Valučiai: kelionė lyjant lietui, atnešusiam pavasarį

„Vandenynas nusileido iš dangaus“, – burbtelėjo Alvidas, lenkdamas mūsų eismo juosta vos besivelkantį senutėlį, vyšninį „Audi“ automobilį. Valytuvai, nors ir dirbo taip greitai, kaip tik leido jų techniniai parametrai, nesusitvarkė su iš dangaus ir iš po ratų trykštančio pavasarinio lietaus vandens kiekiu.

Giedrei, „Rinkos aikštės“ fotografei, dingtelėjo į galvą, kad tokiu oru puikiai tiktų vakarykščią dieną jos pirkti ryškiai raudoni guminiai batai. Susierzino prisiminusi, kad žavingas tokio tipiško lietuviško oro aksesuaras pasiliko redakcijoje, o mes jau buvome prie pat Dotnuvos.

Aš spoksojau pro langą ir svarsčiau: kaži ar su rubrika „diena kaime“ startavę beveik prieš metus, jau įpusėjome lankyti rajono kaimus, ar dar ne? Ir stebėjau, kaip žaliuoja kelis centimetrus nuo žemės atsiplėšę ūkininkų pasėliai, o radijo imtuvas mūsų automobilyje tuo metu iš visos gerklės plėšė „Modern Talking“ dainą „You‘re my heart, you‘re my soul“ (liet. „Tu mano širdis, tu mano siela“).

Pakvipo… lietumi ir pavasariu

Įvažiavę į Dotnuvos miestelį, dairomės Kranto gatvės. Ją privažiavę sukame į kairę ir kokius tris kilometrus važiuojame iki Valučių kaimo. Kėdainius ir šį Dotnuvos seniūnijoje esantį kaimelį skiria penkiolika kilometrų.

Kaimo nameliai sudygę palei keturis keliukus, susijungiančius į kryžkelę. Kaimą kerta Jaugilos upė ir jos intakas Girotakis.

Prieš šešerius metus, oficialiais duomenimis, šiame kaime gyveno 108 žmonės. Šiemet, kaip vėliau mums prasitarė vietiniai, čia begyveną keliomis dešimtimis mažiau. Jaugiluose dažniausi – baltų plytų namai. Maždaug kas antras toks.

„Pažiūrėkit, merginos, koks tvarkingas kaimelis. Nė vieno apleisto namo, kaip gražiai tvarkosi“, – žavisi Alvidas ir stabteli gerokai už kaimo. Tolumoje pastebime gražų beržynėlį ir… medžiotojų būdelę.

Apleistą pastebėjome vos vieną vasarnamį, kuris, kaip spėja Alvidas, turėtų būti parduodamas, ir kadaise savo funkcijas atlikusį, tačiau šiandien – labai liūdnai atrodantį griozdišką grūdų sandėlį.

Žinote ką? Po tokį patį arba labai panašų vaiduoklį turi kiekvienas kaimas. Sovietų palikimas, ir nieko čia nepadarysi.

„Ei, ar jaučiate, kad šiandien lietus… atnešė pavasarį? Kad sušalusi gamta pabunda? Kad nosies receptoriai šiame drėgname ore pamažu pajunta šviežios gaivios žemės po tikro pavasarinio lietaus aromatą?“ – sukasi mintys galvoje, kol stebiu toli toli boluojančius medžius.

Čia Lietuva – čia juk lietūs lyja!…

„Policininkai liepė nieko neįsileisti“

Dėmesį patraukia didelė sodyba, aptverta žalia tvorele su senoviniu svirtiniu šuliniu kieme ir klėtimi. Šulinys toks kaime – vienintelis.

Pabeldžiame į šarvuotąsias namų duris sykį, antrą, trečią. Durys prasiveria, ir pro jų plyšį pasimato žalia marga skarelė, gobianti mėlynų akių senolės veidą. Pasisakome, kas mes esame ir ko čia prisistatėme. O moteris prisistato esanti Klemantina Mikalauskienė.

– Užeikite, – sako senolė, plačiai atverdama duris. – Neseniai policija po kaimą važinėjo ir visus prigrasino nepažįstamų neįsileisti. Tik pažįstamus žmones.

– Vaje!.. Jei jau patys policininkai perspėjo saugotis, kodėl gi mus įsileidote?

– (susigėsta) Aš mačiau judvi per langą. Mačiau, kaip prieš tai važiavote kiton pusėn, po to sugrįžote, sustojote prie keliuko ir judvi atėjote. Matosi, kad geros mergaitės, todėl ir įleidau. Bet šiaip tai nieko neįleidžiu. Moterys už vyrus šiais laikais baisesnės.

– Valučiuose dažnai lyja?

– Lyja, mergaitės, lyja….

Kas antra šeima – Mikalauskų

– Kaip Jūs gyvenate?

– Kaip senas žmogus gali gyventi, kai jau galas ateina? (atsidūsta šviesaus proto senolė). Man jau aštuoniasdešimt… Greitai laikas praėjo (žvilgteli į kalendorių). Čia pirmadienis, o čia, žiū, jau šeštadienis.

Gerai Valučiuse tai, kad parduotuvė pati čia atvažiuoja. Negaliu sakyti, kad labai brangiai lupa. Ir atveža visko – duonos, pyragų, sausainių, mėsos, vyniotinių – tik pinigo turėk.

– Ar Valučiuose ilgai gyvenate?

– Oi, brangioji, nuo pat pradžių, nuo mažų dienelių. Čia gimiau, čia augau, čia gyvenu. Pradžioj pamiškėj gyvenom, tik prieš trisdešimt metų persikėlėme čia. Klėtis, šulinys yra statyti prieš tai buvusių namo šeimininkų – Šiaudinskų. Buvo ir daržinė, bet žaibas kadaise ją uždegė. Dar prieš mums čia atsikraustant.

– Klemantina, ar Jūs Valučiuose esate vyriausia gyventoja?

– Aš ir dar trys moterys yra panašaus amžiaus. Dvi Mikalauskienės ir Panasevičienė. Pas mus labai daug Mikalauskų. Broliai, pusbroliai, ne giminės – išvien Mikalauskai (juokiasi).

„Gyveno… Valutis?“

– O ką dažniausiai valgote?

– Na, mano amželyje jau reikia pasninko laikytis… Mėsą valgyti sunku, suvalgai mėsos – ir galva ūžia…

– Kada nors pagalvojote, kodėl kaimas Valučiais vadinamas?

– Turbūt. Kiek aš čia gyvenu, tai visą laiką Valučiais vadindavom. Gal ir gyveno koks Valutis.

– Kokia yra mėgstamiausia Jūsų televizijos laida?

– „Duokim garo“! (Nė nemirkteli)

Klemantinos ilgai negaišiname. Dar tik paprašome nusifotografuoti, pažadėjusios parašyti gražiai ir laikraštyje išspausdinti labai gražią nuotrauką, judame toliau.

Tačiau kaimas per liūtį – tarsi per karą – nė vieno žmogaus lauke. Sukame ratus po kaimą tikėdamiesi bent vieną gyvą dūšią išvysti….

Šaknis Valučuose įleido ir… žemaitis

Kol, regis, visi likę kaimo gyventojai šilti ir sausi sėdi savo grytelėse, vieno namuko kieme zuja Rimantas, pasipuošęs marga skrybėle. Dar kitaip – linksmų plaučių žemaitukas. Jis, pasirodo, iš Tauragies, bet jau septynerius metus gyvena Valučiuose. Šiandien lanko savo draugą Valdą (apie draugo vardą paklaustas kurį laiką tyli ir mąsto), gyvenantį Jaugilos gatvėje, o į Žemaitiją grįžta retokai, ir dar – ne bet kaip… su dviračiu!

– Tai kiek užtrunka Jūsų kelionė namo į Tauragę, jeigu su dviračiu važiuojate?

–  Šešias valandas. Su poilsiais. Stotelį randų, atsisiedu, parūkau, vandenelia atsigeru iš Mairuonia šaltinėlia.

Atvažiouju, o ans karves melž su žmonike. Ėr žiūr – kaip čia yr, kad brolis atvažiavia? (juokiasi).

– O kuo užsiimate čia, Valučiuose?

– Pensijas lauku (juokiasi).

– Ar žmonės kaime supranta Jus, kai žemaičiuojate?

– Liuosią!…

– O ar Valučiuose taip pat gerai gyventi, kaip ir Žemaitijoj?

– Tep!

„Mano skrybelala atlaikys“

Alvidas ir Giedrė – mašinoje. Aš su skėčiu lauke vis dar šnekučiuojuosi su Rimantu. Lietus staiga tampa labai įkyrus. Atsisveikinu, paspaudžiu žemaičiui ranką ir nusisukdama netyčia trinkteliu jam į galvą skėčio krašteliu. Susinepatoginusi atsiprašau.

„Nieko. Mano skrybelala atlaikys“, – numoja ranka.

„O ar galime apsisukti čia, jūsų draugo kieme, ar mums važiuoti atbuline eiga važiuoti iki kaimo keliuko?“ – paklausia Alvidas, pravėręs keleivio pusės langą.

Arčiau veidą prikišęs žemaitis pasiūlo kieme jokių manevrų nedaryti. „Keime minkšta vyta yr!“ – tuoj pat paaiškina savo pasiūlymą.

Kaimas, kvepiantis ir… kiaušiniene

„Labai ramu, gražu ir tvarkinga. Kai sužaliuos gamta, čia išvis bus fantastika“, – prognozuoja Alvidas. Fantastika tai fantastika, tačiau lietus išbaidė visus gyventojus. O mes taip norime pasikalbėti dar su vienu žmogumi.

Intuicija Alvido neapgauna: „Žiūrėkite, yra automobilis, lauke – sūpynės ir vaikų žaislai. Čia gyvens jauna šeima. Užeikit!“

Prieiname prie durų. Spynoje kyšo raktas.

Paspaudžiu durų skambutį. Jau netrukus į mus pro atvertas duris žvelgia smalsus vyriškio žvilgsnis.

„Visų pirma, nelaikykite raktų išorinėje spynos pusėje“, – pradedu pokalbį gal kiek nestandartiškai. Velniop tie standartai, juk – dvidešimt pirmas amžius.

„Gal neužrakinsite manęs mano paties namuose“, – juokauja vyriškis.

Pasiprašome užeiti. Namuose – kiaušinienės kvapas.

„Kaip tik ant pietų, – juokiasi Valučių gyventojas ir pastumia lėkštę su garuojančia kiaušiniene toliau. – Kuo galiu padėti?“

Paprašau jo papasakoti apie Valučius.

Sugrįžo į gimtąjį kaimą

„Na, ką gi. Čia praleidau trejus vaikystės metus, tada gyvenau Dotnuvoje, apsivedžiau, prieš keturiolika metų ieškojome būsto pirkti, Dotnuvoje buvo brangu, tad puikų variantą atradome čia, mano vaikystės kaime. Kaime žmonės geri, nemažai vyresnio amžiaus žmonių, tačiau tikrai netrūksta ir jaunų šeimų. Turime bendruomenę, kuri kasmet kartu švenčia Atvelykį – su margučiais, ir Jonines, plukdydama vainikus upe“, –  šypteli Vygandas.

Jo žmona šiais metais pradėjo dirbti paštininke, tad mudvi su Giedre prigąsdinome Vygantą apie mūsų vizitą jai nieko nepasakoti – tegu sužino apie tai Živilė šeštadieniniame „Rinkos aikštės“ laikraštyje!

Žemės ūkio bendrovėje dirbantis vyriškis apie šiek tiek lengvesnį gyvenimą mieste susimąsto maždaug kartą per metus.

– Būna, pasakau žmonai: „Vaje, gerai būtų gyventi mieste.“ Bet tai nutinka kartą per metus. Ne dažniau (juokiasi)“.

– Mieste norėtumėt gyventi?

– Niekada. Iš esmės, viena bėda čia – atkarpa žvyrkelio, vedančio iki Dotnuvos. Maždaug pusantro kilometro. Bet… šiemet šią problemą žada ištaisyti (džiūgauja).

– Kaip Valučiai pasikeitė nuo tada, kai čia gyvenote vaikystėje iki dabar?

– Prie namų nebėra darželių. Daržai perėjo į pievas.

Viskas. Vyniojamės meškeres ir judame namų link. Padėkojame Vygandui už priėmimą ir palinkime skanių pietų – kad ir šiek tiek atšalusių dėl mūsų kaltės.

Važiuojame namo. Lietus įsismarkavo.

Valučiams rašau devynetą. Dešimt – už darbščius ir labai svetingus žmones, tačiau aštuonetu baudžiu juos todėl, kad per lietų visi slepiasi namuose. Vidurkis – devyni.

Ne cukriniai – neištirpsime. Bent jau mūsų trijulė tai neištirpo ir sėkmingai grįžo į redakciją… kur ruošiasi kitai kelionei po Kėdainių rajono miestelius, kaimus ir vienkiemius.

[#gallery=185#]