Po 20 metų teptuką į rankas vėl paėmusi pavermeniškė: „Tai mano tylūs pokalbiai su savimi“
Pavermeniškė Ernesta Liužinienė po dviejų dešimtmečių pertraukos vėl pradėjo tapyti – už tai ji dėkinga neurografikos praktikai, kuri įkvėpė pasitikėjimo savimi ir paskatino pildyti net drąsiausias svajones./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
„Jei žiūrėdamas į mano darbus žmogus bent akimirkai sustos ir paklaus savęs – ką aš šiandien atspindžiu? Vadinasi, viskas įvyko taip, kaip turėjo, – sako pirmąją asmeninę parodą „Tai, kas šalia“ į kelionę po skirtingas erdves išlydėjusi kraštietė Ernesta LIUŽINIENĖ. – Ši paroda – ne apie paveikslus, ji – apie kelią. Apie vakarus, abejones, drąsą ir labai daug dėkingumo, – širdį atveria vyro tėviškėje Pavermenyje su šeima gyvenimą kurianti autorė ir dar kartą priduria. – Tai nėra akademinė tapyba ar bandymas kažką įrodyti – tai mano išjausti vakarai, mano tylos, vidiniai pokalbiai su savimi, mano klausimai ir atsakymai, sugulę į drobę, spalvą, tekstūrą bei mentelės garsus.“
Kūrybą pažadino mažai girdėta praktika
Magiškai žvilgsnį įtraukiančius savo darbus Ernesta jau buvo pristačiusi Ramygaloje, kur anksčiau dirbo. Taip pat jos kūriniais galėjo pasigrožėti ir Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus lankytojai.
Nors autorė savo darbų profesionaliu menu nevadina, tačiau publikai jie palieka gilų įspūdį. Ernesta patikslina šešetą metų lankiusi Dailės mokyklą ir jau tada supratusi, kad šis menas ją lydės visą gyvenimą.
„Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą studijuoti skulptūros, tačiau po metų studijas nutraukiau – mano tikslas buvo architektūra. Nors ši svajonė liko neįgyvendinta, kūrybiškumą realizavau dirbdama baldų dizainere, – savo biografijos detalėmis dalinasi kraštietė. – Gimus dukrai ir sūnui, neatsiejama kasdienybės dalimi tapo švenčių dekoracijos, todėl 2014 m. pradėjau dekoravimo veiklą „Švenčių sala“ – kūriau vestuvių ir švenčių dekorą, kvietimus, dovanas svečiams.
Pirmuosius savo darbus Ernesta apibūdina kaip visišką vidinių būsenų, emocijų išraišką, o vėliau moters žvilgsnis nukrypo ir į tai, kas šalia – aplinką, žmones, kasdienybės įkvėpimus.
Aut. past.
Netrukus kūrybinį pasaulį papildė ir konditerija – dievinu tortus, o ypač juos dekoruoti ir tapyti ant jų. Ilgai maniau, kad meniniai darbai neturi įpareigoti žmogaus juos saugoti, todėl tortai tapo puikia alternatyva: pasidžiaugi ir suvalgai, – šypsosi Ernesta, prieš trejus metus Vilniaus TECH universitete baigusi kūrybos visuomenės komunikacijos magistrantūrą. – Pernai, dalyvaudama „Erasmus+“ projekte „Art therapy“, atradau neurografiką. Ji tapo lūžio tašku – ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime.
Studijos, skirtos darbui su savimi, gyvenimo kokybei gerinti ir naujoms neuroninėms jungtims formuoti, paskatino mane po beveik 20 metų pertraukos vėl į rankas paimti teptuką.“
Pirmuosius savo darbus Ernesta apibūdina kaip visišką vidinių būsenų, emocijų išraišką, o vėliau moters žvilgsnis nukrypo ir į tai, kas šalia – aplinką, žmones, kasdienybės įkvėpimus.
„Ši paroda gimė kaip savotiška dovana sau pačiai – sustojimas, įsiklausymas ir tylus savo gyvenimo etapo įprasminimas jubiliejaus proga, – pažymi pašnekovė. – Tai kvietimas pažvelgti į tai, kas slypi pasąmonėje ir ką arba priimame, arba pasirenkame ignoruoti.“
Pasinėrė į neurografikos studijas
Baigusi „Erasmus“ mokymus, Ernesta panoro su neurografikos praktika susipažinti labiau, todėl pati susirado jos lūkesčius atitinkančias studijas.
„Iš pradžių baigiau bazinį kursą, o dabar studijuoju specialisto kursą, – pasidalina kraštietė. – Būtent šis kursas man padėjo įgauti pasitikėjimo savimi – nebijoti, eiti, kurti, daryti, rodyti.
Neurografikos kursuose pirmą kartą leidau sau ne kontroliuoti, o paleisti, ne žinoti, o jausti. Supratau, jog kartais svarbiausia ne rezultatas, o pats procesas – tas tylus buvimas su savimi, kai linija veda ten, kur dar nebuvai.
Kiekvienas parodos darbas gimė lėtai, dažnai po ilgos dienos, kai aplink nutyla triukšmas ir lieka tik mintys bei jausmai, – toliau pasakoja Ernesta. – Per šį laiką dažniau galvojau apie save, aplinkinius žmones. Kartais atrodo, kad mes esame tarsi veidrodžiai. Viskas, ką patiriame – skausmai, netektys, iššūkiai – atsispindi mumyse, palikdami žymes lyg įbrėžimus ant stiklo. Veidrodis nesirenka ką atspindėti, kaip ir mes neišvengiame gyvenimo patirčių. Tačiau tas atspindys nėra galutinis – jis tik parodo, kas šiuo metu gyvena mūsų viduje.
Tapiau galvodama apie tai, ką savyje nešamės. Apie tai, kaip dienos pabaigoje galime savęs paklausti: ką šiandien atspindėjau ir ką paleidau, kad rytoj būčiau lengvesnė.
Esu dėkinga neurografikai, nes ji mane išlaisvino kaip kūrėją ir suteikė pasitikėjimo pristatyti savo darbų parodą.“
Užsiėmimus rengs ir pati
Neurografikos naudą patyrusi Ernesta tikisi netolimoje ateityje šiuos užsiėmimus pasiūlyti ir individualiai, ir kaip vieną iš bendruomenės teikiamų paslaugų.
„Jau yra tekę rengti individualių neurografikos užsiėmimų – žmonės buvo labai patenkinti, – sako Truskavos bendruomenės pirmininkės pareigas einanti pavermeniškė. – Taip pat šiuos užsiėmimus su bendruomene ketiname pristatyti ir kaip vieną iš mūsų paslaugų.“
Neurografika, pasak pašnekovės, Lietuvoje yra visiška naujovė, tačiau ši praktika – moksliškai pagrįsta.
„Neurografikos esmė – smegenyse sudaryti naujas neuronines jungtis. Piešiant vingiuodami linijas, turime jas vienu procentu pakreipti ten, kur mes nenorime, nes jei tikimės pokyčio, turime šiek tiek daryti ir tai, kas mums nepatogu, – paaiškina Ernesta. – Visos šios linijos yra tarsi gamtos atkartojimas: danguje vingiuoja debesys, jūra banguoja, net mūsų smegenys nėra tiesios kaip stygos – jos vingiuotos.
Vingiuojant ant lapo linijas, šios kai kur susikerta. Šie susikirtimai mūsų galvose yra tam tikros mūsų baimės, problemos, skauduliai, susigalvoti sunkumai. Tai aštrūs kampai, su kuriais, pasirinkę tinkamiausią metodą, mes ir dirbame – šlifuojame.
Toks piešimas, o vėliau ir sąžiningi bei nuoširdūs atsakymai į paties sau ar užsiėmimo vadovo užduotus klausimus bei analizė atveda prie atsakymų, tarkime, kaip pasielgti tam tikroje situacijoje. Tai labai įdomu, o svarbiausia – veikia. Mano gyvenimo permainos – gyvas įrodymas.“
Gyvenime viskas yra dovana
Pokalbio pabaigai Ernesta pasidalina svarbiausia žinute, kurią savo darbais nori perduoti visuomenei.
„Dauguma mano darbų yra apie tai, kad nesvarbu, kaip sunku šiandiena – rytoj bus lengviau. Kartais gyvenimas mus stipriai supurto, palieka mumyse žymes, bet tos žymės liudija mūsų patirtį. Tikiu, kad viską gyvenime reikia priimti kaip dovaną. Viskas bus gerai, nors sunkią minutę tai ir gali atrodyti neįtikima“, – sieloms šviesos ir vilties savo žodžiais įkvepia Ernesta.
