Asta Šniūrevičienė: „Katės atneša ramybę į namus ir širdį“

 Asta Šniūrevičienė: „Katės atneša ramybę į namus ir širdį“

Retas kuris savo gyvenimą įsivaizduoja be mažųjų šeimos narių – augintinių. Kam pakanka turėti jūrų kiaulytę, kam – papūgą, o kas namų jaukumą sieja su dideliu šunimi, snaudžiančiu palei sofą. Visi atsakingi žmonės vertina augintinius, kaip visateisius šeimos narius ir be jų savo kasdienybės negali įsivaizduoti. Dažnai žmonės skirstomi į „šunų žmones“ ir „katinų žmones“. Šiandieną tikriausiai labiau įtiksime katinukų mylėtojams, nes kalbiname vienintelio kačių veislyno Kėdainių rajone „Aurum Stella“ įkūrėją Astą Šniūrevičienę.

Netikėta pradžia

„Aurum Stella“ veislyne veisiami dviejų veislių katinai – britų trumpaplaukių ir bengalų. Šis veislynas yra registruotas nuosavame name – pagal visas VMVT taisykles. Tačiau pradžia buvo sunki ir… netikėta. Veislyno Asta sako visai neketinusi turėti, o viskas išėjo labai natūraliai.

„Mes su vyru norėjome kažką auginti. Kol kas dar neturime vaikų, taigi norėjome auginti šunį. Tačiau abu supratome, kad nė vienas to šuns nevedžios. Taigi pirkome katiną. Pirkome britų trumpaplaukį-mišrūną, be dokumentų. Jis buvo ligotas, mums teko jį 2,5 metų užmigdyti, po ilgų metų gydymo. Liko tokia nostalgija britams, tas katinukas, kad ir mažesnis ir lieknesnis nei tikri britai, buvo labai puikus, geras katinas.

Mes nežinojome, kokio katino norime, nežinojome, kad norime brito. Tiesiog galvojome, kad norime kažko pūkuoto ir didelio. Tuo momentu, būdami studentai, galvojome apie kainą, o ne apie dokumentus. Neturėjome suvokimo, kad daugintojai gali neužtikrinti, kad bus išvengta kraujomaišos, įvairių ligų.

Paskui įsigijome katiną su dokumentais – bengalų veislės. Tada prasidėjo parodos – mums patiko, buvo smagu. Neturėjome plano įkurti veislyną, viskas išėjo palaipsniui, natūraliai“, – pasakoja Asta, ant rankų laikydama jauną bengalų veislės katytę Heleną.

Veislyno kasdienybė

Veislynas „Aurum Stella“ turi 2 britų trumpaplaukių veislės patinėlius bei 2 bengalų veislės patinus. Visi patinėliai laikomi atskirai, tam, kad jie nejaustų diskomforto.

„Kiekvienai veislei turime po 3–4 pateles. Patelės draugiškesnės viena kitos atžvilgiu, todėl dauguma jų gyvena su mumis arba pas uošvius.

Patinėlius reikia laikyti atskirai nuo patelių. Jie turi atskirą patalpą tam, kad būtų lengva prižiūrėti ir valyti. Patinėliai žymi teritoriją, kvapas būna stiprus – patalpa turi būti įrengta taip, kad tam kvapui nebūtų kur įsigerti. Visur plytelės, kurias lengva dezinfekuoti. Jie turi savo žaislus, guolius – visai kaip namuose, tik patalpos sienos yra kitokios negu įprastuose namuose“, – pasakojo Asta pridurdama, kad prie veislyno darbo prisideda visa šeima.

Kol katės dalyvauja veisimo programoje, jos gyvena pas šeimininkus, o joms pasenus yra randami nauji namai. Jeigu katę tenka anksčiau laiko sterilizuoti, ji, kaip sako Asta, gauna „išankstinę pensiją“.

[quote author=“A. Šniurevičienė“]Kurie katinai parduodami tik namams, tie namams, kas veisimui – veisimui. Tikrai nebus taip, kad katę nusipirks pigiau ir namuose patyliukais veis – tikrai ne, to mes netoleruojame.[/quote]

„Surandame tokiai katytei gerus namus, iš artimų žmonių rato. Parduoti nesinori, nes niekada negali žinoti, kas tą katę nusipirks. Dovanojame jas patikimiems žmonėms, saviems, pažįstamiems“, – kalba veislyno įkūrėja, o tuo tarpu katytė Helena dairosi aplink, tarsi norėdama pasprukti ir išsamiai ištyrinėti visą žurnalistų kabinetą.

Kiekvienam veislyno gyvūnėliui per metus tenka bent kartą pasirodyti parodoje. Jeigu aplankoma daugiau parodų nei viena, katinėliai gali rinkti titulus. Tiesa, tituluoto katino kačiukų kaina Lietuvoje žymiai nesiskiria nuo paprasto dokumentuoto katino kačiukų. Titulai turi daugiau įtakos tuomet, kai kačiukai parduodami tolimesniam veisimui.

„Ne iš visų parodų parsivežame apdovanojimų. Konkurencija būna labai didelė. Daug kam atrodo, kad parodoje bengalų veislės kačiukų vertinamas tik kailis. Bet tai netiesa – be kailio rašto vertinamas ir katino profilis, stovėsena, veido ilgumas, platumas, uodegos ilgumas. Į vertinimą įeina ir katino charakteris. Jei katinas puola, urzgia, ar kitaip teisėjui parodo, kad katinui tai labai nepatinka, vertinama, kad katinas nestabilios psichikos. Katinai negali būti pikti, negali pulti teisėjų.

Žinoma, piktumas priklauso ir nuo charakterio, genetikos – bet piktų katinukų veisimui naudoti negalima“, – pasakojo Asta.

Moteris sako, kad nors jaunoji bengalė Helena yra parduodama veisimui, veislynas vis dėlto orientuojasi į katinukų pardavimą namams. Parduodant kačiuką yra pasirašoma pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodoma, kad augintinis privalo būti sterilizuotas ar kastruotas.

„Kurie katinai parduodami namams, tie namams, kas veisimui – veisimui. Tikrai nebus taip, kad kažkas katę nusipirks pigiau ir namuose patyliukais veis – tikrai ne, to mes netoleruojame“, – patikina Asta.

3 valandų derybos su pirkėjais

L. Šniūrevičienė pasakoja, kad retas pirkėjas atvyksta pirkti kačiuko jau pasidomėjęs veislės charakterio ypatybėmis, priežiūra. Paprastai katinus žmonės renkasi pagal išvaizdą, o veisėjų darbas – kuo nuodugniau papasakoti apie veislę, katino priežiūrą, galimas problemas. Dėl to būsimi katinėlio savininkai užtrunka apie tris valandas, kol veisėjai perduoda visą reikalingą ir ateityje labai praversiančią informaciją.

[quote author=““]Asta pasakoja, kad pirmųjų vadų kačiukus atiduoti buvo gana keista. Tačiau ilgainiui tiek ji, tiek jos vyras išsiugdė gebėjimą pažinti pirkėją, parinkti jam tinkamą kačiuką.[/quote]

„Apie veislę žmonės paprastai beveik nieko nežino. Žmonės su dokumentais nėra susipažinę. Daugeliui galima būtų pakišti paprastą euro pasą ir jie pagalvotų, kad ten kilmės dokumentai. Labai mažai žmonių yra susipažinę su dokumentacija, su veislynų veikla, su pačių katinų charakteriu.

Ne su visais žmonėmis, kuriems parduodame kačiukus, bendraujame. Kai kurie patys bendrauti nenori – dažniausiai tie, kurie pradarius duris, paduoda pinigus ir nori pasiimti kačiuką. Mes stengiamės juos užlaikyti, kad spėtume papasakoti apie veislę, apie auginimo ypatumus. Yra daugybė informacijos, norisi viską pasakyti, kad viską žinotų, o kai kurie pirkėjai matosi trypčioja, nenori kalbėti. Tačiau užtrunka ir dokumentų pasirašymas, ir registracija.

Visada sakome, kad jeigu kažkas negerai – vežtų pas veterinarą, neužsiimtų savigyda. Kai kurie galvoja, kad duos ryžių košytės ir viskas praeis, arba ieško internete, klausia žmonių, kas negerai jo katinui. Visi laukia ir tikisi, kad praeis. Gyvūnėlius reikia gydyti, veisliniai gyvūnai yra lepesni, jiems savaime problemos nepraeina“, – kalba veisėja.

Asta pasakoja, kad pirmųjų vadų kačiukus atiduoti buvo gana keista. Tačiau ilgainiui tiek ji, tiek jos vyras išsiugdė gebėjimą pažinti pirkėją, parinkti jam tinkamą kačiuką. Situacijų, tiesa, būta visokių – nuo to, kad pirkėjai atvažiuoja pirkti vienos veislės kačiuko, o išvažiuoja su kitos veislės katinėliu, iki to, kad pirkėjas iš veislyno išeina tuščiomis rankomis.

„Pirmųjų vadų kačiukus atiduoti buvo labai gaila, labai keista. Paskui kažkaip pripratome – skirdavome laiko susipažinti su pirkėju. Išlaikau pirkėją apie 3 valandas namuose ir pamatau, kaip žmogus su kačiuku elgiasi. Buvo atvejų, ir kai nepardavėm kačiuko – tiesiog per tą laiką spėji paanalizuoti žmogų, ir buvo nuspręsta, kad kačiukų jam patikėti negalime.

Būna, kad atvyksta vienos veislės katino, o išvažiuoja su kitos veislės katinuku – pakalbi, papasakoji apie katinukų charakterį ir paaiškėja, kad žmonės nori visai ne to, kas jiems tiktų.

Bengalai dabar labai išpopuliarėję, tačiau daug dirbantiems žmonėms bengalai netinka“, – pasakojo „Aurum Stella“ vadovė.Bengalų veislės katytė Helena yra parduodama veisimui. Katytė jauna ir, kaip priklauso bengalams, gerokai išdykusi ir judri.

Šuniškas charakteris katės kūne

Asta, laikydama ant rankų laukinio rašto bengalų veislės katytę Heleną pasakoja, kad šie katinai – tikri pasiutėliai. Jie tarsi šuo katino kailyje. Bengalai skirti aktyviems žmonėms ir puikiai tinka šeimoms su vaikais, mat yra kantrūs ir pakenčia ilgiausią mylavimo maratoną.

„Bengalų veislės katės panašios į šunis. Jei žmonės mėgsta aktyvią veiklą, aktyvų laisvalaikį – bengalas yra puiki veislė. Jie labai aktyvūs, judrūs, žaismingi, netgi įkyrūs. Nebus taip, kad ramiai atsigulei ir žiūri televiziją – bengalas visuomet bus „ant akių“, jį visuomet reikės glostyti, niurkyti, žaisti.

Aš esu iš katinukų „kankintojų“ – mėgstu juos išbučiuoti, numyluoti, nuglostyti, tai bengalas man kaip tik – nes jiems dėmesio be proto daug reikia“, – kalba Asta.

Bengalai, visai kitaip nei mums įprasta, šeimininkus išlydi ir pasitinka.

„Namuose turbūt nėra daikto, ant ko bengalas neužšoktų. Jie visuomet pasitinka grįžus, bėgioja paskui šeimininką. Bengalas visada laukia, visada pasitinka, visada išlydi. Nesvarbu, kaip anksti ryte tektų išeiti, bengalas atsibus, kartu papusryčiaus, išlydės ir vėl eis miegoti.

Ši veislė labai tinka žmonėms, kurie turi mažų vaikų. Bengalai gana pakantūs visokiems „kankinimams“ – žinau pagal save, nes aš pati kartais kaip mažas vaikas su tais kačiukais elgiuosi. Bengalus gali niurkyti, bučiuoti kiek tik nori – jis ramiai kentės. Bengalai neturi piktybiškumo, kurį kartais turi kitos katės. Kita katė, jeigu jai darai kažką, ko ji nenori, gali piktybiškai trenkti su letena per veidą, įdrėksti. O bengalas niekada nedrėks, niekada nebus piktas. Daug kas bengalus tapatina su laukiniais katinais, bet jie iš tiesų labai kantrūs ir geri“, – kalba Asta, o bengalė Helena jaukiai įsitaisiusi šeimininkei ant kelių žvelgia į transportavimo dėžėje savo glostymo eilės laukiantį britų trumpaplaukį.

Šis miaukteli, o mes tęsiame pokalbį.

„Bengalai labai lepūs. Dažniausiai jie turi virškinimo problemų – kažką suvalgė, jau, žiūrėk, ir prasideda vėmimai, viduriavimai. Pas veterinarą dažai tenka lankytis būtent dėl virškinimo. Kitokių problemų nėra. Nuo pusės metų ir vyresnius bengalus lengviau auginti, o maži kačiukai išties labai lepūs.

Bengalai – namų šeimininkai. Juos reikia dresuoti. Bengalus užsileidus ant galvos jie taps tikrais karaliais. Iki metų laiko būna gana sunku susitvarkyti su šios veislės katinais – jie specialiai škadas daro. Paskui jie išauga, suvokia, ką daryti galima, o ko ne“, – pasakoja Asta.

Veisėja priduria, kad bengalų veislės katinų kailio raštas išties ypatingas, o veislynai visuomet siekia įsigyti kuo gražesnio ir įmantresnio rašto augintinių. Tiesa, jų kainos nemažos – norint iš JAV atsigabenti norimą katiną, gali tekti pakloti ir 5 000 eurų.Britų trumpaplaukis Gajus – tituluotas katinas. Nepaprastai ramus, minkštas ir švelnaus kailio gintarinių akių savininkas sutirpdys kiekvieno širdį.

Storas, minkštas, tingus ir švelnus – kas?

Britų trumpaplaukis! Būtent šių žodžių kombinacija puikiai apibūdina britukus. Asta pasislėpti nuo smalsių akių leidžia bengalei Helenai, ir duoda pasigrožėti pusantrų metų amžiaus britų trumpaplaukiu Gajumi. Šis, iš pradžių kiek neramiai pasidairęs, vėliau patogiai įsitaiso ant sofos, ir šukuojamas garsiai murkia. Gintarinėmis akimis, tiesa, smalsiai stebi, kas vyksta aplinkui.

„Su britais būna taip – grįžti namo, eini, susirandi kur katinas, paglostai, pamyluoji ir tada jau eini savais reikalais.

Šukuojame britukus nuolatos – rankinėje visuomet turiu katino šukas. Su britų kailiu yra daug reikalų – kailis tankus, storas poplaukis, kailį jie nuolat meta, bet jie mėgsta, kai juos šukuoja. Sėdi, murkia. Ši procedūra jiems patinka“, – pasakoja Asta.

Britų trumpaplaukis Gajus, pasirodo, yra tituluotas katinas, nurungęs ne vieną kitą katinėlį parodose. Tiesa, Asta pasakoja, kad katinui ne itin patinka būti apžiūrimam teisėjų.

„Gajus ramus, be galo gero charakterio katinas, tačiau jis nėra itin patenkintas, kai jį apžiūrinėja teisėjai. Būna katinų, kurie jaučiasi labai atsipalaidavę ir rangosi, raitosi prieš teisėjus – o Gajus yra santūrus.

Britų trumpaplaukių veislės katinų veidukas turi būti apvalus, galvytė iš visų pusių apvali, kojos stambios, ne per ilgos, o uodega kuo storesnė, tuo geriau. Katinukas turi būti stambus, pavalgęs, masyvus. Per storų britų nebūna. Britas – kukulis, storuliukas, su dideliais žandukais. Jeigu britas lieknas, atletiškas – tai jis ne britas.

Britai – naminiai tingūs katinukai. Tiesa, britai kai kada būna piktoko charakterio. Būna, kad gimsta kačiukas, ir matosi, kad jis popiktis. Tokių kačiukų negalima parduoti veisimui, tik namų auginimui. Sterilizavus ar kastravus charakteris sušvelnėja – jam nerūpi mergaitės, ar patelei berniukai, jie tuomet daug valgo, daug miega ir ilsisi, ir būna labai mieli ir geri“, – pasakoja Asta, primindama, kad Gajus jaunystėje buvo labai judrus katinas, tik su amžiumi pasidarė gerokai tingesnis.

Katinas – šeimos narys

Asta pasakoja, kad neretai žmonės, net ir auginantys kelis augintinius, renkasi tą pačią veislę. Gali turėti vienos veislės keletą šunų ar kačių. Tačiau moteris pasakoja, kad jai, rodos, tokie skirtingi britukai ir bengalai, būtini namuose.

„Žmonės dažniausiai augina vienos veislės gyvūnus. O man reikia abiejų namuose. Britas man suteikia ramybę – jis yra ramuma. Kai norisi tyliai, ramiai pabūti, apie kažką pamąstyti – pasiimi brituką, jis tau murkia, jis yra minkštas, švelnus, gali jį paniurkyti, paglostyti, suleisti pirštus į kailį.

Jei norisi kažko linksmiau – yra bengalai. Bengalas, kaip šuo, tik kad vedžioti nereikia. Su bengalu gali padūkti, pašėlti“, – kalba Asta.

Tai, kad katinai yra tikri šeimos nariai, rodo ir faktas, kad veislyno katės atsivesti vados be Astos ar jos vyro tiesiog… nesutinka.

„Gimdo katės visuomet su mumis. Vienų jų niekada nepaliekame. Katės jau, ko gero, yra pripratusios. Mūsų praktika rodo, kad jei jau vieną kartą dalyvavai katės gimdyme, kitą sykį be žmogaus ji net negimdys. Būna, kad grįžti iš darbo, katė stačiomis akimis pasitinka, iš karto vedasi į guolį ir ima gimdyti. Atrodo, kad laukė, negimdė, kentėjo.

Buvo toks įvykis, kad aš grįžusi iš darbo miegojau, o katytė jau greitu metu turėjo gimdyti. Grįžo vyras iš darbo, katė bandė jį prisišnekinti, bet jis nesuprato, ko ji nori, ir nuėjo žiūrėti televizorių. Katei neliko nieko kito, kaip tik stypinėti aplinkui ir laukti, kol aš atsibusiu. Vos prabudau – nespėjau niekur net nueiti, katė mane užsipuolė rodydama, kad jau metas gimdyti.

Labai aiškiai matosi, kada katė gimdys. Anksčiau buvo sunkiau suprasti, o dabar – visi neina į darbą, būna namuose su kate, laukia. Bėda, kad dažniausiai visgi jos gimdo naktį.

Mes visuomet būname aplink gimdančią katytę, padedame, jei reikia, jei daugiau kačiukų, prižiūrime, kad katė nenumintų, kažko nenutiktų. Rūpinamės, kad katė nesušaltų – visuomet būna paruošti šildomi paklotėliai, vaistinėlė taip pat visuomet po ranka“, – kalba Asta.

Kelias nelengvas, bet įdomus

Trečius metus savo veiklą vykdantis veislynas – išties jaunas. O ir žengti pirmuosius verslo žingsnius buvo nelengva.

„Kelias buvo labai nelengvas. Bet įdomus. Į veisimą žiūrėti kaip į verslą yra sunku – čia ne toks verslas, kaip daugeliui atrodo. Pirkėjas nusiperka brangų kačiuką ir galvoja, kad veislynas jau neturi kur pinigų dėti. Labai daug kainuoja gyvūnų išlaikymas. Visuomet stengiamės, kad gyvūnams būtų kuo geriau – ir tai nepigiai atsieina. Legalų gyvūnų veisimą galima vadinti prabangiu hobiu. Katinai šeimininkų tikrai neišlaiko – mums reikia turėti kitus darbus, kad galėtume išlaikyti katinus.

Mokesčių sistema veisėjų atžvilgiu nėra labai teisinga. Verslo liudijimą reikia būti išsipirkus visiems metams, nors gali neturėti nė vienos vados. Kartais nutinka ir taip, kad mokame mokesčius už… kakučių rinkimą“, – juokdamasi pasakoja A. Šniūrevičienė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video