Smulkutei dešrų gamintojai – vadovo alga
Krekenaviškė Asta Damaševičienė jau dvylika metų AB Krekenavos agrofirmoje gamina dešras. Tikro vijurko charakterį turinti smulkutė moteris įgudo taip sparčiai dirbti, kad kas mėnesį į jos sąskaitą sukapsi ne mažesnė kaip tūkstančio eurų alga. Tokio darbo užmokesčio galėtų pavydėti ir kai kurie aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai.
Atėjo ir liko ilgam
Astai AB Krekenavos agrofirma – tik antra darbovietė. „Kol dar neturėjau dviejų sūnų, savo krašto mokykloje dirbau valytoja ir kūrike, – pasakoti pradeda darbščioji moteris. – Kai mažajam suėjo ketveri, pradėjau dirbti Krekenavos agrofirmoje. Tada bendrovė dar buvo ne Kėdainiuose, o Krekenavoje. Iš pradžių buvo sunku. Taip atrodo ir dabar ateinantiems naujiems darbuotojams, bet per du–tris mėnesius perpranti darbą, susipažįsti su kolektyvu ir viskas puikiai sekasi.“
Nesitikėjo tokių pinigų
Asta išduoda, kad pradėjusi dirbti mėsos bendrovėje nesitikėjo uždirbti tokios didelės algos. Manė gausianti vidutinę mūsų rajone ar dar mažesnę.
„Sparčiai dirbti įgudau po dvejų–trejų metų. Reikia įdirbio, – sako Asta. – Pamačiau, kad ir alga pradėjo kilti lyg ant mielių. Tai motyvavo. Jei per mėnesį nepadarome daugiau broko nei leidžia normatyvai, tada prie algos kiekvienam prideda 10 procentų. Esame patenkinti tokia sistema.“
Be gero kolektyvo – nė iš vietos
Vikrioji krekenaviškė visų laurų sau susikrauti nesutinka. Moteris tvirtina, kad sparčiai dirbti gali tik tada, jei taip dirba komanda. Mat pamainos bendradarbiams nespėjant paruošti mėsos, dešrų kimšėjos stovėtų be darbo.
„Svarbu, kad pamainos darbas būtų gerai organizuotas. Tai grynai komandinis darbas. Vienas pats aukštų rezultatų nepasiektum, – įsitikinusi Asta. – Mes dirbame po dvi. Taigi ir antra darbuotoja turi būti tokia pat greita.“
Per mėnesį Asta dirba 15 dienų po 8–12 valandų. Ji su kolege per mėnesį pagamina 190–200 tonų produkto.
.jpg)
Myli savo darbą
„Bet pirmiausia reikia mylėti savo darbą, – prie pradžių pradžios grįžta moteris. – Kai myli darbą, dirbti sekasi.“
Asta atskleidžia, kad vadovai jos rezultatų pro akis nepraleido – siūlė aukštesnes pareigas – pameistrės ir meistrės. Asta paaukštinimo atsisakė.
„Jei esi darbštus ir atsakingas, Krekenavos agrofirmoje tikrai būsi pastebėtas ir galėsi kilti karjeros laiptais, – sako moteris, – bet aš pripratusi prie savo darbo ir noriu likti jį dirbti. Man patinka gaminti dešras ir žinoti, kad žmonės perka bei valgo būtent mano rankomis prikimštas dešras. Savo darbo nekeisčiau į jokį kitą.“
Motyvuotos darbuotojos neatgrasė ir kelionės iš kito rajono. Ji džiaugiasi, kad į darbą ir iš jo veža bendrovės transportas. „Jei reikia, autobusas lukteli. O kelionė neprailgsta – bevažiuodami visą kelią smagiai prašnekame su kitais kolegomis iš Krekenavos“, – šypsosi Asta.
Kolektyvas – kaip šeima
Asta pastebi, kad dirbti lengviau, kai puikiai sutari su bendradarbiais. „Mūsų pamaina – tarsi šeima. Per pertraukėles susėdame poilsio kambaryje ir patys taip sakome: „Na, šeima, tai kaip dirbsime viena ar kita.“ Visi labai susigyvenome. Šitoje pamainoje dirba ir mano krikštaduktė, ir sūnus. Krikštaduktė eina pameistrės pareigas. Taigi ji ir mano viršininkė“, – nusijuokia moteris.
Astos sūnus Krekenavos agrofirmoje dirbti pradėjo iškart baigęs vidurinę. Pasak mamos, jam darbas irgi gerai sekasi, tad uždarbiu jaunas vyras patenkintas.
Kiti bendrovės gamybos cecho darbuotojai visą Astos pamainos kolektyvą taip pat vadina spartuoliais. „Kolegos labai stengiasi. Jei matome, kad vienas nespėja, padedame. Nors mums nuo to joks pinigėlis nenubyra. Bet juk čia ir yra kolektyvas – kai ištiesi pagalbos ranką nesivaikydamas naudos sau“, – mano Asta.
Džiaugiasi vadovais
Darbščioji krekenaviškė gerų žodžių negaili ir bendrovės vadovams. „Labai nuostabūs įmonės vadovai bei technologai. Štai gamybos direktorė dažnai ateina pas mus. Ji prieina prie kiekvieno, nesvarbu ilgamečio darbuotojo ar visai naujo, ir klausia, kaip sekasi, pagiria, skatina, motyvuoja. Kiekvieną penktadienį užsuka Personalo skyriaus darbuotojai pasiteirauti, ko trūksta, kad dirbtume dar našiau“, – nusišypso Asta ir priduria, kad stengtis norisi ne vien dėl apvalios algos, bet ir dėl žmonių, su kuriais dirba.
Lenkia vėją ir namie
Krekenaviškė su vėjeliu skrieja ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. „Taip, taip, visad turiu gausybę veiklos. Laisvos minutės, kad galėčiau atsisėsti ir pasėdėti nebūna. Tiesiog turiu visur būti ir dalyvauti, – dalijasi Asta ir prisimena sutuoktinio žodžius. – Vyras sako, kad esu tarsi žydiško kraujo – nenusėdžiu vienoje vietoje. Bet jam turbūt patinka toks mano būdas – kitaip neskaičiuotume 22-ų santuokos metų.“
Astos vyras irgi nešvaisto laiko rankų sudėjęs. Jis Krekenavos agrofirmoje išdirbo 17 metų. Dabar čia dirbti nebegali. Mat buvo operuotas ir sveikata nebeleidžia. Taigi vyriškis pradėjo ūkininkauti.
„Turime aštuonis hektarus žemės. Sodyba – vieno hektaro plote. Čia – du dideli namai. Viename gyvename mes su vyru, kitame kuriasi vyriausias sūnus, – pasakoja moteris. – Ūkyje mažai tepadedu. Vyras sako, kad ūkis – jo darbas, o mano – bendrovėje. Taigi aš daržą paraviu, darželius sutvarkau. Jis ūkininkas, o aš tik padėjėja“, – linksmai dėsto Asta.
Iš algų įgyvendino svajonę
Pašnekovė sako savuoju uždarbiu esanti labai patenkinta: „Sočiai užtenka.“ Didžiąją dalį algos ji išdalija dviem sūnums. „Vaikai ir patys užsidirba, bet norisi padėti – juk savi“, – aiškina moteris.
Vis tik savos algos Astai pakako ir svajonei įgyvendinti – nusipirkti tokį automobilį, apie kokį svajojo. „Automobiliai – mano pomėgis. Labai norėjau gero automobilio. Tokį neseniai ir nusipirkau. Svajonė tikrove tapo tik todėl, kad gerai ir greitai dirbau. Neturėjau jokių papildomų pinigų. Tai buvo santaupos iš algos.“
