pas mus niekas nerūko…

Tokia kapela „Vilainiai“ yra šiandien – pasitikdama solidų 50-metį.

– Per 50-metį scenoje ir užkulisiuose turbūt nutiko daugybė smagių istorijų. Gal galėtumėte bent vieną labiausiai įsiminusią atskleisti?

– Mūsų repeticijos, koncertai – žmonių laisvalaikio sąskaita. Esu labai dėkingas jiems, nes dalis mano ir jų gyvenimo buvo KAPELA. Tai ir įdomu, ir įtampos pakako. Visi turėjome darbus ir šeimas, reikėjo derintis.

Ar mums kartu įdomu, linksma? Žinoma – taip, nes jau vienas kitą gerai pažįstam ir galim pasitikėti. Ypač mus vienija humoras – jis palaiko gyvenimą, nuotaiką ir draugystę. Ir žinot, negaliu pasakyti, kas buvo įsimintiniausia. Viskas buvo gražu ir įsimintina, nes gyvenome muzika.

Nors iš ,,gyvenimo ant ratų“ vieną nuotykį prisiminę ir dabar juokiamės (šypsosi). Buvo tamsus paros metas, grįžtam iš koncerto – sustojom aikštelėje: kas į kairę, kas į dešinę. Tik girdim – piktas šuns lojimas! Iš kur aikštelėje šuo?! Vienas iš dešinės atbėga, strykt į autobusą,  ,,pypt…pypt“ – o jo paltas suplėšytas (juokiasi). Nežinau, ar šuo jį rado, ar jis šunį, bet jų keliai susitiko tamsoje, ties saugomu objektu (šypteli). Galvojom, kad sprogsim iš juoko. O nukentėjęs vis kartojo – velnias šuo, naują paltą reiks išmest. Laimei tik paltas nukentėjo (šypsosi).

– Niekad nebūčiau pamaniusi, jog kapelos kelionėse gali pasitaikyti tokių aštrių pojūčių (nusijuokiu). Antanai, štai taip linksmai su kolektyvu apvažiavote kone visą Lietuvą, Pabaltijį, svečiavotės ir kitose užsienio šalyse, tarp kurių net Šiaurės Korėja. Oho! Papasakokite apie pasirodymą šioje valstybėje?

– O taip! Tai tolimiausia šalis, kur esame buvę. Įsimintiniausia kelionė. Važiavome kartu su Vilainių kultūros namų šokių kolektyvu – buvom tarsi mini dainų ir šokių ansamblis, kartu dar važiavo choras iš Jonavos.

Šiaurės Korėja – egzotiška šalis, ypač savo gamta ir kultūra. Kelionė buvo koncertinė, vežėmės instrumentus. Buvom paruošę ir korėjiečių dainą lietuviškai. Kai sudainavom – labai plojo. Bet jie plojo visada, tai ir nežinom: ar labai patikom, ar jiems gausiai ploti buvo privaloma, kaip ir tai, kad visur prasilenkdami su mumis žmonės lenkėsi, užleisdavo vietą. Pasakysiu trumpai – buvo labai įdomi kelionė. Atpasakoti sunku, reikėtų ten pabūti.

Šią tolimą kelionę suorganizavo jau anapilin išėjęs Antanas Juškevičius, tuometinis Kėdainių vykdomo komiteto pirmininko pavaduotojas ir labai didelis mūsų kapelos mylėtojas. Ačiū jam. Galiu paminėti, kad jo noras buvo, jog kapela padainuotų prie jo karsto, ir mes išpildėme jo norą. 

Kapela „Vilainiai“, 2006 m.

– Daugybę kartų „Vilainių“ kapelos muzika skambėjo LRT televizijos laidoje „Duokim garo“. 2013 m. čia laimėjote I vietą. Ar skiriasi pasirodymas televizijoje ir scenoje per koncertą?

– Jaudulys yra visur, ypač tiesioginės transliacijos metu. Jeigu kalbėčiau apie save, tai man baisiausia tada, kai ateina vedėja Loreta Sungailienė ir sako: „Dabar pakalbinsime Antaną.“

– (Juokiuosi) Kaip smagu su Jumis, Antanai, šnekučiuotis. Taigi drąsiau jaučiatės scenoje kalbėdamas muzika ir dainomis. O kovo pradžioje pristatėte nebe pirmą knygą-dainų rinkinį, šįsyk pavadintą „Išdainuosiu širdį“. Kiek rinkinių jau išleidote ir kuo ypatingas naujausias?

– Iš viso vieno ir su kolegomis yra išleista penki dainų rinkiniai. Iš jų – pirmas ir penktas – vieno mano kūriniai. Penktąjį – „Išdainuosiu širdį“ – išleidau ir dedikavau VILAINIŲ kolektyvui. Jaučiuosi išdainavęs širdį. Išdainavau tai, kas per gyvenimą kaupėsi dūšioj, tai, kas iš kažin kur atskridę įstrigdavo mintyse ir nedavė ramybės tol, kol nesuguldavo natomis ir žodžiais popieriaus lape. Turiu pasakyti, jog esu laimingas, kad dainavau ne vienas – 50 metų drauge su manimi dainavo ir grojo talentingi kapelos VILAINIAI dainininkai ir muzikantai.

Dabar mūsų yra trylika. Romualdas Bugas – profesionaliai groja kontrabosu ir dainuoja kapeloje apie 30 metų. Visada jaučiau jį esant iš dešinės. Jis į kapelą atsivedė ir savo dukras Augustę ir Aistę. Jaunėlė, fleitininkė Aistė atėjo dar visai maža, parašiau jai dainelę ir gerai pamenu, kai pirmą kartą turėjo išeiti į sceną – graudžiai pravirko užkulisiuose. Turėjom keisti programą, kad ji nusiramintų. Nusiramino ir po kiek laiko išėjusi sudainavo puikiai. Tai buvo tikras jos debiutas. Antras Aistės debiutas taip pat įvyko su kapela – televizijoje ji atliko savo kūrybos dainą. Kapela matė, kaip Aistė užaugo. Visi ją globojom, koncertinėse išvykose visi norėjom būti „tėvais“. Taigi turėjau retą progą matyti, kaip auga muzikalus žmogus – nuo nedrąsios mažos mergaitės iki savarankiškos atlikėjos. Talentinga mergina.

Trimitu grojantis Vladas Navickas pastaruosius metus į repeticijas ir koncertus važinėja iš Palangos. Profesionalus muzikantas. Esu jam dėkingas už supratingumą ir pagarbą kolektyvui, visam tam, ką kartu darome, o tuo pačiu ir man. Jo palaikymą visada jaučiau ir jaučiu.

Kėdainių įžymybė, būgnininkas Ričardas Švilpa – rokeris kapeloje – man pačiam tai buvo netikėta. Išskirtinė asmenybė, džiaugiuosi jį pažinęs.

Rasa Gužauskaitė-Babilienė –buvusi mano mokinė. Jos atėjimas į kapelą yra tas atvejis, kai patiri, jog mokytojai nebūtinai pamirštami uždarius mokyklos duris. Abi su smuikininke Edita Bujanauskiene yra profesionalios muzikės, specialybės dėstytojos muzikos mokykloje.

Dainininkė Sandra Imenavičienė – mūsų muzikinėje šeimoje yra veidas, pagal kurį neretai identifikuojami VILAINIAI. Ji ir ta geroji dvasia, nešanti lengvumą, gerą nuotaiką.

Dainininkei Daivai Danauskienei,kolegai akordeonu ir gitara grojančiam Kazimierui Kupriui –abiem esu dėkingas už palaikymą, už supratimą, kaip suprasti gali tik tokį patį darbą dirbantys žmonės. Ir man labai gaila, kad Daiva jubiliejiniame koncerte dainuos jau paskutinį kartą, bet dar vis lieka „gal“… Tačiau suprantu ją – krūvis vadovaujant keletui kolektyvų ima ir pasako „stop“.

Už ištikimybę kapelai dėkingas esu trimitininkui Aleksandrui Gutauskui,armonikininkui Valerijui Gasiūnui,smuikininkei Zinai Geičienei.Kaip minėjau,Valerijus ir Zinajau 46 metai ištikimai laiko du kertinius muzikinės „Vilainių“ šeimos kampus.

Džiaugiuosi visais – buvusiais ir esamais kolektyvo nariais. Kartu patyrę muzikavimo džiaugsmą, suteikėme džiaugsmo ir daugybei žmonių. Dėkoju Dievui ir Likimui už šią dovaną, kurią gavau kartu su prieš 50 metų paties sukurtu kolektyvu. Būtent jų vertinimui  atsinešdavau ir atsinešu savo kūrybą – kūriniai arba suskamba, arba ne. Arba su džiaugsmu sutinkami, arba atidedami į šalį.

Kapela „Vilainiai“ per 45-mečio sukakties koncertą.

– Antanai, koks gausus derlius jau subiro į Jūsų kūrybos aruodus. Ar skiriasi įkvėpimo šaltinis jaunystėje ir šiandien? Galbūt net galėtumėte įvertinti, kaip keitėsi Jūsų kūryba ir Jūs pats kaip kompozitorius per pusę amžiaus?

– Per pusę amžiaus pasenau penkiasdešimčia metų…

„Išdainuosiu širdį – visiems po dalelę

Tegul skleidžia meilę, paliečia jausmus.

Išdainavęs širdį, išeisiu į kelią.

Kam gi reikalingas be širdies žmogus?!“

Tai posmas iš penktos knygutės. Bet juo ir viskas pasakyta.

– Sutinku, išties iškalbinga. O žmonai Onutei (aut. past. – buvusiai ilgametei Kėdainių kultūros centro direktorei, kultūrai paskyrusiai daugiau kaip keturis dešimtmečius), esate parašęs dainų? Galbūt žmona Jums padeda ir kūrybiniame kelyje bei reikaluose?

– Ji yra mano gyvenimo didžiausia pagalbininkė. Daugiausiai dainų yra skirta jai. Nors ne visada buvau suprastas, deja.

– Taip, kūrėjams retsykiais tenka pajusti ir kartėlio (supratingai paliudiju). Antanai, žinau, kad liaudies muziką girdėjote nuo vaikystės. Sakykite, kuo Jums ypatingos būtent šio žanro melodijos ir dainos? Apskritai – ką dabar išgyvena liaudies muzika?

– Liaudies muzika yra neišsenkantis kūrybos šaltinis. Kas iš jo bent vieną kartą yra atsigėręs, grįžta dar ir dar. Ji atkartojama, interpretuojama įvairiomis formomis. Man tik liūdnoka dėl vaikų, kuriems jau mažėja ir mažėja galimybių tuos šaltinius rasti. Liaudies muzika išgyvena stagnaciją.

– O žiūrovai ir tai, kaip jie sutinka, priima kapelų muziką, ar pasikeitė?

– Viskas keičiasi. Ir vertybės, ir mados muzikoje, ir žiūrovai. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad į kapelų koncertus šio žanro gerbėjai vis daugiau ir daugiau ateina jau po vieną… arba neateina, nes nenori eiti vienas…

– Viliuosi, kad mados ratas apsisuks ir liaudies muzika sulauks atgimimo (palinkiu). Antanai, išduokite, ką gi veikia kompozitorius, kai nulipa nuo scenos, nekuria muzikos ir nerašo dainų?

– Ilsiuosi namuose, nes namai – ramybės oazė. Bet gal kitaip pasakyčiau: mano galvoje visada skamba kažkokia melodija ir vaikščiodamas vis švilpiniuoju. Tai galiu priskirti prie žalingų įpročių.

– Manau, šis „žalingas“ įprotis tik prideda sveikatos (nusišypsau).

Įspūdingas kapelos jubiliejus jau visai čia pat. Ką šia proga pasakytumėte savo kapelos nariams ir Jūsų pasirodymo laukiantiems ištikimiausiems gerbėjams?

– Noriu pasakyti, kad tai dar ne pabaiga. Aš esu optimistas.

– Pokalbio pabaigai atskleiskite, koks bus kapelos „Vilainiai“ 50-mečio koncertas?

– Koncertas bus gražus. Kaip kitaip? Juk bus sudainuotos gražiausios „Vilainių“ dainos su draugais – dainuos ir etnomuzikologė Loreta Sungailienė ir operos solistas Liudas Mikalauskas, ir kapelos „Punelė“, „Zyplių dvaro kapela“, kurioms vadovauja šio žanro profesionalai – Gintautas Šmitas, Remigijus Poderis. Muzikantus, dainininkus ir žiūrovus į vieną dainą jungs taip pat profesionalūs vedėjai – Loreta ir Liudas.

Kviečiame. Šventes švęsti tiesiog būtina.

– Mielas Antanai, dėkoju Jums už ryškių emocijų dovanojusį pokalbį. Širdingai linkiu kapelai „Vilainiai“ savo gerbėjus pakviesti ir į 60-mečio koncertą. O kol kas – iki susitikimo sekmadienį Kėdainių arenoje. Duokit garo!

6 Komentarai

  • Babulkos prasau balsuokite uz valda tutku. Aciu. Guluosi kryzium.
    Aj ne balsuokit uz igna vegele. Guluosi kryzium

    • Nukvakus pensininke, gydykis.

      • Nuo politikos susisuko smegenys. Kasdien po postą. Ir nieko negali parašyti apart politiko ir ,,bloga valdžia“. Taip, bliga, nes tu esi išstumta iš ten, o išstūmė tave žmonės, pamatę, kad viską darai tik dėl savęs ir vaikų. Liko kelio babulkos, kurios feisbuke tave laikina, o protingi juokiasi, nes rašai postus, trini, rašai, taisai, nušokos nuo smegenėlių babute tu.

      • Tikrai už Vėgėlė balsuoti būtų be galo kvaila. Juk jis kalba padangių sparnuočių . balsais . kad tik susuktų galvas rinkėjams.

    • Tik uz Igna Vegele, nes pedo ir kgbistu konservu nemegsta!

  • Akvile,niekam neįdomu,kada Tu šypsaisi,kada supratingai paliudiji,kada juokiesi ? Geriau imk interviu iš savo draugo žolininko,su juo gerai sutardavai.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video