Mokytojos širdis ir namai tapo prieglobsčiu tiems, kurių pasaulis sugriuvo

Įprasta manyti, kad reikšmingiems darbams reikia didmiesčių ir aukštų tribūnų. Juk beveik nieko nedarome šiaip sau – kiekvienas veiksmas turi priežastį, o net ir keisčiausias elgesys turi savo logiką. Tačiau susipažinus su šia moterimi tampa aišku: didžiausi stebuklai tyliai vyksta ten, kur plakanti širdis nepripažįsta jokių geografinių ribų. Šios moters svajonės gali nunešti toli – kad ir į pačią Italijos širdį, Siciliją, apie kurią ji kalba su euforija. Tačiau kiek daug jausmo ir šilumos išvystu pašnekovės akyse, kai ji prabyla apie gimtuosius Skaistgirius. Šis mažas kaimelis jai asocijuojasi tik su laisve, niekada – su narveliu. Tai įrodymas, kad drąsaus ir smalsaus žmogaus dvasia nepažįsta sienų – savo viduje jis nešiojasi ištisą visatą, kurioje kiekviena svajonė turi erdvės kvėpuoti.

Planas „laikinai“ tęsiasi jau dvidešimt metų

Dar Kaune studijuodama lietuvių filologiją, tuomet dar jauna mergina, mano pašnekovė, laikinai įsidarbino Josvainių mokyklos bibliotekoje. Kaimo vaikas tiesiog negalėdavo sulaukti, kada baigsis mokslai ir ji pagaliau grįš namo.

„Taip sunkiai ištverdavau tą savaitę… Tik išlipdavau iš autobuso į žvyruotą kelią ir man tarsi aura atsiverdavo – pradėdavau visai kitaip kvėpuoti“, – prisimena ji.

Tuometis moters planas buvo aiškus ir ambicingas: baigti mokslus ir iškart po universiteto nerti į leidybos pasaulį, tapti tekstų redaktore, nes skaitymas jai buvo didžiausia aistra. Tačiau gyvenimas pakoregavo scenarijų: visai netikėtai ji atsidūrė priešais klasę, o tie „laikini“ mokiniai ilgiems metams tapo „savais“ vaikais.

Susipažinkite: Andželika Jašinskienė – Josvainių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja pradiniam ir neformaliam ugdymui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vienuoliktokų (III gimnazinės klasės) auklėtoja. O paprasčiau tariant – centrinė ašis, apie kurią sukasi gyvenimas tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Šmaikšti ir pozityvi moteris dalijasi tuo, kas jos gyvenimą nuspalvina ryškiau. Štai ir šiandien jos nuotaika – mėlyna: nei per šviesi, nei per tamsi. Namuose „viršininkė“ yra ji, nors su vyru visada pasitariama, o vienas kito vadinimas mažybiniais vardais kasdienybei suteikia jaukumo.

Atokvėpio valandėlę Andželika mieliau renkasi kavą nei arbatą, o vietoj metinių veiklos planų – kūrybinį dienoraštį savo mintims užrašyti. Nuspyrusi aukštakulnius, ji mielai šoktų į botus braidžioti po kaimo pievas, nes ji juk gamtos vaikas. Andželika neslepia vis dar tikinti stebuklais, todėl renkasi gyventi ne vien pagal pačios kurtą planą, o tiesiog laukdama šviesių netikėtumų. Ir kaip daugumai moterų, jos širdį visada suminkština nuoširdus komplimentas…

Namuose moteris labiausiai vertina tylą ir eksperimentus virtuvėje, išbando naujus receptus, tačiau lietuviškos virtuvės karalius jai išlieka vienintelis: „Vis tiek – cepelinas!“ – garsiai juokdamasi ištaria ji. Kaip tikra romantikė, gražiausiu lietuvišku žodžiu Andželika išrinko „lietų“. Vakarui mąslioji dama renkasi operą. Tačiau jaukius sekmadienių rytus ji mielai praleidžia lovoje su knyga,  o išlipa iš jos tik tam, kad atsineštų į ją puodelį kvapnios kavos.

Reikli, bet nepikta

Šiųmečiams gimnazijos vienuoliktokams neįtikėtinai pasisekė: viso mūsų pokalbio metu Andželikos mintys ir prisiminimai vis grįždavo būtent prie mokyklos kasdienybės bei jos mokinių.

„Aš labai myliu ir vertinu gyvenimą, kuris susideda ir iš spyglių, ir iš nugludintų akmenėlių. Ir labai myliu žmones. Tai nereiškia, kad su jais nesipykstu – visko būna. Tačiau aš niekada nereikalauju; man užtenka su jais pasikalbėti, pažiūrėti taip, kaip žiūriu į jus, ir jie man viską padarys. Kolegos sako: „Su gražiu prašymu, normaliu bendravimu mes padarytume viską“. Lygiai taip pat ir su vaikais. Jie sako, kad esu reikli, bet niekada – kad pikta.

Lietuvių literatūra yra toks dalykas, kai su mokiniais kalbamės apie gyvenimą, kartais pamokų metu ir apsiverkiame. Mes išsikalbame, suartėjame; jei pakeliu balsą – retkarčiais taip būna – jie manęs neišsigąsta, tik suklūsta. Kai kurie mokiniai mane vardu pavadina, – pasakoja Andželika Jašinskienė. –– Ne visiems suaugusiems patinka toks artimas bendravimas su mokiniais, bet tie, kurie mane pažįsta, puikiai žino, kad aš niekada neatstumsiu vaiko.“

Kaip geriausias savo savybes Andželika  įvardina atsakomybę ir pagarbą žmonėms,  pabrėždama, kad yra itin kritiška sau. Peršasi išvada: ten, kur yra Andželika, visuomet vyrauja pagarba.

„Taip, mano klasėje – ramybė,  tvarka, susikalbėjimas per pagarbius santykius, per meilę“, – teigia moteris.

Apie gyvenimo būdą ir mažo miestelio magiją

„Artimesnė man Josvainių miestelio bendruomenė, nes aš jau dvidešimt metų čia dirbu. Savo pedagoginį kelią pradėjau vėlai – trisdešimt vienerių metų, o iki tol buvau ūkininkė, auginau gyvulius, – teigia moteris. – Man apskritai žemės ūkis labai patiko, aš ir dabar viską užsiauginu pati, jau laukiu, kada galėsiu sukišti rankas į žemę. Man tai kaip poilsis.“

O paklausus, kas labiausiai padeda atsipalaiduoti, Andželika, lyg įgarsindama daugelio moterų svajonę, ištaria: „Norėčiau tiesiog vairuoti ir klausytis knygos ar dainų, nesukdama galvos dėl kuro. Tiesiog važiuočiau ir važiuočiau… tiesiai į Klaipėdą, prie jūros, kur taip gražiai su vaikais praleidome praėjusią vasarą. Širdyje tada buvo taip šviesu… Ir pats miestas išliko atminty labai jaukus ir šiltas.“

Visa „mokykla“ telpa moters rankinėje

„Nors savo Skaistgirių kaimą labai myliu, man tai – šventa vieta, aš ten ilsiuosi, bet visa kita mano veikla yra miestelyje (Josvainiuose), paprasčiausiai niekam kitam neužtenka laiko. Mane prarijo mokykla, net gyvenimo būdas tapo mokyklinis“, – su šypsena pasakoja moteris.  

– Ar jūs iš tiesų nešatės darbą namo? – klausiu Andželikos.

„Taip, aš ir namo einu su mokykla, – linksmai atsako ji. – Mano rankinėje – vadovėliai, sąsiuviniai ir dar lūpdažis.“

„Kaip gerai, kad ne kokie nors vaistai“, – pasijuokėm abi.

Mokytojo darbas retai baigiasi sulig skambučiu iš pamokos – tai profesija, kurią daugelis parsineša ne tik krepšiuose su sąsiuviniais, bet ir savo mintyse bei širdyse. Mokykla nepastebimai persikelia į virtuvę, prie vakarienės stalo ir net į naktinius sapnus, kuriuose vis dar narpliojami klasės konfliktai. Darbų taisymas tėra ledkalnio viršūnė; didžiausią svorį turi nematomos mintys apie vaikus, jų likimus ir neišspręstus klausimus, lydintys mokytoją nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. O kur dar begalė reikalingų perskaityti knygų, specialioji ir grožinė literatūra, prie kurios vakarojama ruošiantis pamokoms… Andželiką pavadinčiau moterimi orkestru, kuri, regis, dešimčia rankų vienu metu nudirba visus darbus. Kitaip paroje paprasčiausiai neužtektų valandų.

Būtinas gyvenimo prieskonis – knyga

– Jeigu kantrybė būtų patiekalas, kokius slaptus prieskonius į jį dėtumėt? – klausiu Andželikos.

„Geras klausimas. Būtinai įdėčiau gerą knygą – labai mėgstu skaityti šviesias, teigiamas mintis. Pastebėjau, kad mano gyvenime viskas dėliojasi dėsningai: į rankas niekada nepakliūva knyga, kurios man tuo metu nereikėtų. Jei apie ką nors rimtai galvoju ar kas nors neduoda ramybės, būtinai atsiras knyga ar net vienas sakinys, kuriame bus lemtingas atsakymas.

Aš labai stebiu ženklus, man tai patinka. Viskas, kas vyksta mano gyvenime, yra ženklai. Kai atsisuku ir peržiūriu savo gyvenimo filmą, suprantu: viskas kažkada turėjo pradžią. Pirmiausia buvo paleista mintis, o vėliau viskas susidėliojo būtent taip, kaip aš tą ženklą interpretavau. Aš tuo tikiu.“

„Atimkit iš manęs viską, tik ne mokinius“

„Ten, kur vaikai, ten ir prasmė. Savo auklėtinių neatsisakysiu, kad ir koks sunkus būtų mano krūvis – jiems dabar septyniolika, aštuoniolika, kartu esame nuo penktos klasės. Jie – mano vaikai. Netgi tie, kuriems tik dėstau lietuvių kalbą, irgi yra savi – jie atbėga pas mane net per pertraukas. Geriau jau neteksiu pavaduotojos pareigų, nei prarasiu ryšį su vaikais. Ką bedaryčiau, trokštu, kad jiems būtų gerai. Jei vaikas užsidaręs, tai tik ženklas, kad jis neranda erdvės atsiskleisti. Būtent todėl nuo kitų metų mūsų gimnazijoje turėtų pradėti veikti dramos būrelis“, – mintimis dalijasi Andželika.

Beje, Andželika pasidalino linksmu nutikimu, kaip šiemet Kaune kartu su savo auklėtiniais čiužinėjo ant ledo: „Vaikai sakė, kad nė viena auklėtoja taip nedaro – tik aš. Tris kartus griuvau, ir kaskart jaučiau tokį nuoširdų jų rūpestį: „Auklėtoja, ar nieko nesusižeidėt?“ Man taip gera turėti tuos vaikus… Ne tik aš jais, bet ir jie manimi rūpinasi“, – šiltai pasakoja ji.

Paaukotų milijoną vaikams

Geriausias šios moters kilniaširdiškumo įrodymas – faktas, jog jai neprireikė nė akimirkos apsispręsti: laimėtą milijoną ji skirtų šeimynos namams globojamiems vaikams įkurti.

„Viskas suktųsi aplink vaikus, – užtikrintai teigia ji. – Kadangi jie labai mėgsta sportuoti, tai būtų sporto kompleksas su baseinu ir ledo arena, galbūt netgi su kino salėmis, žaidimų erdve ir boulingu.“

Tačiau tai tik viena jos pusė, kurią kasdien mato visi. Ji – veikli, energinga ir pareiginga; kartu įkvepianti, paguodžianti bei rūpestinga. Kupina idėjų bei pasitikėjimo savimi, kartu empatiška ir jautri… Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau yra ir kita jos pusė – ta, kuri slepiasi nuo svetimų akių ar nenuoširdžių žmonių; ta, kuri ieško mažiausiai skausmingų išeičių iš, atrodytų, neišbrendamų situacijų. Gerai pagalvojus, kiek daug telpa viename žmoguje.

Pašaukimas, slaptas talentas ir motiniškas apkabinimas

Mažai kas žino, kad pirmoji Andželikos profesija buvo siuvėja. Ir jos slaptas talentas – siūti  drabužius sau: „Kad tai yra mano talentas aš pati supratau tik tada, kai labai gerai pavyko iš pirmo karto, esu perfekcionistė, turiu viską padaryti tik labai gerai“, – pasakoja moteris.

Ji net namie rengiasi stilingai, mat labai mėgsta marškinius. Andželika turi ir mėgstamiausią spalvą – geltoną, ryškią kaip saulė. Ji smagiai pajuokauja, jog būtų puiku turėti supergalią: vienu žvilgsniu sutvarkyti namų spintą, o mokykloje – vos nuskenavus užrašų knygutę, pamatyti, kaip darbai nusidirba patys.

„O aš tada turėčiau ramų vakarą su knyga“, – nusišypso ji, nes tai, pasak Andželikos, yra pats geriausias poilsis.

Kalbant su šia charizmatiška, pozityvumą spinduliuojančia ir itin jautria moterimi, akimirksniu apima artumo jausmas. Pokalbis mezgasi natūraliai ir šiltai, be jokių oficialumų, tarsi po ilgos pertraukos susitikusios šnekučiuotųsi dvi geriausios draugės. Ji – pedagogė iš pašaukimo, rūpestinga iš prigimties, tokia moteris, kurios motiniška energija galėtų apšviesti visą miestelį. Tas vaikiškas budrumas, kažkada saugojęs nuo patėvio pykčio, bėgant metams pavirto į neįtikėtiną jautrumą: ji jaučia kito žmogaus liūdesį dar jam nespėjus atsidusti, tarsi jos širdis turėtų nematomus radarus svetimam nerimui. Jos namai mažame Skaistgirių kaime neturi aukštų tvorų, o durys visada praviros ne tik saviems: čia saugų prieglobstį ir motinišką apkabinimą laikinai buvo atradę abiejų tėvų globos netekę paaugliai.

Menas ateina iš vidaus

Stebina ir tai, kaip Andželika sugebėjo išlikti žingeidi, kultūriškai alkana ir užkrečiamai linksma net tada, kai kasdienybė metė rimtus iššūkius. Kaip jai pavyko suderinti darbą mokykloje, rūpestį globotiniais ir tą nenumaldomą norą kurti gražesnį pasaulį? Iš kur ši trapi moteris sėmėsi jėgų priimdama tokius atsakingus, paties likimo jai mestus išbandymus?

Nespėjus užduoti šių klausimų, moteris pati pateikė gilius filosofinius atsakymus: „Meninės prigimties žmogus dažniausiai yra intravertas, nes kūrybiškumas gimsta iš to, ką jis mąsto ir ką trokšta sukurti. Menas ateina iš vidaus, todėl kūrėjas turi jausti save, suprasti, ką nori pasakyti dažų spalvomis ar rašomu žodžiu…“

Ir tai tiesa: svarbiausia suaugusiųjų užduotis – sukurti palankią bei saugią aplinką ir suteikti būtinas priemones, leidžiančias vaikui atpažinti bei puoselėti savo unikalius gebėjimus.

Tikslas – parašyti knygą

Kas yra gyvenimas? Tai, kas vyksta šią akimirką. Erichas Marija Remarkas savo kūriniuose dažnai pabrėždavo, kad kare ar po jo gyvenantis žmogus neturi nieko kito, tik dabartį, nes rytojaus gali tiesiog nebūti. Šią filosofiją vėliau savitai išplėtojo ir Paulas Coelho „Alchemike“: „Mane domina tik dabartis. Jei galėsi visada išlikti dabartyje, būsi laimingas žmogus.“

Ši tiesa – kad gyvenimas telpa į čia ir dabar – Andželikai priminė istoriją apie jos lietuvių kalbos mokytoją, šviesiausią asmenybę iš praeities. „Kuri taip prispausdavo mokytis lietuvių kalbą, kad aš ir kalbą, ir tą mokytoją pamilau“, – su šiluma pasakoja ji. Tąkart mokytoja, pirmoji garsiai uždavusi lemtingą klausimą – „Ar tu, vaikeli, nežadi rašyti knygos?“ – sulaukusi Andželikos dvejonių („Aš neturiu apie ką“), pateikė paprastą, tačiau viską keičiantį atsakymą: „Apsidairyk aplinkui – apie gyvenimą.“

„ Dabar aš turiu tikslą – rašyti. Jeigu kas bandytų paneigti, tai nepavyktų, nes ką aš apie save tikrai žinau, tai, kad gebu rašyti. Ir ateityje aš tai parodysiu platesniam žmonių ratui, – užuominomis kalba moteris. Jei, pasak Thomo Manno, rašymas yra būdas sustabdyti laiką, galbūt Andželikai tai – būdas visam laikui užrakinti prisiminimus, kad jie niekada neišblėstų. Jos atmintis ir širdis sudarė sandorį amžinai saugoti patirtus išgyvenimus bei jausmus, todėl šis vidinis „atmintukas“ yra neįkainojamos vertės.

– Koks būtų jūsų knygos pavadinimas? – klausiu pašnekovės.

„Aš jį jau žinau. Pernai per kasmetinę globėjų šventę gavau dovanų puodelį su užrašu: „Kai pamačiau tave“. Būtent toks ir būtų mano knygos pavadinimas, – jautriai sako Andželika. – Šie žodžiai man graudūs, nes ir mano pačios istorija – graudi. Kai suvokiau, kad mano vaikai išvyks, supratau: tai ir yra tas gyvenimas, apie kurį turiu rašyti.

Tas vaikų ir mūsų bendras buvimas tiesiog netelpa manyje. Privalau tai sudėti į knygą, kad rasčiau nusiraminimą. Rašysiu ją sau, bet išleisiu – galbūt kitiems tai taps tokia pat pagalba, kokia man kartais būna žodžiai ar knygos. Negaliu apie tai kalbėti ramiai.

Šią akimirką geriausia tiesiog patylėti – abi jaučiame, kaip liūdesys tirpsta dar neištartuose žodžiuose.

Ir tada Andželika pasidalina savo šiuo metu mėgstamiausia Adomo Vyšniausko daina „Plaukiu laivu“. Pacituosiu jos eilutes: „Tylai išgirst reikia triukšmo galvoj / Ją rasiu kažkur tolumoj… / Nes aš žinau, kad manęs laukia kampelis, / kuriam užmigęs nesapnuosiu velnių…“ Paklausiusi priedainio supratau, kodėl moteriai ši daina tokia artima.

Prisiminimai – lyg aidai, sklindantys iš mūsų praeities

Ši istorija apie tai, kaip du broliukai, tolimi Jašinskų šeimos giminaičiai, pirmiausia atrado kelią į Andželikos širdį, o paskui ir į jos šeimos namus. Pirmasis susitikimas, įvykęs prieš kelerius metus laidotuvėse, paliko moters atminty neišdildomą pėdsaką: „Žiūriu į tuos vaikučius ir galvoju – jie man tarsi savi. Jiems tuomet tebuvo aštuoneri-devyneri metai. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į jų šypsenas, o paskui – į tą šiltą apkabinimą po laidotuvių“. Tačiau likimas sudėliojo viską savaip: tik po kurio laiko broliukai pradėjo mokytis Josvainių gimnazijoje, o Andželika tapo vieno jų lietuvių kalbos mokytoja. Moters intuicija iškart davė ženklą: „Vėl atkreipiau dėmesį į tą pilką, išsigandusį vaiką, tačiau jo neatpažinau“. Tik tada, kai berniukas socialiniame tinkle „Facebook“ pakvietė mokytoją į draugus, ji pamatė jo vardą bei pavardę. Prisiminimai atgijo akimirksniu: prieš akis vėl iškilo tos pačios šiltos šypsenos ir nedrąsūs, tačiau viską pasakantys žvilgsniai.

Vaikai nepamiršo Andželikos vardo

Pasak Andželikos, pas ją berniukus atnešė „net nežinia kokios jėgos“. Didžiulis liūdesys moterį apėmė supratus, kad broliai iš šeimos buvo paimti beveik per jaunesniojo berniuko gimtadienį – to paties vaiko, kuris per tiek laiko nepamiršo gražaus moters vardo. „Tie vaikai buvo tokie netvirti ir pikti, su vidine neapykanta… Jie buvo labai sužeisti“, – pasakoja moteris.

Galima tik numanyti, kaip jautėsi ir su kokiomis mintimis kas vakarą guldavo bei kasryt keldavosi pati Andželika, kokios dilemos ir kokie klausimai sukosi jos galvoje. Mokykloje ji atidžiai stebėdavo maištaujančius vaikus, nes, pasak moters, „Taigi jų gyvenimas nesiklojo taip, kaip jie norėjo. Jie juk nieko šalia nebeturėjo.“

Baimė, meilė, disciplina

Argi ne pats likimas taip sudėliojo, kad sutuoktinių, jau anksčiau įrašytų į globėjų sąrašą, buvo paprašyta tapti laikinaisiais globėjais būtent šiems dviem broliukams? Gal iš laimės ar iš netikėtumo Andželika tąkart apsiverkė. Savo vaikų sutuoktiniai neturi, tačiau meilės vaikams iš jų niekas neatėmė. Didžiulė atsakomybė lyg Damoklo kardas pakibo ore: „Buvo labai daug baimės: ar susitvarkysim, ar sugebėsim, ar jie mus supras, ar laikysis taisyklių, galų gale, ar nebėgs iš namų, jei kažkas nepatiks? Aš mačiau, kad berniukai nori namų jaukumo, tos tėviškos, mamiškos šilumos, ir maniau, kad vaikai nekrės išdaigų… Ir mes susitvarkėme, – teigia Andželika. – Būtent vyras, Virginijus Jašinskas, labiausiai padėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp griežtos disciplinos ir besąlygiško supratimo“. Kaip tik tokio ramybės uosto šiems vaikams reikėjo labiau už bet kokius vadovėlius ar naujus daiktus. Kol Andželika rūpinosi jų emocijomis ir kasdieniais rūpesčiais, Virginijus gebėjo vyriškai, be nereikalingų emocijų nubrėžti ribas, kurios suteikė jiems saugumo pojūtį.

Milžiniška atsakomybė už svetimus vaikus

„Tie vaikai tarsi patys mus pritraukė. Aš visą laiką sakiau: jei dabar jų nepaimsime, jei nesuteiksime šiems vaikams namų tiek, kiek jiems mūsų reikės, mes taip ir nesuprasime, ką iš tiesų reiškia auginti vaikus, – susikaupusi pasakoja moteris. – Ateik, aš tave apkabinsiu ir niekada tavęs nepaliksiu, būsiu šalia tiek, kiek tau manęs reikės, – iš širdies į širdį ištarti Andželikos žodžiai tapo naujo gyvenimo pradžia dviems meilės ir pastovumo išsiilgusiems broliukams. – Ir aš tai padariau,“ – su ašaromis akyse ištarė moteris.

Tą vasarą kaime berniukai prikrėtė išdaigų: „Dužo stiklai bibliotekoj, plyšo tinklas sporto aikštelėj, vaikai užsižaidžia ir atsitinka netyčia“, – pasakoja moteris.

Ryšys, anot Andželikos, atsirado iš karto. Dar prieš parsivežant į savo namus mokykloje moteris nuolatos stebėdavo brolius per kabineto langus ir kentėdavo matydama juos tokius nelaimingus. Tačiau atradę prieglobstį jos namuose, vaikai tarsi nurimo. Globėjų atsakomybė už svetimus vaikus yra milžiniška ir kupina nežinomybės, jie jaučia nuolatinę vidinę įtampą, atsakomybės svorį ir baimę, kad kažkas gali nesisekti ar įvykti netikėtai.

Žinoti – nereiškia susitaikyti

Nors visi žinojo, kad ši globa – tik laikina, Andželikos širdyje ruseno viltis. Ji puoselėjo ateities vizijas: „Tikrai užauginsiu berniukus. Jau planavau jų kambarį, vyresniajam buvau suradusi profesinę mokyklą, kur jis galėtų tęsti mokslus…“ Tokios perspektyvos berniukams tiko ir patiko. Šeimoje buvo įprasta kalbėtis ir dalintis nuomonėmis. Berniukai suprato, kad šeima nėra tik ramybės oazė; tai vieta, kur net ir susipykus durys neužsitrenkia amžiams. Tad po ginčų iš vaikų Andželika išgirsdavo nuraminimą: „Tai normalu, mes juk – šeima“.

Motiniška meilė nesibaigia niekada

Kiekviena kartu praleista diena jų viduje paliko neištrinamą pėdsaką – žinojimą, kaip atrodo namai, kuriuose tavęs laukia su karšta vakariene, ir kaip skamba balsas žmogaus, tikinčio tavimi labiau, nei tu pats savimi. Pokalbio metu išgirdau ir tokių apibūdinimų: „Toks vaikas – kiekvienų tėvų svajonė“, „Aš labai myliu tuos vaikus ir nežinau, kada ta meilė pasibaigs“.

O ji ir nesibaigs, nes besąlygiška meilė neturi galiojimo laiko – jos neįmanoma nutraukti pasikeitus aplinkybėms ar išaugus vaikiškus drabužius. Šeima – ne vieta žemėlapyje, tai saugumo jausmas kito žmogaus žvilgsnyje. Net kai tie vaikai užaugs ir patys pradės kurti savo gyvenimus, tas „namų, kuriuose tavęs laukia“ kvapas išliks jų vidiniu kompasu.

Patarimas būsimiems globėjams

Pabaigai – Andželikos Jašinskienės patarimas toms moterims arba tiems tėvams, kurie dar tik svarsto tapti globėjais: „Jeigu auginsi vaiką su meile, vaikas tau meilę grąžins. Tai yra abipusė grąža. Nėra vaikų, kurie, šeimoje apgaubti meile, neatsilygintų tuo pačiu. Juk ta mintis apie globą atsirado ne šiaip sau – turi būti vidinis jausmas, meilė. Jei nemyli žmonių ir galvoji: „Pagyvensim iš vaikų pinigų“, tai nieko nebus. Juk vaiką imi ne tam, kad jis kentėtų, o kad atiduotum jam savo meilę.

Bijoti globos nereikia, nes vaikas pražįsta, jis tikrai pražįsta – nusiramina, šviesėja, skleidžiasi. Ir tai yra gražiausias dalykas. Vaikai labai greitai atsilygina tuo pačiu. Jie netgi daugiau duoda negu mes jiems. Jų širdys tokios pilnos meilės, tik jie neturi kam jos duoti. O jeigu ir turi, savi tėvai galbūt nepriima, nes apie vaikus ir jų ateitį negalvoja. Duok Dieve, kad pasirūpina svetimi žmonės.

Kaip norėčiau, kad neliktų vaikų be šeimų… Lygiai taip pat norėčiau, kad tie žmonės, kurie ima vaikus į savo namus, juos iš tikrųjų mylėtų. Nes, patikėkit, kaip vaikams reikia meilės! Jie tada nesielgia blogai, nenorėdami nuvilti tų, kas juos myli.“