Deimantinių vestuvių jubiliatai Kišonai: „Per 60 metų niekas nepasikeitė“

Jeigu prieš keletą dešimtmečių kalbos apie byrančias santuokas pasigirsdavo labai retai, šiais laikais jos, veikiausiai, nieko nebestebina. Pirmuoju kartu laimės neatradę žmonės bando ir antrą, ir trečiąkart.

Ne išimtis ir kėdainietis, ilgametis karininkas ir radiotechnikas Bronislovas KIŠONAS (84), birželį trankiai atšokęs antrąsias savo vestuves.

Tiesa, nepaminėjome vieno svarbaus fakto: ši santuoka – ne eilinė, o parankėn B. Kišonui įsikabinusi į Kėdainių rotušę kartu ėjo pati gražiausia, protingiausia, geriausia ir mieliausia jam moteris gyvenime – Aksavera KIŠONIENĖ (78).

Ta pati, su kuria drauge pirmąsyk Mendelsono maršo klausėsi dar prieš 60 metų, o drauge su visu pulku artimųjų bei bičiulių Kišonai paminėjo deimantinių vestuvių jubiliejų.

Po iškilmingos ceremonijos Kėdainių miesto Rotušėje jubiliatai dalyvavo šv. Mišiose, kurios buvo aukojamos Šv. Jurgio bažnyčioje, o vėliau su artimaisiais patraukė šventinės vakarienės.

Šoko pagal „AC/DC“

Su A. ir B. Kišonais kitą dieną po ceremonijos pokalbiui apie ilgaamžės santuokos paslaptis susitinkame išpuoselėtuose jų namuose, vienoje nedidelėje gatvelėje Kėdainių mieste, pakrikštytoje gražiu vienos gėlės pavadinimu. Namie šurmuliuoja būrelis tik ką susirinkusių svečių, aptarinėjančių vakarykščio pobūvio įspūdžius.

[quote author=”Aut. past.”]Bronislovas ir Aksavera Kišonai – tikra A komanda. Bronislovas visuomet namuose rūpinosi technika ir šaltu protu priiminėjo gyvenimiškus sprendimus, o Aksavera prižiūrėjo judviejų buitį ir buvo šeimos ramybės stotelė.[/quote]

„Tėvai taip smagiai paminėjo deimantinių vestuvių jubiliejų, kad kavinėje nė nebeprašė jiems groti polkučių – trypė skambant trankioms grupės AC/DC dainoms“, – juokiasi mane prie vartelių pasitinkantis Kišonų vienturtis sūnus Rimantas.

„Norėjosi deramai paminėti šį jubiliejų. Nežinia, kiek dar mums skirta, todėl privalome džiaugtis kiekviena diena“, – šypteli duris praverianti A. Kišonienė.

Iki šiol laiko vienas kito ranką

Bronislovas ir Aksavera lydi mane į jaukią svetainę, esančią antrame aukšte. Visi namai pilni gyvų gėlių puokščių, kurias vakarykštę dieną įsimylėjėliams sunešė artimiausieji. Aš įsitaisau ant sofos, jaunavedžiai – krėsluose priešais mane.

„Šie šešiasdešimt metų man buvo tokie puikūs, kad nusprendžiau antrą kartą vesti tą pačią žavią damą, – juokiasi B. Kišonas. – Aš net pats negaliu patikėti, jog man taip pasisekė. Mes nė vieno karto nebuvome susipykę, nė karto nešaukėme vienas ant kito, jau nė nekalbu apie tai, kad nepasitaikė atvejų, kuomet kažkuris daužytų durimis ir jau pakuotųsi daiktus išeiti kitur.“

„Man atrodo, kad tuomet, kai Dievulis dalijo laimę, mudu papuolėme atsistoti vienas prie kito pačioje eilės pradžioje“, – šypteli A. Kišonienė, švelniai glausdama savąjį delną prie ant krėslo atlošo padėtos sutuoktinio rankos.

Kai susipažino, tebuvo 16 

Aksavera ir Bronislovas susipažino lygiai prieš 62 metus. Ji tebuvo šešiolikos su puse, vis dar krimto mokslus Krakėse, o jis, gimęs ir užaugęs Josvainiuose, beveik šešeriais metais vyresnis, sugrįžęs iš armijos Vladivostoke, kur įgijo radiotechniko specialybę, jau dirbo kariškiu Kėdainių aerodrome.

1957-ųjų birželio mėnesio pabaigoje gimtajame Aksaveros  kaime Krakių seniūnijoje – Antežeriuose – vyko Petrinių šventė. Į ją Bronislovas atvyko su bendradarbiu.

„Jis mane kurį laiką įkalbinėjo vykti į tas Petrines, tikino, kad jose būna gražių panų“, – nusijuokia Bronislovas ir tarsi užtvirtindamas bičiulio žodžius žvilgteli į gretimame krėsle įsitaisiusią žmoną.

[quote author=”B. Kišonas”]Šie šešiasdešimt metų man buvo tokie puikūs, kad nusprendžiau antrą kartą vesti tą pačią žavią damą.[/quote]

„Tas Broniuko draugas buvo vienos mano pažįstamos mokytojos brolis. Dažnai atvykdavo į mūsų kaimą ir mane vis erzindavo: „Na, palauk tu, rūpužiuke, atvešiu tau kokį kareivuką.“ „Nereikia“, – sakydavau, kol į Petrinių šventę jis atsivežė Bronių. Kuomet supažindino ir pristatė, susigėdau, nuėjau atsisėsti kitur su draugėmis. Nesu tikra, ar tą vakarą su Broniumi dar susitikome iš arti.“

„Susitikom, kaip tai ne. Pati priėjai“, – papildydamas žmoną, kurią meiliai vadina Kseva, juokiasi B. Kišonas.

Jauniklė įkrito akin

Tiek Bronislovas, tiek Aksavera nuo vaikystės daug dirbo tėvelių ūkiuose. Broniukas jau pirmosiose mokyklos klasėse padėdavo tėvams prie gyvulių, Kseva vertėsi dar sunkiau, kadangi jos vaikystėje ant patalo dešimčiai metų atsigulė jos mamytė. Ryte ji pamilždavo karvutę, sutvarkydavo pieną ir tik tada išeidavo į pamokas. O po jų – ir vėl pagalba tėčiui ūkyje, daržų ravėjimas ir namų priežiūra.

„Kai pirmą kartą sutikau Aksaverą, nė nepagalvojau, kad jai tik 16 metų. Atrodė labai subrendusi. Galbūt dėl to, kad jau nuo vaikystės turėjo prisiimti atsakomybę, daug dirbti. Kai sužinojau, kad ji tokia jauna, jau buvo per vėlu – buvau iki ausų įsimylėjęs, – kvatoja B. Kišonas. – Išmokė ją sudėtinga vaikystė, kas yra artimojo liga, darbštumo. Parodė, koks gyvenimas gali būti sunkus ir užgrūdino.“

„Ir dar kai kas. Būdavo, kalbi su klasioku, su drauge – iškart matai, kad nuomonės ne tik dėl rimtų, bet net ir dėl kasdieniškų dalykų iškart smarkiai skirdavosi. O su Kseva jau nuo pirmojo susitikimo pajutau, kad turime labai daug bendro, kad žvelgiame ta pačia kryptimi. Greitai pradėjome skaityti vienas kito mintis ir užbaiginėti vienas kito sakinius“, – pridūrė pašnekovas.

Tėvai nebuvo „prieš“

Taip nekaltai prasidėjusi jųdviejų pažintis netruko išsirutulioti į tyrą, artimą draugystę, o kareivukas Bronislovas ėmėsi misijos užkariauti buhalterės Aksaveros širdį.

[quote author=”B. Kišonas”]O šiaip, žinokite, viskas tarp mūsų yra taip pat, kaip pradžioje. Ir bučiniai, ir ta pati lova… Niekas nepasikeitė. Lygiai taip pat liko.[/quote]

„Netrukus Broniukas vėl sugrįžo į kaimą aplankyti manęs. Su savo „Iž“ motociklu jis pradėjo važinėti vis dažniau. Mano tėvams būsimasis žentas nuo pat pirmojo karto labai patiko. Sakė, matosi, kad geras žmogus, sakė, kad priimtų jį į žentus, o aš pati turėčiau mažiau „spardytis“… Tuo tarpu mane vien mintis išsikelti gyventi pas savo miestietį į miestą baugino.. Tačiau kartą ištarti mamos žodžiai didele dalimi nulėmė mano pasirinkimą. Patarė: „Patiko Bronius man nuo pirmos akimirkos. Tu, vaikeli, daug dirbai vaikystėje, važiuok tu į tą miestą, gyvenk ir nebešerk tų kiaulių.“ Taip mama ir apsprendė mano pasirinkimą“, – prisimena buvusi Kėdainių profesinio rengimo centro vyriausioji buhalterė.

„Iž‘ui“ nutraukė šlangeles

Nors tėvukai išsyk šiltai priėmė būsimą žentą, nenorėjo Aksaveros į miestą išleisti kaimo vaikinukai.

„Antežerių kaime mūsų buvo daug panašaus amžiaus, buvome artimi kaip broliai ir seserys, ir vaikinukams nepatiko miesčionis. Kartą tėveliai priėmė nakvynės Broniuką, o po nakties radome jo „Iž‘ą“ su nutraukinėtomis šlangelėmis ir iš jų bėgančiu tepalu“, – juokiasi A. Kišonienė.

Dveji metai susirašinėjimo meilės laiškais

Aksavera ir Bronislovas romantiškus santykius puoselėjo per atstumą. Kiek galėjo, jis ją lankė tėvukų namuose, bet kariškio darbas buvo ne tik gerai apmokamas ir reikalaujantis daug atsakomybės, bet ir su įtemptu grafiku.

„Kai negalėdavome susitikti, susirašinėdavome laiškais. Telefonų juk nebuvo. Visus laiškus išsaugojau – kone 30 išlaikiusi turiu“, – šypteli Aksavera. 

O ar pamena pora, kuris pirmas myliu pasakė?

„Aišku, kad aš, – juokiasi Bronislovas. – Kartą pasibuvusį su jos šeima išlydėjo ji mane į autobuso stotelę, 200 metrų nuo namų, tada ir myliu pasakiau, ir atsisveikinant pirmas mūsų bučinys buvo.“

„Romantiškas buvo Broniukas. Ir laiškus labai gražius rašė, ir myliu pirmas pasakė. Palepindavo ir žodžiu, ir gėlytę atnešdamas, – giria išrinktąjį Aksavera. – Bet su laiku tai tų gėlių, atvirai pasakysiu, jau taip „skromniai“ bebuvo.“

[quote author=”A. Kišonienė”]Mano tėvams būsimasis žentas nuo pat pirmojo karto labai patiko. Sakė, matosi, kad geras žmogus, sakė, kad priimtų jį į žentus, o aš pati turėčiau mažiau „spardytis“… Tuo tarpu mane vien mintis išsikelti gyventi pas savo miestietį į miestą baugino.[/quote]

„Gėlės – tik pudravimas moterų. Geriau jau gerą žodį pasakyti arba padaryti veiksmą, kuris meilę įrodo. Man taip atrodo. O šiaip, žinokite, viskas tarp mūsų yra taip pat, kaip pradžioje. Ir bučiniai, ir ta pati lova… Niekas nepasikeitė. Lygiai taip pat liko“, – akį Aksaverai mirkteli Broniukas.

Šventėje – net 104 „veseliotojai“

Lygiai po dvejų draugystės metų Aksaveros tėveliai romantiškus santykius puoselėjančiai porai Antežerių kaime iškėlė dideles, prabangias vestuves, o linksmybės, kaip įprasta tam laikmečiui, truko net dvi dienas.

Per Petrines prieš šešiasdešimt metų, 1959 metų birželį vykusioje Kišonų šventėje dalyvavo net 104 „veseliotojai“. „Susirinko praktiškai visas kaimas“, – šypteli A. Kišonienė. 

[quote author=” A. ir B. Kišonų vienturtis sūnus Rimantas”]Tėvai taip smagiai paminėjo Deimantinių vestuvių jubiliejų, kad kavinėje nė nebeprašė jiems groti polkučių – trypė skambant trankioms grupės AC/DC dainoms.[/quote]

Jaunieji į „zaksą“ vyko sunkvežimiu

Įsimylėjėliai amžinąją meilę prisiekė Krakių bažnytėlėje, o civilinę santuoką sudarė tuometiniame Kėdainių rajono Civilinės metrikacijos skyriuje.

„Tą 1959-ųjų birželio 28-ąją į Kėdainius važiavome sunkvežimiu „GAZ-51“. Tokių kolūkiai teturėjo po vieną. Į jo priekabą sulipome 24 žmonės ir pirmyn į „zaksą“, – prisiminęs juokiasi B. Kišonas.

Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus A. Kišonienė puikiai prisimena, kaip atrodžiusi jos vestuvių diena.

„Ji buvo nuostabi. Prisimenu kaip dabar. Saulė švietė, buvo labai gražu. Gal dėl to ir gyvenimas toks gražus susiklostė, – šypteli savaitgalį deimantinių vestuvių jubiliejų minėjusi kėdainietė. – Rytojaus dieną nulijo lietus. Ir man iki šiol akyse stovi mano prosenelės portretas… Ji nusimetė batelius ir basomis kojomis taškėsi balytėje besidžiaugdama: „Gražiai gražiai gyvens anūkytė, jeigu antrąją veselės dieną lyja, gyvenimas bus geras“.“

Ragina netikėti prietarais

Ir nors Aksaveros prosenelės žodžiai, regis, iškeliavo tiesiai Dievui į ausį, o kėdainiečių Kišonų sudaryta meilės sąjunga tęsiasi jau šešis dešimtmečius, pati Aksavera pataria jaunavedžiams prietarų nesiganyti. Ir tam turi svarią priežastį: Aksaveros ir Bronislovo tuoktuvių šventės metu nutiko vienas jaunavedžius ir svečius labai išgąsdinęs dalykas.

„Antežerių kaimas yra prie pat didžiulio ežero, kuriame paplaukioti valtele susiruošė pabrolys su pamerge. Nuplaukę tolėliau, matyt, pasibučiuoti laivelyje norėjo ir, netyčia jį apvertę dugnu į viršų, abu pradėjo skęsti. Pamergėlė visai plaukti nemokėjo. Ir išgirdome staiga, kaip iš siaubo klykia mūsų šventėje dalyvavę vaikai: „Gelbėkit, skęsta pabroliai!“ Svečiai žaibo greitumu išbėgo lauk, keli vyrai šoko gelbėti. Nusimetęs vestuvinį kostiumą į ežerą nėriau ir aš“, – prisimena B. Kišonas.

[quote author=”A. Kišonienė”]Man iki šiol akyse stovi mano prosenelės portretas… Ji nusimetė batelius ir basomis kojomis taškėsi balytėje besidžiaugdama: „Gražiai gražiai gyvens anūkytė, jeigu antrąją veselės dieną lyja, gyvenimas bus geras“.[/quote]

Laimei, didesnės nelaimės išvengti pavyko, tačiau šio incidento metu Bronislovas pametė tik prieš keletą valandų jo bevardį pirštą papuošusį auksinį žiedą.

„Kai viskas baigėsi gerai ir atslūgo įtampa, pastebėjome, kad Broniukas liko be žiedo… Ieškojome jo pakrantėje, bet neradome – gali būti, kad nuskendo ežere, – prisimena Aksavera. – Po kelių dienų tai, kad jaunikis tuoktuvių dieną pametė žiedą, sužinojo kaimo moterėlės. Jos pradėjo kalbėti mano mamai, koks tai labai blogas ženklas. Sakė mamytei: „Negeras dalykas. Jeigu Bronislovas pametė žiedą, pames ir dukrą tavo.“ Na ką gi – jau šešiasdešimt metų praėjo, ir ne tik nenumetė, bet net neketina pamesti. Tad noriu pažymėti, kad nereikia tikėti prietarais. Santuoka – sunkus darbas, ir ne prietarai, o tai, kaip mes tą darbą atliekam lemia, kiek ilgai su išrinktuoju būsime kartu.“

Beje, B. Kišonas be žiedelio neliko – visai netrukus jį jam išrinko, nupirko ir padovanojo Aksaveros draugai, ant papuošalo dar ir jos vardą išgraviravę.

Piršliavo 26 vestuvėse

Po gražios vestuvių šventės prasidėjo bendro gyvenimo malonumai. Po dvejų metų pora susilaukė sūnaus Rimanto, o dažnas savaitgalis praeidavo giminaičių ir draugų vestuvėse.

„Piršlys melagis“ su piršliene Kseva buvau, sakyčiau, kokius 26 kartus. Iš visų mūsų sutuoktų porų išsiskyrė tik dvi. Kitos arba dar gyvena kartu, arba iškeliavo Anapilin, – pasakoja Broniukas. – Dažnai vestuvės vykdavo pas Tėvelį Stanislovą, Paberžėje. Jis nuolat su jaunavedžiais kalbėdavo labai protingai, jo žodžiai, matyt, pasiekdavo jaunavedžių širdis. O ir aš nuo savęs palinkėdavau, remdavausi vyresnių žmonių, santuokoje gyvenančių labai daug metų, pavyzdžiais.“

Genialumas slypi paprastume

Ko gi Kišonai linkėdavę poroms, kad jos išliktų tokios pats tvarios? Ką gi patartų „Rinkos aikštės“ skaitytojams?

„Visą gyvenimą kartoju tą patį: mielieji, nebūkite vienas kitam ožiais. Nusileiskite, nesipykite dėl smulkmenų. Du aukso žiedai sujungė jūsų širdis į bendrą gyvenimo kelią, tegu jis blizga, o meilė rusena ilgai ilgai“, – ilgai nesvarstęs sako Broniukas.

„Iš smulkmenų nedarykite šeimoje karo. Susitaikykite, raskite bendrą mintį. Gyvenime visko pasitaiko, bet svarbu nugesinti aistras, kalbėti, bendrauti, išdiskutuoti, – priduria Aksavera. – Kadangi Broniukas buvo karininkas, namie visuomet buvo labai daug disciplinos. Kartais kaip kareivuką mane laikė, buvo labai tvirtas, užtikrintas. 

Tarkime, turime išvykti į svečius 18 valandą ir nė minutės vėliau. Spėjai lūpas pasidažyti ar nepasidažei, mašina jau prie vartų ir ponia turi skubėti… Tai irgi buvo viena sėkmingos mūsų santuokos paslapčių – šeimoje tvarka kaip kariuomenėje. Šeimoje labai svarbu šaltas vyro protas, jo užtikrintumas. Mes, moterys, dažnai vadovaujamės širdimi ir jausmais, o viskas, ko reikia – tiesiog pagalvoti logiškai. Aišku, tenka ir nusileisti. Pas mus aš nusileisdavau dažniau… ir štai, žiūrėkite, kokių visa tai davė puikių rezultatų.“

Daktarų pagalbos nereikia

Deimantinių vestuvių jubiliatai A. ir B. Kišonai stebina ne vien savo ryšiu, bet ir savo sveikata. Nė vienam jų rimčiau nėra prireikę medikų pagalbos.

„Per prievartą ištempiu jį į polikliniką reguliariai pasitikrinti kraujo ir tuo mūsų vizitai pas medikus pasibaigia“, – šypteli Kseva. 

[quote author=”A. Kišonienė”]Kiek ir kaip tik galime, visuomet stengiamės padėti žmonėms. Aišku, yra buvę, ir kad nė nepadėkoja, bet mes niekuomet nelaukiame atsidėkojimo. Už gerus darbus mums likimas atsidėkoja tūkstanteriopai.[/quote]

„Taip jau sutapo, kad mūsų abiejų organizmai pieno netoleruoja. Rūkymui ir dideliems alkoholio kiekiams – griežtai „no“ (liet. – „ne“). O daugiau viską valgome, tik su saiku. Atostogų nuvažiuojam, pasiilsim. O didžiausia laimė – tai, kad mes pastoviai kartu. Nė dienos atskirai. O kuomet laisvalaikį žmonės leidžia atskirai, kuomet vienas į vieną pusę, kitas į kitą – nieko gero nebūna. Geriausi vaistai – jokių nervų ir gera nuotaika“, – pasakoja B. Kišonas.

„Ko gero, labai svarbu ne vien tai, kaip save prižiūri. Vienas geriausių vaistų mums – žmonės ir kompanija. Nebūna dienos, kai draugai neužsuka į svečius arba nepaskambina, nepakviečia į kokią šventę arba sunkią akimirką šalia pabūti. Mūsų draugai – šviesūs, teigiami, pozityvūs žmonės, – sutuoktinio mintį tęsia Aksavera. – Apskritai, rūpintis žmonėmis – Broniuko hobis. Kiek ir kaip tik galime, visuomet stengiamės padėti žmonėms. Aišku, yra buvę ir kad nė nepadėkoja, bet mes niekuomet nelaukiame atsidėkojimo. Už gerus darbus mums likimas atsidėkoja tūkstanteriopai.“

Pasiilgsta jau po pusdienio

Iki šiol Aksavera ir Bronislovas visą laiką leidžia drauge. Kadangi B. Kišonas puikiai išmano techniką, daug ties ja papildomai dirbo dar būdamas kariškiu, o užsakymų turi ir šiandien. Antrajame namo aukšte turi įsikūręs nedideles savo dirbtuvėles.

Tuo metu kitame kambarėlyje, vos už dviejų metrų, įkurtos Aksaveros dirbtuvės – moteris piešia ir gamina odos gaminius.

„Keliamės kartu, valgome kartu, miegot einame kartu, hobiais užsiimame dirbtuvėlėse, kurios vos poros metrų atstumu viena nuo kitos… Pirmadieniais einu į būrelį, o jame jau po kelių valandų pasiilgstu Broniuko. Pasvarstau, ką jis veikia, kuo užsiima, susiskambiname“, – šypteli Aksavera.

Neapkrauna savęs mintimis, kas bus rytoj

O kaipgi meilė? Ar vis dar skraido drugeliai po poros skrandžius, sparneliais pilvus kutendami?

„Na, meilė turbūt pradžioje būna… Vėliau ateina pagarba žmogui, pripratimas ir jauti, kad nė nepastebėjai, kaip šitiek metų praėjo… Kita vertus, plaukai gal ir dažosi sidabru, bet širdis nežyla“, – vienas į kitą pažvelgę Kišonai nusijuokia, bet surimtėja, kuomet paliečiame kitą temą.

„Nori nenori, kartais aplanko mintis, o kas gi nutiks, kuomet kurio nors iš mūsų nebebus. Baisu pagalvoti. Labai nesinori liesti šitos temos“, – pirmą kartą pokalbio metu Aksaveros akys sublizga kaip krištolas.

„Rūpinkimės šia diena. Šiandien esame sveiki, gyvi, džiaukimės ir negalvokime, kas bus rytoj“, – užbaigdamas pokalbį galvą mylimajai paglosto B. Kišonas.

[#gallery=1992#]