Stasinės kaimas – dvarininko Stanislovo Kognovickio garbei atminti

Trylika kilometrų nuo Kėdainių, važiuojant Lančiūnavos link, visai šalia magistralės „Via Baltica“ puikiai matyti nuoroda į Stasinės kaimą, kuris daugeliui kraštiečių žinomas kaip kaimas, garsėjantis linksma ir išskirtine Stasinių švente. O štai vos už kelių šimtų metrų nuo šalia greitkelio įsikūrusios „Dvaro užeigos“ akis traukia didinga, garsią istoriją menanti dvaro sodyba.

Sodybos skiriasi kaip diena ir naktis

Nors ankstų rytą iš po debesų nedrąsiai krapnojo lietutis, nuotaikos jis neslopino, nes noras apsilankyti kaime, kuris žinomas ne tik dėl dvaro, bet ir išlikusios ledainės, kalvės, vėjo malūno liekanų bei, atvažiuojant nuo Lančiūnavos, nusiedrikusia liepų alėja, kuri tik pavasarį ir vasarą atskleidžia savo tikrąją grožį, kuomet iš abiejų pusių augančios ilgametės liepos ima ir sužaliuoja.

Įvažiavus į visai nedidukę gyvenvietę, per kurią driekiasi tik viena siaura gatvelė, iš abiejų pusių tyliai liūdintys namai, susidaro įspūdis, jog kaimelyje pasilikę vos vienas kitas gyventojas.

Galbūt dėl metų laiko, o gal dėl apniukusios dienos namų kiemai atrodo tokie vieniši, apleisti, išsiilgę darbščios žmogaus rankos prisilietimo. Vienas kitas namelis netgi primena tradicinius Palangoje nuomojamus vasaros namukus, dar vienas kitas šiek tiek atsinaujinantis – pakeisti stogai, naujai sumūritas priestatas, pasėta dar visai šviežia pievelė. Tačiau tokių akiai malonių vaizdų čia išties nedaug.

Štai viename kieme stūkso ūkinis pastatas, visai mažutėlis, tačiau išpuoštas senomis, jaunavedžių nesunaikinamos meilės simbolius primenančiomis spynomis. Kito namuko kieme įveistas sodas byloja, jog čia esti ir mažų vaikų, nes nuo vieno prie kito medžio pririštos virvutės nutįsusios nuo džiiūstančių vaikiškų drabužėlių. Na, o dar vienas mūrinis namukas dabinasi iškelta Lietuvos trispalve.

Tačiau, kad ir kokie skirtingi būtų čia įsikūrusių žmonių kiemai, visus juos vienija meilė paukščiams, nes kiekvieno gyventojo kieme puikuojasi bent po vieną ar po du inkiliukus, kuriuose savo plunksnas kedena ir skanėstais mėgaujasi zylės ir žvirbliai.

Nužvelgus kiekvieną sodybą, norisi pabendrauti su kiekvienos iš jų šeimininku, nes namų čia išties tiek nedaug, o gyventoju, regis, dar mažiau… Todėl ir pašnekovų Stasinėje rasti ne taip jau paprasta.

Ūkininkai – žmonių išsigelbėjimas

Pačiame kaimelio gale akis patraukia kieme besidarbuojantis vyriškis, kuris pasiūlo ne su juo kalbėtis, o su šeimininke Laima. Moteris užtikrino mus, jog nors šiame kaime gyvenanti jau dešimtį metų, jaučiasi dar naujakūre. Likimas ją atvedė iš vieno kaimo į kitą dėl darbo ir finansų trūkumo.

„Anksčiau gyvenome Vilainiuose, turėjome namą. Deja, ten kadaise gyvavusi bendrovė žlugo, todėl neliko darbo, to pasekoje ir pinigų. Jaučiausi patekusi į bėdą, ėmė kauptis skolos, todėl pardaviau savo alytnamį ir nusipirkau namelį Stasinėje. Taip bėdos žingsnis po žingsnio ir išsisprendė“, – šypteli Laima.

Kaimo rūpintojėlis – moteris

Su nedrąsiai savo trumpa istorija pasidalinusia Laima mes netrukus atsisveikinome. Toliau smalsiai žvalgėmės po kaimą ir, rodos, jau praradome viltį sutikti daugiau žmonių, kol visai netikėtai išvydome pro vartelius žengiančią vidutinio amžiaus porą. Vietiniai gyventojai patikino, jog tiesiog privalome apsilankyti pas kaimo rūpintojėlę – Jūratę, kuri ne tik visus kaimo gyventojus pažįsta, bet ir kiekvienu iš jų pasirūpina, kai nedelsiant pagalbos prireikia.

Vos įžengusios į geraširdės moters kiemą mus pasitiko du prie būdos pririšti vienas už kitą sargesni keturkojai, o tuomet ir pati Jūratė. Deja, savais rūpesčiais besirūpinanti moteris mums neturėjo laiko, todėl ant pirštų vardindama kaimo gyventojų pavardes nurodė, į kurią sodybą turėtume užsukti ir pakalbinti jos šeimininkus.

Atsisveikinusios ir su šia kaimo gyventoja, skubame pas Zitą, apie kurią mums užsiminė Jūratė. O pasirodo, jog tai tos pačios sodybos, kurios namą puošia trispalvė, šeimininkė.

Ūkininkauti nėra kam

Kaip tik tuo metu Zita su savo vyru stoviniavo kieme, todėl nedelsdama pravėrė mums kiemo vartus, o tuomet ir namų duris.

-Laba diena, Zita. Labai džiugu, jog sutikome jus. Tikimės, jog papasakosite mums šį bei tą įdomaus apie gyvenimą Stasinėje.

-Uoj, net nežinau, ką ir pasakyti jums, – trumpam susidrovi moteris, – Gyvename ir tiek. Tvarkomės sodybą, triušiukus, vištytes auginame. Toks ir gyvenimas tame kaime. Teko ir karvytę auginti, bet per daug vargo…

-Sakykite, ar visi kaimo žmonės tokie darbštūs, linkę į smulkų ūkį?

-Deja, vienas kitas… Žinoma, gyvenant kaime daugeliui norisi kažką auginti, tik ne tais atvejais, kai kaime gyvena arba labai seni žmonės, arba liaudiškai tariant „pijokai“.

-Manote, jog tai pagrindinės priežastys, dėl kurios žmonės vangiai verčiasi ūkiu?

-Manau, jog kaimui pakenkė, kai žmonėms atsisakiusiems gyvūlių, buvo skiriamos europinės išmokos. Štai tada daugelis atsisakė ūkininkauti, kad gautų pinigų. Nebūtų buvę tų išmokų, tai žmonės ir nebūtų nustoję ūkininkauti. Panaši situacija ir su karvėmis… Kam žmogui vargti, sveikatą gadinti, jei ta karvytė tik nuostolį neša?

Noras judėti atvedė į kaimą

Pasikalbėjusios apie ūkį, klausiame Zitos, kaip atsitiko, jog moteris atsikėlė gyventi būtent čia, į Stasinę. Zita patikino, jog šiame kaime ji nėra senbūvė. Į Stasinę moteris su vyru ir šeima atsikraustė panašiai kaip ir Laima – prieš dešimtmetį, tačiau visai dėl kitų priežasčių – veiklos trūkumo. Anksčiau šeima gyveno pačioje Lietuvos širdyje – Kėdainiuse. Deja, prigimtis tiesiog šaukte šaukė sugrįžti ten, iš kur buvo kilę – į kaimą.

„Kol buvome jauni, dirbome. Tuomet ir veiklos netrūko, tačiau išėjus į pensiją veiklos pritrūkome. Ką ten veiki mieste? Nuo lango prie lango, išėjai į kiemą ant suoliuko, pletkus susirinkai, aptariai ir atgal namo, – juokiasi moteris, – O kas tada? Prie šaldytuvo, prie spintelės, prie televizoriaus ir ant lovos. Turėjome ir sodą dar mieste gyvendami, tad vasarą nuolat ten laiką leisdavome. Tuomet nusprendėme, jog privalome savo paties labui keltis į kaimą.“

Tikras atsitiktinumas

Šiandien Zita prisimena, jog tik atsitiktinumas ją atvedė gyventi į Stasinę. Kaip pasakoja moteris, tuo metu butų kainos buvo itin žemos, vėliau po truputį ėmė kilti. Tuomet visai netikėtai atsirado žmogus, norintis pirkti jų daugelį metų puoselėtą butą, tačiau iškėlė sąlygą, kad per dvi savaitės šeima turi atlaisvinti butą.

„Teko sutikti, – prisimena moteris, – Ir kaip tyčia ten lekiam, ten važiuojam tų namų apžiūrėti, niekur nerandam tinkamo – arba kaina neįkandama, arba vieta negera, arba namas tikra lūžena.“

Tuomet visai netikėtai Zita rado skelbimą, jog parduodamas namas Stasinėje. Nieko nelaukdami atskubėjo apžiūrėti sklypo. Kai Zita su vyru Juozu atvyko prie juos dominančio namo, buvo lengvai šokiruoti: kiemas buvo tikras šabakštynas, kaip sako Zita.

„Apėjome aplink namą – langai išdaužyti, durys užrakintos, namo vidų apžiūrėti nėra kaip. Kaimynė davė kėdutę, kad jos pagalba galėtume per langą į vidų patekti, – prisiminimais dalijasi moteris, – Vidus buvo dar baisesnis nei kiemas: radiatoriai nuplėšti, sienos pajuodusius, lubos apskretusios, grindys supuvusios. Mintis pirkti šią sodybą kėlė nerimą ir dvejonės, tačiau dviejų savaičių terminas spaudė iš visų pusių, o daugiau variantų nebuvo. Įsigijome. Ir ką jūs sau manote? Visą siaubą keliantį „bardaką“ sutvarkėme per dešimtį dienų.“

Šeimoje – septyni vaikai

Besišnekučiuojant su Zita, moteris pasidžiaugė, jog su vyru užauginusi net septynis vaikus ir užminė mums mįslę:

„Mano keturi vaikai, vyro keturi vaikai, o iš viso septyni. Tai kaip čia taip?“ (šypsosi). Svarstėm svarstėm, kol galiausiai septynių vaikų mama išdavė, jog trys vaikai yra vyro, trys – jos, ir vienas, pats jauniausias bendras.

Nors Zita ir Juozas vaikus į margaspalvį gyvenimą išleido jau gana seniai, šiandien sako, jog neliūdi pasilikusi tik su vyru. „Mes kaip du vienas kitu besirūpinantys burkuojantys balandžiai“, – šypsosi moteris.

Tik pamanykite, kokia Zita ir Juozas turtinga! Ir ne tik septyniomis atžalomis, bet ir jų bei anūkų meile, nes šiuo metu garbaus amžiaus „balandėlių“ pora džiaugiasi turėdama net trylika anūkų!

Vyriausiam anūkui šiuo metu jau 26 metai, o jauniausiajai anūkėlei vos keturi mėnesiai. „Jau ir proanūkių galėčiau turėti, bet kad nei vienas nesistengia“, – juokiasi Zita.

Kaimui – skulptorių dovanos

Žinant tai, kad Stasinės kaimas toks nedidukas, o jame jokio kultūros židinio ir net parduotuvės nėra, Stasinių šventė šiame kaime buvo tikras džiaugsmas vietiniams gyventojas. O štai prieš daugiau nei septynerius metus atsiradusi užeiga jų kaime – puiki vieta šiai šventei švęsti.

Stasinių šventė šiame kaime garsėja ne tik čia atvykstančia gaudžiančių motociklų kolona, bet ir medžio drožėjų varžytuvėmis, jų darbų prekyba bei atvykstančių kapelų dovanotais šokiais ir dainomis.

„Nuo pat ryto gegužės 8 dieną būdavo girdėti pjūklų burzgesys, kaltų kaukšėjimas, kai skulptoriai pradėdavo darbuotis, vėliau vykdavo jų darbų aukcionas, – prisimena Stasinės gyventoja, – Šventė tikrai smagi, deja, kasmet šią dieną oras nepalankus pasitaikydavo.“

Kėdainiečio J. Urbanavičio ir kitų į svečius atvykusių skulptorių išskobtus darbus galėdavo įsigyti bet kuris kaimo gyventojas ar svečias, tačiau dažniausiai meno kūriniais susidomėdavo vietiniai ūkininkai. Keletas medžio skulptūrų buvo palikti „Dvaro užeigai“, kurie ir šiandien puošia jaukų kavinės kiemelį.

Stasinė – dvarininko vardui atminti

Istorija pasakoja, jog Stasinės kaimas pradėjo kurtis XIX a. viduryje. Antrojoje amžiaus pusėje garsiajame Stasinės dvare gyveno Lančiūnavos dvarininko sūnus Zigmantas Kognovickis, kurio tėvo Stanislavo Kognovickio garbei ir buvo pavadintas šis kaimas.

Šiandien dvaro aplinka rūpinasi jo savininkė Dalia Stanislavičienė. Dvaro teritoriją saugo ne tik darbuotojai, bet ir aukštai galvas iškėlę gaidžiai bei visas pulkas juos lydinčių vištų.

Užnugaryje palikus centrinį dvaro rūmų pastatą ir beržų alėja judant magistralės link, prie pat greitkelio keleivius karštos kavos ir skanių pietų užsukti kviečia minėtoji „Dvaro užeiga“.

Stasinei – aštuonetas

Ilgai netuščiažodžiaudama Stasinės kaimą drįstu vertinti aštuonetu. Nors šis kaimelis ir nedidukas, tačiau turi iki šių dienų išlikusį dvarą ir kitus objektus, bylojančius apie kaidaise čia gyvenusius dvarininkus. Na, o ką jau kalbėti apie vieną kitą Stasinės gyventoją, kurio širdyje tiek gėrio ir atsidavimo kaimui, jame gyvenančiam žmogui…

Neabejoju, jog įvertinimas būtų kur kas aukštesnis, jei tik būtų pavykę sužinoti apie šį kaimelį kur kas daugiau… 

Dvaro teritorijoje kiekvieną lankytoją pasitiks ne tik priežiūrėta aplinka, bet ir istoriškai svarbūs pastatai: kalvė bei ledainė.

Kiekvieno išlikusio pastato architektūra yra unikali, tačiau, regis, labiausiai išsiskiria svirnas. Tai dviejų aukštų, tinkuotų plytų mūro pastatas, į kurio įėjimą veda masyvūs betono laiptai.

Stasinės kaimelis visai nedidukas, tačiau čia gyvenančių žmonių didelės širdys atstoja jo paprastumą.