Biuro administratorė aukštakulnius iškeitė į motorolerį (FOTOGALERIJA)

 Biuro administratorė aukštakulnius iškeitė į motorolerį (FOTOGALERIJA)

Laura su sūnumi Faustu – motociklų gerbėjai./ Asmeninio archyvo nuotr.

Kai prieš gerus du dešimtmečius kėdainietė Laura ŠLIAVAITĖ (43) pradėjo dirbti „Vikonda grupės“ biuro administratore, tada dar jaunutė mergina manė ilgai čia neužsibūsianti. Baigusi turizmo studijas, Laura svajojo išmaišyti spalvingą pasaulį ir degančiomis akimis dėlioti pažintinių kelionių maršrutus kokioje nors agentūroje, tačiau įdomus bei dinamiškas darbas ją netrukus taip įtraukė, kad uoliai siektą gido pažymėjimą moteris ramia širdimi padėjo į stalčių. Nepastebimai „Vikonda grupės“ kolektyvas Laurai tapo tarsi antra šeima – pirma ir iki pat šiol vienintelė darboviete. Šiandien pašnekovė džiaugiasi ne tik savo profesiniu pasirinkimu, bet ir stipriai išsiplėtusiomis biuro administratorės ir personalo vadybininkės pareigomis, aprėpiančiomis dalį personalo vadybos ir kitų sričių specialistų funkcijų.

Jaučia įmonės pulsą

Šiandien, trečią balandžio trečiadienį, pasaulyje minima Biuro administratorių profesinė šventė. Ta proga Laura suskaičiuoja „Vikonda grupėje“ savąsias pareigas einanti 24-tus metus. Ji – viena ilgiausiai bendrovėje dirbančių darbuotojų.

Pašnekovė pabrėžia, jog šiuolaikinio biuro administratorės pareigos rutina nė nekvepia – kasdienės užduotys apima įvairiausias sritis, todėl būtina nuolat tobulėti ir gebėti vienu metu savo dėmesiu žongliruoti kartkartėmis itin skirtingoms veikloms.

Laura Šliavaitė „Vikonda grupės“ biuro administratore dirba jau 24-tus metus. „Administratorius – tas žmogus, kuris visada turi jausti įmonės pulsą“, – sako pašnekovė.

„Žinau ir kur dulkių siurblys biure padėtas, ir kokios nuotaikos kolega atėjo į darbą, ir kaip pasikeitė naujausios raštvedybos taisyklės, – juokiasi Laura. – Administratorius – tas žmogus, kuris visada turi jausti įmonės pulsą. Į mane kreipiasi su pačiais įvairiausiais klausimais, todėl dirbdama vadovaujuosi tokia taisykle: jei kažko nežinau, turiu ieškoti, gilintis ir būtinai išsiaiškinti. Profesinė patirtis įrodė – nieko nėra neįmanomo: kad ir kokia situacija bebūtų, išeitis visada yra, tereikia ją rasti.“

Darbas atitinka asmenybę

Regis, administratoriaus mintys – tarsi vienu metu dešimtimis vagų tekanti upė. Galbūt kitą tai ir išvargintų, bet tik ne Laurą. Sustyguoti dūzgiantį reikalų avilį – jos stichija nuo mažumės.

„Kokių tik būrelių būdama vaikas aš nelankiau: nuo skautų, raštvedybos, informatikos iki pramoginių ir disko šokių. Tik bažnyčios chore nedainavau, bet ir tai vien todėl, kad tada nebuvo vietų, – šypsosi veiklioji pašnekovė. – Man viskas buvo įdomu.

Lygiai taip pat ir dabar. Bendraudama su žmonėmis, rūpindamasi kitais, gilindamasi į skirtingas užduotis, aktyviai leisdama laisvalaikį aš įsikraunu energijos. Namie ramiai galiu išbūti daugiausia pusdienį ir vėl turiu lėkti.“

Nepastebimai „Vikonda grupės“ kolektyvas Laurai tapo tarsi antra šeima – pirma ir iki pat šiol vienintele darboviete.

Aut. past.

Išmoko ypatingą kalbą

Smalsi, vietoje nenustygstanti kėdainietė, 1998-aisiais baigusi mokyklą savo ateitį matė turizmo sektoriuje.

„Ši sritis mane labai žavėjo. Tada turizmas buvo dėstomas Klaipėdoje, Vilniuje ir Panevėžyje. Pasirinkau miestą arčiausiai namų. Tiesa, Panevėžyje veikė labai įdomi mokymo įstaiga – Italijos ir San Marino tarptautinės mokslo akademijos konsultacinis centras, – pasakoja Laura. – Tokių centrų buvo Lenkijoje, Vokietijoje, Albanijoje bei kitose šalyse. Įstaigų veiklą rėmė esperantininkų sąjunga, todėl dalį dėstomų dalykų mokėmės esperanto ir italų kalbomis (aut. past. – Esperanto kalba – dirbtinai sukurta tarptautinė kalba). Esperanto kalba vykdavo atsiskaitymai. Ši kalba lengva ir paprasta. Išmokome ją per pusantro mėnesio.“

Įpusėjus studijas, mokslus šioje įstaigoje Laurai bei jos bendrakursiams teko nutraukti ir ieškoti kitos alma mater.

„Po 2,5 metų Lietuva paskelbė panaikinanti licencijas dešimčiai mokymo įstaigų – tarp jų ir mūsų. Galėjau likusius pusantrų metų studijas tęsti Lenkijoje ar Italijoje, bet diplomas Lietuvoje nebūtų pripažintas, taigi nebuvo tikslo, – apgailestauja pašnekovė. – Netrukus turizmo studijos atsirado Kauno kolegijoje. Įstojau mokytis neakivaizdiniu būdu. Gavusi diplomą, Klaipėdos universitete baigiau išlyginamąsias turizmo ir viešojo administravimo studijas, kad turėčiau aukštąjį universitetinį išsilavinimą.

Norėjau mokslus tęsti toliau. Mykolo Romerio universitete įstojau į muitinių administravimo magistro studijas. Pradėjau rašyti diplominį darbą, bet taip jo ir nebeužbaigiau.“

Įveikė didelę konkurenciją

Į „Vikonda grupės“ komandą Laura įsiliejo dar būdama studentė. Puiki profesinės praktikos rekomendacija pašnekovei padėjo įveikti būrį administracinio darbo patirties turinčių konkurenčių.

„Tuo metu Kauno kolegijoje mokiausi neakivaizdžiai. Pamačiau, kad „Vikonda“ ieško sekretorės (tada taip vadinosi administratorės pareigos). Mokydamasi Panevėžyje buvau atlikusi praktiką Vilniaus banke ir, nors dar nebuvau įgijusi darbo patirties, tačiau turėjau puikią praktikos vadovės rekomendaciją, todėl nusprendžiau pabandyti ir atėjau į pokalbį, – prisimena Laura. – Atėjusi supratau, kad mano šansai labai maži. Pamačiau pilna moterų, kurios dalijosi turinčios ne vienerius metus sekretorės darbo patirties, o aš – studentė su savo esperanto kalba, – šypteli pašnekovė. – Tikrai nesitikėjau, kad pasirinks būtent mane, bet džiaugiuosi tada, 2001-aisiais, tapusi „Vikonda grupės“ dalimi.

Pradėjau savo karjerą jauna ir entuziastinga, dabar sukaupiau gausų patirties bagažą, kuris mane veda pirmyn. Dirbu nuostabiame kolektyve, pats darbas suteikia daug galimybių nuolat plėsti akiratį ir tobulinti kompetencijas. Dabar jau esu nebe sekretorė, o personalo vadybininkė-administratorė ir kuruoju vienos iš „Vikonda grupės“ įmonių personalą.

Meilė kelionėms irgi niekur nedingo: daug keliaujame su šeima, o aš pati dar ir virtualiai, – juokiasi Laura. – Socialiniuose tinkluose stebiu kitų keliautojų profilius bei skaitau kelionių straipsnius ieškodama idėjų savo šeimos išvykoms.“

Į „Vikonda grupės“ komandą Laura įsiliejo dar būdama studentė. Puiki profesinės praktikos rekomendacija pašnekovei padėjo įveikti būrį administracinio darbo patirties turinčių konkurenčių.

Aut. past.

Ir prie pečiaus, ir prie svečio

Kino industrija daugelio sąmonėje įspraudė itin paviršutinišką administratorės pareigų stereotipą: dailiu kostiumėliu vilkinti moteris biuro svečiams ruošia kavą, atsiliepia į telefono skambučius ir dėlioja dokumentus.

„Holivudo mitas, – taria pašnekovė. – Administratorės pareigos tokios paprastos gali atrodyti tik tam, kas šį darbą ir tematė filmuose, o ne pats bandė dirbti. Administratorė turi nusimanyti apie visus biuro reikalus: nuo ūkinių iki teisinių.“

Tiesa, Lauros karjeros pradžioje ūkinių reikalų sąvoka bylojo ką kita nei šiandien – prabėgus dviem dešimtmečiams.

„Kai pradėjau dirbti šiame biure, tada čia dar nebuvo centrinio šildymo – patalpas šildydavo židinys. Dažniausiai jį užkurdavo ūkvedys, bet kartais tekdavo ir man pačiai. Štai tokia sekretorė buvau – ir prie svečio, ir prie pečiaus, – juokiasi Laura ir pasidalina viena kuriozine situacija. – Grįžo tuometinis vadovas su vairuotoju į biurą. Aš spausdinu kompiuteriu. Vairuotojas nusijuokė: „Oho, sekretorė už vairuotoją murzinesnė.“ Pasirodo, kai kūriau židinį nuo laikraščio liko juodi pirštai, pasivaliau kaktą ir nepastebėjau, kad išsitepiau.“

Artimiausių Lauros bičiulių būryje – draugės iš vaikystės, mokyklos, studijų laikų ir darbo./ Asmeninio archyvo nuotr.

Kolegos – antra šeima

Laura pabrėžia, kad jai, kaip ir daugeliui, itin svarbi emocinė atmosfera darbe.

„Dirbame rimtai ir atsakingai, bet labai smagu, kai su kolegomis gali ir pajuokauti, pradžiuginti vienas kitą komplimentu, jei reikia, padėti ar tiesiog išklausyti. Esame stipri komanda. Darbe jaučiuosi kaip šeimoje.

Manau, jog tokia atmosfera labai priklauso ir nuo vadovo. Mūsų generalinis direktorius Mindaugas Snarskis ypatingas vadovas – jam darbuotojas rūpi ne tik kaip specialistas, bet ir kaip žmogus. Mes tai visada jaučiame“, – sako Laura.

„Pradėjau savo karjerą jauna ir entuziastinga, dabar sukaupiau gausų patirties bagažą, kuris mane veda pirmyn. Dirbu nuostabiame kolektyve, pats darbas suteikia daug galimybių nuolat plėsti akiratį ir tobulinti kompetencijas. Dabar jau esu nebe sekretorė, o personalo vadybininkė-administratorė ir kuruoju vienos iš „Vikonda grupės“ įmonių personalą“.

L. Šliavaitė

Kolegė atvažiavo ieškoti į namus

Kad darbe ją supa patikimi, bėdoje nepaliekantys kolegos, pašnekovė visai neseniai dar kartą įsitikino gana komiškomis aplinkybėmis.

„Esu pelėda, mielai naktinėju, o anksti keltis man sunku.

Sūnui buvo žiemos atostogos. Pamaniau, nereikia vaiko ruošti į mokyklą, tai galiu ryte ilgiau pamiegoti.

Nuskambėjo žadintuvas, paspaudžiau „Snausti“ ir negirdėjau, kai telefonas išsikrovė. Ramų miegą nutraukė durų skambutis. Prabundu – jau šviesu. Šoku iš lovos, atidarau duris, o ten – bendradarbė žvaliu balsu: „Labas rytas, pabudome ir kelkimės – važiuojam į darbą.“

Pramigau kone visą valandą! Jausmas buvo siaubingas – kūnas tiesiog nudegė: vienu metu užplūdo stresas, baimė ir beviltiškumas. Kaip aš taip?! Per 15 minučių atsiradau darbe.

Tai buvo proga dar kartą įsitikinti, koks nuostabus ir rūpestingas mūsų kolektyvas: manęs nėra darbe, telefonas išjungtas, tad kolegos pradėjo nerimauti, gal man kažkas nutiko ir atvažiavo į namus. Žinoma, paskui darbe mane juokais traukė per dantį, bet iš tiesų visi džiaugėsi, kad man viskas gerai – tik pramigau, – šypsosi pašnekovė. – O kartą grįžusi po ligos į darbą ant stalo radau kolegės sūnaus rankų darbo auskarus. Jis tik trečiokas! Buvo labai malonu. Dažnai puošiuosi šia išskirtine dovana.“

Savo vėžėse

Daugiau kaip du dešimtmečius būdama „Vikonda grupės“ biuro veidas ir personalo vadybininkė Laura visada jautėsi savose vėžėse.

„Solidi administratorės darbo ir personalo vadybininkės patirtis man leido suvokti, kad sėkmingas darbas neapsiriboja vien tik techninėmis žiniomis – būtina gebėti suprasti ir atsakyti į kitų poreikius, – įsitikinusi pašnekovė. – Empatija yra esminė savybė, kuri leidžia man geriau bendrauti su kolegomis, suvokti jų iššūkius ir pasiūlyti pagalbą, kai reikia. Mano darbe empatija nėra tiesiog šūkis ar idėja – tai gyvenimo būdas, kurį įtraukiu į kiekvieną darbo dieną.

Be to, vienas iš didžiausių mano darbo malonumų yra bendradarbiavimas su šauniais kolegomis. Jų entuziazmas, profesionalumas ir noras padėti vieni kitiems yra nepakeičiamas.

Draugiški santykiai su kolegomis ne tik kuria geresnę atmosferą, bet ir skatina efektyvesnį darbą. Su tokia komandos dvasia kiekviena darbo diena tampa ir produktyvi, ir smagiai praleista.“

„Solidi administratorės darbo ir personalo vadybininkės patirtis man leido suvokti, kad sėkmingas darbas neapsiriboja vien tik techninėmis žiniomis – būtina gebėti suprasti ir atsakyti į kitų poreikius. Empatija yra esminė savybė, kuri leidžia man geriau bendrauti su kolegomis, suvokti jų iššūkius ir pasiūlyti pagalbą, kai reikia. Mano darbe empatija nėra tiesiog šūkis ar idėja – tai gyvenimo būdas, kurį įtraukiu į kiekvieną darbo dieną.“

L. Šliavaitė

„Ofiso bitutės“ – virtualiame avilyje

Laura užsimena ir apie visų „Vikonda grupės“ įmonių administratorių bičiulystę.

„Esame susikūrusios pokalbių grupę, kurią pavadinome „Ofiso bitutės“, – atskleidžia pašnekovė. – Bendraujame labai draugiškai, dalijamės patirtimi, tariamės, konsultuojamės, pagelbėjame viena kitai. Gera dirbti, kai visi suprantame, jog bendradarbiauti ir padėti kolegai yra komandos stiprybė.“

Laura turi patarimų ir naujokėms, pradedančioms biuro administratorės karjerą.

„Svarbiausia nebijoti iššūkių ir nuolat plėsti savo įgūdžius, siekiant geriausio rezultato, palaikyti ryšius su profesionalais šioje srityje, – pabrėžia ilgametę patirtį sukaupusi specialistė. – Aš pati stengiuosi dalyvauti profesionaliose mokymo programose ir seminaruose, skaityti aktualią literatūrą. Labai vertinu kolegų atsiliepimus bei nuomonę, stengiuosi nuolat tobulėti.“

Technika Laura žavisi nuo mažumės, tad praleisti progą įsiamžinti tanke būtų nuodėmė./ Asmeninio archyvo nuotr.

Į darbą – motoroleriu

Laura – pilna staigmenų. Šiltuoju metų laiku jau trečią sezoną ši biuro bitė į darbą miesto gatvėmis dūzgia motoroleriu. Nors galėtų net ir motociklu!

„Motociklais žavimės ir aš, ir mano vienuolikmetis sūnus Faustas, – nustebina pašnekovė. – Sūnus turi krosinį motociklą, o aš gimtadienio proga prieš trejus metus dovanų gavau motorolerį. Nors teisę vairuoti motociklą įgijau panašiu metu kaip ir automobilio teises – 2000-aisiais, bet daug metų motociklo nevairavau, o prieš kelerius metus labai užsimaniau. Pasakiau vyrui. Nutarėme, kad pradžiai užteks motorolerio.

Per gimtadienį abu su sūnumi jie padarė man staigmeną – padovanojo motorolerį. Išrinko galingesnį modelį su didele bagažine, kad tilptų mano kuprinė ir darbo kompiuteris, – džiaugiasi Laura. – Sėdame rytais su Faustu ant motorolerio, nuvežu sūnų į mokyklą, o pati lekiu į darbą. Labai smagu – vėjas prapučia galvą, visai kita nuotaika, o dar ir pasistatau prie pat įėjimo. Vieni pliusai, – šypsosi moteris. – Beje, turime Kaune ir Vilniuje gyvenančių kolegų, kurie pas mus į darbą Kėdainiuose atvažiuoja motociklais.“

Rūpi technika

Motoroleris ar automobilis Laurai nėra tik susisiekimo priemonės. Pasirodo, malonios šypsenos bei išpuoselėtų rankų biuro dama puikiai išmano, kaip veikia transporto priemonių varikliai ir garaže tarp gausybės atsuktuvų, veržliarakčių bei kitų įrankių jaučiasi taip pat komfortiškai kaip prie savo darbo stalo.

„Technika man rūpi nuo vaikystės, – taria Laura. – Su a. a. tėveliu remontuodavau automobilius. Tuo metu nebuvo autoservisų mados.

Pirma transporto priemonė, kurią būdama 12-kos išmokau vairuoti, buvo tėčio gazikas.

Technika domiuosi iki šiol, todėl prisidedu ir prie vyro logistikos įmonės veiklos. Turiu išsilaikiusi transporto vadybininko profesinės kompetencijos pažymėjimą.“

„Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai. Mėgstame visi kartu važinėtis dviračiais, keliauti ir Lietuvoje, ir užsienyje. Svajoju aplankyti Singapūrą, Japoniją ir blizgantį Dubajų“.

L. Šliavaitė

Su virbalais rankose neišsėdėtų

Visą darbo dieną besirūpindama kitais, uždariusi biuro duris Laura skiria laiką širdžiai mieloms veikloms bei artimiesiems.

„Laisvalaikiu rankdarbiais tikrai neužsiimu. Negalėčiau taip ilgai išsėdėti vienoje vietoje. Pavyksta nebent skaitant knygą prieš miegą, – juokiasi pašnekovė. – O šiaip pabūnu namie pusdienį ir mane jau rutina spaudžia. Mama rūpinasi: „Kada tu pailsėsi?“ Bet čia man ir yra poilsis – lėkti, judėti, bendrauti, patirti ką nors nauja.

Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai. Mėgstame visi kartu važinėtis dviračiais, keliauti ir Lietuvoje, ir užsienyje. Svajoju aplankyti Singapūrą, Japoniją ir blizgantį Dubajų.

Turiu labai platų draugų ratą. Tai vaikystės draugės, buvusios klasiokės, grupiokės, kolegės, tapusios artimomis bičiulėmis. Smagu, kad per daugelį metų išsaugojome stiprų ryšį ir dažnai susitinkame. Einame į zumbos treniruotes, važiuojame į kiną, spektaklius, lankome renginius, organizuojame karaokės, pižamų vakarėlius.

Dar savanoriauju Kėdainiuose veikiančioje onkologinėmis ligomis sergančių žmonių asociacijoje „Švęsk gyvenimą“.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Visur gerai, bet namie geriausia

„Laura, ar tokiai veikliai, keliauti mėgstančiai asmenybei Kėdainiuose ne per ankšta? Galbūt kada nors svarstėte apie gyvenimą užsienyje?“ – pasiteirauju.

„Įdomu tai, kad man viskas rūpi, visur įdomu, bet sugrįžti turiu į savo namus, – atvirauja kėdainietė. – Užaugau Liepų alėjoje ir niekaip negaliu, o tiksliau nenoriu iš čia išsikraustyti. Su šeima nusipirkome butą mamos kaimynystėje – gyvename toje pačioje laiptinėje, tik skirtinguose aukštuose.

Štai nuvažiuoju pasisvečiuoti pas pusseseres į Vilnių, Kauną, Stokholmą, Alytų. Didmiesčiai tokie inovatoriški, ten tiek visko daug. Galėčiau pabūti savaitę, dvi, bet vis tiek turiu grįžti į Kėdainius, į savo Liepų alėją. Negaliu savęs įsivaizduoti niekur kitur.“

Gėlių žiedai ir proginiai pietūs

Šventinį pokalbį su Laura užbaigiame pakilia nata.

Pašnekovė pasakoja, jog „Vikonda grupė“ turi tradiciją minėti visas profesines šventes, todėl sveikinimų sulaukia ir buhalteriai, kokybės darbuotojai bei kiti specialistai – tarp jų, žinoma, ir įmonių administratorės.

„Kiekviena „Vikonda grupės“ įmonė kasmet pasveikina savo administratores. Gauname po puokštę gėlių. Labai malonus atpildas už darbą ir rūpinimąsi kitais, – šypsosi Laura. – Minėdamos profesinę šventę, mes, „ofiso bitutės“, planuojame susitikti šventinių pietų ir pasidžiaugti ypatinga diena.

Šios šventės proga už ilgametį profesinį bendradarbiavimą, kuris jau tapo ir nuoširdžia bičiulyste, noriu padėkoti administratorei Kristinai bei visoms „Vikonda grupės“ „ofiso bitutėms“: Akvilei, Ramūnei, Irmai, Indrei, Reginai, Agnei ir Raimondai.

Linkiu sėkmingos profesinės dienos, pilnos įkvėpimo ir optimizmo! Tegul Jūsų darbas būna apdovanotas pripažinimu ir Jumis džiaugiasi visa komanda. Nepamirškite, kokios svarbios esate organizacijai. Nebijokite siekti savo tikslų ir būtinai stabtelėkite pasidžiaugti kiekvienu pasiekimu, dideliu ar mažu.“

4 Komentarai

  • Ale koc žodelytį apie darbdavį Viktorą…Ot laikai atėjo,jokios pagarbos kaip anksčiau buvo.Nei partijai galų gale,nei vyriausybei…

  • Dieve,dieve melskimės už šį stebūklą,dievo kūrinį. Apšviesk ir palydėk į doros kelią savo partiečius usspaskihą,gapšį.

    • Jums gerasis žmogau, linkime atrasti džiaugsmo, ramybės širdyje.

  • Imone lauzes fntt?

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video