Savo šimtmetį pasitiko apsupta artimųjų

 Savo šimtmetį pasitiko apsupta artimųjų

Zuzana Sorokienė savo jubiliejaus laukė sūnaus namuose prižiūrima artimųjų./Nuotr. Jorūnės Liutkienės

Jorūnė LIUTKIENĖ

Jaukiuose namuose, apsupta ją švelniai mylinčių ir globojančių artimųjų ilgaamžė Zuzana Sorokienė pasitiko ne tik Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, bet ir ypatingą savo jubiliejų.  Moteriai sukako 100. Ji tikrai sėdėjo garbingoje vietoje šeimos rate. Galbūt tą dieną ji prisiminė savo sūnaus ar anūkės vardą, pavalgė, išgėrė taurelę ir nusišypsojo. Visą gyvenimą buvusi draugiška ir pareiginga to paties iki dabar kasdien sulaukia iš pačių mylimiausių žmonių. Šeima padovanojo tortą su skaičiumi 100 ir parodė močiutę per zoomą‘ą giminaičiams.   Anūkė Gileta pasakoja, kad kasmet prieš Kalėdas, kai sušukuoja jai plaukus, močiutė pasako jos vardą ir padėkoja už rūpestį. Ją mylinčiai anūkei tai prilygsta stebuklui.  

Šventės būdavo retai

Gimusi 1921 metais gruodžio 28 dieną, Zuzana šias svarbiausias metų šventes vieninteles ir švęsdavo.

„Nebūdavo pas mus balių. Nebuvo mados, o Kūčios tai jau buvo visada svarbiausia šventė“, − sako ją dabar prižiūrintys sūnus Albinas ir marti Genutė.

„Aštuoniasdešimtmetį tai paminėjome su giminėmis. Pakvietėme svečių, paskui ji visiems dėkojo už šventę, − sako Genutė Sorokienė. − Man net atskirai padėkojo.“

Senolė ir dabar dar gana tvirta, pati atsisėda ir kiekvieną kartą pati pavalgo. Sūnus mamai kasdien padeda persėsti ant sofutės, kad pajudėtų ir labai nesustingtų. Ji turi atskirą kambarį ir pačių artimiausiųjų globą.

Namuose neretai sukasi ir mažiausioji trimetė proanūkė Rusnė, kuri labai močiutę myli ir vis kur buvus kur nebuvus prie jos glaudžiasi. Tačiau dabar senolė jau sunkiai pamena artimųjų vardus ir niekuo nesiskundžia.

Visai nesirgo

Per visą gyvenimą ligoninėje Zuzana Sorokienė nėra buvusi su jokiu rimtu reikalu. Kai buvo jaunesnė, labai tuo didžiavosi, kad yra sveika ir nereikia jokios pagalbos, net gripu nesirgo. Vyresniame amžiuje teko keisti tik kojos sąnarį, bet operacija puikiai pavyko ir moteris greitai atsigavo. Tuomet 2001 metais jos nė kortelės nebuvo užvesta. 

„Mama užsigrūdinusi, visą gyvenimą dirbo ir judėjo, krutėjo, sėdėt nesėdėjo. Vis ėjo, dirbo nuo jaunystės“, − paklaustas, kur moters ilgaamžiškumo priežastis, sako Albinas Sorokas.

Kaip sako artimieji, Zuzana visur lakstė tekina. Niekas jai nebuvo sunku. Anūkė Gileta pamena, kaip močiutė atsiguldavo gale lysvės, pailsindavo nugarą ir vėl puldavo ravėti. Pas sūnų į Pernaravą, kur dabar prižiūrima ir gyvena, pati atvažiuodavo autobusu, jo šeimos aplankyti, į bažnyčią ir į kapines nueidavo. 

Dar prieš keletą metų, prieš persikraustant pas sūnų, Zuzana pati ir daržą apsižiūrėdavo, ir ožkos vis prašė.

„Jau mačiau, kad jai nebus lengva, tai tempiau laiką, neatvedžiau jai tos ožkos. Dar po kiek laiko jau ir pati pasakė, kad nereikia‘, − prisimena Albinas.

Ilgaamžė Josvainių seniūnijos gyventoja Zuzana Sorokienė metų pabaigoje pasitiko savo šimto metų jubiliejų. Mylima, globojama, saugoma ir prižiūrima moteris leidžia savo metus sūnaus Albino ir marčios Genutės namuose Pernaravoje.

Aut. past.

Visi ilgaamžiai

Žinoma, ilgą gyvenimą lemia ir genai. Zuzanos mama mirė būdama 94 metų, 1982-aisiais. Visi Arštikiai – ilgaamžiai. Zuzanos broliai mirė sulaukę daugiau kaip 90 metų. O sesuo Zuzana sulaukė ir savo šimtmečio.

Sorokienė visą gyvenimą sunkiai dirbo – kolūkyje laukininkystėje. Jai į darbą būdavo toli, o nueidavo visada tik pėsčia tuos  4 km kasdien. Net dviračiu nemokėjo važiuoti. O per pietus dar sugrįždavo į namus karvės pamelžti ir vėl atgal į darbą.  

Sūnus Albinas pasakoja santūriai, tačiau labai tvirtai.  Prisiminimų daug, jie plūsta.

Zuzana Sorokienė gimė Apolonijos ir Adomo Arštikių šeimoje Rugėnuose, Kėdainių rajone, Josvainių seniūnijoje. Šeimoje buvo trys broliai ir sesuo. Šeima gyveno ūkiškai ir paprastai.

Biednai šeima gyveno“, − sako Albinas.

Ji pati sūnums pasakodavo, kaip batukus iki mokyklos nešdavosi rankose, o tik priėjus apsiaudavo, kad ilgiau išsaugotų, juk jei sunešioti, iš kur kitus gausi?

Teko eiti padieniui ir karves ganyti. Buvo tokia vieta, ją žmonės „trakais“ vadindavo, palei Rugėnus, prie kolūkio miško. Ten buvo amžina pelkė, tai saugodavo, kad tik į tą vietą karvės neuitų, nes tada tai bus reikalų iš ten jas ištraukti.

Buvo labai gera

Marti Genutė, kurios namuose dabar jau gerą dešimtmetį gyvena Zuzana, pasakoja, kad moteris jiems visada buvo labai gera. Ji nėra girdėjusi jokio priekaišto, anei pabarimo ar išsakytų pastabų.

Niekuo niekada nesiskundė ir neįsižeisdavo. Net pikta nebūdavo. Visada artimuosius ramiai išklausydavo. Žiūrėjo savo šeimos ir labai rūpinosi vaikais. Savo vaikams tik gražiai viską išsakydavo ir nuolat kartodavo: „Vaikučiai tik gyvenkite“. 

Nieko neprašydavo, o visada paglostydavo ir padėkodavo, kad ją aplankė.  

Marčios neujo ir nevaikė. Tam nebuvo ir priežasčių, sunkius laikotarpius išgyvenusi moteris iš pirmo žvilgsnio žinojo, kas ko vertas.

,,Abu su vyru pas jo mamą Zuzaną sodyboje augindavome agurkus šiltnamyje. Taip, man būdavo sunku. Aš ir karščio negaliu pakelti, bet nė kartelio nebuvo, kad parėję nerastume valgyti. Mes į šiltnamį, o mama jau puldavo mums valgyti padaryti. Baigusi darbą vos kojas pavelku, bet žinau, kad būsime prie stalo pasodinti ir valgyti paduota. Taip gera būdavo“, − sako Genutė.   

Moteris buvo įpratusi rūpintis savo šeima. Pati savo vyrui Mečislovui veterinarui atsikėlusi paruošdavo beveik pietus su šiltais patiekalais. Anksti ryte garuodavo skryliukai, sriubos, troškinti kopūstai. Pavalgęs vyras visai dienai išeidavo į darbą ir grįždavo tik vakare.

Tas ankstyvas ritualas marčią iš pradžių net šiek tiek išgąsdino.

Senolė ir dabar dar gana tvirta, pati atsisėda ir kiekvieną kartą pati pavalgo. Sūnus mamai kasdien padeda persėsti ant sofutės, kad pajudėtų ir labai nesustingtų. Ji turi atskirą kambarį ir pačių artimiausiųjų globą.

Aut. past.

Valgyti darė kasdien

„Oi, galvoju, kaip anksti jie čia tuos šiltus patiekalus ruošia, pas mus nebuvo taip įprasta. Paskui ir aš pradėjau taip daryti“, − pasakoja Genutė Sorokienė.

Zuzana mėgsta paprastus lietuviškus patiekalus: bulves, blynus, šaltibarščius. Juos pati ir gamindavo.

„Nebuvo kada žaisti: daržai, gyvuliai, paprastai ir gamindavo, bet užtat visada būdavo paruošta“, − sako Genutė.

Firminis jos patiekalas − virtiniai su grybais. Tešlą labai plonai iškočiodavo, bet taip, kad niekada neįplyšdavo. Kiekvieną šeštadienį prikepdavo žagarėlių iš varškės ir bulką po pečiumi. Marti Genutė iš jos išmoko salotas iš morkų ir obuolių sumaišyti su grietine.

„Ir dabar darau. Paprastos, bet kaip ta grietinė jose tinka“, − sako Genutė.

Išsaugojo močiutės namus

Zuzanos anūkės dvi Albino ir Genutės dukterys – Gileta ir Audinga. Medicinos sesuo Gileta po studijų grįžo į gimtinę. Dabar ji įsikūrusi močiutės namuose.

Vykdama ieškoti šimtametės pokalbiui, pagal adresą pirmiausia ją ir radau Vincentavos miestelio pagrindinėje gatvėje. Anūkė Gileta su vyru Irmantu ir dviem vaikais: keturiolikmete dukra Arijana ir trečioku sūnumi Sauliumi, čia gyvena apie dešimtmetį.

 Jauna šeima sutvarkiusi medinį Zuzanos namelį ir gražiai įsikūrusi. Priima kaip nuoširdžiausią svečią ir, sužinojusi tikslą, pasakoja ir pasakoja savo prisiminimus apie jai brangų žmogų.

,,Labai norėjau čia gyventi, kai tėtis pasiūlė, tai taip norėjau, kad tik man leistų čia įsikurti. Aš čia prisimenu savo vaikystę ir vasaras. Dabar norėčiau močiutę atsivežti ir parodyti, kaip jos namuką apmūrijome, o va daržiukas yra išlikęs toje pačioje vietoje. Užtai pavėsinę pastatėme“, − su meile apie senuosius namus pasakoja Gileta.

Pirmiausia, iš anūkės sužinojau, kad močiutė visą gyvenimą buvo labai stipri. Ji jau, kaip medicinos sesuo, padariusi kraujo tyrimus nusistebėjo – jokio cholesterolio nėra ir spaudimas visada normalus.

Zuzana Sorokienė visą gyvenimą sunkiai dirbo – kolūkyje laukininkystėje. Jai į darbą būdavo toli, o nueidavo visada tik pėsčia tuos 4 km kasdien. Net dviračiu nemokėjo važiuoti. O per pietus dar sugrįždavo į namus karvės pamelžti ir vėl atgal į darbą.

Aut. past.

Norėjo, kad mokytųsi

Tačiau sūnus Albinas pamena, kad ir jį, ir brolį Romualdą mama ragino mokytis, ir ne kokioje ten „proftechninėje“. Ji norėjo, kad vaikai siektų aukštesnių mokslų. Albinas tapo veterinaru, kaip ir tėvas.  

Beje, Zuzaną, pasak artimųjų, labai mylėjo jos broliai. Visi jie išsimokslino, o Zuzana jiems padėjo. Kaime kepdavo duoną, kad turėtų valgyti. Vėliau ėmėsi rūpintis ir senstančia mama. Todėl broliai įvairias dovanas, net baldus, o ir geriausias medžiagas suknelėms iš Kauno vežė savo seseriai. Būdavo, kad net žmonos kartais pavydėdavo…

Pati Zuzana tebaigė 4 klases ,,vytautėlio“ mokykloje. Pasimokė siuvimo amato, o vyrą gavo iš Kauno, mokytą, su profesija – veterinarą.

Į ypatingai gražioje vietoje Paluonės (tuomet taip vadinosi Paaluonys) kaimelyje miškų apsuptą vienkiemį – pirmuosius Zuzanos ir vyro namus − iš Kauno kiekvieną savaitgalį traukė visi giminės.

Tiesa, Zuzanos brolis iš kaimo padėjo jaunai šeimai su statybomis. Zuzana čia visus svetingai priimdavo. Suvažiavę vyrai čia žvejodavo, grybaudavo, o ir ūkio darbus nudirbdavo. Kieme augo viščiukai, žąsiukai, laikė karvę, kiaulaitę.

Gyveno iš to, ką patys užsiaugindavo, nes uždarbis buvo menkas. Sūnus rado mamos užrašuose pažymėta, kad daugiausia už darbą gaudavo 3 rublius per dieną. Per mėnesį ne visada 50 rublių uždirbdavo, tai ir buvo visi pinigai.

Apie save Albinas sako: „Miške gimiau“ ir juokiasi. Bet jam tikrai teko prie žibalinės lempos pagyventi. Tačiau vieta buvo labai graži ir paslaptinga.

Tuo metu tai buvo Ariogalos rajonas. Į gražųjį vienkiemį elektrą įvedė apie 1970 metus, keletą metų pagyvenusi su šviesa šeima apie 1975-uosius metus dėl melioracijos kėlėsi į Vincentavos miestelį. Tuomet tėvų namą dviem traktoriais ir parkėlė iš pamiškės į miestelį.

Išgyveno dėl netekties

Kaip prisimena sūnus Albinas, bene sunkiausiai mama pakėlė savo sūnaus Romualdo pirmąją nelaimę, kai neteko vienos kojos, o paskui ir jo netektį 1996-aisiais. Zuzanai tada buvo septyniasdešimt penkeri.  Zuzanos vyras mirė sulaukęs 73 metų. Moteris liko viena.

Zuzanos jaunystės laikais būdavo uždaresnis ir santūresnis gyvenimo būdas. Žmonės buvo sėslūs. Didelių svajonių neturėjo arba apie jas nesakė. Kaip sako sūnus, gyveno šia diena.  Kojines megzdavo, siuvinėjo, audė ir savo stakles turėjo. Dar ir dabar šeima jas išsaugojusi.

„Mama labai prisitaikė prie visų pokyčių, santvarkų ir pertvarkų“, − sako Albinas Sorokas.

Paklaustas dėl sprendimo pačiam prižiūrėti mamą, A. Sorokas griežtai nukerta: „Neatiduosiu niekada – mūsų mažiukų niekas niekur neatidavė“. Iš vaikystės Albiną Soroką iki dabar lydi didžiausias džiaugsmas – kad mama visada būdavo šalia.

4 Komentarai

  • Gražiai ir laimingai linkiu sutikti ir kitą gimtadieni o
    Šventę.

  • Buvo įdomu paskaityti. Džiugu už jus.

  • Malonu paskaityti retą ir gerą nuotaiką suteikiantį straipsnį. Apie žmonių likimus, be pykčio. Kaip norėtųsi daugiau teigiamų straipsnių. O ne tik tokių: pavogė, sudegė, numirė, brangs, pateko į avariją,. Gerumo pasaulyje yra daugiau, negu blogio , ar neigiamybių. Bet kažkodėl blogis aktyviai stumiamas į pirmus puslapius. Negi mes to nusipelnėme? Skaityti tik blogas naujienas? Ką skaitai, tą ir turi aplink. Lyg gėris būtų ne šio pasaulio dimensija?

  • Su GIMTADIENIU, stiprios JUMS sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir dar daug gražių gimtadienių atšvęsti. Malonu, kad yra tokius gražius ir garbingus gimtadienius švenčiančių žmonių.
    SĖKMĖS JUMS KUO DIDŽIAUSIOS.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video