Vasarą pasitinkantys Vilainiai

Kiekvieną savaitę aplankome bent po vieną kaimą, susipažįstame su jame gyvenančiais žmonėmis, išsiaiškiname esančias problemas, sužinome, kokiomis nuotaikomis gyvena jaunimas ir senjorai, išgirstame daug įdomios informacijos apie kultūrinį gyvenimą, pasigrožime kiekvieno kaimo išskirtinumu bei visagale užburiančia gamta, kurios tikrasis grožis atsiskleidžia ne vasarą ir ne pavasarį, o visais metų laikais. 

Kas tau gražiausia?

Nors pavasaris man – gražiausias metų laikas (visai ne todėl, kad šiuo laiku švenčiu gimimo dieną), tačiau žiemos metu besilankydama kaime ne kartą likau apstulbusi, kaip sniego pusnys ir šerkšnas gali papuošti vandens telkinius, medžius, pievas ir net kelius.

Apie pavasarį nėra ką ir kalbėti. Kiekvienas žinome, kokius stebuklus jis kuria, kai nedrąsiai ima žaliuoti medžiai, kai vis dažniau išgirstame čiulbančių paukščių balsus, kai iš po debesų saulutė vis drąsiau maloniai paglosto skruostus.

Vasara, ruduo… Tai du metų laikai, kuomet dar neteko pažinti kaimo grožio. Svarstau, jog atėjęs ruduo taip pat turi savų privalumų, ypatingai tuomet, kai medžių lapai ima neatpažįstamai keistis – iš sodrios žalios spalvos jie darosi auksaspalviai, rudi, raudoni, oranžiniai. Arba kai danguje pasirodo grėsmingi debesys. Tačiau ar kada nors susimąstėme, kaip įspūdingai jie gali atrodyti? Tik pamanykite, kokius stebuklus kuria gamta!

O vasara? Ji ne ką prastesnė už kitus metų laikus. Nors dabar pavasaris, tačiau už langų nepaliaujamai žydinčios gėlės, iš po kampų sklindantis kepamų šašlykų ir nupjautos žolės kvapas, šilti vasaros vakarai jau byloja apie sugrįžusią vasarą.

Kiekvienam savo

Tiesa, kiekvienam skirtingus metų laikus primena skirtingi dalykai, visai kaip ir gražiausios vietos, kurios mums kažką reiškia, kažką primena. Žinoma, tos vietos kartais gražiausios tik tam tikrais metų laikais ir tai tik pora dienų per metus, nes galbūt ten su savo pirma simpatija šnekučiavotės, galbūt ten jūsų mama ar močiutė išmokė pinti pienių vainiką arba kažkur ten, gimtajame krašte, žiemos metu su draugais rogutėmis leisdavotės nuo kalniukų. Regis, ir mano iki šiol patirtos gražiausios akimirkos išgyventos būtent kaime.

O kai pagalvoji ir visas Kėdainių kraštas kaip didelis žavus miestelis, juk kartais čia viskas pasiekiama ranka. Vieną akimirką tu miesto centre, kur nuolat burzgia automobiliai, o kitą – jau ramiame kaimelyje medžių apsuptyje. Vieną akimirką tu geri kavą senamiesčio kavinukėje, kitą – savo malonumui kapstaisi sode.

Taip ir mes su fotografu Algiu – vieną akimirką esame miesto pakraštyje, o vos už penkių minučių – Vilainių gyvenvietėje.

„Norėtųsi kažkur toliau“, – tyliai sako kolega. „Kodėl? Reikia kažkada ir Vilainius aplankyti“, – atsakau. „Vilainiuose daug kartų teko lankytis. Žinau, jog ten yra labai gražus namelis ant vištos kojelės“, – tęsia pokalbį Algis. „Koks dar namelis ant vištos kojelės?“ – klausiu nustebusi. „Aš tau parodysiu“, – šypteli.

Taigi, Vilainiai. Daugeliui gali iškilti klausimas, kuris kilo ir man: „Kas čia per gyvenvietė? Man tai panašiau į Kėdainiuose esantį mikrorajoną.“ Tačiau…

Tiesa, ši gyvenvietė išties skiriasi nuo kitų, nes vos įvažiavus čia iš abiejų pusių driekiasi daugiabučiai, o pravažiavus juos prasideda nuosavų namų plotai. O štai šiek tiek už jų – sodų bendrijos. Nepraleidžiame progos užsukti ir ten.

Pasitikdami vasarą lankomės „Vasariškėse“

Žavus ir puikiai parinktas sodų bendrijos pavadinimas. Sodo namelių „Vasariškėse“ tiek daug, kad automobiliu tenka riedėti itin siauromis gatvelėmis. Laimei, mūsų mašiniukas taip pat mažas, tad tokie keliukai kaip tik.

Kokių tik namelių čia nėra – ir žalių, ir raudonų, ir medinių, ir mūrinių. Vieni apleisti vijokliais, kiti apsodinti gėlynais, dar kitus supa vaismedžiai. Vieni tokie maži, kad primena namelius iš pasakos. „Ir kaip ten įeiti? Ką ten pasidėti?“ – kyla klausimai. Dar kiti primena namelius, kuriuos atostogų ištroškę lietuviai nuomojasi pajūryje. Kitur matyti, jog iš vos dvidešimties kvadratų nameliuko statosi ohoho kokius namus.

Tarp tų visokiausių namukų sukasi ir darbštūs žmonės. Vieną iš jų užkalbinu.

„Mūsų gatvėje nuolat gyvenančių žmonių labai nedaug, gal trys ar keturi. Tačiau per visą bendriją žmonių tikrai daugėja, vis daugiau kuriasi, plečiasi, statosi. Na, o likę tik sodo darbus atvažiuoja nudirbti. Turiu pasidžiaugti, kad visi aplinkiniai kaimynai labai draugiški ir niekas nei dingsta, nei ką“, – kalbėjo Nijolė.

Pašnekovės namukas dvilypis, kitoje jo pusėje šiltomis dienomis darbuojasi kaimynas, kuris, pasak Nijolės, jai tarsi giminaitis.

„Kaimynai mes nuo senų laikų, tad esame artimi kaip giminaičiai. Žinau, jog nesupyks, jei parodysiu, kokias darbščias rankas žmogus turi“, – sako moteris ir vedasi mus į kiemą. O pažiūrėti tikrai yra į ką. Ilgai Nijolės netrukdome, mat darbas darbą veja, tad skubame toliau.

Pasakiški kaimynai

Besižvalgant į namelius akį patraukia pavėsyje ant suoliuko prie sodo namelio sėdintys du garbaus amžiaus senoliai.

„Sode gyvenu tik per vasarą, nes žiemą čia per šalta, reikia kūrenti. Sunku. Ši vasara paskutinė, kada čia gyvenu. Žinote, devyniasdešimt metų jau man, tad per sunku sode. Dirbti jau negaliu. Vaikai atvažiuoja darbus nudirbti, jiems ir turtas liks. Į duobę juk nenusinešiu“, – pasakoja Regina ir taip pat nepraleidžia progos pagirti kaimynų. 

„Pasakiški kaimynai“, – sako senolė, o jai kompaniją palaikantis Antanas tik šypteli. Nieko nesako. Iš pokalbio paaiškėja, jog jis atėjo padėti kaimynei.

„Auksinis kaimynas, – sako Regina. – Visi geri, bet toks tai tik vienas. Jis ne tik man, bet ir visiems šitaip padeda.“

„Reikia padėti“, – tarsteli Antanas. „Dieve, jis ir žolę nušienauja, ir medžius nupurškia, ir zoviesą kokį įsuka, kai reikia. Ir dabar va rankose įrankius laiko“, –gerų žodžių geraširdžiam kaimynui negaili Regina.

„O sau, Antanai, ar viską suspėjate padaryti, kai ir kaimynams nuolat padedate, pagelbėjate?“ – klausiu.

„Vaje, jo namukas kaip darželis. Sutvarkytas, išpuoselėtas“, – už Antaną atsako Regina.

Traukia ramybė

Čia pat, sodų bendrijoje, netikėtai sutinkame ir Kęstutį Valionį, kuris mums pasakojo, jog sodo namelis, kuriame jis šiuo metu gyvena, yra labai senas, nes buvęs jo tėvų.

„Apskritai šiai bendrijai jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Kaimynai geri, visi labai gerai sutinkame. Pats „Vasariškėse“ gyvenu ir vasarą, ir žiemą.

Kadangi pats daug metų gyvenau tokioje aplinkoje, kurioje yra savas kiemas, tad ir dabar norisi tos nuosavos aplinkos, ramybės. Daug geriau nei gyventi kokioj dėžutėj ketvirtame ar penktame aukšte. Čia ir laisvė, ir darbai malonūs. Ketinu dabar žolę pjauti, kvepės ir akiai malonu bus, kai aplinkui gražu ir tvarkinga“, – dėstė Kęstutis.

Kainos nežinomos

Visų pašnekovų bandžiau klausti, kokios šiuo metu rinkoje vyrauja sodų namelių kainos, deja, niekas nežino. K. Valionis užsiminė, jog senais laikais, buvo galima nupirkti už 35 tūkstančius litų. Kokios dabar kainos, nežinoma…

Tiesa, panašu, jog užnugaryje palikus sodų bendrijas ir pasiekus Vilainius, kairėje kelio pusėje, kur šiuo metu laukais dar naudojasi ūkininkai, planuojami namų valdos sklypai. Žinoma tik tiek, kad numatyta penkiolika sklypų. Keturi iš jų jau nupirkti.

„Visa dokumentacija ir komunikacijos yra, tad žmonės jau gali drąsiai pirkti šiuos sklypus. Pakele nutiestos kanalizacija, dujos, vandentiekis. Visi reikiami patogumui yra, o ir kainos lyginti su kitų sklypų tikrai prieinamos“, – komentavo parduodamų sklypų savininkė Rada Čechanavičienė.

Visokio plauko žmonės

Na, o dabar traukiame į pačius Vilainius. Čia, kaip ir soduose, žmonių daugiausia galima rasti darže. Žinoma, kai už lango toks geras oras, menkas malonumas tūnoti bute ir žiūrėti televizorių. Kur kas maloniau grynu oru mėgautis ir aplinką tvarkytis.

Beje, apie tą namelį ant vištos kojelės… Labai norėjome jį pasiekti, tačiau takelis per daug apaugęs žolėmis. Pėsčiomis kulniuoti per toli, o automobiliu nė pro kur neprivažiuosime. Tad stabtelime prie pašiūrės, ant kurios stogo – ko tik nerasi: ir inkilų, ir gandrų imitacijų.

Įjungę atbulinę pavarą skubame prie Vilainių gyventojos, kuri išsijuosusi dirba darže. Niekur nepriskubėsi, kai galinis automobilio ratas nuslysta nuo keliuko į griovelį ir nei pirmyn, nei atgal. Laimei, pagalbos neprireikė, vargais ne galais išvažiavome patys.

– Jūsų ten gandrai? – klausia Algis pašnekovės.

– Ne, ne mano.

– Menininko?

– Yra toks veikėjas. Žmogus viską, ką randa atneša čia ir palieka.

– Vietinis? Kaimynai nepyksta, kad viską neša ir krauna? – klausiu.

– Vietinis, vietinis. Žinoma, žmonės nėra patenkinti, bet negi žmogui imsi ir vadovaut pradėsi? Kitu požiūriu, žiūrėk, reikia kokio pagaliuko, toli eiti nereikia (nedrąsiai nusijuokia).

Aplanko ir vagys

Vilainių gyventoja Laima papasakojo mums, kad vandens ūkio institutas ir eksperimentinis ūkis sumanė, jog žmonėms reikia duoti žemės.

„Matote, čia iškilę aukštos įtampos stulpai, buvo manyta, kad žmonės čia nieko darys. Išdalijo po tris arus ir liepė čia jokių medžių nesodinti. Tačiau, žinote, laikai keičiasi, valdžia keičiasi. Tai va dabar taip viskas ir atrodo: kas pavėsines stato, kas medžius sodina, kas daržus kasa. Mus ir šiandien gąsdina, kad neva visus medžius išnaikins. Bet iki šiol niekas nieko nenaikino“, – pasakojo moteris.

Pasak Laimos, ten tolėliau buvo išdalinti dvigubai didesni sklypai, tačiau kitoje gatvės pusėje gyvenantys žmonės ėmė masiškai vogti. 

„Už parduotuvės esantys namai – Vilainių landynės. Užaugo karta, kuri ėjo per sodus ir viską vogė, tad žmonės ėmė apleisti tuos sodus ir ten beliko tik džiunglės. Dabar vagys eina čia. Bandome apsisaugoti. Tačiau ne visada pavyksta“, – skundėsi Laima.

Nepaisant visų negandų, moteris pasakodama džiaugėsi, jog tuose daržiukuose pusė savo laiko vyresnio amžiaus žmonės praleidžia.

„Kai išeini į pensiją, nebelieka, kas veikti. Man liūdna žiūrėti, kai garbaus amžiaus žmonės neturi, kuo užsiimti. O čia mes visi susirenkame, pasidalijame ir sėklomis, ir patirtimi“, – pasakojo pašnekovė.

Net 38 metus institute pradirbusi moteris nuogąstavo, kad visuomet ateina laikas, kada žmogus turi su viskuo atsisveikinti. Pasak Laimos, tuomet ir mokslai, ir įdėtas darbas nebetenka prasmės.

„Čia ir daržai buvo instituto darbuotojų, namai irgi jiems buvo statomi, tačiau viskas vėliau keitėsi. Žmonės keitėsi, susvetimėjo…“ – kalbėjo moteris ir nepraleido progos pasiguosti dėl suniokotos gatvės, kurią dar pernai iš abiejų pusių supo tuopos.

„Buvo labai graži gatvė, tačiau vandenininkai visuomet burbėjo, kad jiems iškilnojo vamzdžius tie medžiai. Bet juk mes labai gerai žinome, kad jei vamzdžiai labai gerai padaryti, niekas jų iškilnoti negali. Tačiau galiausiai sumanė išrauti vieną eilę. Verkti norėjosi. Išrovė ir paliko šaknis. O mums tereikėjo, kad kelią išasfaltuotų… Norėjome, kad bent kitokiais medžiais atsodintų, tačiau seniūnas tikino, kad tam nėra lėšų. O kitiems žmonėms, žinote, nerūpi. Sėdo į automobilį ir išvažiavo. Kam tie medžiai?… Širdis atsigauna tik už namo, kur su kaimynais aplinką gražiai tvarkomės, tokį lyg skverelį kuriame“, – nuogąstavo Laima.

Vilainiams – devyni

Pabuvojus sodų bendrijoje tapo aišku, jog žmonės čia laimingi, džiaugiasi vieni kitais, visai kaip ir Vilainiuose. Gal čia ir daugiau problemų, tačiau, panašu, jog visos jos su laiku išsprendžiamos.

Kelionė po „Vasariškes“ ir Vilainius įrodė, kad žmonės myli gamtą, myli kaimą, vertina ir puoselėja žmonių tarpusavio bendravimą. Tai turėtume vertinti kiekvienas.

Kita vertus, kaip jau minėjau, tai neeilinė gyvenvietė. Ir ne tik dėl stūksančių daugiabučių. Juk ne kiekviena gyvenvietė turi mokyklą-darželį, sporto mokyklą, kultūros namus, paštą, biblioteką.  

[#gallery=272#]