Užupė – kaimas, išsaugojęs autentiškumą

Kiekviena mano diena prasideda gana įprastai: dušas, kavos puodelis, kelionė į Kėdainius ir aštuonios valandos įdomaus, prasmingo ir dažnai smagaus darbo. Tačiau šis rytas kitoks. Ankstyvas!

Kitas šio ryto išskirtinumas slypi tame, jog į kelionę leidžiuosi su vyriška kompanija – fotografu Algiu ir vairuotoju Alvidu. „Imsiu vadžias į rankas“, – pamaniau vos įsėdusi į automobilį ir mintyse nusijuokiau. Deja, kad ir kaip būčiau norėjus parodyti moterišką valdžią, tai nebūtų pavykę, nes  kelionė į Užupę ypač smagi, kupina linksmų ir įdomių istorijų.

Susipažinkite su Užupe

Kas kartą prieš išvykdama į kaimą stengiuosi apie jį sužinoti kuo daugiau, niekada nepraleidžiu progos su visa informacija supažindinti ir savo kolegas. Taigi ir šįkart įsitaisiusi ant užpakalinės sėdynės ėmiau pasakoti, kodėl šį kartą verta aplankyti būtent Užupę!

Tai gyvenvietė Kėdainių rajone, keturi kilometrai į šiaurės vakarus nuo Surviliškio, mažytės upelės Liaudės kairiajame krante. Nuo Užupės vos kelios dešimtys minučių pėsčiomis iki visiems puikiai žinomos ir pažįstamos Paberžės, kur gyveno ir dirbo Tėvelis Stanislovas. 

Ir tai dar ne viskas, ką turėtumėte žinoti apie Užupės kaimelį. XVIII amžiuje Užupė, kaip ir Okainiai, buvo karališkuoju kaimu!

O dabar – įdomiausia dalis. Šiame nedideliame kaimelyje nuo senų laikų yra išlikęs archajiškas ritualas – maginis Velykų laikotarpio prausimasis ir laistymasis, tikintis geresnio derliaus. Čia tai bent!

Neaplenkėme piliakalnio

Pradėkime nuo to, kad užnugaryje palikę Surviliškio miestelį, leidžiamės į pakalnę, kol pasukame į kairę ir tuomet jau kylame žvyrkeliu nutiestu keliu į Užupę. Tik prieš pasiekdami gyvenvietės pradžią stabtelime pasigrožėti vaizdu, kuris atsiveria pasiekus Bakainių piliakalnį.

Visiems, kuriems dar neteko čia pabuvoti, siūlau nepraleisti tokios progos ir būtinai ten nuvykti. Džiaugiuosi, jog šios progos nepraleido ir mano bendrakeleiviai – jie šioje vietoje lankėsi pirmą kartą. Žinote, jie buvo sužavėti visai taip pat, kaip ir aš, kai pirmą kartą čia lankiausi.

Šis piliakalnis suteikia daug gerų emocijų, kai gali žingsniuoti šlaitu ir jaustis taip tarsi eitum greta medžių lajų viršūnių, o kartais netgi gali pasijausti toks didis žmogus, nes turi galimybę būti visa galva didesnis už į padangę besistiebiančius medžius. Ir visa tai Bakainių piliakalnio dėka.

Šis Surviliškio seniūnijos pasididžiavimas dar vadinamas pilimi, įrengtas Liaudies upelio kairiajame krante esančiame pačiame aukštumos kyšulyje. Tame pačiame kyšulyje įrengti ir tam pačiam kompleksui skiriami priešpilis ir papilys.

Pasak legendos, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės nešę kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylę didelį kalną. Dar pasakojama, kad lietuviai seniau šioje vietoje dievams aukoję.

Įspūdingo dydžio kalnas turėjo būti neeilinis centras, spėjama, kad čia galėjo būti Upytės žemės centras. Kita vertus, Bakainių piliakalnyje galėjo būti Hermano iš Vartbergės kronikoje minima Sasų (taip vadinama žemė) pilis.

O ką jau kalbėti apie 19 metrų aukščio šlaitus, kurie net ne žaliuoja, o mėlynuoja nuo pavasarinių žibuoklių žiedų. Jų čia per akis!

Štai dėl šių ir dar daugelio kitų priežasčių, kiekvienas Kėdainių rajono gyventojas turėtų čia apsilankyti ir pasimėgauti nuo piliakalnio atsiveriančiu vaizdu.

Dulkėtu keliu į kaimelį

Kad ir kaip maloniai akis užburia aplankytasis piliakalnis, reikia skubėti aplankyti ir Užupę, todėl dulkėtu keliu riedame į kaimelį, kuris jau visai čia pat. „Na, ir kelias. Vasarą net automobilio neverta plauti“, – pamaniau dardėdama keliu iki gyvenvietės.

Pasiekus kaimelį mus pasitiko pakelėje, regis, prie kiekvienos trobos stūksantys šiukšlių su kaupu perpildyti konteineriai. „Šiandien šiukšlių vežimo diena“, – pamaniau ir pamačiau, šalia kelio pastatytus du nebereikalingus fotelius, ant kurių glaudžiai vienas šalia kito gulinėjo du ryškiai raudoni matrasai. Ir tuomet… Ėmėme garsiai juoktis, nes supratome, iš kur pakeliui į kaimą sutiktas vyras karutyje vežė čiužinį. Tik ne raudoną, o baltą.

Važiuojant pagrindine gatvele ir stebint kairėje jos pusėje tarsi kareivėlius išsidėsčiusius namus, akis patraukia gandralizdis. Deja, jis vis dar tuščias… Pasiekus gyvenvietės pabaigą, žiū sužaliavusių laukų apsuptyje stūkso dar vienas žalias namukas. Ir netgi ne vienišas. Erdviame jo kieme įtariais žvilgsniais mus pasitinka Aleksandras ir Jadvyga.

Išsaugojo tradicijas

„Svarbiausias Užupės kaimo bruožas – itin senos tradicijos išsaugojimas – prausimasis ir laistymasis. Antrą Velykų dieną su armonikomis, kibiru vandens ir krepšeliu bendruomenės nariai aplanko kiekvieną trobą ir kiekvieną nuprausia, o gyventojai manais už visa tai duoda vieną kitą margutį, pyrago gabalėlį ar sausainių. Na, o po pietų visi susirenka į bendruomenės namus atšvęsti“, – skuba pasakoti Aleksandras.

Visuotinai manyta, jog velykinis arba toks sakralinis veiksmas kaip pavasarinis vienas kito apiprausimas ar laistymasis kaip paprotys jau daugelyje vietovių nunykęs. Bet tik ne čia. Todėl apsilankymas Užupėje paliudijo, kad šis kraštas išlaikė savitus kai kurių švenčių bruožus.

Ir tai ne viena graži tradicija, kurią saugo ir puoselėja Užupės kaimo gyventojai. Štai Joninių šventė čia taip pat reikšminga, o kaimelyje gyvenančių Jonų ir Janinų pasveikinti atvyksta ir pati Surviliškio seniūnės pavaduotoja kartu su bendruomenės pirmininke. Aplanko kiekvieną švenčiantį vardo dieną ir dar vainikėlį padovanoja.

Kai skamba varpai…

Iš pradžių nedrąsiais žvilgsniais mus stebėjusi Jadvyga, vis atviriau ėmė pasakoti apie save ir pasidžiaugė, kad nuo Vilniaus gyvenimo meilė ją atvedė į šį kraštą. 

Didžiąją savo gyvenimo metų nugyvenusi Užupėje, šiandien senolė neslepia, kad šios vietos neiškeistų į nieką dar ir dėl to, kad visai šalia, čia pat, už miško, yra Paberžė, kuri jai primena apie Tėvą Stanislovą.

„Kai dar Tėvelis gyvas buvo, išgirdusi, kad skamba varpai skubėdavau į bažnytėlę. Jis man kaip tikras tėvas buvo. Visą laiką pėsčia bažnyčią pasiekdavau, dabar tik jau sveikatos nebeturiu, – atvirauja pašnekovė. – Tėvelis Skaidrius Kandratavičius irgi labai geras… Kažkada žiūriu lekia keliu kažkas, maskatuojasi jo sutana, paskui žiūriu gi čia kunigėlis. O aš kaip tik blynus kepiau, tai ir pakviečiau papietauti. Su džiaugsmu sutiko jis, o pavalgęs tuoj pat į mišias išskubėjo, spėjau tik pomidorų įdėti.“

Neaplenkia ir negandos

Atsisveikinę su maloniais pašnekovais, grįžtame atgal į miestelį ir stabtelime prie laužą kūrenančios Janinos. Paklausta, kaip gyvena, moteris ima atvirauti, jog ypač daug bėdų Užupėje sukelia neasfaltuotas kelias.

Susimąstau, kokia tai aktuali problema daugeliui kaimų… 

„Asfaltas neišlietas, vienos duobės, vasarą kelias dulka kaip pekloj! Kaimo pradžioje tai išliejo asfaltą, o jau mums atseit pinigų nebėra. Tai taip ir vargstam, – neslepia Janina. – Būdavo anksčiau iš ryto palaistydavo kelią, kad ne taip dulkėtų, bet kas iš to? Po pietų ir vėl tas pats.“

Moteris neslepia, jog kaime visko būta – ir kur kas didesnių bėdų nei nesutvarkyta gatvelė.

„Anksčiau čia ir vagys siausdavo, ne vieną apšvarinę buvo. Ačiū Dievui, kad paskutiniu metu kaime ramu, tai ir žmonės jaučiasi saugūs“, – dievagojasi Janina ir tuoj pat priduria, jog kaimas po truputį miršta, pasilikę tik senyvo amžiaus žmonės, o jaunimas, ieškodamas ilgesnio euro, išvažinėja svetur. Todėl ir trobų, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo daug, didžioji jų dalis – tapo vasarnamiais, o dar kiti – išvis pamiršti ir apleisti.

„Tačiau kad ir kaip bebūtų, smagu čia būti, ypač kai pašonėje artimi žmonės: dukra, anūkai“, – susigraudinusi pokalbį užbaigia Janina.

Sunku vertinti

Iš pirmo žvilgsnio Užupės kaimas atrodo jaukus, kartais net pernelyg ramus, tačiau žavingas, o čia sutikti žmonės – draugiški ir nuoširdūs.

Šį kartą man širdis sako Užupės kaimelį vertinti aštuonetu. Nežinau, kodėl. Tačiau iki aukštesnio įvertinimo tarsi kažko pritrūko…

Turiu pasakyti, jog atsisveikinusi su šiuo kaimu iš jo kai ką išsivežu – ne tik šiltą ir malonų įspūdį, bet ir dvispalvį pakelės akmenuką, kurį rado ir man atidavė kolega. Jis visuomet pastebi tai, ko kartais nepastebiu aš. Kokia žvitri akis!

Fotografo dėka ant darbo stalo tingiai gulinėjantis akmuo primins, koks paprastas, bet kartu žavingas yra šis akmenukas, visai kaip Užupės kaimas.

[#gallery=175#]