Dotnuvos vienuolyno ir bažnyčios bibliotekos lobynai: ką jie slepia?

Dotnuvoje įsikūręs kapucinų vienuolynas savo istoriją pradėjo 1703 metais. Tik tuomet jis buvo bernardinų, o 1990 m. Dotnuvoje įsikūrė veiklą Lietuvoje atnaujinęs kapucinų ordinas ir šis konventas tapo kapucinų Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos viceprovincijos centru. Nuo 1991 m. čia veikia kapucinų noviciatas.

Kaip rašoma Dotnuvos parapijos puslapyje, Tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. rūpesčiu, erdvūs vienuolyno pastatai vėl prisipildo gyvybės koridorius puošia daugybė išsaugotų nuo sunykimo žvakidžių, skulptūrėlės, paveikslai, kukliai įrengtos celės laukia užklystančio keleivio ar maldininko, keliuose didesniuose kambariuose iki lubų kyla knygų pilnos lentynos, dar keliose salėse saugoma įspūdinga liturginių rūbų kolekcija.

Bibliotekoje – knygos iš viso pasaulio

Paulių kapucinų vienuolyno vienuolis brolis Vincentas Tamošauskas, bendravęs su Tėvu Stanislovu Dobrovolskiu dar jam gyvam esant ir matęs, kaip kruopščiai ir atsakingai jis rinko knygas ir kūrė bibliotekėlę, „Rinkos aikštei“ pasakojo, jog, kiek jam yra tekę girdėti iš Tėvo Stanislovo, Dotnuvoje bernardinai pranciškonai turėjo gerą ir didelę biblioteką, iki 1863 metų sukilimo buvo sukaupę nemažai vertingų leidinių.

„Po to vienuolynas buvo panaikintas ir, aišku, knygos perkeltos į kitą vietą. Tėvas Stanislovas 1990 metais, atkurdamas vienuolyną Dotnuvoje, sudarė ir biblioteką, – prisiminė brolis Vincentas. – Buvusios knygos jau nebeatkeliavo iki Dotnuvos, nes praėjo daugiau kaip 130 metų nuo bibliotekos sunaikinimo. Tėvo Stanislovo rūpesčiu buvo atsiųsta knygų iš Lietuvos, JAV, Vokietijos ir kitų šalių bibliotekų, bet tik tai, kas atlikdavo bibliotekose ir kiek jos galėjo pasidalyti savo ištekliais.“

Kapucinas prisimena, jog buvo ir sovietinių laikų knygų. Tačiau kažkokios ypatingos vertės jos neturėjo.

„Sąlygos knygoms laikyti buvo sudarytos prastos, patalpos nešildomos. Savanoriai pagal savo išmanymą tvarkydavo tas knygas. Buvo padarytos paprastos lentynos.

Tačiau 2019 metais verslininkai finansavo naujų lentynų pastatymą, įrengė patalpą knygoms laikyti ir buvo iškilmingai atidaryta. Tikriausiai knygų laikymo sąlygos pagerėjo. Dabar šią biblioteką prižiūri parapijos klebonas Gražvydas Geresionis“, – kalbėjo brolis Vincentas.

Knygos – gyvenimo palydovės

Jis pripažįsta, jog ypatingų rankraščių Tėvo Stanislovo rūpesčiu atkurtoje bibliotekoje jam matyti neteko.

„Mačiau XVIII–XIX a. atspausdintas maldaknyges ir mišiolus (Šv. Mišių knygas). Tėvas Stanislovas labai didelį dėmesį skyrė studijoms, skaitymui, rašymui ir kitus ragino studijuoti, todėl knygos buvo neatskiriamos jo gyvenimo palydovės, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Jis knygas rinkosi labai atidžiai, pagal savo poreikius. Visą savo bibliotekėlę laikydavo savo kambaryje. Ją sudarydavo moksliniai, kalbų žodynai, enciklopedijos, teologijos ir filosofijos veikalai.

Jis tų visų knygų vienuolyne neperskaitė, nes rinkosi mokslinę, koncentruotą, solidžią literatūrą. Tėvas Stanislovas tvirtindavo, jog beletristikos, grožinės literatūros, tiesiog negali skaityti, nes ten jam nėra reikalingų dalykų.“

Brolis Vincentas užsiminė, jog Tėvo Stanislovo sukauptos knygos verslininkų rūpesčiu buvo įkurdintos sutvarkytose ir joms pritaikytose patalpose. Tačiau visą tą laiką jas saugojo, puoselėjo ir jų sutvarkymą inicijavo Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė. Prieš pradedant mūsų pokalbį ji trumpai tepasakė: „Labiausiai trokštu, kad Tėvo Stanislovo atminimas, Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno ansamblio istorija būtų gyva, įdomi ir prieinama visiems amžiais.“

– Miela Danguole, Dotnuva – miestelis su įspūdinga bažnyčia ir vienuolynu. Kokie bažnytinių raštų lobynai slepiasi už aukšto mūro sienų?

– Kas vertingiausia dabar „slepiasi“ vienuolyno bibliotekoje, aš negaliu pasakyti. Tik tvirtinu, kad niekas nesislepia, o kaip tik atvira ir prieinama. Dotnuvos vienuolynas, bibliotekos, celės, liturginių rūbų kolekcija lankomi piligrimų, ekskursijų iš įvairiausių rajonų ir miestų nuo 2007 metų (gal tik šiais metais mažiau) ir maloniai laukiama atvykstančių.

Knygų autorės apie Tėvą Stanislovą, geros mano bičiulės Valentinos Šereikienės socialinio tinklo Facebook paskyroje (2018 m. 04 mėn.) buvo įrašas: „Dotnuvos bažnyčios ir buvusių bernardinų bei kapucinų vienuolynų archyve buvo saugomos registracijos knygos – krikšto, užsakų, santuokos, mirimo metrikos, kurios ranka rašytos lotynų, lenkų, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis.

Seniausios metrikų knygos yra krikšto bei jungtuvių, įrištos į vieną knygą – nuo 1693 metų. Mirties metrikos išlikusios nuo XVIII a. vidurio. Esti 1886, 1890, 1903, 1904, 1917, 1931 ir 1948 m. bažnyčios inventoriaus aprašai.

Po 1863 metų sukilimo uždarius bernardinų vienuolyną, biblioteka išsklaidyta, dalis knygų pateko į Vilniaus viešąją biblioteką. XX a. pabaigoje Dotnuvoje buvo išlikę trys psalmynai (vienoje 1743 m. knygoje yra 1773 m. įrašas ranka, minima Dotnuva), juos restauravo Dailės muziejuje.

Archyvas buvo tvarkomas nuo 1994 m., dalis metrikų iš naujo įrišta Vilniuje. Remontuojant Dotnuvos bažnyčios stogą, 1998 m. palėpėse rasta paslėptų taurių ir archyvo knygų. 2002 m. jos buvo išvežtos į Paberžę.

Bibliotekoje atradau Tėvo Roko prieškario ir pokario laikais leistą žurnalą „Lurdas“.

– Užsiminėte, jog yra viena knyga skaičiuojanti daugiau nei tris šimtus metų. Ar yra dar senesnių raštų, saugomų vienuolyne?

– Yra rankraščių lietuvių, lenkų ir lotynų kalba, tačiau nieko apie juos negaliu pasakyti.

– Galbūt turtingoje vienuolyno bibliotekoje glaudžiasi ir kokių nors unikalių ir itin vertingų rankraščių ar knygų?

– Lietuviškų leidinių vienuolynas turi labai daug, ypač prieškario ir pokario laikotarpio knygų ir žurnalų. Dauguma buvo atvežti iš Paberžės. Daug tikybinės literatūros atkeliaudavo iš užsienio ir vyskupijų. Daug knygų apie iškilius kunigus, šventuosius.

– Kadangi buvote kurį laiką atsakinga už knygas, jų saugojimą, galbūt teko perskaityti kokių nors įdomybių senuosiuose raštuose ir knygose?

– Deja.

[quote author=“brolis Vincentas“]Tėvas Stanislovas 1990 metais, atkurdamas vienuolyną Dotnuvoje, sudarė ir biblioteką. Buvusios knygos jau nebeatkeliavo iki Dotnuvos, nes praėjo daugiau kaip 130 metų nuo bibliotekos sunaikinimo.[/quote]

– Tokiems seniems rankraščiams ir knygoms tikriausiai reikalingos ir ypatingos sąlygos, kad jie būtų išsaugoti. Ar šiuo metu vienuolyne jiems sudaromos palankios sąlygos išlikimui?

– Senieji rankraščiai ir bažnyčios registracijos knygos – krikšto, užsakų, santuokos, mirimo metrikos, saugomos vienuolyno raštinėje, saugiai, šiltai ir kruopščiai prižiūrimos klebono Gražvydo Geresionio. Dar šią vasarą buvo išvežtos į Kauną ir suskaitmenintos. Kitos gi knygos tiek grožinės, tiek religinės literatūros saugomos dviejose erdvėse nešildomose patalpose, tačiau nuolat vėdinamose, valomose ir peržiūrimose.

– O ar pakanka darbščiųjų rankų gausiam bažnytiniam paveldui išsaugoti?

– Bibliotekos patalpas ir knygas prižiūri savanoriai. Kuomet buvo pertvarkoma religinės literatūros bibliotekos patalpa, sumontuotos naujos lentynos, talkino per dvidešimt savanorių. Daug savanoriško darbo atliko šv. Kazimiero ordino Kėdainių komtūrijos nariai, visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ nariai, Dotnuvos parapijos moterys, šeimos. Perrinkti, apvalyti ir sudėlioti knygas iš naujo į naujas lentynas, prireikė dviejų mėnesių darbo.

– Ar prie bažnytinio paveldo išsaugojimo kaip nors prisideda vietiniai miestelio gyventojai?

– Dotnuvos pagrindinės mokyklos moksleiviai nuolatiniai pagalbininkai saugant bažnytinį paveldą. Dalyvauja talkose.

– Nemažą indėlį į Dotnuvos raštų lobynus įdėjo ir Tėvas Stanislovas. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kokios knygos, raštai atsirado Dotnuvoje jo rūpesčiu?

– Kapucinai, kaip ir kiti vienuoliai, puoselėja bibliotekas. Tėvo Stanislovo  OFM Cap. rūpesčiu Dotnuvoje atgijo vienuolynas ir  bibliotekos. Tėvelis sugebėjo „sunešti“ į bibliotekas tūkstančius knygų.

Pati atsimenu, kuomet jos į vienuolyno antrą aukštą buvo keliamos kopėčiomis pro langą. Atsiminimuose randu, kad čia talkino filosofas Arvydas Juozaitis, šviesios atminties rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir kiti. Daug knygų randame dovanotų kunigams, atkeliavusių iš užsienio ir kitų vyskupijų. Religinės literatūros daug gauta iš brolio kapucino Konstantino iš Vokietijos. Tėvas Stanislovas, kaip tikras šv. Pranciškaus sekėjas, mėgo kartoti posakį, kad „vienuolynas be bibliotekos – tai kaip tvirtovė be amunicijos“.

– Žinot, ponia Danguole, patys įdomiausi pasakojimai – gyvi prisiminimai ir liudijimai. Klausau Jūsų ir šiurpas eina per kūną. Ar bibliotekoje glaudžiasi tik religinės knygos, rankraščiai, ar yra ir kitokių?

– Per 1 400 knygų grožinės literatūros: lietuvių autorių apsakymai, dramos, monografijos, vaikiškos knygelės, dailės albumai, mokslinė bei filosofinė literatūra.

– Kokios knygos iš jo bibliotekos yra vertingiausios?

– Šios knygos parašytos įvairiomis pasaulio kalbomis, nemažai jų yra gana retos. Žinoma, daugeliui kraštiečių jos turbūt nebus itin įdomios ar gerai suprantamos.

Tačiau šios knygos gali būti naudingos teologijos ar kitų studijų krypčių studentams, mokslininkams bei kitiems tokia literatūra besidomintiems žmonėms.

– Ar kiekvienas norintis gali susipažinti su Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno raštų lobynais?

– Be abejonės.

– Ar žmonės domisi vienuolyne esančiomis knygomis, raštais?

– Tikiuosi, kad daugės besidominčių.

– Miela Danguole, Jūs buvote ta, kuri labai rūpinosi Tėvo Stanislovo palikimu. Siekėte, kad jis būtų tinkamai sutvarkytas ir prižiūrėtas. Kodėl Jums tai yra svarbu?

– Aš gavau „parėdymą“ iš Tėvelio, kuomet jis tarnavo Dotnuvoje (1996 m.). Dažnai sutikdavau jį prie senųjų kultūros namų, kur buvo paštas ir jis ten ateidavo pasiimti spaudos:

„Tai tu tuos didžiuosius langus prižiūri? Saugok, vaikeli, saugok, o ir giedot į chorą ateik, ko neateini?“

Kultūros namų neišsaugojau… Bažnyčios chore giedu. Dotnuvos bažnyčioje ir vienuolyne vedu ekskursiją jau 13 metų. Visiems dotnuviškiams Tėvo Stanislovo atminimas labai svarbus ir jautrus. Kaip gi aš galėčiau kitaip?